Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Laimutė Venckuvienė Baudž. byla Nr. 1A–92-174/2011 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.19.3.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. sausio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-11-09 nuosprendžio, kuriuo M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 227 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 15 MGL dydžio (1 950 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, nuspręsta konfiskuoti 4 banknotus 20 Lt nominalo: Nr. AB8417187, AA9500607, AB6879698, AB9710799, saugomus Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus depozitinėje sąskaitoje.

Nustatyta, kad paskirtą baudą nuteistasis turi sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nurodyta, kad per šį terminą nesumokėjus baudos į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ir nepateikus Klaipėdos miesto apylinkės teismo raštinei tai patvirtinančio banko kvito, bauda bus išieškoma priverstinai.

M. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD diską su vaizdo medžiaga, saugomą byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad jis policijos pareigūnui tiesiogiai davė mažesnės nei 1 MGL vertės kyšį, tai yra jis 2010-05-29, apie 22.50 val., Neringos mieste, prie Taikos g. 32 namo, policijos tarnybiniame automobilyje, pažymėtame skiriamaisiais policijos ženklais, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už važiavimą dviračiu gatvės važiuojamojoje dalyje esant neblaiviam (nustatytas girtumas – 2,52 prom.), numatytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 131 straipsnio 7 punkte, kad nebūtų rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, davė kyšį – 80 litų – valstybės tarnautojams – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Kelių policijos biuro Magistralinių kelių priežiūros būrio vyriausiajam patruliui J. D. ir patruliui V. J.. Tokiais savo veiksmais tiesiogiai davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojams už pageidaujamą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis vairuoja automobilį, turi aukštąjį išsilavinimą, todėl padarė prielaidą, kad „...suprasdamas savo veikos pavojingą pobūdį kaltininkas siekė atlikti tokią veiką“ ir kad „...turėjo žinoti, kad baudos įvykio vietoje už administracinės teisės pažeidimus yra nemokamos.“ M. G. pažymi, kad jis neturi didelės patirties mokant administracines baudas, paskutinį kartą už administracinį teisės pažeidimą – Kelių eismo taisyklių pažeidimą – buvo pareigūnų sustabdytas kelyje ir baustas 2005 metais. Po 2005 metų jam teko dar vieną kartą (iki šio įvykio) sumokėti administracinę nuobaudą už greičio viršijimą, tačiau šį pažeidimą užfiksavo automatinis kelių greičio radaras, ir protokolas buvo surašytas bei paskirta bauda atvykus pagal paštu gautą kvietimą į policijos įstaigą. Anksčiau baudos už administracinės teisės pažeidimus būdavo mokamos vietoje. Apeliantas nurodo, jog jis nėra teisės specialistas, todėl teismas nepagrįstai nurodė, neva jis turėjo žinoti, jog šiuo metu baudos nėra mokamos vietoje, dėl to teismas padarė tik prielaidą.

Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 227 straipsnio 3 dalyje, subjektyvioji pusė yra apibūdinama tik tiesiogine tyčia, tai yra kad pats kaltinamasis neteisėtai pareigūnui perduoda kyšį už tai, kad šis atliktų ar neatliktų konkrečius veiksmus. Vertinant bylos faktines aplinkybes yra akivaizdu, kad jis – M. G. – nesiekė tokio rezultato, tik kalbėjo apie baudos susimokėjimą, tai užfiksuota bylos medžiagoje. Tokiu būdu jo veikoje nėra esminio baudžiamojo nusižengimo sudėties elemento – subjektyviosios pusės, tai yra kaltės. Teismo nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje pagrįstas prielaidomis, kurių nepatvirtina bylos faktinės aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija 2008 m. birželio 20 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283/2008 konstatavo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Bet kokios prielaidos ir abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas spręsdamas analogiškas bylas laikosi bendros praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-03-18 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2008, spręsdamas analogišką bylą dėl BK 227 straipsnio 3 dalies taikymo, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė bylą ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį „padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, jog kaltinamasis valstybės tarnautojui pasiūlė kyšį. Kaltinamojo nurodyta aplinkybė, kad jis policijos pareigūnui pinigus davė kaip mokamą baudą už jo padarytą administracinį teisės pažeidimą, nėra paneigta. Kaltinamasis neatliko veiksmų, kurie patvirtintų kyšio siūlymą – nenurodė pinigų sumos, kurią valstybės tarnautojui perleistų, pastarajam atlikus neteisėtus veiksmus, su valstybės tarnautoju dėl kyšio dydžio ir jo perdavimo nesitarė.“ Apelianto įsitikinimu, Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai šiuo klausimu, todėl yra naikintinas.

Nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. G. kaltės. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nuteistojo M. G. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė šias nuostatas ir taip padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltės, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. G. padarė nusikalstamą veiką, tai yra, kad jis tiesiogiai davė mažesnės nei 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, kad nebūtų rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visetu. Nuteistojo skunde pateikta versija, kad jis siekė sąžiningai susimokėti baudą pažeidimo padarymo vietoje, buvo pirmosios instancijos teisme ištirta ir pagrįstai atmesta.

Apelianto M. G. kaltę dėl mažesnės nei 1 MGL vertės kyšio policijos pareigūnams davimo įrodo iš dalies paties nuteistojo parodymai, liudytojų parodymai, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolai, kompaktinio disko su vaizdo medžiaga apžiūros protokolas. Nors nuteistasis M. G. apeliaciniame skunde teigia, kad pareigūnų tarnybiniame automobilyje padėdamas pinigus – 80 Lt – tarp priekinių sėdynių atramos, jis pareigūnams davė ne kyšį, o norėjo iš karto sumokėti baudą už padarytą administracinės teisės pažeidimą, ši jo gynybos versija visiškai paneigta kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų V. J. ir J. D. parodymais, kompaktinio disko su vaizdo medžiaga apžiūros protokolu, kita bylos medžiaga.

Nuteistasis neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o būtent tai, kad 2010-05-29, būdamas Nidoje, Taikos gatve važiavo dviračiu išgėręs alaus ir buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Patikrinus girtumą, buvo nustatytas 2,52 prom. neblaivumo laipsnis. Nuteistasis neneigia, kad jam įsėdus į policijos tarnybinį automobilį ir pareigūnui pradėjus rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, pareigūnams buvo siūlomi pinigai, tačiau teigia, kad pinigus policijos pareigūnams davė siekdamas sumokėti baudą už padarytą administracinės teisės pažeidimą.

Pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai J. D. ir V. J. parodė, kad jiems vykdant eismo priežiūrą 2010-05-29, apie 23.00 val., pastebėjo dideliu greičiu nuo kalno važiuojantį dviratininką, kaip vėliau buvo nustatyta, M. G.. Sustabdžius pastarąjį, paaiškėjo, kad šis yra neblaivus. Dėl šios priežasties jam buvo pasiūlyta sėstis į policijos automobilį surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. M. G. buvo paaiškinta, kad protokolas rašomas už važiavimą dviračiu neblaiviam ir už tai jam policijos įstaigos atsakingas pareigūnas paskirs baudą. Pareigūnui J. D. pradėjus pildyti dokumentus, M. G., suprasdamas, kad jam bus paskirta bauda, prašė pareigūno jį įspėti. Pareigūnui J. D. pranešus, kad baudą reikia mokėti ne įvykio vietoje, kad tai padaryti reikės nuvykti į Kelių policiją, M. G., nepaisydamas pareigūno įspėjimo, padėjo pinigus ant daiktadėžės. Pareigūnas J. D., pamatęs pinigus, iš karto įspėjo pažeidėją dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą, tačiau pažeidėjas, nepaisydamas pareigūno įspėjimo, juos vėl padėjo į tą pačią vietą ir pinigų neatsiėmė. Tada J. D. apie bandymą papirkti pranešė kriminalistams.

Nuteistasis M. G. apeliaciniame skunde akcentuoja, jog kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas V. J. nematė visų įvykio aplinkybių, nes po jo sulaikymo toliau patruliavo gatvėje. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas V. J. aiškiai parodė, jog sugrįžęs į tarnybinį automobilį girdėjo M. G. sakant, jog kaltę pripažįsta, nori baudą sumokėti iš karto ir padėjo pinigus tarp priekinių automobilio sėdynių atramos. Nors M. G. pareigūnas J. D. įspėjo dėl atsakomybės už bandymą papirkti pareigūnus, pastarajam paaiškino, kad kelyje mokėti baudos negalima ir nurodė, kad baudą sumokėti reikės nuvykti į Klaipėdos kelių policiją, tačiau ir po įspėjimo M. G. vėl padėjo pinigus į tą pačią vietą policijos tarnybiniame automobilyje, nors prieš tai juos buvo atsiėmęs. V. J. nurodė iš M. G. veiksmų ir kalbos supratęs, kad pastarasis bando duoti kyšį. Šie liudytojo V. J. parodymai, priešingai apelianto tvirtinimui, parodo, jog policijos pareigūnas V. J. girdėjo esmines šioje byloje nustatytas įvykio aplinkybes. Šių parodymų pakanka vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo faktą esant kitų įrodymų visumai.

Nuteistasis M. G. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pinigai pareigūnams buvo duodami baudai vietoje susimokėti, apie jokį kyšį kalbėta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, atmetė M. G. aiškinimus, kad jis siekė sumokėti baudą, o ne duoti kyšį pareigūnui, atsižvelgęs į tai, kad jis, kaip pats nurodė, žinojo, kad už jo padarytą administracinės teisės pažeidimą nėra numatyta administracinė nuobauda – įspėjimas, tačiau ir žinodamas tai, prašė pareigūnų jį įspėti, nurodė, kad baudą nori sumokėti iš karto ir padėjo pinigus tarp priekinių policijos tarnybinio automobilio sėdynių lentynėlės, o būdamas pareigūno J. D. įspėtas dėl atsakomybės už bandymą papirkti policijos pareigūnus bei informuotas, kad baudos įvykio vietoje nėra mokamos ir kad reikės nuvykti į Kelių policijos įstaigą, vėl padėjo pinigus į tą pačią vietą, nepaisydamas pareigūno įspėjimo. Tai patvirtina ir 2010-06-16 kompaktinio disko su vaizdo medžiaga apžiūros protokole užfiksuoti, peržiūrėjus automobilio „Volkswagen Tiguan“ salono vidaus vaizdo įrašą, duomenys, iš kurių matyti, jog J. D. į M. G. klausimą atsako, kad rašo protokolą už tai, kad neblaivus vairavo dviratį, M. G. prašo skirti įspėjimą, J. D. aiškina, kad įspėjimo negalima taikyti, pakartoja, kad įspėjo dėl baudžiamosios atsakomybės, liepia pasiimti pinigus, į M. G. klausimą – „ar vietoje susimokėti negalima“, J. D. atsako „negalima“ (b. l. 24–27). Taigi esant nustatytai aplinkybei, kad M. G. pareigūno buvo informuotas, jog pažeidimą nustatęs ir protokolą surašęs pareigūnas baudos dydžio nenustato, baudos vietoje neima, nelogiška nuteistojo gynybos versija, kad jis padėdamas pinigus policijos tarnybiniame automobilyje norėjo sumokėti baudą už padarytą administracinės teisės pažeidimą, juolab, kaip minėta, jis buvo įspėtas dėl gresiančios atsakomybės už pareigūno papirkimą, tačiau ir po to pakartotinai padėjo pinigus į tą pačią vietą policijos tarnybiniame automobilyje, nors prieš tai buvo juos pasiėmęs. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, nelogiškas M. G. aiškinimas, kad jis pats, prašydamas pareigūnų nerašyti protokolo, tik jį įspėti, nusprendė, kad jam galėtų būti skirta 70 Lt bauda, ir tokiu būdu, paduodamas pinigus, jis bandė su pareigūnais atsiskaityti. Esant šiems duomenims akivaizdu, kad M. G., kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir dvidešimties metų vairavimo stažą, net ir neturėdamas teisinio išsilavinimo, ne tik turėjo žinoti, bet ir žinojo – buvo pareigūno informuotas, kad baudos įvykio vietoje už administracinės teisės pažeidimus nėra mokamos ir susimokėti baudos įvykio vietoje negalima, ir jo veiksmai pakartotinai padedant pinigus policijos tarnybiniame automobilyje tik patvirtina teismo nustatytą aplinkybę, kad M. G. pareigūnus siekė papirkti veikdamas tiesiogine tyčia ir kryptingai. Jis kaip paperkantis asmuo suprato, kad neteisėtai duoda kyšį už tai, kad valstybės tarnautojas neatliktų konkrečių teisėtų veiksmų, ir tai suprasdamas norėjo, kad pareigūnas priimtų kyšį ir patenkintų jo interesus. Taigi M. G. nurodyta aplinkybė, kad jis policijos pareigūnui pinigus davė kaip mokamą baudą už administracinį teisės pažeidimą, paneigta neginčijimais įrodymais.

Kyšis laikomas duotu, kai papirkėjas jį perduoda valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšis gali būti perduotas tik tuo atveju, kai valstybės tarnautojas suvokia, jog kyšis yra jam duodamas. Nesant tokio valstybės tarnautojo suvokimo, negali būti laikoma, kad asmuo atliko papirkimo veiksmą – davė kyšį. Bylos duomenimis nustatyta, kad policijos pareigūnai – tiek J. D., tiek V. J. – suprato, kad jiems siūlomas kyšis, įspėjo pažeidėją, kad už pareigūnų papirkimą yra numatyta baudžiamoj atsakomybė, tačiau M. G. nenutraukė savo neteisėtų veiksmų – paėmęs pareigūnui duotus pinigus, kuriuos buvo padėjęs ant atramos tarp priekinių policijos tarnybinio automobilio sėdynių, nepaisydamas pareigūno J. D. įspėjimo dėl atsakomybės už pareigūno papirkimą, nurodymo, kad baudos įvykio vietoje nėra mokamos, pinigus vėl padėjo į tą pačią vietą. Apelianto minimoje kasacinėje byloje Nr. 2K-159/2007, priešingai nei šioje byloje, teismas nenustatė, kad pareigūnas suprato, jog pažeidėjas nori jį papirkti duodamas kyšį, todėl konstatavo, jog neįrodyti būtini pažeidėjui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai – kyšio pasiūlymas ir kyšio davimas. Nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nustatytos anksčiau aptartais įrodymais, todėl apeliantas be pagrindo daro nuorodą į minėtą kasacinę nutartį.

Esant šioms aptartoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina M. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 3 dalyje.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-11-09 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo M. G. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.