Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. sausio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Eligijaus Gladučio ir Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. P., R. S., nuteistojo L. U. gynėjo advokato Ž. Rutkausko, nuteistojo E. M. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-08-09 nuosprendžio, kuriuo:

- R. P. pripažintas kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- R. S. pripažintas kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- L. U. pripažintas kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- E. M. pripažintas kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Be to, nuosprendžiu iš R. S. priteista 9670,92 Lt ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie VRM, bei iš L. U., R. P., R. S., E. M. ir G. K. priteista solidariai 1196,30 Lt proceso išlaidų valstybei.

Šiuo teismo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas G. K., o J. K., A. K., V. K. išteisinti iš kaltinimų pagal BK 146 str. 2 d., neįrodžius jų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, o baudžiamoji byla prieš: A. G., I. K., O. D., S. V., N. Š. vadovaujantis BK 95 str. ir BPK 3 str. 1 d. 2 p. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Pastarųjų asmenų atžvilgiais apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. U., E. M., R. P., R. S. ir G. K. nuteisti už tai, kad jie, 2003 m. kovo 16 d., veikdami bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, iš anksto susitarę panaudojant smurtą neteisėtai atimti laisvę G. P., Panevėžio mieste, G. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims sekant automobiliu “VW Golf”, v/n (duomenys neskelbtini) važiuojantį G. P. bei stebint aplinką, pastarajam atvažiavus į (duomenys neskelbtini) namo garažą, kuriame nuo 16.39 val. iki 17.05 val. L. U., E. M., R. P. ir R. S. panaudojus fizinį smurtą – sudavus smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, jį surišus ir perkėlus į mikroautobusą bei išvežus nenustatyta kryptimi, taip visi bendrais veiksmais panaudodami smurtą neteisėtai atėmė žmogui laisvę.

Nuteistojo L. U. gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-08-09 nuosprendį dalyje dėl L. U. pripažinimo kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir priimti šioje dalyje naują - išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-08-09 nuosprendį dėl L. U. paskirtos bausmės – paskirti L. U. švelnesnę iš BK 146 str. 2 d. sankcijoje numatytų bausmių – arešto bausmę arba sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį – skirti laisvės atėmimo bausmę ne didesnę nei laikinajame sulaikyme ir suėmime L. U. išbūtas laikas ar bausmės vykdymą atidėti (BK 75 str.). Mano, kad teismo nuosprendis dalyje dėl L. U. pripažinimo kaltu ir nuteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo surašant nuosprendį (BPK 305 str.) ir vertinant įrodymus (BPK 20 str.), teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai, nesant BPK 255 str. ir 256 str. nurodytų pagrindų išplėsto kaltinimo ir neteisingai, aiškiai per griežtos, paskirtos bausmės, rodančios išankstinį teismo šališkumą nuteistojo atžvilgiu. Teigia, jog nei nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje suformuluotas L. U. kaltinimas, nei rezoliucinėje dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu nėra nurodyta, kad jis veikė ir kaip organizatorius, o jo veika kvalifikuota tik pagal BK 146 str. 2 d., nenurodant bendrosios dalies straipsnio (BK 24 str. 4 d.) numatančio organizatoriaus atsakomybę. Tačiau teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog L. U. buvo nusikaltimo padarymo organizatorius ir aktyvus vykdytojas (BK 24 str. 4 d.), dėl ko padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, nes pažeidė L. U. teisę žinoti kuo yra kaltinamas ir tinkamai pasirengti gynybai, juo labiau dėl inkriminuojamos sunkesnės nusikalstamos veikos. Mano, kad bylos nagrinėjimo metu prokurorui, vadovaujantis BPK 256 str. nepateikus prašymo pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir L. U. veiką papildomai kvalifikuoti pagal BK 24 str. 4 d., teismas nuosprendyje nurodęs, jog L. U. organizavo kaltinime nurodyto nusikaltimo padarymą ir motyvuojant šia aplinkybe griežčiausios iš sankcijoje numatytų bausmių, savo dydžiu artimos BK 146 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės maksimumui, skyrimą, iš esmės pažeidė BPK 255 str. nurodytas bylos nagrinėjimo teisme ribas, bei kaltinamojo teisę į gynybą ir nepagrįstai jam skyrė griežtą bausmę. Skunde teigiama, kad teismo išvados dėl L. U. kaltės neatitinka byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nes jos neparemtos byloje esančiais teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Nei A. V., nei D. K. nebuvo apklausti bylą nagrinėjant teisme posėdžio metu, jų parodymus teismas pagarsino vadovaudamasis BPK 276 str. nustatyta tvarka, nes A. V. buvo miręs, o D. K. neva išvykęs į užsienį ir jo gyvenamoji vieta nežinoma. Tačiau jo ginamasis D. K. bylos nagrinėjimo metu yra ne kartą matęs vaikštantį Panevėžio mieste (tame tarpe ir po nuosprendžio paskelbimo), tačiau teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių, jog šis liudytojas būtų apklaustas teisiamajame posėdyje, kad jo ginamasis ir kiti kaltinamieji galėtų jam užduoti klausimus. Pažymi, jog L. U. liudytojui A. V. atpažinti buvo parodytas tik iš nuotraukų, o liudytojas jį atpažino tik kaip „asmenį, panašų į atėjusį su A. G.“. Teigia, jog liudytojas A. V., tuo metu, kai galimai garaže G. P. atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, net nežinojo ir negalėjo nurodyti, kur tuo metu išvis buvo L. U., iš jo parodymų galima daryti išvadą, kad jo manymu asmens, kurį jis atpažino, kaip panašų į L. U., garaže kai galimai G. P. atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, išvis nebuvo. Be to, A. V. nenurodo, kad garaže būtų matęs, jog L. U. vartojo smurtą G. P. atžvilgiu. Todėl teismo išvados, kad liudytojas A. V. nurodė, kad L. U. buvo garaže ir dalyvavo sumušant G. P., nepagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Skunde pažymima, kad sutinkamai su D. K. parodymais, kad šis nematė, kas vyko garaže, o L. U. į patalpą šalia garažo įėjo, kai garaže niekas nebevyko, ir jis iš garažo išėjo kartu su L. U. ir asmeniu, kurį parodymų atpažinti metu iš nuotraukų, nurodė kaip panašų į R. S.. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek D. K., tiek A. V. patvirtino, jog patalpoje šalia garažo jie buvo kartu, tačiau A. V. nepatvirtino D. K. parodymų, jog į šią patalpą butų atėję E. M. ir L. U. ir ką nors sakę D. K., nors pagal jo parodymus darytina išvada, kad jis su D. K. buvo visą laiką, o iš garažo išėjo paskutinis. Todėl teismo išvados, kad liudytojas D. K. nurodė, kad vykstant muštynėms garaže buvo ir L. U., nepagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Nors teismas nurodė, kad be tiesioginių įvykio dalyvių parodymų L. U. kaltė įrodyta taikant operatyvines priemones gautus duomenis klausantis L. U. telefoninių pokalbių su kitais kaltinamaisiais, tačiau tokių duomenų byloje nėra - iš teismo nuosprendyje išanalizuotų pokalbių nėra jokio pagrindo teigti, kad jie patvirtina L. U. inkriminuotus veiksmus. Pažymi, kad 2005-03-10 specialisto išvadoje nurodyta, kad tik dalyje pokalbių yra užfiksuotas būtent L. U. balsas, dalis pokalbių – tik tikėtina, kad užfiksuotas L. U. balsas, o net 16 pokalbių – balsai identifikavimui netinkami, tačiau teismas šios išvados išvis nevertino ir į ją neatsižvelgė. Be to, teismas nuosprendyje analizuodamas pokalbius daro priešingas išvadas: „2003-03-16, 16:59:49 val. L. U. skambina V. K., tačiau niekas nekelia ragelio, bet girdisi L. U. ir kito asmens pokalbis. Iš šio įrašo matyti, kad L. U. bando prisiskambinti kam nors išvežusių G. P.“ (nuosprendžio 21 lapas), kas reiškia, kad šis pokalbis patvirtina, jog L. U. niekur G. P. nevežė. Skunde teigiama, kad teismas, nagrinėdamas bylą buvo šališkas, nes netinkamai vertino A. V. ir V. K. parodymus, byloje esančius L. U. telefoninius pokalbius su kitais kaltinamaisiais bei 2005-03-10 specialisto išvadą Nr. 11-2543-(04), tuo pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl L. U. kaltės. Gynėjas mano, kad bylą nagrinėjant teisme nebuvo gauta objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie leistų neginčijamai teigti, jog L. U. atliko jam inkriminuotus veiksmus. Iš byloje esančių duomenų - V. K. ir A. V. parodymų, telefoninių pokalbių galima daryti tik prielaidą, kad L. U. galėjo būti nusikaltimo padarymo vietoje ar netoli jos, tačiau byloje nėra jokių duomenų kokius veiksmus jis atliko, o byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad būtent jis naudojo fizinį smurtą G. P. atžvilgiu ir neteisėtai atėmė jam laisvę, kaip yra nurodyta pareikštame kaltinime ir nuosprendyje. Prielaidomis kaltinimas negali būti grindžiamas, todėl nuosprendis dalyje dėl L. U. pripažinimo kaltu pagal BK 146 str. 2 d. yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis. Skunde be kita ko nesutinkama su L. U. paskirta bausme teigiant, kad ji yra aiškiai per griežta tiek savo rūšimi, tiek dydžiu. Gynėjas pažymi, kad L. U. iki nusikaltimo padarymo ir po jo nebuvo teistas. Be to, teismas skirdamas bausmę nepagrįstai nurodė, jog atsižvelgia į tai, kad L. U. buvo šio nusikaltimo organizatorius, nes jam ši aplinkybė nebuvo nurodyta kaltinime ir jis nebuvo pripažintas kaltu, jog veikė kaip organizatorius, todėl nėra jokio teisinio pagrindo atsižvelgiant į šią aplinkybę L. U. skirti griežtesnę bausmę. Teismas nepagrįstai nurodo, jog byla ne dėl pareigūnų ir teismo kaltės buvo nagrinėjama ilgiau kaip devynis metus, kadangi byla nagrinėjama antrą kartą, t. y. byla 2008-07-18 Panevėžio m. apylinkės teismo nutartimi buvo nutraukta, tačiau ši nutartis panaikinta. Be to nors byloje buvo net 13 kaltinamųjų, tačiau jų kaltė buvo įrodinėjama iš esmės tik dviejų liudytojų - V. K. ir A. V. parodymais ir taikant operatyvines priemones gautais duomenimis, todėl devynis metus trukęs procesas yra pakankamai ilgas, jog būtina į jį atsižvelgti skiriant bausmę. Gynėjas mano, kad skirdamas bausmę L. U., teismas pažeidė BK 55 straipsnį ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą, be to, teismo sprendimas dėl bausmės yra nemotyvuotas, o nuosprendžio argumentai yra aiškiai nepakankami, kad L. U. skirti griežčiausiai bausmei ir dar nustatant dydį, artimą sankcijoje numatytam maksimaliam. Gynėjas mano, kad vien nepateisinamai ilgai trūkęs procesas duoda pagrindą švelninti bausmę. Pažymi, kad L. U. net 9 mėnesius buvo suimtas. Gynėjo manymu, atsižvelgiant į nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, į tai, jog nuo veikos padarymo praėjo daugiau kaip devyni metai ir per tą laiką L. U. nepadarė jokios naujos nusikalstamos veikos, į L. U. teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, yra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę BK 146 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose, kad būtų kompensuojama dėl šio pažeidimo patirta žala ir paskirti jam sankcijoje numatytą arešto bausmę arba paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį mažinti, skiriant bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis – ne didesnę nei laikinajame sulaikyme ir suėmime L. U. išbūtas laikas arba bausmės vykdymą atidėti, taikant BK 75 str.

Nuteistojo E. M. gynėjas advokatas S. Zakarevičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-08-09 nuosprendį nuteistojo E. M. atžvilgiu ir bylą prieš E. M. nutraukti. Gynėjas nesutinka su įrodymų vertinimu bei E. M. kaltės grindimu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustų liudytojų parodymais. Pažymi, jog nei A. V., nei D. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją niekada nebuvo apklausti kaip liudytojai, šie asmenys apklausti kaip įtariamieji BPK 189 str. numatytais pagrindais, manant, jog bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis gali pakeisti savo parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Gynėjas kelia klausimą, ar minėti asmenys apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją esant BPK 189 str. numatytam pagrindui. Teigia, kad vertinant tai, kad minėti asmenys buvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, akivaizdu, jog jie nebuvo laikomi kaip visiškai patikimi informacijos apie nusikalstamą veiką šaltiniai, o greičiau asmenimis, kurie ateityje gali pakeisti savo parodymus. Mano, kad tie asmenys pas ikiteisminio tyrimo teisėją turėjo būti apklausti kaip liudytojai, t.y. taikant BPK 184 str. 4 d. numatytas sąlygas. Nurodo, kad A. V. apskritai niekada byloje nebuvo apklaustas liudytojo statusu, o liudytojas D. K. buvo apklausiamas liudytoju teismo posėdyje nedalyvaujant kaltinamajam E. M., dėl ko E. M. neturėjo galimybės D. K. užduoti klausimų apie reikšmingas bylos aplinkybes. Tuo buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. d) p., kuris numato, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę mažiausiai į šias garantijas - kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Be to, teismo posėdyje D. K. iš dalies pakeitė savo parodymus, o teismas dėl D. K. parodymuose esančių prieštaravimų išsprendimo nepasisakė. Gynėjo manymu, teismas, A. V. ir D. K. parodymus pripažindamas įrodymu, pažeidė BPK 7 str., 20 str. 5 d. nuostatas. Skunde be kita ko teigiama, kad negrįstai nuteisus E. M., jam paskirta neadekvati ir per griežta bausmė. Pažymi, kad nuo veikos padarymo ir nuosprendžio priėmimo praėjo beveik 10 metų. Byloje neginčijamai nustatyta, jog E. M., sužinojęs apie jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį persekiojimą, pats atvyko pas prokurorą. Nėra byloje pateikta duomenų, kad po šių nusikaltimų padarymo E. M. būtų įvykdęs naujus teisės pažeidimus, administracine tvarka nebaustas, neteistas, dirba. Gynėjo manymu, atsižvelgiant į visas aplinkybes byloje yra pagrindai E. M. atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas, nes E. M. paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas, skirdamas E. M. bausmę, nepasisakė dėl bausmės tikslų pasiekimo neskiriant realios bausmės. Teismo nurodyti padarytos veikos pavojingumo laipsnis, pobūdis, kaltės forma yra tik formalūs veikos kvalifikavimui būtini kriterijai, kurie tiesiogiai neapsprendžia galimybės netaikyti realaus laisvės atėmimo.

Gynėjas skunde taip pat kelia klausimą dėl BK 95 str. 4 d. nuostatos taikymo E. M. atžvilgiu, t.y. ar gali būti laikoma, ar E. M. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir senaties eiga sustojo. Teigia, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių E. M. parodymus dėl išvykimo į užsienį ir grįžimo į Lietuvą aplinkybių. Kitomis priemonėmis nenustatyta, kad E. M. išvyko iš Lietuvos kitu nei jis nurodė metu, neįrodyta, jog jis pasislėpė iš karto po nusikalstamos veikos padarymo ar jau žinodamas apie gresiantį baudžiamąjį persekiojimą. Byloje neįrodyta, jog E. M. išvyko iš Lietuvos žinodamas apie paskelbtą jo paiešką ir paskirtą kardomąją priemonę. Nėra jokių duomenų, jog iki 2003-05-23 E. M. būtų galėjęs tiesiogiai suprasti, jog jam gresia baudžiamas persekiojimas. Įvertinus tai, jog E. M. iš Lietuvos išvyko nebūdamas pripažintas įtariamuoju ir nežinodamas apie tokią savo procesinę padėtį, negali būti laikoma, jog jis pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu E. M. atvykus pas prokurorą nebuvo kilę jokių abejonių, jog E. M. gali bėgti, slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo – E. M. nebuvo sulaikytas, o kardomoji priemonė iš karto buvo pakeista į švelnesnę. Gynėjo teigimu, E. M. nuo veikos padarymo momento – 2003 m. kovo 16 d. iki nuosprendžio priėmimo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, nepadarė naujos tyčinės nusikalstamos veikos, todėl jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutrauktina 2011-03-16 suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai advokatai prašė apeliacinius skundu tenkinti, o prokuroras prašė šiuos skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl įrodymų, pagrindžiančių nuteistųjų kaltę, vertinimo

Apeliaciniais skundais ginčijama nuteistųjų kaltė įvykužius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodant, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, dėl ko skundžiamu nuosprendžiu jie nuteisti neteisėtai ir nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį nuosekliai išdėstė, jog R. P., R. S., L. U. ir E. M. kaltė dėl neteisėto G. P. laisvės atėmimo grindžiama liudytojų A. V., D. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojos S. P. parodymais, asmenų parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolais, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, telefonų pokalbių suvestinėmis ir pokalbiais, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais, įvykio vietos apžiūros protokolu, kratų protokolais, SIM kortelių išrašais, 2003-06-05 ekspertizės aktu Nr. 2316, 2003-03-18 teismo medicinos ekspertizės aktu, 2003-06-18 specialisto išvada Nr. KT2-589, KTU bendrabučio svečių registracijos knygos išrašais, taip pat kita bylos medžiaga, patvirtinančia, kad minėti asmenys dalyvavo įvykdant šią nusikalstamą veiką, tačiau skirtingai nei nurodo apeliantai, šie įrodymai buvo vertinami visų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų kontekste, atsižvelgiant į visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Apeliacinių skundų argumentai, jog A. V. ir D. K. parodymais remtis negalima, kadangi šie parodymai yra netikslūs, nepatikimi, prieštaraujantys tarpusavyje bei gauti pažeidžiat BPK normų reikalavimus, yra atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi BPK 276 str. ir 37 str. nuostatomis ir A. V. bei D. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus pagarsino pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš tarpusavyje iš esmės sutampančių A. V. bei D. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, jų parodymo atpažinti iš nuotraukų bei parodymų patikrinimo vietoje protokolų, A. V. ir D. K. nuosekliai dėstė esmines įvykio aplinkybes bei nurodė šiame įvykyje dalyvavusius asmenis, jų vaidmenis. Be to, tam tikri neatitikimai, kaip pavyzdžiui įvardintas neženkliai skirtingas asmens amžius ar ūgis, nelaikytini parodymų prieštaravimu ar aplinkybe, leidžiančiai abejoti iš esmės nuosekliais parodymais.

Pastebėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiant A. V. ir D. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, BPK įtvirtinti reikalavimai nebuvo pažeisti, kadangi tuo metu, kada buvo vykdomi šie procesiniai veiksmai, A. V. ir D. K. procesinė padėtis buvo kitokia – tuo metu jie buvo įtariamieji ir tik vėliau ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu buvo nutrauktas. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi A. V. ir D. K. parodymais pripažindamas juos vienais iš įrodymų, kadangi šiuose parodymuose yra užfiksuotos baudžiamajai bylai svarbios ir reikšmingos aplinkybės. Šiuo atveju matyti, jog A. V. bei D. K. duoti parodymai su kita pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje išnagrinėta ir ištirta medžiaga sudaro vieningą ir nuoseklią įrodymų, patvirtinančių R. P., R. S., L. U. ir E. M. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, visumą.

Atmestinas ir apeliacinių skundų teiginys, jog D. K. parodymai, duoti Panevėžio miesto apylinkės teismo teisiamajame posėdyje, vykusiame 2008-04-04, turėjo būti pagarsinti ir jais, o ne jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, privalėjo būti remtasi priimant 2012-08-09 skundžiamą Panevėžio miesto apylinkė teismo nuosprendį. D. K., 2008-04-04 Panevėžio miesto apylinkės teismo teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas, jokių informatyvių duomenų nepateikė, iš esmės parodymų nedavė motyvuodamas praėjusiu ilgu laiko tarpu, teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurių jis iš esmės nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai rėmėsi išsamiais nuosekliais jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Be to, tam tikri D. K. 2008-04-04 Panevėžio miesto apylinkės teisiamajame duotų parodymų netikslumai ir pasisakymas, jog teismo posėdžių salėje negali nurodyti asmens, įvykio metu buvusio garaže, vertintini atsižvelgiant ir į ilgai besitęsiantį baudžiamąjį procesą. Pastebėtina dar ir tai, kad D. K. pasisakymo, jog negali nurodyti salėje esančio asmens, buvusio įvykio metu garaže, negalima vertinti kaip besąlygiško įrodymo, jog salėje tuo metu išvis nebuvo asmenų, įvykio metu buvusių garaže. Be to, toks D. K. pasisakymas negali būti vertinamas ir kaip procesinis veiksmas - asmens parodymas atpažinti, ar juo labiau kaip duomenys, leidžiantys abejoti ikiteisminio tyrimo metu laikantis BPK reikalavimų atliktu asmens parodymo atpažinti protokolu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš 2008-04-04 Panevėžio miesto apylinkės teisiamojo posėdžio protokolo, šiame posėdyje dalyvavo R. S. bei R. P., tačiau pastarieji jokių klausimų liudytojui D. K. neuždavė (18 t., 7-8 b.l.).

E. M. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentas, jog E. M. nedalyvaujant 2008-04-04 Panevėžio miesto apylinkės teisiamajame posėdyje ir neturint galimybės D. K. užduoti klausimų buvo pažeistos jo teisės į tinkamą gynybą, yra atmetamas, kadangi kaip matyti iš bylos medžiagos, 2008-04-04 Panevėžio miesto apylinkės teisiamajame posėdyje nagrinėjant baudžiamąją bylą E. M. slapstėsi užsienyje (1 t., 57, 71 b.l.) tokiu būdu pats atimdamas sau galimybę pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis. Be to, tuo metu Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje E. M. kaltinamuoju patrauktas nebuvo. Pastebėtina ir tai, kad tik 2009-10-13 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi baudžiamoji byla, kurioje E. M., A. K. bei V. K. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 str. 2 d., buvo sujungta su baudžiamąją byla kurioje L. U., J. K., G. K., R. P., R. S., A. G., I, K., O. D., S. V. bei N. Š. kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d. padarymu, o teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą išnaudojo visas galimybės teisiamajame posėdyje pakartotinai apklausti D. K., tačiau to padaryti nepavyko šiam liudytojui esant išvykus iš Lietuvos Respublikos ir nežinant jo buvimo vietos.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland;). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. P., R. S., L. U. ir E. M. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. P., R. S., L. U. ir E. M. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, o tuo tarpu apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai apie neva netinkamą įrodymų vertinimą ir teiginiai, kad apeliantai nusikaltimo, už kurį jie nuteisti nepadarė, yra paneigti byloje sutrinktų bei teismo ištirtų įrodymų visetu. Apeliaciniuose skunduose nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų kaltinamojo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl R. P., R. S., L. U. ir E. M. kaltės daryti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio apeliacinių skundų motyvai, kad nuteistųjų R. P., R. S., L. U. ir E. M. kaltė įvykužius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką neįrodyta, yra visiškai nepagrįsti.

Dėl bausmių

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose taip pat ginčija jiems paskirtas bausmes. Nuteistieji nurodo, jog paskirtos bausmės yra per giežtos ir turėtų būti švelninamos atsižvelgiant į pernelyg ilgą proceso trukmę, jų šeimines aplinkybes bei baudžiamajame įstatyme įtvirtintas bausmės skyrimo bei bausmės vykdymo atidėjimo taisykles.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. P., R. S., L. U. ir E. M. bausmes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį – padarytas apysunkis nusikaltimas (BK 11 str. 4 d.), padarytos nusikalstamos veikos pobūdį – nusikalstama veika padaryta žmogaus laisvei, į kaltės formą – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia; įvertino jų asmenybes, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; atsakomybę sunkiančias aplinkybes ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Panevėžio miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį bei individualizuodamas bausmes, taip pat atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas padarytas pakankamai seniai (daugiau kaip prieš 9 metus), kad ikiteisminis tyrimas bei teisminis nagrinėjimas ne dėl pareigūnų ar teismo kaltės vyko ilgai, įtariamiesiems / kaltinamiesiems ilgai buvo taikytos įvairios kardomosios priemonės. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybės apeliacinių skundų argumentai, jog paskirtos bausmės turėtų būti švelninamos atsižvelgiant į nuteistųjų asmenybes ir šeiminę padėtį, į tai, jog R. P., R. S., L. U. yra pagrindai taikyti BK 55 str., o E. M. – BK 75 str. nuostatas bei į pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę yra atmetami, kadangi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas skirdamas nuteistiesiems bausmes už nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d. padarymą, jas individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes bei vadovavosi įstatymo numatytomis bausmių skyrimo taisyklėmis, tinkamai motyvuodamas, kodėl konkrečiam asmeniui yra paskiriama būtent tokia bausmė. Pastebėtina ir tai, jog neigiamos pasekmės, kurios kyla nuteistųjų šeimoms ar profesiniam gyvenimui dėl nuteisimo laisvės atėmimo bausme šiuo atveju nėra pagrindas švelninti tinkamai R. P., R. S., L. U. ir E. M. pirmosios instancijos teismo individualizuotas bausmes.

Taip pat atmestinas nuteistojo L. U. gynėjo advokato Ž. Rutkausko apeliacinio skundo argumentas, jog skiriant bausmę L. U. nepagrįstai pripažintas įvykdytos nusikalstamos veikos organizatoriumi, ne tik vykdytoju, tokiu būdu išplečiant kaltinimą, neužtikrinant galimybės tinkamai pasirengti gynybai bei paskiriant per griežtą bausmę. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistieji R. P., R. S., L. U. ir E. M. yra pripažinti bendrai įvykdę neteisėtą G. P. laisvės atėmimą. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. U. bausmę, nepakeitė ir neišplėtę pastarajam suformuluoto kaltinimo, o tik konkretizavo reikšmingesnį jo, kaip nusikalstamos veikos bendravykdytojo, vaidmenį atsižvelgdamas į jo veiksmus, t.y. t tai, kad jis kalbėjosi mobiliojo ryšio telefonu su G. P., tarėsi su juo susitikti bei skambino kitiems nusikalstamos veikos bendravykdytojams, organizuodamas nusikalstamos veikos nukentėjusiojo atžvilgiu įvykdymą.

Atmetami ir apeliacinių skundų argumentai, jog paskirtos bausmės turėtų būti švelninamos atsižvelgiant į tai, kad dalis asmenų, kurie buvo kaltinami analogiškos veikos padarymu, yra išvis nenubausti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, kadangi bausmė asmeniui visuomet yra skiriama atsižvelgiant į konkrečias, bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Be to, kitiems asmenims suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio senatis negali būti vertinama, kaip aplinkybė, leidžianti sušvelninti paskirtą bausmę, kadangi apkaltinamojo nuosprendžio senaties institutas taip pat yra taikomas individualiai, atsižvelgiant į tai, ar asmuo atitinka baudžiamojo įstatymo numatytas sąlygas.

Dėl BK 95 str. taikymo E. M. atžvilgiu

Šio nuteistojo gynėjas skunde taip pat kelia klausimą dėl BK 95 str. 4 d. nuostatos taikymo E. M. atžvilgiu. Teigia, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių E. M. parodymus dėl išvykimo į užsienį ir grįžimo į Lietuvą aplinkybių. Kitomis priemonėmis nenustatyta, kad E. M. išvyko iš Lietuvos kitu nei jis nurodė metu, neįrodyta, jog jis pasislėpė iš karto po nusikalstamos veikos padarymo ar jau žinodamas apie gresiantį baudžiamąjį persekiojimą. Byloje neįrodyta, jog E. M. išvyko iš Lietuvos žinodamas apie paskelbtą jo paiešką ir paskirtą kardomąją priemonę. Nėra jokių duomenų, jog iki 2003-05-23 E. M. būtų galėjęs tiesiogiai suprasti, jog jam gresia baudžiamas persekiojimas. Įvertinus tai, jog E. M. iš Lietuvos išvyko nebūdamas pripažintas įtariamuoju ir nežinodamas apie tokią savo procesinę padėtį, negali būti laikoma, jog jis pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu E. M. atvykus pas prokurorą nebuvo kilę jokių abejonių, jog E. M. gali bėgti, slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo – E. M. nebuvo sulaikytas, o kardomoji priemonė iš karto buvo pakeista į švelnesnę. Gynėjo teigimu, E. M. nuo veikos padarymo momento – 2003 m. kovo 16 d. iki nuosprendžio priėmimo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, nepadarė naujos tyčinės nusikalstamos veikos, todėl jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutrauktina 2011-03-16 suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Tačiau, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos, E. M. veiksmai, kuomet jis, praėjus vos dviem dienoms po nusikalstamos veikos įvykdymo, išvyko iš Lietuvos Respublikos, dėl ko, policijos pareigūnams jo neradus 2003-05-23 buvo priimtas nutarimas dėl jo pripažinimo įtariamuoju (1 t., 26 b. l. ), tą pačią dieną paskelbta jo paieška (1 t., 57, 58 b.l.) ir 2003-05-26 jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (1 t., 52 b.l.), akivaizdžiai rodo, jog E. M. suprato, kad jo atžvilgiu bus vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir iš Lietuvos Respublikos išvyko siekdamas nuo jo pasislėpti. Bylos duomenimis, E. M. 6 metus 2 mėnesius 27 dienas slapstėsi nuo baudžiamojo persekiojimo (1 t., 71 b.l.), todėl, vadovaujantis BK 95 str. 4 d., apkaltinamojo nuosprendžio senatis jo atžvilgiu buvo sustojusi. Taigi atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai susiję su tuo, kad E. M. iš Lietuvos Respublikos išvyko nežinodamas apie jam gresiantį baudžiamąjį persekiojimą ir todėl šiuo atveju jam turėtų būti taikomas apkaltinamojo nuosprendžio senaties institutas, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl ekstradicijos išlaidų priteisimo iš R. S.

Nuteistasis R. S. apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta iš jo išieškoti 9670,92 Lt ekstradicijos išlaidų. Nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog demokratinėse valstybėse laikomasi principo, jog asmens, kurio laisvę valstybė suvaržo paskirdama jam bausmę ar kardomąją priemonę, materialinio – buitinio aprūpinimo, sveikatos priežiūros, maitinimo ir kitų su išlaikymu susijusių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikai perduodamo asmens, t.y. jo, statusas buvo suimtasis, dėl ko ekstradicijos išlaidos turėtų būti atlyginamos iš valstybės biudžeto lėšų, jo labiau, kad jis buvo išvykęs į užsienį prieš jį dar nepradėjus baudžiamojo proceso. Tačiau kaip matyti iš byloje esančios medžiagos – pranešimo apie tai, jog R. S. 2003-05-17 išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2003-05-23 nutarimo pripažinti įtariamuoju, 2003-05-23 nutarimo dėl paieškos paskelbimo, 2003-05-26 nutarties skirti kardomąją priemonę – suėmimą, ekstradicijos prašymo, Italijos Respublikos Teisingumo ministerijos lydraščio su vertimu bei ekstradicijos dekreto su vertimu, R. S., nenustačius jo buvimo vietos, 2003-05-23 buvo pripažintas įtariamuoju, paskelbta jo paieška bei jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (3 t., 29 b.l., 7 t., 131 b.l.), o 2003-08-16 jis buvo sulaikytas Italijos Respublikoje (3 t. 37-38, 39-40, 41-42, 43-44 b.l.). Šiuo atveju R. S., kaip asmens, įvykdžiusio nusikalstamą veiką, veiksmai, kai jis po nusikaltimo padarymo išvyksta į užsienį, dėl ko, policijos pareigūnams jo neradus 2003-05-23 buvo priimtas nutarimas dėl jo pripažinimo įtariamuoju, tą pačią dieną paskelbta jo paieška ir 2003-05-26 jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, bei atsižvelgiant į tai, jog R. S. išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu nusikaltimo bendrininkui (R. P.) baudžiamasis procesas jau buvo pradėtas, leidžia daryti išvadą, jog R. S. į užsienį išvyko siekdamas pasislėpti nuo baudžiamojo persekiojimo. Taigi atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, R. S. apeliacinio skundo argumentai, jog jis iš Lietuvos Respublikos išvyko nežinodamas apie jam gresiantį baudžiamąjį persekiojimą dėl ko iš jo neturėtų būti priteisiamos ekstradicijos išlaidos, yra atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų R. P., R. S., nuteistojo L. U. gynėjo advokato Ž. Rutkausko bei nuteistojo E. M. gynėjo advokato S. Zakarevičius apeliacinius skundus atmesti.