- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-04
- Bylos Nr.
- AN2-286-935/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00329-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos Kelių policijos valdybos vyriausiojo specialisto (toliau – ir Institucijos atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria buvo patenkintas G. V. skundas ir panaikintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10ANN-134875587-17 ir byla grąžinta institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu G. V. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 428 straipsnio 3 dalį, nes jis 2017 m. rugpjūčio 30 d., apie 14.56 val., T. Narbuto gatvėje, Vilniuje, vairuodamas dviratį, kirto važiuojamąją dalį važiuojant pėsčiųjų perėja, sudarydamas automobilio AUDI A4 vairuotojai staigią kliūtį, dėl ko buvo automobilio partrenktas, dėl dviratininko padaryto Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 64.9. punkto pažeidimo, buvo apgadintas automobilis AUDI A4, taip pat apgadintas dviratis, o dviratininkui nustatytas nežymaus masto sveikatos sutrikdymas. G. V. buvo paskirta 40 Eur dydžio bauda.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. nutartimi buvo patenkintas G. V. skundas ir panaikintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10ANN-134875587-17 ir byla grąžinta institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliaciniame skunde Institucijos atstovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimą.
Žemesnės instancijos teismas
4. Skunde yra cituojamos ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos ir nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėždavo, jog grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumų galima, kai jo trūkumai yra esminiai ir teismas savo iniciatyva negali jų ištaisyti. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad protokolo trūkumais, kliudančiais bylą nagrinėti teisme, turi būti pripažįstami tokie atvejai, kai teismui priėmus nutarimą, asmens veika būtų kvalifikuojama nurodant naujas, nei nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole, esmines faktines veikos aplinkybes ar naujus esminius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byla grąžinama nustatyti, ar automobilio Audi A4 vairuotojos veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu ir jo metu G. V. padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu bei transporto priemonėms padarytais apgadinimais. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, turi patikrinti institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis). Vilniaus apygardos teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad bylos nagrinėjamos tik dėl to pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio nusižengimo protokole.
5. Skunde aiškinama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grąžino bylą tirti iš naujo. Panaikintas nutarimas buvo priimtas atsižvelgiant į asmeniui pateiktą kaltinimą administracinio nusižengimo protokole ir surinktus įrodymus dėl pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas G. V. skundą, įpareigojo atlikti tyrimą dėl K. Z. galimai padarytų KET pažeidimų, tokiu būdu nepagrįstai išplėsdamas nagrinėjamo skundo ribas. K. Z. kaltinimai nebuvo pateikti, todėl jos veiksmų vertinimas nebuvo G. V. skundo nagrinėjimo dalykas. Teismas turėjo pasisakyti dėl G. V. priimto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, vertinti tik jo padarytą pažeidimą.
6. Skunde atkartojamos KET 64.9. punkto nuostatos, jog dviračių vairuotojams draudžiama kirsti važiuojamąją dalį važiuojant pėsčiųjų perėjomis, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos, kad dviratis yra transporto priemonė, o transporto priemonės vairavimas apibrėžiamas kaip transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė. Atkreipiamas dėmesys, kad skundo nagrinėjimo metu G. V. nurodė, jog į pėsčiųjų perėją įvažiavo stovėdamas dešine koja ant dviračio paminos, o kaire koja stumdamas dviratį į priekį. Liudytojai R. B., G. L. ir A. B. teisme patvirtino, kad dviračio vairuotojas nuo dviračio nenulipo, o perkėlė koją, važiavo per pėsčiųjų perėją greičiau už sparčiu žingsniu einantį pėsčiąjį, jo judėjimo greitis buvo kaip bėgiko, iš už kitoje juostoje važiavusio automobilio dviratininkas išniro labai pavojingai. Susidūrimas įvyko dviratininkui esant ties pirmosios eismo juostos viduriu. Skunde pabrėžiama, jog bylą nagrinėjęs pareigūnas atsižvelgė į proceso dalyvių parodymus, įvertino aplinkybę, kad dviračio vairuotojo greitis buvo didesnis už įstatymų leidėjo apibrėžtą pėsčiojo greitį (KET 57 punktas). Institucijos atstovo nuomone, Audi A4 vairuotojos veiksmai (galimai nevykdė KET 31 punkto reikalavimų), šiuo atveju nebuvo pagrindinė eismo įvykio priežastis. G. V., laikantis KET 64.9. punkto reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų, kadangi jis nulipęs nuo dviračio būtų perėjęs gatvę pėsčiojo greičiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad G. V. galimai pažeidė KET 64.9. punkto reikalavimus, tačiau nutartį dėl G. V. atžvilgiu surašyto nutarimo priėmė vadovaudamasis ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nepagrįstai vertinęs K. Z. veiksmus.
Atsiliepimas
7. Atsiliepime į apeliacinį skundą G. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
8. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad Audi A4 vairuotoja ne pradėjo manevrą, prieš susiduriant su dviratininku, bet jo nenutraukė, t. y. ji važiavo antra juosta ir prieš perėją nesustojo, kai pirmoje juostoje buvo sustojęs automobilis. Šią aplinkybę patvirtina pirmoje juostoje stovėjusio automobilio vairuotoja R. B., kuri paminėjo, kad pastebėjusi dviratininką ant šaligatvio, ji sustojo pirmoje juostoje. Tiek R. B., tiek A. B. paliudijo, kad Audi A4 automobilis važiavo antra eismo juosta ir prieš perėją nesustojo, kai pirmoje juostoje buvo sustojęs automobilis.
9. KET nurodoma, kad automobiliai privalo praleisti tik įžengusį į pėsčiųjų perėją pėsčiąjį, automobilių vairuotojai matydami pėsčiąjį prie perėjos sustoja, taip praleisdami net į pėsčiųjų perėją neįžengusį pėsčiąjį. Pirmoje juostoje sustojęs Škoda Fabia automobilis suteikė prielaidą kirsti pėsčiųjų perėją. K. Z. vairuojamas automobilis važiavo pro pirmoje juostoje sustojusį automobilį. Pati K. Z. patvirtino, kad prie perėjos sustojusi nebuvo, nes, kai gatve važiavę automobiliai buvo sustoję praleisti pėsčiojo, prieš jos vairuotą automobilį stovėjo dar automobilis ir jam pajudėjus ji pradėjo judėti. Ji nesustojo prie pėsčiųjų perėjos, kai pirmoje eismo juostoje buvo sustojęs automobilis. Aplinkybę, jog automobilis dviratininką partrenkė, o ne dviratininkas įvažiavo į automobilį, patvirtina R. B. ir K. Z. liudijimai teismo posėdžio metu. Audi A4 vairuotoja davė klaidingus parodymus, t. y. ji teigė, jog dviratininkas įvažiavo į automobilio šoną ir nukrito, o žymė ant automobilio bamperio, anot K. Z., atsirado ne eismo įvykio metu, o dėl kasdieninio automobilio naudojimo.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime nesutinkama su apeliacinio skundo teiginiu, kad laikantis KET 64.9. punkto reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų ir nurodoma, jog esant identiškoms sąlygoms (vienoje iš eismo juostų sustojo automobilis, o kita važiuojantis automobilis nesustojo, matydamas ta pačia kryptimi sustojusį prie perėjos automobilį) 2014 m. spalio 14 d. ir 2018 m. vasario 10 d. buvo mirtinai sužaloti pėstieji, judėję lėčiau, nei jo dviratis. Vienoje iš eismo juostų automobilis sumažina perėjos matomumą ir dėl to kita juosta važiuojančio automobilio vairuotojui sunku pastebėti kitus eismo dalyvius. Todėl ir lėčiau judantis pėsčiasis gali sukelti tokį pat eismo įvykį. Net jei pėsčiojo perėjoje nebūtų buvę, Audi A4 automobilio vairuotojas privalėjo sustoti, o ne važiuoti pro sustojusį pirmoje eismo juostoje automobilį.
11. Atsiliepime G. V. pažymi, jog kirsdamas pėsčiųjų perėją dviračiu taip, kaip jis apibrėžtas KET (raumenų jėga varoma transporto priemonė, o jėga perduodama rankenomis ar pedalais), nesinaudojo. Dviratis, ant kurio švaistiklio jis stovėjo viena koja, o rankomis laikė vairą, judėjimo greičiu ir būdu atitiko paspirtuką. Važiuojant paspirtuku, o taip pat ir riedlente ar riedučiais, kirsti perėjos nedraudžiama, nors jų greitis gali viršyti pėsčiojo greitį. Teismo posėdžio metu liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad perėją jis kirto bėgiko greičiu, todėl nei važiavimo greitis, nei važiavimo pobūdis neprieštarauja KET.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Institucijos atstovo apeliacinis skundas netenkintinas.
12. Pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį atsako šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodyti asmenys, kurie padaro KET pažeidimą, dėl kurio buvo sugadinti (apgadinti) transporto priemonės, kroviniai, kelių ir kiti įrenginiai arba kitas turtas. Akivaizdu, jog šio administracinio nusižengimo sudėtis yra materiali. Taigi pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį asmuo atsako tuo atveju, kai šioje normoje numatyti padariniai yra susiję priežastiniu ryšiu su asmens padarytu KET pažeidimu.
13. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: 1) būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą; 2) priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Be to, tokiais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir įstatyme numatytų padarinių atsiradimo. Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas KET, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad KET pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018). Pabrėžtina, jog darant išvadas apie administracinio nusižengimo sudėties elementą – priežastinį ryšį, svarbu nustatyti ir įvertinti kiekvieno eismo įvykio dalyvio veiksmus kelyje, eismo sąlygas bei kitas faktines įvykio aplinkybes, veiksnius, galėjusius turėti įtakos padariniams atsirasti, atsižvelgti į KET reikalavimus, kurių privalėjo laikytis eismo dalyviai konkrečioje eismo situacijoje.
14. Šioje byloje yra nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d., apie 14.56 val., T. Narbuto gatvėje, Vilniuje, susidūrė dviratis ir automobilis AUDI A4, šio eismo įvykio metu buvo apgadintos abi eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, o dviratininkui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi nekyla jokių abejonių, kad šiuo atveju kilo ANK 428 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės. Tuo pačiu kyla būtinybė nustatyti visas eismo įvykio aplinkybes, kurios leistų įvertinti, kas kaltas dėl eismo įvykio ir atsiradusių pasekmių, kurio iš eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų veiksmai yra priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis.
15. Skundą nagrinėjančiam teismui šiuo atveju nekyla abejonių, jog G. V. veiksmai neatitiko KET 64.9. punkto, numatančio, kad dviračių vairuotojams draudžiama važiuoti pėsčiųjų perėjomis, reikalavimų. Tuo pačiu sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios yra pagrįstos pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų specialisto, liudytojų A. B., G. L. bei R. B. parodymais bei kitais teismo ištirtais duomenimis, kad lengvojo automobilio AUDI A4 vairuotoja K. Z. galimai netinkamai įvykdė savo pareigą duoti kelią pėsčiųjų perėja einantiems pėstiesiems ir dviratininkams, nesustojo prie sankryžos, kai pirmoje eismo juostoje sustojo automobilis (KET 31 punktas). Paminėta pirmosios instancijos teismo išvada nėra ginčijama apeliaciniame skunde, tačiau tvirtinama, kad, sprendžiant G. V. atsakomybės klausimą, nėra būtina vertinti, ar automobilio vairuotoja padarė KET pažeidimus. Su tokiu teiginiu negalima sutikti, kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, sprendžiant klausimą dėl priežastinio ryšio tais atvejais, kai KET pažeidžia du eismo įvykio dalyviai, privalu nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina, lemiama, o ne atsitiktinė padarinių kilimo sąlyga, taip pat atsakyti į klausimą, ar analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam juos pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-52/2010 ir kt.). Taigi, sprendžiant G. V. atsakomybės klausimą, yra būtina nustatyti bei įvertinti ir automobilio vairuotojos veiksmus, jos galimai padarytus KET pažeidimus. Šiuo atveju vien faktas, kad G. V. per pėsčiųjų perėję važiavo visiškai nenulipęs nuo dviračio, jį pasistumdamas koja, o ne pervedamas jį per pėsčiųjų perėję, savaime nereiškia, kad būtent dėl jo veiksmų kilo eismo įvykis bei atsirado ANK 428 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės.
16. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresnysis specialistas priimdamas 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimą atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes bei jas tinkamai įvertino. Su tokiu skundo teiginiu negalima sutikti, kadangi iš nurodyto nutarimo turinio apskirtai negalima nustatyti, kas ir kaip buvo vertinama, šis nutarimas neatitinka ANK 618 straipsnyje numatytų reikalavimų, keliamų ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje turiniui. Pažymėtina, jog ANK 618 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nutarime (kartu su kitais duomenimis) turi būti nurodomi duomenys apie kitus administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančius asmenis, išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Šiuo atveju nutarime nebuvo nurodyti duomenys nei apie teisenoje dalyvavusius asmenis, nei motyvuotai įvertintos nustatytos aplinkybės, t. y. nutarimas yra visiškai nemotyvuotas. Taigi įvertinti, ar nutarimą priėmęs pareigūnas tinkamai vertino nustatytas aplinkybes, negalima. Šiuo atveju galima tik spėlioti, kokios aplinkybės buvo vertintos ir kaip jos buvo įvertintos, kodėl vienais duomenimis buvo remiamasi arba ne.
17. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad lengvojo automobilio vairuotoja taip pat galimai netinkamai įvykdė savo pareigas, numatytas KET, ir galimai pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo būtent jos padaryti KET pažeidimai, o ne tik tai, kad G. V. važiavo per perėją dviračiu. Nagrinėjamu atveju nebuvo tirta ir vertinta automobilio vairuotojo galimai padarytų KET pažeidimų įtaka eismo įvykio kilimui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad būtina išsiaiškinti, kodėl automobilio vairuotoja nepastebėjo į pėsčiųjų perėję išvažiavusio dviratininko, ar susidariusioje situacijoje apskritai buvo įmanoma pastebėti dviratininką, ar vairuotoja laikėsi KET 31 punkto reikalavimų ir kt. Akivaizdu, jog nenustačius ir neįvertinus šių aplinkybių, negalima atsakyti į klausimą, kurio iš eismo įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmai nulėmė eismo įvykio kilimą ir sukėlė įstatyme numatytus padarinius. Skundą nagrinėjantis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, siekiant nustatyti reikšmingas aplinkybes ir atsakyti į anksčiau iškeltus klausimus, būtina atlikti pakankamai didelės apimties papildomą tyrimą, be to, apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismui būtų sunku nustatyti papildomas bylos aplinkybes, todėl byla pagrįstai buvo grąžintina institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą. Čia atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byla institucijai buvo grąžinta, kadangi būtina atlikti papildomą tyrimą, siekiant išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes, o ne dėl administracinio nusižengimo protokolo trūkumų.
18. Apygardos teismo įsitikinimu, faktą, jog šiuo atveju pagal surinktus duomenis negalima nustatyti, kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai nulėmė eismo įvykio kilimą, iš dalies patvirtina apeliacinio skundo teiginys, jog G. V. laikantis KET reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs, vis tik tokia pozicija iš esmės nėra pagrindžiama bylos duomenimis, o tik nurodoma, kad G. V. greitis buvo didesnis už įstatymų leidėjo apibrėžtą pėsčiojo greitį. Pastebėtina, jog šiuo atveju apie G. V. judėjimo greitį galima spęsti tik iš subjektyvių byloje apklaustų asmenų vertinimų. Byloje būtina aiškintis, ar yra galimybė objektyviai nustatyti galimą G. V. judėjimo per pėsčiųjų perėję greitį, atliekant ANK 593 straipsnio 1 dalies 6, 8 ar 9 punktuose numatytus veiksmus, ar G. V. judant artimu pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h) (KET 57 punktas) būtų išvengta eismo įvykio (čia pažymėtina, jog aplinkybė, kad asmuo juda naudodamas dviratį, dar nereiškia, jog jo judėjimo greitis buvo ženkliai didesnis nei pėsčiojo ir vairuotojas, jeigu būtų laikęsis KET reikalavimų, nebūtų galėjęs išvengti susidūrino) ir pan.
19. Esant aptartoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. nutarties naikinti nėra jokio pagrindo, ji yra teisėta ir pagrįsta, Institucijos atstovo skundas nėra tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos Kelių policijos valdybos vyriausiojo specialisto apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.