Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjos R. M. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2008 – 2010 m. pareiškėja įmonėms UAB „Žydrena“ ir Latvijos įmonei APU Genesis teikė paslaugas, už kurias gavo 182 061 Lt pajamų (t. 1, b. l. 131-195). Laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 5 d. iki 2009 m. vasario 25 d. ir nuo 2009 m. balandžio 6 d. iki 2009 m. gegužės 5 d. pareiškėja buvo įsigijusi verslo liudijimą, kuriame nurodytas veiklos pavadinimas „Buhalterinės ir skaičiavimo įrangos techninė priežiūra ir remontas (įeina į EVRK klasę 33.12)“ (t. 1, b. l. 122, 129-130), o laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 8 d. iki 2010 m. gegužės 7 d. ir nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo įsigijusi verslo liudijimą, kuriame nurodytas veiklos pavadinimas „Raštinės mašinų, buhalterinių mašinų, kompiuterių ir elektroninės aparatūros priežiūra ir remontas (EVRK klasė 95.11; įeina į EVRK klasę 33.12)“ (t. 1, b. l. 128). Vilniaus apskrities VMI, atlikusi pareiškėjos 2008-2010 m. PVM, GPM, VSD įmokų, PSD įmokų patikrinimą, 2014 m. spalio 17 d. patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 103-112) pareiškėjai papildomai apskaičiavo 1 625 Lt PVM, 1 5674 Lt GPM, 900 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai, 600 VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 11 717,40 VSD įmokų ir 4 964,40 Lt PSD įmokų. Vilniaus apskrities VMI konstatavo, kad pareiškėja negalėjo verstis nurodyta veikla pagal įsigytus verslo liudijimus, todėl gautos pajamos apmokestintos kaip gautos iš individualios veiklos, o ne veiklos pagal verslo liudijimą. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 17 d. pateikė pastabas dėl patikrinimo akto (t. 1, b. l. 101-102), teigdama, kad vykdė veiklą, atitinkančią verslo liudijimą, tačiau Vilniaus apskrities VMI 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu (t. 1, b. l. 53-57) į pareiškėjos pastabas neatsižvelgė ir patvirtino patikrinimo aktą bei apskaičiavo pareiškėjai delspinigius ir baudas. Nesutikdama su šiuo Vilniaus apskrities VMI sprendimu, pareiškėja jį apskundė VMI (t. 1, b. l. 91-92), tačiau VMI 2015 m. vasario 17 d. sprendimu patvirtino Vilniaus apskrities VMI sprendimą (t. 1, b. l. 84–86).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 22 dalies, 10 straipsnio 2 dalies ir 26 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių ir veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo“ patvirtintu veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 2.3.1. ir 54 punktais, įvertinęs bylos duomenis konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog pareiškėja įmonėms UAB „Žydrena“ ir Latvijos įmonei APU Genesis teikė laboratorinės įrangos, skirtos pieno kokybei nustatyti, remonto ir kalibravimo paslaugas.

Teismas, atsižvelgęs į 2007 m. spalio 31 d. Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. DĮ-226 patvirtintas Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK 2 red.), priėmė išvadą, jog pagal prekių, kurių remonto veiklą vykdė pareiškėja, tipą (laboratorinė įranga, skirta pieno kokybei nustatyti) šių prekių remonto ir techninės priežiūros veikla nėra klasifikuojama nei EVRK 2 red. 33.12 klasėje, nei 95.11 klasėje, o yra klasifikuojama EVRK 2 red. 33.13 klasėje. Prekių kalibravimo veikla priskiriama NACE 2 red. ir EVRK 2 red. 71.20 klasei „Techninis tikrinimas ir analizė“ ir EVRK 2 red. 71.20.60 poklasiui „Matavimo priemonių patikra bei kalibravimas“. Teismas pastebėjo, kad mokestinio patikrinimo metu Vilniaus apskrities VMI dėl pareiškėjos vykdytos veiklos klasifikavimo pagal EVRK 2 red. papildomai kreipėsi į Lietuvos statistikos departamentą, kuris 2014 m. liepos 7 d. rašte Nr. SD-671 (t. 2, b. l. 9) patvirtino, kad matavimo prietaisų, skirtų pieno pramonės įmonių laboratorijoms, remonto paslaugos priskirtinos 33.13 klasei „Elektroninės ir optinės įrangos remontas“, o šių matavimo prietaisų kalibravimo paslaugos priskirtinos 71.20 klasei „Techninis tikrinimas ir analizė“. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjos vykdoma veikla negalėjo būti priskiriama veiklai, nurodytai pareiškėjos įsigytuose verslo liudijimuose.

Teismas atmėtė pareiškėjos argumentus, kad mokesčių administratorius ir Lietuvos statistikos departamentas pareiškėjos veiklą vertino subjektyviai, kaip nepagrįstus. Nurodė, kad mokesčių administratorius surinko išsamius ir visapusiškus duomenis iš įvairių šaltinių dėl pareiškėjos vykdytos veiklos pobūdžio, šios veiklos priskyrimas atitinkamai EVRK 2 red. klasei remiasi objektyviais požymiais, yra pagrįstas ir išsamiai motyvuotas. Pareiškėja jokių argumentų, patvirtinančių, kad mokesčių administratorius netinkamai įvertino jos veiklos pobūdį ar neatsižvelgė į kokias nors veiklos klasifikavimui pagal EVRK 2 red. reikšmingas aplinkybes, nepateikė.

Teismas pažymėjo, kad būtent mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 40 str. 1 ir 4 p.). Tai reiškia, kad už vykdomos pagal verslo liudijimą veiklos atitiktį verslo liudijime nurodytai veiklos rūšiai atsakingi patys mokesčių mokėtojai. Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 24 numato, kad pirmą kartą pagal šias taisykles verslo liudijimus įsigyjantiems gyventojams verslo liudijimą išduodanti teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija pasirašytinai įteikia šio nutarimo ir šių taisyklių kopijas ir atmintinę, kurioje nurodomos verslo liudijimą įsigijusio gyventojo teisės, pareigos ir su mokestinių prievolių vykdymo tvarkos pažeidimais susijusi atsakomybė. Verslo liudijimą įsigyjantiems gyventojams taip pat įteikiamas konkretus individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, klasifikatorius. Iš pareiškėjos prašymų išduoti verslo liudijimus (t. 1, b. l. 121, 123-127) matyti, kad šių nuostatų buvo laikomasi. Taigi pareiškėjai buvo žinoma (turėjo būti žinoma), kad jai išduoti verslo liudijimai suteikia teisę verstis tik verslo liudijimuose nurodyta veiklos rūšimi. Kadangi pagal aptartą teisinį reglamentavimą verslo liudijimuose buvo nurodytas ne tik veiklų pavadinimas, bet ir EVRK klasės, būtent pareiškėja privalėjo išsiaiškinti, ar jos vykdoma veikla patenka į verslo liudijimuose nurodytas EVRK klases. Tiek EVRK 2 red., tiek NACE 2 red. klasifikatoriai bei su veiklos klasifikavimu susijusi papildoma informacija (paaiškinamosios pastabos, klasifikavimo taisyklės ir kt.) skelbiama viešai, be to, išduodant verslo liudijimą mokesčių mokėtojui įteikiama ne tik atmintinė, bet ir konkretus individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, klasifikatorius. Taigi mokesčių mokėtojams, taip pat ir pareiškėjai, nebuvo kliūčių išsiaiškinti vykdomos veiklos klasifikavimą pagal EVRK ir įvertinti tokios veiklos atitiktį verslo liudijime nurodytai veiklos rūšiai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjos gautų pajamų iš aptartos veiklos suma pakankamai ženkli, todėl pareiškėja šių pajamų apmokestinimo prasme privalėjo elgtis itin atidžiai ir rūpestingai. Teismo vertinimu, pareiškėja iš verslo liudijimuose nurodytų veiklos rūšių pavadinimų neturėjo objektyvaus pagrindo spręsti, kad jos vykdoma veikla atitinka verslo liudijimuose nurodytas veiklos rūšis. Pareiškėja nevykdė verslo liudijimuose nurodytos įrangos techninės priežiūros ir remonto veiklos, t. y. nevykdė nei buhalterinės, nei skaičiavimo, nei raštinės mašinų, nei kompiuterių ar elektroninės aparatūros priežiūros ir remonto. Be to, verslo liudijimuose nebuvo nurodyta matavimo prietaisų kalibravimo veikla. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, esant neaiškumams, ar jos vykdoma veikla gali būti priskirta verslo liudijimuose nurodytoms veiklos rūšims, turėjo teisę kreiptis į mokesčių administratorių informacijos ar konsultacijos (MAĮ 36 str. 1 ir 2 p., 37 str.), tačiau to nepadarė.

Teismas atmėtė pareiškėjos teiginius, kad pareigūnas, išduodamas verslo liudijimą, patikino pareiškėją, kad ji tikrai galės vykdyti tą veiklą, kurią vykdyti planavo. Teismas akcentavo, kad prašymuose išduoti verslo liudijimus (t. 1, b. l. 113-119) pareiškėja nenurodė, kad ji vykdys laboratorinės įrangos remontą ir kalibravimą, o nurodė, kad ji ketina užsiimti buhalterinės ir skaičiavimo įrangos, vėliau – raštinės mašinų, buhalterinių mašinų, kompiuterių ir elektroninės aparatūros, technine priežiūra ir remontu. Pagal teisinį reglamentavimą mokesčių administratoriaus darbuotojai, išduodantys verslo liudijimus, neįpareigoti papildomai aiškintis, kokia faktine veikla ketina užsiimti asmuo, ar tokia veikla patenka į Veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašą ir jame nurodytą atitinkamą EVRK klasę. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmėtė pareiškėjos argumentus, kad ji vykdė veiklą, atitinkančią verslo liudijime nurodytą veiklą, kad apie tai, jog jos veikla nepatenka į verslo liudijime nurodytas veikslo klases, ji nežinojusi ir negalėjusi numatyti. Kartu teismas pabrėžė, kad pareiškėja, gavusi 182 061 Lt sumą pajamų, buvo sumokėjusi 760 Lt fiksuotą GPM už verslo liudijimų išdavimą, taigi pareiškėjos sumokėta mokesčių suma nepagrįstai ir neteisėtai sumažinta.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius tinkamai įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes bei padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog pareiškėjos vykdoma individuali veikla negalėjo būti priskiriama veiklai, nurodytai pareiškėjos įsigytuose verslo liudijimuose. Mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai iš šios veiklos gautas pajamas apmokestino kaip pajamas, gautas vykdant kitą individualią veiklą. Ginčo dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų aritmetinio apskaičiavimo nėra. Pareiškėjos skundo argumentai nesudarė pagrindo panaikinti skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų, todėl pareiškėjos skundą teismas atmėtė.