Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-657-764/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-10-22
Bylos Nr.: eI3-657-764/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02158-2019-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Egidija Puzinskaitė (pirm.)
Pareiškėjas: K. R., A. R.
Trečiasis asmuo: Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Atsakovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai: Aušra Bračiulienė

Administracinė byla Nr. eI3-657-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02158-2019-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.3; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

sekretoriaujant Irenai Mialdunienei,dalyvaujant pareiškėjui K. R., jo atstovei advokatei Aušrai Bračiulienei,atsakovės atstovui Renaldui Mundeikiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. R. ir A. R. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai K. R. ir A. R. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. S-64(7-25/2019) ir sprendimą Nr. S-65(7-26/2019); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 68-113 ir sprendimą Nr. 68-114; 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-225 ir sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-226.

Pareiškėjai paaiškino, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - Kauno AVMI) atliko K. R. gyventojų pajamų mokesčio (toliau - GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2015 m. gegužės 10 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-180 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiavo 6 429,62 Eur GPM.

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, pateikdamas Metines pajamų deklaracijas (GPM308 forma) už 2012, 2014 ir 2015 m., užpildė GPM308L priedus „Gyventojo apmokestinamąsias pajamas mažinančios išlaidos“, neturėdamas teisės pasinaudoti 2008 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13-1, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo Nr. XI-111 (toliau - GPMĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas) 23 straipsnio 4 dalyje numatyta lengvata, t. y. 2012, 2014 ir 2015 m. nepagrįstai į gyventojo apmokestinamąsias pajamas mažinančias išlaidas įtraukė 2007 m. gauto kredito palūkanas.

Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2011-2015 m. pareiškėjo ir jo sutuoktinės patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 195 584 Lt suma (2011 m. - 65 093 Lt, 2012 m. - 45 600 Lt, 2013 m. - 56 306 Lt, 2014 m. - 5 855 Lt, 2015 m. - 6 583 Eur). Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „D. M. apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“, nuostatomis, pripažinta, kad sutuoktiniai 2011-2015 m. gavo kitų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

P. K. AVMI pateikė 2018 m. birželio 7 d. rašytines pastabas dėl patikrinimo akto. Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą, su juo susijusią medžiagą bei pateiktas mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, Kauno AVMI pripažino, kad A. G. 2012-2015 m. turėjo finansines galimybes dovanoti pareiškėjo sutuoktinei 110 000 Lt ir 28 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, patikrinimo rezultatų tvirtinimo metu atlikus perskaičiavimus, buvo nustatyta, jog 2011-2014 m. pareiškėjo ir jo sutuoktinės patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 96 325 Lt suma. Todėl pripažinta, kad pareiškėjas 2011-2014 m. gavo kitų (nedeklaruotų ir neapmokestintų) su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų. Kauno AVMI 2018 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-225 (toliau - Sprendimas) iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą ir vietoj jame papildomai apskaičiuotos 6 429,62 Eur GPM sumos apskaičiavo 4 018,04 Eur GPM sumą (už 2011 m. - 1 658,94 Eur, už 2012 m. - 453,83 Eur, už 2013 m. - 343,20 Eur, už 2014 m. - 196,07 Eur, už 2015 m. - 1 366 Eur), 1 730,68 Eur GPM delspinigių ir pareiškėjui skyrė 10 proc. dydžio, t. y. 402 Eur GPM baudą, taip pat atleido pareiškėją nuo 50 proc., t. y. nuo 865,34 Eur jam apskaičiuotų GPM delspinigių bei nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 5 285,38 Eur sumą, kurią sudaro 4 018,04 Eur GPM, 865,34 Eur GPM delspinigių ir 402 Eur GPM bauda.

Nesutikdamas su Kauno AVMI priimtu Sprendimu, pareiškėjas 2018 m. liepos 25 d. Inspekcijai pateikė skundą. Inspekcija 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 68-113 patvirtino Kauno AVMI sprendimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, 2019 m. vasario 14 d. pateikė skundą MGK. MGK 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. S-64(7-25/2019) (toliau - MGK sprendimas) nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 68-113.

Kauno AVMI taip pat atliko pareiškėjos A. R. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2018 m. gegužės 10 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-179 (toliau - Patikrinimo aktas Nr. (7.46) FR0680-179), kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiavo 5 243,81 Eur GPM. Patikrinimo metu buvo nustatytos iš esmės analogiškos aplinkybės, kaip ir pareiškėjo atveju. Kauno AVMI 2018 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-226 (toliau - Sprendimas Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-226) iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-179 ir vietoj jame papildomai apskaičiuotos 5 243,81 Eur GPM sumos apskaičiavo 2 171,86 Eur GPM sumą (už 2011 m. - 1 387,86 Eur, už 2012 m. - 380,85 Eur, už 2013 m. -335,38 Eur, už 2014 m. - 67,77 Eur), 1 270,61 Eur GPM delspinigių ir pareiškėjai skyrė 10 proc. dydžio, t. y. 217 Eur GPM baudą.

Nesutikdama su Kauno AVMI Sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-226, pareiškėja Inspekcijai 2018 m. liepos 25 d. pateikė skundą. Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 68-114 (toliau - VMI prie FM sprendimas Nr. 68-114) patvirtino Kauno AVMI Sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-226.

Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos sprendimu Nr. 68-114, 2019 m. vasario 14 d. pateikė skundą MGK. MGK 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. S-65(7-26/2019) (toliau - MGK sprendimas Nr. S-65(7-26/2019)) nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 68-114.

Šalies argumentai

Pareiškėjai teigia, kad mokesčių administratorius nevykdo prievolės tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju terminas praleistas buvo ne sprendimui priimti, o pavedimui atlikti pakartotinį patikrinimą išrašytas neturint jokio teisinio pagrindo. Terminas kada mokesčių administratorius galėjo pradėti pakartotinį patikrinimą, pareiškėju teigimu, baigėsi 2018 m. vasario 5 d., o pavedimas tikrinti išrašytas 2018 m. vasario 22 d., tai reiškia, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą pavedimas atlikti pakartotinį patikrinimą turi būti panaikintas, nes neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Pareiškėjų teigimu, išvada, kad pakartotinis patikrinimas turėjo būti pradėtas 2018 m. vasario 5 d. nėra visiškai pagrįsta, nes pagal Kauno AVMI 2018 m. liepos 11 d. administracinės procedūros sprendimą Nr. P22-109 buvo atliktas tarnybinio nusižengimo tyrimas dviejų Kauno AVMI valstybės tarnautojų atžvilgiu. Viena Kauno AVMI valstybės tarnautoja, vadovaujantis Taisyklių 14.1. papunkčiu, pripažinta padarius tarnybinį nusižengimą, nes laiku neinicijavo K. R. ir A. R. pakartotinių patikrinimų. Akivaizdu, kad pavedimas tikrinti yra neteisėtas dėl to, kad jį išrašant buvo pažeistos pagrindinės procedūros.

Pareiškėjai pažymi, kad Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklės Nr. VA-87 (toliau – Taisyklės) nėra instrukcinio pobūdžio, o įstatymų leidėjas, nėra numatęs, kad šis terminas gali būti pratęstas. Kadangi terminas pradėti pakartotinį patikrinimą jau buvo pasibaigęs, o mokesčių administratorius nevykdė prievolės tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų ir priėmė sprendimą pradėti mokestinius patikrinimus 2018 m. vasario 22 d., todėl šis patikrinimas negali būti traktuojamas, kaip pakartotinis.

Pareiškėjų tvirtinimu, Taisyklės tokio mokestinio patikrinimo pratęsimo priežasties nenumato, o Taisyklių 35 punkte nurodyta, kad vietos mokesčių administratoriaus prašymu pas mokėtoją atliekamo patikrinimo trukmė centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęsta. Kadangi pareiškėjų mokestinis patikrinimas buvo atliekamas ne pas mokesčių mokėtoją, jų manymu, mokesčių administratorius neturėjo teisės remdamasis Taisyklių 35 punktu pratęsti patikrinimo. Pareiškėjai pabrėžia, jog sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, mokesčių administratorius nenurodo, kokiais teisės aktais remiantis buvo pratęstas mokestinis patikrinimas.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodo, kad Taisyklių 36 punkte įtvirtinta, kad mokestinis patikrinimas gali būti stabdomas tais atvejais, kai jam užbaigti reikia informacijos iš kitų Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybių kompetentingų institucijų, kitų teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų ir tokiu laikotarpiu faktiškai mokestinis patikrinimas nėra atliekamas. Išimtiniais atvejais mokestinis patikrinimas gali būti stabdomas dėl mokėtojo ligos, komandiruotės į užsienį, taip pat mokestinį patikrinimą atliekančio mokesčio administratoriaus pareigūno ligos, kai sudėtinga ir/arba netikslinga jį pakeisti kitu mokesčių administratoriaus pareigūnu. Tuo atveju, kai mokesčių administratoriaus pareigūno liga trunka ilgiau kaip 15 darbo dienų, mokestiniam patikrinimui atlikti turi būti skiriamas kitas mokesčių administratoriaus pareigūnas.

Teigia, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 19 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. mokesčių administratorius nelaukė informacijos iš kitų Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybių kompetentingų institucijų, kitų teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų ir neatliko jokių veiksmų, susijusių su mūsų mokestiniu patikrinimu, nei VMI pareigūnas, nei mokesčių mokėtojas nesirgo, todėl akivaizdu, kad mokestinis patikrinimas buvo pratęstas be jokios priežasties.

Pareiškėjų vertinimu, mokesčių administratorius patikrinimą pratęsė dėl mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo, tačiau akivaizdu, kad apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio formuluotėmis ir nepagrindė administracinio akto (sprendimo dėl mokestinio patikrinimo pratęsimo) galiojančiais teisės aktais. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, mokesčių administratorius neteisėtai pratęsė mokestinį patikrinimą, o tai reiškia, kad vilkino pareiškėjų mokestinį patikrinimą.

Pasisakydami dėl A. G. išlaidų susidarymo, pareiškėjai pažymi, kad sprendimuose nenurodoma kaip susidarė išlaidų suma, o Komisija šiuo klausimu plačiau nepasisakė, tik nurodė, kad A. G. gautų pajamų ir patirtų išlaidų pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamo mokestinio ginčo dalykas.

Mokesčių administratorius sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodo, kad 2004 m. perkant pastatą-veršidę A. G. buvo pilnametė ir savarankiškai vedė savo gyvenimą, neturima duomenų, kad ji finansiškai buvo priklausoma nuo motinos A. G.. Todėl šios išlaidos turėjo būti priskirtos A. G.. Pareiškėjų teigimu, prieštaraujant protingumo ir teisingumo kriterijams mokesčių administratorius be jokio teisinio pagrindo, prieštaraudamas savo nustatytoms aplinkybėms, dalį A. G. išlaidų priskiria A. G.. Kadangi sprendime dėl patikrinimo akto mokesčių administratorius perskaičiavo A. G. 2004 m. patirtas išlaidas, remiantis VAI 8 straipsnio 1 dalies bei MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjų nuomone, privalo nurodyti, kaip susidarė 135 295 Lt suma.

Dėl grynųjų pinigų likučio pareiškėjai pažymi, kad pirmojo patikrinimo akte mokesčių administratorius pripažino pareiškėjų turėtą 2011 m. pinigų likutį ir su patikrinimo aktu nepateikė laikotarpio iki mokestinio patikrinimo pradžios atliktos pajamų (išlaidų) analizės, todėl pareiškėjai negalėjo žinoti, kokios pajamos buvo įvertintos.

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu, nei pirmo nei antro patikrinimo metu mokesčių administratorius pareiškėjų nei karto neklausė kiek grynųjų pinigų jie turėjo 2007 m., bet rėmėsi savo atlikta analize už 2004-2006 m. ir nurodė, kad 2007 m. pinigų likučio neturėjo. Pareiškėjai nurodo, kad iš patikrinimo akte atliktos minėto laikotarpio analizės matyti, kad mokesčių administratorius ignoruoja Inspekcijos duomenų bazėje esančią informaciją, kurią Marijampolės VMI surinko 2009 m. atlikdama K. R. operatyvų mokestinį patikrinimą.

Teigia, kad Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, be jokios priežasties neatsižvelgta į V. K. paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad A. R. seneliai 2007 m. gruodžio 25 d. padovanojo savo anūkei 3500 JAV dolerių, nes apsiribojama tik žodiniais argumentais.

Dėl patirtų gyvenamojo namo statybos išlaidų pareiškėjai nurodo, kad pateikė centriniam mokesčių administratoriui du paaiškinimus. Šie paaiškinimai pateikti tuo pačiu metu, kai operatyvaus patikrinimo metu rašant vieną paaiškinimą, Inspekcijos specialistė nurodė, kad paaiškinimas turi būti tikslesnis, todėl pareiškėjai aprašė statybas detaliau. Pareiškėjai teigia, kad mokesčių administratorius manipuliuoja jų pateiktais paaiškinimais, taip siekdamas priimti kuo nepalankesnį sprendimą pareiškėjų atžvilgiu.

Pareiškėjai pažymi, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatų, remdamasis sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytomis aplinkybėmis: sutuoktiniai vartojimo išlaidų nekaupė bei neišsaugojo ir teiktuose paaiškinimuose nurodė ženkliai mažesnes vartojimo išlaidas nei skelbtos Lietuvos Respublikos statistikos departamento statistinės vartojimo išlaidos. Sutuoktinių įsigyto registruojamo turto vertė pateiktuose įsigijimo dokumentuose ženkliai mažesnė nei rinkos kainos, taip pat sutuoktinių tikrinamojo laikotarpio išlaidos viršijo pajamas, K. R. vykdė individualią veiklą, kurios neįregistravo, nevedė apskaitos, neišsaugojo dokumentų, nedeklaravo pajamų, nemokėjo mokesčių. Pateikus pastabas dėl patikrinimo akto, mokesčių administratorius sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo pripažino, kad pareiškėjų pajamos buvo 110 000 Lt ir 28 000 Eur didesnės, nei nurodyta patikrinimo akte. Taip pat teigdamas, kad išanalizavo pareiškėjų pajamas ir išlaidas 2011-2014 m. laikotarpiu. Tokiu būdu pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, bei nesilaikydamas Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių, nepateikė jokių skaičiavimų ar pajamų-išlaidų analizės, kurioje atsispindėtų pareiškėjų pajamų ir išlaidų balansas. Todėl mokesčių administratoriaus teiginys, kad gyventojų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas t. y. mokesčių mokėtojai realiais pajamų šaltiniais nepagrindė patirtų išlaidų, pareiškėjų vertinimu, yra nepagrįstas. Taip pat centrinis mokesčių administratorius nutylėjo, kad tikrinamuoju laikotarpiu (2011-2015 m.), pareiškėjų pajamos viršijo išlaidas.

Pasisakydami dėl vartojimo išlaidų pareiškėjai nurodo, kad mokesčių administratorius nenustatė, bei nenurodė jokių aplinkybių, paneigiančių pareiškėjų nurodytas vartojimo išlaidas, o rėmėsi vien prielaidomis, kad jei pareiškėjai statėsi namą ir mokėjo kredito palūkanas, todėl turėjo patirti didesnes vartojimo išlaidas, bet nenurodo jokių faktinių aplinkybių patvirtinančių šį teiginį. Teigia, kad nei patikrinimo akte, nei sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nėra pateikti jokie duomenys apie tai, kad mokesčių administratorius nustatė realias pareiškėjų vartojimo išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjai teigia, kad mokesčių administratorius nutyli, kad už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn turtą gyventojo gautas turtas (pajamos natūra) pagal GPMĮ įvertinamas tikrąja rinkos verte, bet ne VĮ Registrų centro nurodyta vidutine rinkos kaina. Nei centrinis mokesčių administratorius, nei Komisija neatsižvelgia į nepriklausomo turto vertintojo nurodytą vertę, nes kiekvieno vertinto nekilnojamojo daikto rinkos vertė atskirai nenurodyta, be to vertintas ir žemės sklypas, kuris nebuvo minėto sandorio objektu.

Nurodo, kad Marijampolės VMI atliko pareiškėjų šeimos operatyvų patikrinimą, kurio metu buvo tikrinama pateiktų deklaracijų duomenų teisingumas. Mokesčių administratorius pareiškėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl neteisingai nurodytų individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams priskirtą faktiškai patirtų išlaidų sumą 2014 m. deklaracijoje. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti suteikta teisė ištaisyti deklaracijos trūkumus, tačiau to padaryta nebuvo. Kadangi pareiškėjų atveju dėl pritaikytos GPMĮ 21 straipsnio lengvatos grąžintina suma sumažėja (2014m. - 241 Lt, 2015 m. - 91 Eur), o mokėtina mokesčio suma nesusidaro, akivaizdu, kad mokesčių administratorius nuo šios sumos skirdamas baudą ir skaičiuodamas delspinigius, pažeidė MAĮ nuostatas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. VA-25 „Dėl baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodikos patvirtinimo“.

Dėl pareiškėjo vykdytos individualios veiklos pažymi, kad nors patikrinimo metu nenustatyta kokias ir kiek transporto priemonių pardavė mokesčių mokėtojas, nei sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nei centrinis mokesčių administratorius nenurodo, kuo remiantis buvo nustatyta, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundo argumentus ir prašė skundą patenkinti.

Šalies argumentai

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad patikrinimo metu pareiškėjams GPM apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu, nustačius, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu.

Nagrinėjamu atveju išanalizavus duomenis apie pareiškėjų pajamas bei išlaidas nustatyta, jog 2011-2014 m. gyventojų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai padaryta išvada, jog patirtoms išlaidoms padengti pareiškėjai 2011-2014 m. iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo 96 325 Lt kitų nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų. Todėl atsakovės vertinimu, pareiškėjų kitos iš nenustatytų šaltinių gautos pajamos bei nuo šių pajamų mokėtinas GPM buvo apskaičiuotas taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir Taisyklių nuostatas, t. y. taikant išlaidų metodą.

Teigia, kad 2011-2014 m. pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas, nes jie gavo kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą mokėtino GPM. Todėl nagrinėjamu atveju šis mokestis (už nustatytas iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gautas pajamas) buvo pagrįstai apskaičiuotas vienu iš specialių mokesčių apskaičiavimo būdų, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Dėl pavedimo tikrinti išrašymo ir mokestinio patikrinimo pratęsimo atsakovė pasisakė, kad terminas, per kurį turi būti pradėtas pakartotinis patikrinimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui.

Pasisakydama dėl skundo argumentų, susijusių su mokestinio patikrinimo pratęsimu ir su patikrinimo trukme, Inspekcija atkreipė dėmesį, kad remiantis MAĮ 119 straipsnio 6 dalimi, mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau mokesčių administratorius privalo jį atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų pakartotiniai patikrinimai buvo atlikti Kauno AVMI buveinėje, todėl vadovaujantis MAĮ 119 straipsnio 6 dalimi, mokestinio patikrinimo trukmė neribojama.

Dėl pareiškėjų skundo teiginio, jog mokesčių administratorius nepagrindė, kaip susidarė 135 295 Lt suma, pažymėjo, kad ši suma yra išvestinis dydis, kuris susidarė pakartotinių mokestinių patikrinimų metu iš nustatytų A. G. 2004 m. patirtų išlaidų, kurios sudarė 596 295 Lt, eliminavus pastato veršidės įsigijimo išlaidas, t. y. 461 000 Lt sumą (596 295 Lt - 461 000 Lt).

Atsiliepimas

Atsakovė nurodo, jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Vertinant įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės). Atsakovė pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų piniginį lėšų likutį, gautas pajamas bei patirtas išlaidos analizavo už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pakartotinių patikrinimų metu atlikus pareiškėjų 2007-2010 m. gautų pajamų bei patirtų išlaidų analizę, nustatyta, kad pareiškėjai grynųjų pinigų likučio tikrinto laikotarpio pradžioje, t. y. 2011 m. sausio 1 d. neturėjo.

Pasisakydama dėl atlikto patikrinimo dėl individualios veiklos, atsakovė atkreipė dėmesį, kad Marijampolės AVMI 2009 m. gegužės 25 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodė, jog prieš pareiškėjui pradedant vykdyti mažmeninę prekybą automobiliais, jis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka turėjo įregistruoti savo veiklą, apie tai pranešdamas mokesčių administratoriui. Iš minėtos pažymos matyti, kad 2009 m. operatyvaus patikrinimo metu nebuvo tikrinamas mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumas, o buvo tikrinta tik tai, ar mokesčių mokėtojas vykdo individualią veiklą. Tačiau vien tai, jog tuo metu ši aplinkybė nebuvo nustatyta, nereiškia, kad pareiškėjas individualios veiklos nevykdė.

Dėl patirtų gyvenamojo namo statybos išlaidų atsakovė pažymi, kad tiek pirmo, tiek antro patikrinimo aktuose, pasinaudodama UAB „Sistela“ duomenimis apskaičiavo, jog statybų išlaidos ūkio būdu sudarė 194 622 Lt. Mokestinių patikrinimų metu pareiškėjai statybų išlaidų dokumentų nepateikė.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su pareiškėjų teiginiu, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai vertinta, kad statistinės vartojimo išlaidos objektyviau atspindi pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas. Teigia, kad apskaičiuojant pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas, individualiai vertintos atitinkamos su mokesčių mokėtojo šeima susijusios aplinkybės, statistiniai duomenys buvo lyginami su Kauno AVMI surinktais duomenimis. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad skunde akcentuojamos pareiškėjų paaiškinimuose nurodytos vartojimo išlaidos yra ženkliai mažesnės už statistines vartojimo išlaidas bei nėra pagrįstos objektyviais įrodymais, taip pat įvertinusi tai, jog šeima įsigijo didelės vertės turtą, patyrė dideles gyvenamojo namo statybos ir kitas išlaidas, vertino, kad statistinės vartojimo išlaidos šiuo atveju objektyviau atspindi realias šeimos vartojimo išlaidas.

Dėl mainų atsakovė pažymi, kad skunde nurodytame viešai skelbiamame Inspekcijos išaiškinime pažymėta, kad tais atvejais, kai mainų sandorio šalys neatlieka mainomų nekilnojamųjų daiktų vertinimo, mainų sutartyje įrašoma mainomų daiktų VĮ Registrų centro nurodyta vertė. Gyventojas, deklaruojantis nekilnojamojo daikto perleidimo pajamas mainų atveju, savo metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, kai šalių vertinimu nustatyta kaina nėra nurodyta (t. y., kai sandorių šalių nuomone, ji atitinka VĮ Registrų centro nurodytą vidutinę rinkos vertę), turi nurodyti VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę.

Cituodama MAĮ 66 straipsnio 1 dalį, atsakovė nurodo, kad priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal minėto įstatymo 73 straipsnio dalį, priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

Kad administracinė byla būtų išnagrinėta objektyviai ir nuodugniai, prie šios administracinės bylos pridedamos Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bylos Nr. 6.11-(7-231/2017; 7-26/2019) „Dėl A. R. skundo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 68-114 nagrinėjimo“ ir Nr. 6.11-(7-232/2017; 7-25/2019) „D. K. R. skundo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 68-113 nagrinėjimo“.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n statuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. S-64(7-25/2019) ir sprendimo Nr. S-65(7-26/2019), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 68-113 ir sprendimo Nr. 68-114 bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-225 ir sprendimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-226, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo K. R. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį patikrinimą nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2018 m. gegužės 10 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-180 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiavo 6 429,62 Eur GPM.

Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - GPMĮ) nuostatas, pareiškėjas už 2014 m. pateiktos Metinės pajamų deklaracijos (GPM308 forma) GPM308V priede „Individualios veiklos pajamos“ neteisingai deklaravo individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas, t. y. vietoj deklaruotų 1 002,64 Lt apmokestinamųjų pajamų, turėjo deklaruoti 1 113,12 Lt, o už 2015 m. pateiktos Metinės pajamų deklaracijos (GPM308 forma) GPM308T priede „Ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamosios pajamos“ nedeklaravo 6 912,65 Eur nekilnojamojo turto perleidimo apmokestinamųjų pajamų, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą mokėtino GPM. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, pateikdamas Metines pajamų deklaracijas (GPM308 forma) už 2012, 2014 ir 2015 m., užpildė GPM308L priedus „Gyventojo apmokestinamąsias pajamas mažinančios išlaidos“, neturėdamas teisės pasinaudoti 2008 m. gruodžio 23 d. GPMĮ 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13-1, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo Nr. XI-111 23 straipsnio 4 dalyje numatyta lengvata, t. y. 2012, 2014 ir 2015 m. nepagrįstai į gyventojo apmokestinamąsias pajamas mažinančias išlaidas įtraukė 2007 m. gauto kredito palūkanas.

Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „D. M. apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“, nuostatomis, pripažinta, kad sutuoktiniai 2011-2015 m. gavo kitų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

Pareiškėjas 2018 m. birželio 7 d. Kauno AVMI pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto. Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą, su juo susijusią medžiagą bei pateiktas mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, Kauno AVMI pripažino, kad A. G. 2012-2015 m. turėjo finansines galimybes dovanoti pareiškėjo sutuoktinei 110 000 Lt ir 28 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, patikrinimo rezultatų tvirtinimo metu atlikus perskaičiavimus, buvo nustatyta, jog 2011- 2014 m. pareiškėjo ir jo sutuoktinės patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 96 325 Lt suma: 2011 m. - 65 093 Lt, 2012 m. - 15 262 Lt, 2013 m. - 12 867 Lt, 2014 m. - 3 103 Lt. Todėl pripažinta, kad pareiškėjas 2011-2014 m. gavo kitų (nedeklaruotų ir neapmokestintų) su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų: 2011 m. - 32 547 Lt (65 093 Lt / 2), 2012 m. - 7 631 Lt (15 262 Lt / 2), 2013 m. - 6 434 Lt (12 867 Lt / 2), 2014 m. - 1 552 Lt (3 103 Lt / 2). Kauno AVMI 2018 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-225 (toliau - Sprendimas) iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą ir vietoj jame papildomai apskaičiuotos 6 429,62 Eur GPM sumos apskaičiavo 4 018,04 Eur GPM sumą (už 2011 m. - 1 658,94 Eur, už 2012 m. - 453,83 Eur, už 2013 m. - 343,20 Eur, už 2014 m. - 196,07 Eur, už 2015 m. - 1 366 Eur), 1 730,68 Eur GPM delspinigių ir pareiškėjui skyrė 10 proc. dydžio, t. y. 402 Eur GPM baudą. Kauno AVMI priimtu Sprendimu mokesčių mokėtoją atleido nuo 50 procentų, t. y. nuo 865,34 Eur jam apskaičiuotų GPM delspinigių bei nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 5 285,38 Eur sumą, kurią sudaro 4 018,04 Eur GPM, 865,34 Eur GPM delspinigių ir 402 Eur GPM bauda.

Nesutikdamas su Kauno AVMI priimtu Sprendimu, Pareiškėjas 2018 m. liepos 25 d. Inspekcijai pateikė skundą. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 68-113 patvirtino Kauno AVMI sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI prie FM sprendimu, 2019 m. vasario 14 d. pateikė skundą MGK. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. S-64(7-25/2019) (toliau - MGK sprendimas) nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 68-113.

Kauno AVMI taip pat atliko A. R. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2018 m. gegužės 10 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-179 (toliau - Patikrinimo aktas Nr. (7.46) FR0680-179), kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiavo 5 243,81 Eur GPM.

Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei Taisyklių nuostatomis, pripažinta, kad sutuoktiniai 2011-2015 m. gavo kitų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

Pareiškėja Kauno AVMI pateikė 2018 m. birželio 7 d. rašytines pastabas dėl patikrinimo akto. Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-179, su juo susijusią medžiagą bei pateiktas mokesčių mokėtojos pastabas dėl patikrinimo akto, Kauno AVMI pripažino, kad A. G. 2012-2015 m. turėjo finansines galimybes dovanoti pareiškėjai 110 000 Lt ir 28 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, patikrinimo rezultatų tvirtinimo metu atlikus perskaičiavimus, buvo nustatyta, jog 2011-2014 m. pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 96 325 Lt suma: 2011 m. -65 093 Lt, 2012 m. - 15 262 Lt, 2013 m. - 12 867 Lt, 2014 m. - 3 103 Lt. Todėl pripažinta, kad pareiškėja 2011-2014 m. gavo kitų (nedeklaruotų ir neapmokestintų) su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų: 2011 m. - 32 547 Lt (65 093 Lt / 2), 2012 m. - 7 631 Lt (15 262 Lt / 2), 2013 m. - 6 434 Lt (12 867 Lt / 2), 2014 m. - 1 552 Lt (3 103 Lt / 2). Kauno AVMI 2018 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-226 (toliau - Sprendimas Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-226) iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-179 ir vietoj jame papildomai apskaičiuotos 5 243,81 Eur GPM sumos apskaičiavo 2 171,86 Eur GPM sumą (už 2011 m. - 1 387,86 Eur, už 2012 m. - 380,85 Eur, už 2013 m. -335,38 Eur, už 2014 m. - 67,77 Eur), 1 270,61 Eur GPM delspinigių ir pareiškėjai skyrė 10 proc. dydžio, t. y. 217 Eur GPM baudą. Kauno AVMI priimtu sprendimu mokesčių mokėtoją atleido nuo 50 procentų, t. y. nuo 635,31 Eur jai apskaičiuotų GPM delspinigių bei nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 3 024,16 Eur sumą, kurią sudaro 2 171,86 Eur GPM, 635,30 Eur GPM delspinigių ir 217 Eur GPM bauda.

Nesutikdama su Kauno AVMI Sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-226, pareiškėja Inspekcijai 2018 m. liepos 25 d. pateikė skundą. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 68-114 (toliau - VMI prie FM sprendimas Nr. 68-114) patvirtino Kauno AVMI Sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-226.

Pareiškėja, nesutikdama su VMI prie FM sprendimu Nr. 68-114, 2019 m. vasario 14 d. pateikė skundą MGK. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. S-65(7-26/2019) (toliau - MGK sprendimas Nr. S-65(7-26/2019)) nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 68-114. Pareiškėja, nesutikdama su MGK sprendimu 2019 m. birželio 19 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustato, taip pat įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ).

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Centrinis mokesčių administratorius. Pagal VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 punktas). Taisyklių 6.1. punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus bei aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Taisyklių 28 punkte nurodoma, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokius informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą. Taisyklių 6.3 punkte įtvirtinta, kad siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti tokius vertinimo metodus: 1) palyginamąjį; 2) analogijos; 3) išlaidų; 4) grynosios vertės; 5) lėšų bankų sąskaitose; 6) ekonominių modelių.

Išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Toks vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (Taisyklių 14-17 punktai).

Pagal MAĮ 8 straipsnį, kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.

Dėl pavedimo tikrinti išrašymo ir mokestinio patikrinimo pratęsimo

Pareiškėjai skunde nurodo, kad pasibaigus terminui pakartotiniam patikrinimui pradėti ir patikrinimą pradėjus vėliau, mokesčių administratorius neturėjo teisės pareiškėjams apskaičiuoti mokesčius už 2011-2012 m.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas laikytinas naikinamuoju, kuriam pasibaigus pastarasis negali būti nei atnaujintas, nei prailgintas, o aptariama taisyklė taikytina ir mokesčių mokėtojui, ir mokesčių administratoriui. Galimybė perskaičiuoti mokestį bei su juo susijusias sumas ribojama laike, kurio ribos, pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, paprastai apibrėžiamos konkrečiomis juridinę reikšmę turinčiomis faktinėmis aplinkybėmis: 1) pavedimo tikrinti pareiškėją išrašymo data; 2) momentu, kada kilo pareiga sumokėti mokestį (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015).

Aptariamas senaties terminas neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems bei perskaičiuojamiems mokesčiams ir susijusioms sumoms. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir panašios aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-201/2011, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-196-438/2017).

Apibendrinus nurodytas teisės aktų nuostatas bei jų išaiškinimus matyti, kad mokestinio patikrinimo pradžia pradedama skaičiuoti nuo mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymo momento, kas ir leidžia nustatyti, ar nebuvo pažeisti mokesčio apskaičiavimo terminai, įtvirtinti MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje.

Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo K. R. pirminis patikrinimas atliktas pagal 2016 m. lapkričio 23 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-2876, o pareiškėjos A. R. pagal 2016 m. lapkričio 23 d. pavedimą tikrinti Nr. (7.46)FR0773-433. Taigi pareiškėjai galėjo būti tikrinami už einamuosius 2016 m. ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t.y. 2011-2015 m. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju tikrintas laikotarpis buvo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pakartotinio patikrinimo pavedimai Nr. (7.46)FR0773-434 ir Nr. (7.46)FR0773-433 išrašyti 2018 m. vasario 22 d., tikrintas laikotarpis sutampa su pirmojo patikrinimo laikotarpiu. Atliekant pakartotinį patikrinimą, mokesčiai bei su jais susijusios sumos buvo apskaičiuotos ne už ilgesnį laikotarpį, negu pirminio patikrinimo metu, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas mokesčių apskaičiavimo senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų argumentai dėl senaties termino praleidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Sutiktina su atsakovės pozicija, jog aptariamas terminas, per kurį turi būti pradėtas pakartotinis patikrinimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t.y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602 -1079/2013; LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės (žr., pvz., LVAT 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-128/2010). Teisės aktai nenumato, kad aptariamo termino praleidimas sudarytų pagrindą panaikinti pavedimus tikrinti. Be to, teismų praktikoje pabrėžiama, jog pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą yra tarpinis dokumentas, t.y. tik vienas iš mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-593/2011).

Pagal Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 „Dėl mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių patvirtinimo“ 46 punktą numatyto termino praleidimas negalėjo turėti įtakos Kauno AVMI priimtų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, patys pareiškėjai dėl mokesčių administratoriaus nustatyto termino praleidimo nenurodė jokių aplinkybių, jog šis procedūrinis pažeidimas turėtų įtakos sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atlikti pakartotinius patikrinimus bei priimti naujus sprendimus buvo pavesta įsiteisėjusiais Inspekcijos 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimais Nr. 68-147 ir Nr. 68-146, todėl pareiškėjų skundo teiginiai, jog pavedimai tikrinti išrašyti neturint jokio teisinio pagrindo, yra nepagrįsti ir atmestini.

Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su mokestinio patikrinimo pratęsimu ir patikrinimo trukme, pažymėtina, jog MAĮ 119 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau mokesčių administratorius turi jį atlikti per kuo įmanoma trumpesnį laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų pakartotiniai patikrinimai buvo atlikti Kauno AVMI buveinėje, vadovaujantis minėta teisės norma, mokestinio patikrinimo trukmė neribojama.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjų atžvilgiu pakartotinis mokestinis patikrinimas pratęstas dėl mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo ir patikrinimo metu papildomai gautų ir surinktų įrodymų. Taigi patikrinimų pratęsimas atitiko Taisyklių nuostatas ir buvo būtinas. Teismui įvertinus tai, kad pareiškėjų pakartotinis patikrinimas truko mažiau nei 3 mėnesius, darytina išvada, kad skundo teiginiai dėl šių procedūrų vilkinimo yra nepagrįsti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog mokesčių administratorius, įvertinęs tai, jog dėl nesavalaikio pakartotinio patikrinimo pradėjimo ir jo užbaigimo užsitęsė pats patikrinimas, pareiškėjus atleido nuo 50 proc. apskaičiuotų GPM delspinigių.

Dėl A. G. 2004 m. patirtų išlaidų

Pareiškėjai nurodo, kad jiems neaišku, kaip susidarė 2004 m. A. G. 135 295 Lt patirtų išlaidų suma ir kodėl už 2004 m. A. G. priskiriamos A. G. (po santuokos sudarymo R.) automobilio, akcijų įsigijimo bei vartojimo išlaidos.

Iš byloje esančios rašytinės medžiagos nustatyta, kad Kauno AVMI buvo pateiktos 8 dovanojimo sutartys, iš kurių matyti, jog 2008-2015 m. A. G. dovanojo pareiškėjai po 10 000 Lt, 50 000 Lt, 14 000 Eur. Kauno AVMI atlikusi mokestinį tyrimą A. G. atžvilgiu dėl jos finansinių galimybių dovanoti pinigines lėšas pareiškėjai nustatė, jog 2004-2015 m. išlaidos viršijo pajamas. Taigi, atlikto mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad A. G. pagal 2008-2011 m. dovanojimo sutartis turėjo finansines galimybes pareiškėjai dovanoti iš viso 40 000 Lt, tačiau pagal 2012-2013 m. dovanojimo sutartis neturėjo finansinių galimybių dovanoti pareiškėjai po 50 000 Lt.

Pakartotinio patikrinimo metu, remiantis minėto A. G. atžvilgiu atlikto mokestinio tyrimo rezultatais, pripažinta, jog pareiškėja iš A. G. pagal minėtas dovanojimo sutartis 2008-2011 m. iš viso gavo 40 000 Lt (t. y. nurodytu laikotarpiu kiekvienais metais po 10 000 Lt), 2012 m. - 19 662 Lt, o 2013 m. - 1 371 Lt. Iš Patikrinimų aktų matyti, kad visos šios sumos buvo įvertintos pareiškėjų pajamų-išlaidų suvestinėse už 2008-2013 m. Todėl pareiškėjų skundo teiginiai, jog mokesčių administratorius nepagrindė, kaip susidarė 135 295 Lt suma, yra nepagrįsti.

Dėl grynųjų pinigų likučio

Pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus argumentu, jog jie 2011 m. grynųjų pinigų likučio neturėjo. Teigia, jog 2011 m. piniginių lėšų likutis sudarė79 233 Lt.

Teismas pažymi, kad nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui) (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-201/2011, 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-953/2011). Pagal paminėtą teismų praktiką tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjų gautos pajamos bei patirtos išlaidos buvo analizuojamos už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pakartotinių patikrinimų metu atlikus pareiškėjų 2007-2010 m. gautų pajamų bei patirtų išlaidų analizę, nustatyta, kad pareiškėjai grynųjų pinigų likučio tikrinto laikotarpio pradžioje, t. y. 2011 m. sausio 1 d., neturėjo. Pareiškėjai su mokesčių administratoriaus išvada nesutinka, nurodydami, kad mokesčių administratorius 2009 m. vykdydamas mokestinį patikrinimą, iš VĮ „Regitra“ gavo visą informaciją apie tuo metu pareiškėjo turėtas transporto priemones ir tuo metu jokių pažeidimų nenustatė. Skunde taip pat pažymima, kad mokesčių administratoriui atlikus operatyvų patikrinimą, nebuvo inicijuotas mokestinis tyrimas ar mokestinis patikrinimas, taip pat mokesčių mokėtojui nebuvo pasiūlyta įsiregistruoti individualią veiklą ir jis nebuvo nubaustas administracine bauda dėl neteisėtai vykdytos individualios veiklos.

Pagal MAĮ 115 straipsnio 3 punktą, operatyvus patikrinimas yra viena mokestinio patikrinimo rūšių. Operatyvus patikrinimas apibrėžtas, kaip įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytų atskirų mokesčių mokėtojų pareigų apskaitos, mokesčių deklaravimo, sumokėjimo, registravimosi mokesčių mokėtoju ir kitose srityse vykdymo patikrinimas. Kaip matyti iš Marijampolės AVMI 2009 m. gegužės 25 d. operatyvaus patikrinimo pažymos, prieš pareiškėjui pradedant vykdyti mažmeninę prekybą automobiliais, jis privalėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka registruoti veiklą, apie tai pranešdamas mokesčių administratoriui. Iš minėtos pažymos turinio nustatyta, kad 2009 m. operatyvaus patikrinimo metu nebuvo tikrinamas mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumas, o buvo tikrinta tik tai, ar mokesčių mokėtojas vykdo individualią veiklą. Tačiau net ir konstatavus, kad pareiškėjas individualios veiklos (ne) vykdė, neturi jokios reikšmės piniginių lėšų likučiui.

Pareiškėjų teigimu, remiantis MAĮ 3 straipsnio 5 dalimi, nustatydamas 2009 m. įsigytų transporto priemonių tikrąsias kainas, mokesčių administratorius privalėjo remtis pateiktais paaiškinimais ir 2009 m. vykdyto patikrinimo metu surinkta informacija.

Teismas su šiais pareiškėjų argumentais nesutinka ir pažymi, jog MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju jokių teisės aktų prieštaravimų ar neaiškumų nebuvo, todėl pagrindo taikyti minėtą nuostatą nėra. Teismo nuomone, mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus nuomonių išsiskyrimas dėl atlikto mokestinio patikrinimo bei iš jo kilusių padarinių nepatenka į mokesčių teisės aktų prieštaravimų ar neaiškumų sąvokų kategoriją.

Pareiškėjai skunde, be kita ko, nurodo, kad sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo neatsižvelgta į V. K. paaiškinimą, kuriame teigiama, kad pareiškėjos seneliai 2007 m. padovanojo pareiškėjai 3 500 JAV dolerių.

Teismas nenustatė, kad pareiškėjai būtų byloje pateikę dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjai būtų padovanota 3 500 JAV dolerių suma. Teismų praktikoje pažymima, kad norint pagrįsti pajamas, būtina pateikti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius, patvirtinančius, jog pajamos buvo gautos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014). LVAT praktikoje taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1305-602/2015, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016, 2016 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-777-438/2016).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios dovanotos piniginės lėšos nebuvo deklaruotos, todėl nagrinėjamu atveju Kauno AVMI pagrįstai nepripažino šios galimai dovanotos sumos. Kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo atsakovė, net jeigu ir būtų nustatyta, kad pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas, tai neturėtų jokios įtakos nustatytam pareiškėjų grynųjų pinigų likučiui.

Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius ignoravo 2009 m. gegužės 22 d. UAB „Lodeksa“ pateiktoje deklaracijoje nurodytus duomenis apie iš šios įmonės pareiškėjos gautą 17 562 Lt skolą.

Teismas nustatė, kad UAB „Lodeksa“ 2008 m. tarptautiniais banko pavedimais pareiškėjai išmokėjo 3 600 Eur. Pareiškėjų 2018 m. kovo 5 d. paaiškinimuose nurodoma, kad 2008 m. pareiškėja iš UAB „Lodeksa“ gavo 12 430 Lt. Iš patikrinimo aktų matyti, kad 12 430 Lt suma įvertinta pareiškėjų pajamų ir išlaidų suvestinėje už 2008 m. Pareiškėjų argumentai, jog mokesčių administratorius neteisingai nustatė 2007 m. banko sąskaitose esančių pareiškėjų piniginių lėšų likutį, neturi reikšmės nustatyto grynųjų pinigų likučio pagrįstumui, nes pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas.

Dėl pajamų šaltinių tikrinamuoju 2011-2014 m. laikotarpiu

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 2013 m. gavo 76 258 Lt pajamų, iš jų: su darbo santykiais susijusios pajamos - 23 217 Lt; žemės nuomos pajamos - 776,86 Lt; draudimo išmoka - 1 813,83 Lt; kompensacija už žemę - 50 Lt; pajamos už parduotus dėvėtus drabužius - 300 Lt; A. G. padovanotos piniginės lėšos - 50 000 Lt; kitų fizinių asmenų pervedimai į sąskaitas - 100 Lt. Pareiškėjai 2013 m. patyrė 88 172 Lt išlaidų, iš jų: išlaidos banko pavedimais - 1 412,71 Lt; bankui sumokėtos būsto kredito palūkanos - 2 610,52 Lt; paskolos grąžinimo bankui išlaidos - 4 894,51 Lt; bankui sumokėti delspinigiai - 39,59 Lt; vartojimo išlaidos - 21 694,01 Lt; gyvenamojo namo statybos išlaidos - 50 000 Lt; paskolos suteikimo išlaidos - 7 521 Lt. Įvertinus pareiškėjų 2013 m. gautas 76 258 Lt pajamas, patirtas 88 172 Lt išlaidas, piniginių lėšų banke likučius (2013-01-01 - 637,36 Lt, 2013-12-31 - 1 589,78 Lt), nustatyta, kad 2013 m. pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 12 867 Lt suma.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai 2014 m. gavo 119 243 Lt pajamų, iš jų: su darbo santykiais susijusios pajamos - 21 306 Lt; socialinio draudimo išmokos - 2 484,10 Lt; žemės nuomos pajamos - 388,98 Lt; individualios veiklos pajamos - 9 800 Lt; A. G. padovanotos piniginės lėšos - 10 000 Lt; pajamos už parduotą priekabą - 5 000 Lt; buto pardavimo pajamos - 70 000 Lt; kitų fizinių asmenų pervedimai į sąskaitas - 264 Lt. Pareiškėjai 2014 m. patyrė 117 748 Lt išlaidų, iš jų: gyvenamojo namo statybos išlaidos - 51 792 Lt; notarams sumokėtos sutarčių sudarymo išlaidos - 577,55 Lt; transporto priemonių įsigijimo išlaidos - 24 170 Lt; individualios veiklos išlaidos - 8 571,20 Lt; išlaidos banko pavedimais - 1 731,86 Lt; bankui sumokėtos būsto kredito palūkanos - 2 515,19 Lt; paskolos grąžinimo bankui išlaidos - 5 627,96 Lt; bankui sumokėti delspinigiai - 30,15 Lt; vartojimo išlaidos - 22 468,46 Lt; į sąskaitą pervestų pinigų perdavimas - 264 Lt. Įvertinus pareiškėjų 2014 m. gautas 119 243 Lt pajamas, patirtas 117 748 Lt išlaidas, piniginių lėšų banke likučius (2014-01-01 - 1 589,78 Lt, 2014-12-31 - 6 187,48 Lt), nustatyta, kad 2014 m. pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 3 103 Lt suma. Taigi mokestinio patikrinimo metu pagrįstai nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjų išlaidos viršijo jų gautas pajamas. Teismas mokestinio patikrinimo rezultatų teisingumu ir pagrįstumu neturi pagrindo abejoti.

Dėl gyvenamojo namo statybos išlaidų

Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka su MGK sprendimų teiginiu, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, vertindamas statybos išlaidas pripažino, kad išlaidos sudarė 191 320 Lt. Pažymi, kad tiek pirmojo patikrinimo, tiek antrojo patikrinimo aktuose mokesčių administratorius nurodo, kad pasinaudodamas UAB „Sistela“ duomenimis apskaičiavo, jog statybų išlaidos ūkio būdu sudarė 194 622 Lt.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2011 m. birželio 9 d. įsigijo žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo statyboms už 60 000 Lt. Mokestinių patikrinimų metu pareiškėjai jokių statybų išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Kaip matyti iš 2016 m. balandžio 10 d. pareiškėjo paaiškinimo, žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo pirktas su pamatais, kurių įrengimas kainavo apie 10 000 Eur (34 528 Lt). Paaiškinime taip pat nurodoma, jog gyvenamojo namo statybai 2011-2014 m. iš viso išleista 156 792 Lt: 2011 m. - 5 000 Lt, 2012 m. - 50 000 Lt, 2013 m. - 50 000 Lt, 2014 m. - 15 000 Eur (51 792 Lt). Taigi, pagal pateiktus paaiškinimus iš viso aptariamo gyvenamojo namo statyba kainavo 191 320 Lt (34 528 Lt + 5 000 Lt + 50 000 Lt + 50 000 Lt + 51 792 Lt).

Iš Kauno AVMI patikrinimo akto matyti, kad VĮ Registrų centre registruota gyvenamojo namo vidutinė rinkos kaina 77 908 Eur (269 001 Lt). Taigi vadovaujantis UAB „Sistela“ duomenimis ir MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, bendra statybų vertė sudarė 194 622 Lt, t. y. tik 3 302 Lt didesnės negu pareiškėjo paaiškinime nurodyta išlaidų suma. Todėl akivaizdu, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjų patirtomis gyvenamojo namo statybos išlaidomis pripažino 191 320 Lt sumą.

Dėl vartojimo išlaidų

Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai vertino, kad statistinės vartojimo išlaidos objektyviau atspindi pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai.

Minėto įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjime, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus.

Iš Kauno AVMI sprendimų matyti, jog pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos buvo apskaičiuojamos individualiai vertinant atitinkamos su mokesčių mokėtojo šeima susijusias aplinkybes bei statistinius duomenis lyginant su Kauno AVMI surinktais duomenimis. Kauno AVMI manydama, jog pareiškėjų paaiškinimuose nurodytos vartojimo išlaidos yra ženkliai mažesnės už statistines vartojimo išlaidas bei nėra pagrįstos objektyviais įrodymais, taip pat įvertinusi tai, jog šeima įsigijo didelės vertės turtą, patyrė dideles gyvenamojo namo statybos ir kitas išlaidas, vertino, kad statistinės vartojimo išlaidos šiuo atveju objektyviau atspindi realias šeimos vartojimo išlaidas. LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-467-602/2017, pasisakydamas dėl galimybės nustatyti mokesčių mokėtojo vartojimo išlaidas, remiantis statistiniais duomenimis, pažymėjo, kad mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, todėl tam tikri nukrypimai yra galimi. Taigi teismas nagrinėjamu atveju laikosi pozicijos, kad mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą šeimos vartojimo išlaidas apskaičiuoti remiantis Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija apie vidutines vartojimo išlaidas.

Dėl pagal mainų sutartį gautų pajamų apmokestinimo

Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, pažeisdamas GPMĮ nuostatas už 2015 m. pateiktos Metinės pajamų deklaracijos (GPM308 Forma) GPM308T priede nedeklaravo 6 912,65 Eur nekilnojamojo turto perleidimo apmokestinamųjų pajamų, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

Nustatyta, jog pareiškėjas pagal 2015 m. rugpjūčio 12 d. nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį, sudarytą su N. B., išmainė jam asmeninės nuosavybės teise priklausančios V dalį autodalių parduotuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Daiktas 2), esančios adresu (duomenys neskelbtini), į V dalį parduotuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau - Daiktas 1) ir V dalį kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau - Daiktas 3), adresu (duomenys neskelbtini). Remiantis minėta sutartimi, nustatyta minėtų objektų vidutinė rinkos vertė: Daikto 2 (Pareiškėjo išmainytos V dalies autodalių parduotuvės) - 38 450 Eur (76 900 Eur / 2); Daikto 1 (Pareiškėjo mainais gautos V dalies parduotuvės) - 41 800 Eur (83 600 Eur / 2); Daikto 3 (Pareiškėjo mainais gautos V dalies kiemo statinių) - 615 Eur (1 230 Eur / 2). Taigi, kaip matyti iš sutarties III dalies „Daikto (daiktų) vertė“, pareiškėjas įsigijo V dalį parduotuvės ir V dalį kiemo statinių, kurių vidutinė rinkos vertė - 42 415 Eur (41 800 Eur + 615 Eur), o perleido V dalį autodalių parduotuvės, kurios vidutinė rinkos vertė - 38 450 Eur. Nustatyta, kad autodalių parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjas buvo įsigijęs pagal 2014 m. lapkričio 13 d. dovanojimo sutartį iš savo motinos G. R.. Remiantis 2009 m. lapkričio 13 d. dovanojimo sutartimi, nustatyta Daikto 2 tuometinė vidutinė rinkos vertė - 122 500 Lt (245 000 Eur / 2), t. y. 35 478,45 Eur.

Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalimis, 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 19 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo pajamomis už perleistą Daiktą 2 pripažinta Daikto 1 ir Daikto 3 vidutinė rinkos vertė - 42 415 Eur; Daikto 2 įsigijimo kaina pripažinta jo vidutinė rinkos vertė - 35 478,45 Eur; apmokestinamosios pajamos taip pat sumažintos pareiškėjo notarui sumokėtomis 23,90 Eur (95,63 Eur / 4) sutarties sudarymo išlaidomis, 2015 m. rugpjūčio 12 d. įsigyjant turtą, t. y. iš viso nustatyta perleisto nekilnojamo turto įsigijimo vertė 35 502,35 Eur (35 478,45 Eur + 23,90 Eur); apskaičiuota apmokestinamųjų pajamų suma - 6 912,65 Eur (42 415 Eur - 35 502,35 Eur), kuri apmokestinama 15 proc. pajamų mokesčio tarifu.

Atkreiptinas dėmesys, jog Inspekcija išaiškinime (reg. Nr. (18.18-31-1)-R-4911) pažymėjo, kad tais atvejais, kai mainų sandorio šalys neatlieka mainomų nekilnojamųjų daiktų vertinimo, mainų sutartyje įrašoma mainomų daiktų VĮ Registrų centro nurodyta vertė. Gyventojas, deklaruojantis nekilnojamojo daikto perleidimo pajamas mainų atveju, savo metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, kai šalių vertinimu nustatyta kaina nėra nurodyta (t. y., kai sandorių šalių nuomone, ji atitinka VĮ Registrų centro nurodytą vidutinę rinkos vertę), turi nurodyti VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę. Iš mainų sutarties turinio matyti, kad šalys susitarė, jog turtas mainomas be piniginės priemokos, o mainomų daiktų vertė atitinka VĮ Registrų centro nurodytą vidutinę rinkos vertę, todėl CK 6.433 straipsnio 1 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos. LVAT yra pažymėjęs, kad pagal GPMĮ nuostatas apmokestinamos ne tik piniginės priemokos už mainų pagrindu perleistą turtą, tačiau ir kita forma gauta nauda, t. y. paties turto vertė (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1073/2010, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1126/2010). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nustačius, jog mokesčių mokėtojas pagal mainų sandorį gavo didesnės vertės turtą, laikytina, kad buvo gautos pajamos natūra, kurios apmokestinamos GPMĮ nustatyta tvarka.

Iš pareiškėjo pateiktos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. KA0-80616 santraukos matyti, kad buvo vertintas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), parduotuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei nustatyta bendra vertinto turto rinkos vertė vertinimo dienai - 49 000 Eur. Pažymėtina, kad kiekvieno vertinto nekilnojamojo daikto rinkos vertė minėtoje santraukoje atskirai nenurodyta. Be to, vertintas ne tik pagal mainų sutartį pareiškėjo įsigytas turtas, tačiau ir žemės sklypas, kuris nebuvo minėto sandorio objektu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus tai, jog nepateikta pagal aptariamą mainų sutartį pareiškėjo perleisto turto (autodalių parduotuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vertinimo ataskaita, kuri sudarytų prielaidas objektyviai palyginti įsigyto ir perleisto turto rinkos vertes.

Dėl GPMĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatytos lengvatos

Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, pateikdamas Metines pajamų deklaracijas (GPM308 forma) už 2012, 2014 ir 2015 m., užpildė GPM308L priedus „Gyventojo apmokestinamąsias pajamas mažinančios išlaidos“, neturėjo teisės pasinaudoti GPMĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatyta lengvata.?

MAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. LVAT ne kartą yra pabrėžęs, jog už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir jis negali pateisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1218/2009, 2014 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-231/2014, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-182-662/2015, 2017 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-691-556/2017, 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1197-602/2017). Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali pateisinti jo netinkamo pareigų vykdymo.

Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalis, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį ir 73 straipsnio 1 dalį, mokesčio deklaravimas ir apskaičiavimas, bei deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo, vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės.

MAĮ 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš šioje įstatymo nuostatoje nustatytų pagrindų: 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pagal MAĮ 105 straipsnio 2 dalį, teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos. Taigi, nepagrįsti ir atmestini pareiškėjo argumentai, jog Marijampolės AVMI specialistė turėjo raštiškai informuoti pareiškėją apie deklaracijos trūkumus ir prieštaravimus, pasiūlydama juos pareiškėjui ištaisyti. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas pats privalo žinoti (išsiaiškinti) su savo mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir jis negali pateisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl naikinti jų pareiškėjų nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų K. R. ir A. R. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė