Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2013-03-19 · Civilinė byla Nr. 2-25-824/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-03-19
Bylos Nr.
2-25-824/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Diana Navickienė
Atsakovas
V. L., V. P.
Ieškovas
C. B.
Advokatai
Dovydas Cvetkovas, Tatjana Borik
Kategorijos
  • 104.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-25-824/2013Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07846-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos: 104.9. (S)
KRETINGOS RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 19 d.Kretinga
Kretingos rajono apylinkės teismo teisėja Diana Navickienė,sekretoriaujant Ingai Kanareikinai,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Dovydui Cvetkovui,atsakovės V. L. atstovei advokatei Tatjanai Borik,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo C. B. ieškinį atsakovėms V. L. ir V. P. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas ieškiniu (b.l. 2-5) pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės V. L. 46504,00 Lt skolos ir iš atsakovės V. P. 4923,48 Lt skolos bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistų sumų ieškovo naudai. Taip pat prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovių. Reikalavimų pagrindu nurodė aplinkybes, kad atsakovėms nevykdant savo paskolinių įsipareigojimų ieškovui padaryta 51427,48 Lt nuostolių.

Atsiliepimas

Atsakovė V. L. pateikė atsiliepimą (b.l. 43-44) į ieškinį, kuriame nurodė, kad nesutinka su ieškovo reikalavimu ir prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė V. P. pateikė atsiliepimą (b.l. 45-46) į ieškinį, kuriame nurodė, kad prieštarauja ieškovo reikalavimui ir prašo ieškinį atmesti.

Šalies argumentai

Ieškovo atstovas advokatas D.Cvetkovas teismo posėdžio metu ieškinį palaikė ieškinyje išdėstytais motyvais, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad paskolos buvo neterminuotos, žodinės, galutinė skolinimo suma nesutarta. Atsakovė V. L. kiekvieną kartą žadėdavo paskolintus pinigus grąžinti, tačiau nuo 2012 m. pradžios ėmė vengti bendravimo su ieškovu, atsisakė grąžinti paskolintus pinigus taip pažeisdama savo prievolę, atsiradusią jai tarp šalių sudarytos žodinės sutarties pagrindu, todėl atsakovėms yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, jos turi pareigą atlyginti prievolės pažeidimu ieškovui atsiradusius nuostolius.

Atsakovės V. L. atstovė advokatė T.Borik teismo posėdžio metu su ieškovo ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, mano, kad ieškovas neįrodė nei ieškinio, nei tarp šalių buvusių paskolinių santykių.

Atsakovė V. P. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką informuota tinkamai (b.l. 92).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatytos faktinės bylos aplinkybės. 2010-03-01 V. L. įsidarbino Danijoje klube „Red Light“ barmene (b.l. 61-64). Per laikotarpį nuo 2011-02-04 iki 2011-12-29 per grynųjų pinigų perlaidų tinklą Western Union C. B. pervedė V. L. iš viso 95629,58 DKK ir 1240,00 GBP, V. P. pervedė 10600,00 DKK (b.l. 8-9). 2011-02-28 V. L. sudarė buto, esančio Dragūnų g. 7-41, Klaipėdos m., nuomos sutartį, nuomos kaina 1000,00 Lt/1 mėn. (b.l. 59). 2012-04-10 C. B. kreipėsi į V. L. su reikalavimu dėl paskolos ir neteisėtai užvaldyto turto grąžinimo (b.l. 10-11).

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos procesinio įstatymo normose, t.y. Lietuvos Respublikos CPK 185 str. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė - laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Remiantis Lietuvos Respublikos CPK 178 str. suformuluota bendra įrodinėjimo taisykle, ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, atsakovės – atsiliepimų į ieškinį faktinį pagrindą. Ieškovas savo ieškinį grindžia pinigų pervedimais, kuriuose užfiksuota, kad C. B. per laikotarpį nuo 2011-02-04 iki 2011-12-29 pervedė V. L. iš viso 95629,58 DKK ir 1240,00 GBP, V. P. - 10600,00 DKK (b.l. 8-9). Atsakovės pinigų gavimo faktą pripažįsta, tačiau neigia susitarimą dėl pinigų grąžinimo. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovės V. L. buvo artimi santykiai ir bendras ūkis, šalys iš dalies kartu gyveno, ieškovas išlaikė atsakovę kaip būsimą sutuoktinę, t.y. pervedamos piniginės lėšos liudija šeimos išlaikymo faktą ir tarp šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį, savo atsikirtimus į ieškinį įrodinėja foto nuotraukomis (b.l. 60), kur ieškovas užfiksuotas su atsakovėmis ir kitais šeimos nariais, ir susirašinėjimu elektroniniais laiškais (b.l. 65-76), kuriuose ieškovas teiraujasi atsakovės V. L., kiek pinigų reikia pervesti buto nuomai, komunaliniams patarnavimams apmokėti, maistui ir kt.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.193 str. įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Celarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „Interselas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; kt.).

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.870 str. 1 d. pateiktą paskolos sutarties sampratą, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Teismų praktikoje išaiškinta, kad esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Ieškovo atstovas nurodo, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, t.y. ieškovas ir atsakovė sudarė tikslines paskolos sutartis automobilio pirkimui, paskolos buvo neterminuotos, žodinės, galutinė skolinimo suma nesutarta.

Teismų praktikoje tiksline paskola ar kreditavimu kvalifikuojami tokie teisiniai santykiai, kai paskolos ar kredito davėjas nesiekia pasidalyti su paskolos gavėju rezultato, pasiekto panaudojus gautą paskolą sutartyje nurodytu tikslu, bet jam grąžinami paskolinti pinigai, atlygintinės paskolos atveju – su palūkanomis. Jeigu sandorio šalys nenumato pinigų kaip piniginės paskolos grąžinimo tvarkos ir sąlygų, o už perduotus pinigus sutaria įvykdyti kitus veiksmus, toks sandoris, net ir nurodant pinigų panaudojimo tikslą, negali būti kvalifikuojamas kaip paskolos sutartis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010-04-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2010). Teismas, vadovaudamasis šiais paskolos sutarčių atribojimo nuo kitų sutarčių kriterijais, pagrįstai atsižvelgia į tikruosius sutarties šalių ketinimus sudarant sutartį – ieškovo piniginių lėšų pervedimas atsakovei, faktiškai organizavusiai buto nuomą ir komunalinių patarnavimų apmokėjimų klausimus, taip pat į šalių veiksmus po sutarties sudarymo – sutarties vykdymo metu šalys bendradarbiavo, teikė viena kitai informaciją, iš dalies gyveno kartu bei, juos įvertinus, šalių sutartinius santykius tinkamai kvalifikuoja kaip jungtinės veikos sutartį. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pervesdamas pinigų sumas atsakovei siekė vėliau iš atsakovės ne atgauti pinigus kaip paskolą, o vizitų Lietuvoje metu gyventi kartu. Toks sutarties tikslas paneigia paskolos santykių tarp šalių egzistavimą. Nei vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina, kad atsakovės tikslas buvo pasiskolinti pinigus automobilio įsigijimui ir vėliau juos grąžinti (Lietuvos Respublikos CPK 178 str.). Pagal byloje esančius įrodymus teismas sprendžia, kad ieškovo ir atsakovės tikslas buvo sumokėti nuomos mokestį už butą, komunalinius patarnavimus ir kt. Teismas vertina, kad konstatavus ieškovo ir atsakovės bendro tikslo ir interesų buvimą, tačiau nesant įrodymų, leidžiančių spręsti apie kitokį atsakovės tikslą, nėra pagrindo, spręsti apie paskolinius santykius tarp ieškovo ir atsakovo. Teismas, išanalizavęs šalių atstovų paaiškinimus bei byloje esančius rašytinius įrodymus ir pagal tai įvertinęs tikrus šalių ketinimus, sprendžia, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę tarpusavio santykiai paremti abipusiu pasitikėjimu ir intensyviu bendradarbiavimu. Byloje yra pakankamai duomenų spręsti, kad toks bendradarbiavimas yra pakankamas jį vertinti kaip jungtinę veiklą, kurioje abu partneriai turi bendrą tikslą ir interesą. Įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas sprendžia, kad vien faktas, jog atsakovei buvo pervesti pinigai, savaime neįrodo paskolos teisinių santykių buvimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009). Dėl to, ieškovui nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys 2011 m. buvo susitarusios tarpusavyje dėl paskolos santykių, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovo pateiktas raštas iš grynųjų pinigų perlaidų tinklo Western Union (b.l. 8-9) yra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus šalių paskolos teisinius santykius (Lietuvos Respublikos CK 6.193 str., 6.870 str.). Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, būdamas verslininku, kurio sudaromiems sandoriams keliami didesni atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, turėjo visas galimybes pasirūpinti tinkamu pinigų pervedimo įforminimu.

Ieškovo atstovas argumentuoja, jog šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, dėl ko tokios sutarties sudarymo fakto negalima nustatyti. Pažymėtina, kad sutarties sudarymo procedūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos CK 6.162 str.- 6.187 str. Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, be minėtų Lietuvos Respublikos CK normų, yra reikšmingi ir Lietuvos Respublikos CK 6.154 str., 6.156 str., 6.158 str., 6.159 str. Iš šiuose straipsniuose pateikto sutarties apibrėžimo darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t.y. šalių konsensusas, valios sutapimas. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra tokia sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (Lietuvos Respublikos CK 6.969 str. 1 d.). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymų nustatytais atvejais – notarinės formos; jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti (Lietuvos Respublikos CK 6.969 str. 4 d.). Lietuvos Respublikos CK 1.93 str. 2 d. nustatytas draudimas šalims, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti, jeigu yra nesilaikyta įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus, nes Lietuvos Respublikos CK 1.93 str. 6 d. nustatyti atvejai, kada teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, tarp jų – kai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos Respublikos CK 1.93 str. 6 d. 4 p. ). Lietuvos Respublikos CK 1.93 str. bei CPK 177 str. 4 d. nuostatose nedraudžiama jungtinės veiklos sandorį įrodinėti visomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008). Teismas pripažįsta, jog nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės įgalino teismą taikyti Lietuvos Respublikos CK 1.93 str. 6 d. 1 p. nuostatą ir sandorio faktui nustatyti remtis kitais netiesioginiais įrodymais. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie šalių veiksmus sudarė pagrindą konstatuoti, kad tarp ieškovo ir atsakovės V. L. buvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nes šalys, kooperuodamos savo pastangas ir materialinius išteklius, veikė bendrai, turėdamos bendrą tikslą – gyventi kartu (Lietuvos Respublikos CK 177 str., 185 str.).

Kiti šalių išdėstyti argumentai ir byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Civilinėje byloje valstybė patyrė 62,79 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pagal į civilinę bylą pateiktą pinigų priėmimo kvitą nustatyta, kad atsakovė V. L. turėjo 1000,00 Lt teisinės pagalbos išlaidų, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., priteistinos iš ieškovo atsakovės naudai. Taip pat iš ieškovo priteistina 62,79 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė valstybė, siunčiant procesinius dokumentus (Lietuvos Respublikos CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 260 str., 263 str., 268 str., teismas

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo C. B., gim. 1969-02-01, gyv. (duomenys neskelbtini), 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų (teisinės pagalbos išlaidos) atsakovės V. L., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), naudai ir 62,79 Lt bylinėjimosi išlaidų (pašto išlaidos) valstybės naudai.

Išaiškinti, kad valstybės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos sąskaitą, įmokos kodas 5660, a.s. Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank“, b.k. 73000. Įmokos mokėjimo kvitą apie sumokėtas bylinėjimosi išlaidas valstybei yra būtina pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą padavus per šį teismą.

Teisėja Diana Navickienė