Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-86/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1.,1.1.6.1.,1.1.7.,1.1.12.,1.2.23.3.,2.1.14. Teisminio proceso Nr. 1-09-2-00033-1999-6 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.

2012 m. gegužės 2 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 36 straipsniu, A. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 232¹ straipsnio 5 dalį (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija, Žin. 1999, Nr. 106-3059) ir baudžiamoji byla A. K. atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 71 straipsniu, A. K. paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką įmokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš A. K. priteista: 5134, 72 Lt (penki tūkstančiai šimtas trisdešimt keturi litai ir septyniasdešimt du centai) Lietuvos Policijos departamento naudai; 72, 14 Lt (septyniasdešimt du litai ir keturiolika centų) S. Š. naudai turėtoms kelionės išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuosprendį priėmęs teismas nustatė, kad A. K., veikdamas grupėje iš anksto susitarusių asmenų, kartu su A. V., kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas 2005-03-29 jam mirus, 1999 m. kovo mėnesio viduryje laikė ir Radviliškio rajone, prie Radviliškio miesto ribą žyminčio kelio ženklo, automobilyje „Mitsubishi Galant“, stambiu mastu platino, t. y. perdavė R. Š. 99,514 gramų miltelių, kurių sudėtyje buvo 69,095 gramų narkotinės medžiagos - heroino, kaip atsiskaitymą už skolas. Tokie A. K. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 232¹ straipsnio 5 dalį (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija, Žin. 1999, Nr. 106-3059), sudėtį.

Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs tai, kad: A. K. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis; nuo nusikaltimo padarymo praėjo dvylika metų ir per šį laikotarpį A. K. naujų nusikalstamų veikų neįvykdė, dirba, turi šeimą, yra charakterizuojamas išimtinai teigiamai, konstatavo, jog A. K. po šio nusikaltimo padarymo prarado pavojingumą, todėl, pritaikęs 2000 m. BK 36 straipsnį, A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukė.

Šiaulių apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniame skunde nesutinka su Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu dėl netesingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Skunde teigiama, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, taikomos vieno ir to paties baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalies teisės normos. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamasis įstatymas yra netinkamai pritaikytas tuo atveju, kai vienu metu yra taikomos 1961 m. BK bendrosios dalies ir 2000 m. BK specialiosios dalies teisės normos. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas A. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįstai kvalfikavo pagal 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalį. Tačiau, atleisdamas A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, nepagrįstai vadovavosi šiuo metu galiojančio BK 36 straipsnio nuostatomis. Juolab, kad anksčiau galiojęs, 1961 m. BK, nenumatė galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės jam praradus pavojingumą.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 232¹ straipsnio 5 dalį (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija, Žin. 1999, Nr. 106-3059) atleistas ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Pripažinti A. K. kaltu pagal BK 232¹ straipsnio 5 dalį (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija, Žin. 1999, Nr. 106-3059) ir nuteisti laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Nuteistasis skunde teigia, kad nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime jis davė nuoseklius parodymus apie tai, kad nežinojo ir negalėjo žinoti, jog A. V. užsiima neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Apeliantas tvirtino pats asmeniškai nei R. Š., nei kitiems asmenims narkotinių ar psichotropinių medžiagų neperdavinėjęs. Tačiau nuosprendį priėmęs teismas jo parodymų neįvertino, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas nepatikimais liudytojų R. Š. ir G. F. parodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pastarųjų atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl tos pačios nusikalstamos veikos, kuri inkriminuota ir A. K., todėl jų parodymai negali būti pripažįstami patikimu įrodymu. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad R. Š. ir G. F. teisiamajame posėdyje buvo apklausti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus – jie buvo prisaikdinti ir įspėti dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus bei už melagingų parodymų davimą. Tuo tarpu, pagal susiformavusią teismų praktiką, asmenys, galintys duoti parodymus apie savo ir bendrininkų padarytą veiką, už kurią nenuteisti, jeigu teismui iš anksto žinomas tokių asmenų parodymų turinys, tiek ir asmenys, jau nuteisti dėl tos pačios veikos, teismo posėdyje apklausiami pagal liudytojų apklausos taisykles, tačiau tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės, kaip tai numatyta BPK 163 straipsnyje. Be to, A. K. teigimu, nuosprendį priėmęs teismas neturėjo teisėto pagrindo remtis R. Š. ir G. F. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Vertinant šių asmenų parodymus ikiteisminio tyrimo metu, apelianto nuomone, reikia atsižvelgti ir į tai, kad jų atžvilgiu taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tos pačios veikos. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai manyti, kad R. Š. ir G. F., duodami apeliantą kaltinančius parodymus, patys siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės.

A. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė ir liudytojos S. Š. (Aleknienės) teisiamajame posėdyje duotais parodymais. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, S. Š. yra R. Š. sutuoktinė. Vadinasi, duodama parodymus apie jai žinomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ji buvo verčiama duoti parodymus apie jos sutuoktinio padarytą veiką. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, prieš apklausdamas S. Š., neišaiškino jai BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės atsisakyti duoti parodymus. Juolab, kad pati liudytoja S. Š. patvirtino, jog būtų atsisakiusi duoti parodymus šioje baudžiamojoje byloje. Be to, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojos S. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas nuosprendyje deklaratyviai nurodė, jog A. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Tačiau apelianto teigimu, teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kokie konkrečiai rašytiniai įrodymai patvirtina jo kaltę ir kokia apimtimi.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas neišsamiai ir neaiškiai. Iš jo turinio neaišku, kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 232¹ straipsnio 5 dalyje (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija, Žin. 1999, Nr. 106-3059), apeliantas atliko. A. K. teigimu, byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog apeliantas žinojo apie A. V. R. Š. vežamas narkotines medžiagas. Priešingai, byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad narkotinės medžiagos priklausė A. V., o apeliantas neturėjo galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti šia narkotine medžiaga.

Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių ir tą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. K. neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroino. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. Š. ir G. F. kiekvieną kartą parduodavo vis kitaip atrodančią ir vis kitos cheminės sudėties narkotinę medžiagą – heroiną. Todėl kyla pagrįstų abejonių, ar šių asmenų parduotas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos - heroino buvo įgytas iš vieno šaltinio – A. K. ir A. V..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2011 m. sausio 5 d. teismo posėdžio metu buvo atnaujintas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, apie tai iš anksto neinformavus gynėjo. Šio posėdžio metu, nedalyvaujant A. K. gynėjui, buvo sprendžiamas klausimas dėl atnaujinto įrodymų tyrimo apimties. Tokiu būdu, nuteistojo teigimu, buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Ši ir kitos pirmiau aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas apelianto atžvilgiu.

Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde nesutinka ir su ta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo jo atžvilgiu nutraukti baudžiamojo proceso suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktą, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu suėjo dešimt metų nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams. A. K. inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta 1999 m. kovo mėnėsio viduryje. Vadinasi, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jau buvo suėjęs dešimties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Nuosprendį priėmusio teismo išvada, kad A. K. buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, apelianto teigimu, nepagrįsta. 1999 metų rugsėjį, kuomet nuteistasis išvyko gyventi į Italiją, jis nebuvo pripažintas įtariamuoju šioje byloje ir nebuvo paskelbta jo paieška. Italijoje apeliantas naudojosi savo asmens pasu, prisistatydamas nurodydavo savo tikrus anketinius duomenis, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad jis slapstėsi nuo pradėto ikiteisminio tyrimo Lietuvoje. Apie tai, kad 1999 m. spalio 27 d. A. K. pripažintas įtariamuoju, o 1999 m. lapkričio 30 d. jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, apeliantas informuotas nebuvo. Tai, kad Italijoje legaliai gyvenęs A. K. nebuvo surastas, yra ne jo kaltė, o ikiteisminį tyrimą vykdžiusių pareigūnų ir prokuroro aplaidumas.

Apeliantas nesutinka ir su apygardos teismo nuosprendžio dalimi, kuria nuspręsta priteisti iš A. K. 5134, 72 Lt Lietuvos Policijos departamento naudai turėtoms ekstradicijos išlaidoms atlyginti. Nuteistasis tvirtina, kad į Italija išvyko legaliai, neturėdamas tikslo slapstytis nuo teisėsaugos pareigūnų. Todėl nurodytas išlaidas Policijos departamentas patyrė ne dėl apelianto tyčinių veiksmų.

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas A. K. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį arba, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 2 punktu, baudžiamąją bylą A. K. atžvilgiu nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. K. priteista 5134, 72 Lt Lietuvos Policijos departamento naudai.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas A. K. ir jo gynėjas prašė A. K. apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti; prokurorė prašė A. K. apeliacinį skundą atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. K. ir prokuroro apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl A. K. apeliacinio skundo.

Dėl A. K. kaltės padarius nusikaltimą, atitinkantį BK 232¹ straipsnio 5 dalyje (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija, Žin. 1999, Nr. 106-3059) numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas A. K., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendė grindė neleistinais įrodymais, kadangi liudytojai R. Š., G. F. ir S. Š. teisiamajame posėdyje buvo apklausti pažeidžiant BPK reikalavimus. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.

BPK 80 straipsnio 1 punkte numatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Pagal BPK 82 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnyje, netaikoma. Pagal formuojamą teismų praktiką, nagrinėjant bendrininkų bylą, dėl tos pačios veikos jau nuteisti asmenys į teismo posėdį kviečiami ir apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus bei dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia. Apklausiant tokius asmenis, jiems išaiškinama pilietinė priedermė ir pareiga teisingai papasakoti viską, kas jiems žinoma byloje. Jeigu nagrinėjant bendrininkų bylą dėl tos pačios veikos jau nuteisti asmenys teismo posėdyje apklausiami kaip liudytojai, įspėjant juos dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, tai pripažįstama BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2007, 2K-856/2006).

Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, R. Š. ir G. F., kurie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2001 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu buvo nuteisti dėl to pačio nusikaltimo ir jau atliko šiuo nuosprendžiu paskirtąją bausmę, apklausti kaip liudytojai ir įspėti už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, R. Š. ir G. F. apklausdamas kaip liudytojus ir įspėdamas juos už melagingų parodymų davimą, pažeidė BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas. Tačiau, kolegijos nuomone, šis pažeidimas negali būti pripažįstamas esminiu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo nuosprendžio dalyje dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dėl šio pažeidimo. Juolab, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių šiems pirmosios instancijos teismo pažeidimams pašalinti ir teismo posėdyje apklausė R. Š. bei G. F., laikydamasis tokių liudytojų apklausoms keliamų reikalavimų.

Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta A. K. apeliacinio skundo argumentą, kad liudytoja S. Š. buvo apklausta pažeidžiant BPK 278 straipsnio reikalavimus. BPK 278 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog teisme neprisaikdinami tik kaltinamojo artimieji giminaičiai ir šeimos nariai. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje apklausta S. Š. yra ne kaltinamojo A. K., o kitoje byloje nuteisto R. Š. sutuoktinė. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, apklausdamas liudytoją S. Š., pagrįstai nesivadovavo BPK 278 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis. Taip pat teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta A. K. apeliacinio skundo argumentus, jog nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai BPK 276 straipsnio tvarka teisiamajame posėdyje pagarsino liudytojais apklaustų R. Š., S. Š. ir G. F. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu esminės reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi, vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neturi atsižvelgti į juos. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikus apklausą gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus įrodymus. BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kada teisiamajame posėdyje gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Pagal šio straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė liudytojų R. Š., S. Š. ir G. F. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. remiantis BPK 276 straipsnio nuostatomis perskaitė juos teisiamajame posėdyje ir paklausė šių liudytojų, ar jie patvirtina savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus. Kitokių būdų teisiamajame posėdyje išnagrinėti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojo parodymus Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato. Priešingai nei teigiama A. K. apeliaciniame skunde, apygardos teismas turėjo teisinį pagrindą tokiu būdu ištirti šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kadangi apklausti teisiamajame posėdyje jie nurodė, jog dėl praėjusio ilgo laiko tarpo po įvykio jie visų aplinkybių neatsimena. Teisėjų kolegija taip pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šių liudytojų parodymus, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio negrindė išimtinai liudytojų R. Š., G. F. ir S. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teismas šiuos parodymus teisiamajame posėdyje perskaitė kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui, o galutines išvadas padarė įvertinęs visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų, tarp jų ir tiesiogiai apklausiant šiuos liudytojus, įrodymų visumą.

Taigi įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų R. Š., G. F. ir S. Š. byloje viso proceso metu duotais parodymais.

Nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu A. K. apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, teigia, jog jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad 1999 metų kovo mėnesį įvykusio susitikimo prie Radviliškio miesto ribą žyminčio ženklo metu A. V. perdavė R. Š. 99, 514 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 69, 095 g narkotinės medžiagos – heroino. Apeliantas, neigdamas BK 232¹ straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – kaltės buvimą jo veiksmuose, nurodo, kad 1999 metais jis dirbo A. V. įmonėje vairuotoju, todėl dažnai važinėjo įmonės automobiliu ir vežiojo juo A. V.. A. K. tvirtina nežinojęs apie tai, kad A. V. užsiima neteisėta prekyba narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, o jis pats šių medžiagų niekada nėra įgijęs, gabenęs, laikęs ar perdavęs kokiems nors asmenims, tarp jų ir R. Š.. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. A. K. inkriminuotas nusikaltimas padaromos veikiant tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog neteisėtai disponuoja labai dideliu kiekiu (stambiu mastu) psichotropinių ar narkotinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti ir nori taip veikti. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, o kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko subjektyviais jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių vertinimais, bet ir remiantis byloje surinkta ir teismo posėdyje ištirta bylos medžiaga. Kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos nuvykimo į nusikaltimo vietą bei narkotinių medžiagų gabenimo ir realizavimo aplinkybės paneigia A. K. iškeltą versiją, jog jis nesuprato savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio ir tyčios nusikalsti neturėjo.

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas R. Š. paaiškino, kad tikslių įvykio aplinkybių, kuomet A. K. vairuojamame automobilyje jam buvo perduota narkotinė medžiaga – heroinas, jis neatsimena, todėl prašė remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie yra teisingi. Liudytojas R. Š. patvirtino, kad 1999 metais jis ūkininkavo, o A. V. iš jo pirkdavo grūdus, už kuriuos ne visada atsiskaitydavo, todėl buvo jam skolingas didelę sumą pinigų. A. V. pasiūlė skolą grąžinti narkotinėmis medžiagomis. Liudytojui sutikus, 1999 metų kovo mėnesį jis susitiko su A. V. ir A. K. prie Radviliškio miesto, kur A. K. vairuojamame automobilyje jam buvo perduota 99, 514 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 69, 095 g heroino. Liudytojas patvirtino, kad paketus su narkotinėmis medžiagomis jam perdavė A. V., tačiau A. K. buvo šalia, tame pačiame automobilyje. R. Š. taip pat patvirtino, kad iki šio įvykio, kuomet jam buvo perduotos narkotinės medžiagos, jis kelis kartus buvo susitikęs su A. V. bei A. K. ir šių sustikimų metu buvo kalbama apie tai, kad skola jam bus grąžinta narkotinėmis medžiagomis (5 t. 7-9 b.l.). Tokius parodymus R. Š. patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Šios apklausos metu liudytojas parodė, kad 1999 metų kovo mėnesį vykusio susitikimo prie Radviliškio miesto metu A. V. jam perdavė paketą, kuriame buvo narkotinė medžiaga – heroinas. Šio susitikimo metu su A. V. buvo ir A. K., kuris taip pat dalyvavo šių narkotinių medžiagų perdavime, t.y. buvo tame pačiame automobilyje. Liudytojo R. Š. parodymai sutampa ir su liudytojo G. F. parodymais. Šis apklaustas teisiamajame posėdyje taip pat prašė remtis jo ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, kadangi visų įvykio aplinkybių neprisimena. Liudytojas G. F. šios apklausos metu patvirtino, kad 1999 metais jis dirbo R. Š. vairuotojo ir žinojo, kad jam A. V. yra skolingas už parduotus grūdus. R. Š. jam pasakė, kad A. V. ir A. K. jam siūlo skolą grąžinti narkotine medžiaga – heroinu. 1999 metų pavasarį, galimai kovo mėnesį, jis buvo nuvežęs R. Š. į susitikimą su A. V. ir A. K.. Šio susitikimo metu pastarieji pasakė R. Š., kad narkotinės medžiagos jam bus perduotos vietoje, esančioje tarp Šiaulių ir Panevėžio. Liudytojas teigia supratęs, kad R. Š. už parduotus grūdus buvo skolingi abu – A. V. ir A. K.. Tų pačių metų kovo mėnesį jis su R. Š. nuvyko prie Radviliškio miesto, kur A. V. ir A. K. pastarojo vairuojamame automobilyje perdavė R. Š. paketus su narkotinėmis medžiagomis – heroinu. Šias iš A. V. ir A. K. įgytas narkotines medžiagas sutiko parduoti G. F. ir parsigabeno į savo namus. Po kelių dienų jam paskambino R. Š. ir pasakė, kad atvažiuos A. K., kuriam reikia perduoti 10 g heroino. Netrukus prie jo namų atvažiavo A. K., kuriam liudytojas perdavė 10 g heroino. A. K. žinojo, kokios medžiagos jam buvo parduotos, kadangi nieko neklausinėjęs paėmė maišelį su heroinu ir pasakė, kad narkotines medžiagas veš į Vilnių (5 t. 9-11 b.l.). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas G. F. patvirtino savo ikiteisminiame tyrime bei teisiamajame posėdyje duotus parodymus.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojų R. Š. ir G. F. parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių viso proceso metu buvo vienodi, nuoseklūs ir sutampantys tarpusavyje. Šių liudytojų parodymais patikimai nustatyta, kad: A. V. buvo įsiskolinęs R. Š. už parduotus grūdus; susitikimo, kuriame dalyvavo ir A. K., metu A. V. pasiūlė R. Š. skolą padengti narkotinėmis medžiagomis – heroinu; R. Š. sutikus, 1999 metų kovo mėnesį, A. K. vairuojamame automobilyje ir jam pačiam dalyvaujant, A. V. perdavė R. Š. paketą, kuriame buvo 69, 095 g narkotinės medžiagos – heroino. Šių liudytojų parodymais patikimai nustatyta ir tai, kad A. V. artimai bendravo su A. K., o pastarasis dalyvaudavo visuose pokalbiuose, kuriuose buvo tariamasi su R. Š. dėl narkotinių medžiagų perdavimo, tokiu būdu padengiant skolą už parduotus grūdus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad R. Š. ir G. F. siekia apkalbėti apeliantą. Kaip teisingai nurodoma A. K. apeliaciniame skunde, šie liudytojai, duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, buvo apklausti įtariamaisiais, todėl galimai buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. Š. ir G. F. apklausti pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose visiškai patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus ir prašė jais vadovautis. Apklausų, vykusių pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose, metu liudytojų atžvilgiu buvo įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis ir jie jau buvo atlikę paskirtąsias bausmes. Vadinasi, net ir pripažinus, kad ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus R. Š. ir G. F. dėl savo procesinės padėties buvo suinteresuoti bylos baigtimi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad duodami A. K. įkaltinančius parodymus šioje byloje jie vis dar siekė sušvelninti savo teisinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmiau aptarti R. Š. bei G. F. parodymai iš dalies sutampa ir su paties A. K. parodymais. Pirmosios instancijos teisme apeliantas paaiškino, kad 1999 metais jis dirbo A. V. įmonėje vairuotoju, tačiau jis nežinojo, kad šis užsiiminėja neteisėta prekyba narkotinėmis medžiagomis. Apie tai sužinojo tik 1999 metų vasarą ir netrukus po to išvyko į Italiją. Nors A. K. teigė nieko nežinojęs apie A. V. skolą R. Š., tačiau šios apklausos metu jis patvirtino, kad dalyvavo susitikime su R. Š., kurio metu A. V. kalbėjo apie narkotines medžiagas – heroiną. A. K. nurodė ir tai, kad vieną kartą paprašytas A. V. pasiėmė paketą iš G. F., tačiau nežinojo, kad jame buvo narkotinė medžiaga (5 t. 11-13, 19-20 b.l.). Taigi nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. K. parodymai apie tai, kad jis kartu su A. V. dalyvavo susitikime su R. Š. ir girdėjo pokalbį apie narkotines medžiagas bei tai, kad po narkotinių medžiagų perdavimo R. Š. jis buvo nuvykęs pas G. F. ir paėmė iš jo paketą, sutampa su pirmiau aptartais liudytojų R. Š. ir G. F. parodymais.

Priešingai nei teigiama A. K. apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmusio teismo išvada, kad apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina byloje esančios specialisto išvados ir telefoninių pokalbių suvestinės yra pagrįsta. Byloje esančios specialistų išvados patvirtina, kad 1999 metų kovo mėnesį, prie Radviliškio miesto, A. K. ir A. V. R. Š. perdavė būtent narkotinę medžiagą – heroiną, kurią vėliau platino G. F.. Tuo tarpu telefoninių pokalbių suvestinėse užfiksuotų R. Š. ir A. V. pokalbių turinys leidžia daryti patikimas išvadas, jog A. K. betarpiškai dalyvavo neteisėtai disponuojant narkotinėmis medžiagomis.

Taigi pirmiau aptartų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstas išvadas, kad A. K. artimai bendravo su A. V., kartu dalyvavo susitikimuose su R. Š., kurių metu buvo kalbama apie tai, kad R. Š. skola už parduotus grūdus bus grąžinta narkotinėmis medžiagomis. Vadinasi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, A. K. negalėjo nežinoti apie tai, kad A. V. užsiima neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis ir planuoja jų perdavimą R. Š.. Byloje surinktais duomenimis patikimai nustatyta ir tai, kad apeliantas, žinodamas apie A. V. neteisėtą veiklą, vyko kartu į susitikimą su R. Š., kurio metu pastarajam buvo perduoti paketai su narkotine medžiaga – heroinu. Liudytojai R. Š. ir G. F. visuose savo parodymuose nuosekliai tvirtino, jog heroinas buvo perduotas automobilyje, kuriame buvo ir A. K.. Akivaizdu, jog apeliantas, būdamas tame pačiame automobilyje ir betarpiškai stebėdamas narkotinių medžiagų perdavimo procesą bei prieš tai girdėjęs A. V. pokalbį su R. Š. dėl skolos grąžinimo būdo, negalėjo nesuprasti, kad R. Š. buvo perduotos būtent narkotinės medžiagos. Ta aplinkybė, kad A. V. ir A. K. narkotines medžiagas R. Š. perdavė prieš tai vykusio susitikimo metu nurodytoje atokioje vietoje – prie Radviliškio miesto ribą žyminčio kelio ženklo, taip pat patvirtina, kad visi sandorio dalyviai suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį. Pirmiau aptartos bylos duomenimis nustatytos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad A. K. su narkotines medžiagas įgijusiu ir R. Š. perdavusiu A. V. veikė bendrai, pagal iš anksto aptartą veiksmų planą. Tokią išvadą leidžia padaryti dar ir tai, kad, kaip nustatyta liudytojo G. F. ir iš dalies paties A. K. parodymais, po narkotinių medžiagų perdavimo prie Radviliškio miesto, apeliantas buvo nuvykęs pas G. F. ir paėmė iš jo paketą su dalimi (10 g) perduotų narkotinių medžiagų. G. F. patvirtino, jog A. K. žinojo, kas yra pakete, kadangi pasakė, jog narkotines medžiagas ketina vežti į Vilnių. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. K. nebuvo vien tik A. V. vairuotojas, kuris tik vykdydavo pastarojo nurodymus ir apie jam perduodamų paketų turinį nieko nežinojo.

Apeliantas teisus teigdamas, kad jam inkriminuota nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. pripažino veikus tiesioginės tyčios kaltės forma. Pagal formuojamą teismų praktiką, už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis ir narkotinėmis medžiagomis asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės arba pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakai (prekursoriai), taip pat suvokė, koks yra jų kiekis ir kitas aplinkybes. Iš pirmiau aptartų bylos duomenų akivaizdu, kad A. K. ne tik suvokė, kad A. V. perduoda R. Š. labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, bet ir pats betarpiškai dalyvaudamas narkotinių medžiagų perdavimo procese tokiems A. V. neteisėtiems veiksmams pritarė ir prie jų prisijungė. Šios byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog A. K. labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų neteisėtai disponavo (laikė ir perdavė) veikdamas bendrininkų grupe su A. V., kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai konststavo, jog A. K., veikdamas bendrai su A. V., 99, 514 g narkotinės medžiagos – heroino laikė ir perdavė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikymas yra psichotropinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Kitokiu platinimu laikomas psichotropinių ar narkotinių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą ir pan. Pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad A. K., veikdamas bendrai su A. V., laikė automobilyje labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – heroino ir perdavė šias narkotines medžiagas R. Š.. Tokius A. K. veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino narkotinių medžiagų – heroino laikymu ir platinimu (perdavimu kaip atasiskaitymą už skolą) R. Š..

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas A. K. apeliaciniame skunde teigia, jog bylos duomenimis nėra patikimai nustatyta, kad R. Š. perduotų narkotinių medžiagų kiekis atitinka BK 232¹ straipsnio 5 dalyje numatyto stambaus masto požymius. Apelianto teigimu, byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad R. Š. bei G. F. ir anksčiau užsiiminėjo neteisėtu narkotinių medžiagų platinimu, o iš byloje esančių specialistų išvadų matyti, kad po 1999 metų kovo mėnesio G. F. parduodavo vis kitaip atrodančios ir skirtingos cheminės sudėties heroiną. Šios aplinkybės, A. K. manymu, leidžia pagrįstai abejoti, ar G. F. parduotos narkotinės medžiagos buvo įgytos iš vieno šaltinio, t.y. iš A. V. ir A. K.. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Liudytojai R. Š. ir G. F. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog po to, kai 1999 metų kovo mėnesį A. V. ir A. K. jiems perdavė 99, 514 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 69, 095 g heroino, G. F. įvairiems asmenims pardavinėjo būtent šias narkotines medžiagas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad: G. F. 1999 m. kovo 26 d. pardavė „J. J.“ 9, 947 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 8, 572 g narkotinės medžiagos – heroino (1 t. 32 b.l.); G. F. 1999 m. balandžio 27 d. pardavė „J. J.“ 9, 853 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 8, 473 g narkotinės medžiagos – heroino (1 t. 55 b.l.); G. F. 1999 m. birželio 2 d. pardavė V. M. 19, 77 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 11, 86 g narkotinės medžiagos – heroino (1 t. 81 b.l.); G. F. 1999 m. birželio 9 d. pardavė V. M. 49, 67 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 37, 3 g narkotinės medžiagos – heroino (1 t. 97 b.l.). Liudytojo G. F. ir iš dalies paties A. K. parodymais patikimai nustatyta, kad 1999 metų gegužės mėnesį G. F. perdavė apeliantui 10 g narkotinės medžiagos – heroino. Taigi šios pirmiau aptartos bylos duomenimis patikimai nustatytos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad G. F. nuo 1999 metų kovo mėnesio pabaigos iki 1999 m. birželio 9 d. pardavė iš viso 99, 514 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 69, 095 g narkotinės medžiagos – heroino. Būtent toks heroino kiekis yra inkriminuotas ir A. K.. Iš tiesų, iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. F. pirmiau minėtu laikotarpiu disponavo ir pardavė skirtingos koncentracijos narkotinę medžiagą – heroiną. Tačiau apklausti apeliacinės instancijos teisme liudytojai G. F. ir R. Š. patvirtino, jog apelianto ir A. V. perduota narkotinė medžiaga – heroinas, buvo supakuota į du skirtingus paketus, kurie dar buvo patalpinti į vieną polietileninį maišelį. Liudytojas G. F. apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir tai, kad, sverdamas ir pakuodamas heroiną, jis šią narkotinę medžiagą maišė, imdamas iš skirtingų jam perduotų paketų. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog G. F. perduotuose paketuose heroino milteliai savo išvaizda bei koncentracija nebuvo vienodi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, konstatauoja, jog byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad A. K., veikdamas bendrai su A. V., 1999 metų kovo mėnesį neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos – heroino kiekiu, šią narkotinę medžiagą laikė ir perdavė R. Š..

Dėl skundo argumentų, susijusių su apygardos teismo šališkumu

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. K. apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Iš A. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą jis sieja su teisminio nagrinėjimo metu neva padarytais BPK pažeidimais. Apeliantas teigia, jog apygardos teismas šią baudžiamąją bylą nagrinėjo tendencingai, tyrė tik A. K. įkaltinančius duomenis, apklausdamas liudytojus nesilaikė BPK reikalavimų, taip pat pažeidė teisę į gynybą. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Teisė į nešališką teismą įtvirtinta įvairiuose teisės šaltiniuose: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. lapkričio 27 d. ir kituose nutarimuose išaiškinta, kad asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; V. F.-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010).

Nepagrįstai A. K. apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, surašydamas teismo nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, pagal kurias apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išvardinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kurių pagrindu teismas atmetė kitus įrodymus. Apelianto manymu, teismas selektyviai atrinko ir rėmėsi tik kaltinimui palankiais įrodymais, tuo pačiu nemotyvuotai atmesdamas apeliantą teisinančius bylos duomenis. Tačiau iš teismo nuosprendžio matyti, kad visi teisiamajame posėdyje ištirti bylos duomenys buvo procesiškai tinkamai įvertinti ir dėl jų pateiktos motyvuotos išvados. Teismo nuosprendyje, vertinant paties apelianto, liudytojų R. Š., G. F., S. Š. parodymus, pasisakyta, jog jie nebuvo vienodi viso proceso metu ir kodėl teismas priima vienus iš jų, o kitus atmeta. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmęs teismas, surašydamas teismo nuosprendį, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliacinio skundo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas, apklausdamas liudytojus G. F. ir R. Š., reikalavo patvirtinti jų ankčiau duotus parodymus, kuriuos pagarsino selektyviai, atrinkdamas tik apeliantą įkaltinančius. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad liudytojai R. Š. ir G. F. teigė neprisimenantys visų įvykio aplinkybių, todėl prašė remtis jų anksčiau ikiteisminiame tyrime ir teisme duotais parodymais. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka pagarsino liudytojų G. F., R. Š. ir S. Š. parodymus. Iš apygardos teismo posėdžio protokolo matyti ir tai, kad BPK 276 straipsnio tvarka buvo pagarsinti ne tik A. K. įkaltinantys liudytojų G. F. ir R. Š. parodymai. Be to, apklausiant šiuos liudytojus, teisiamajame posėdyje dalyvavo A. K. gynėjas, kuriam taip pat buvo suteikta teisė užduoti klausimus minėtiems liudytojams bei pagarsinti jų parodymus (5 t. 7-11 b.l.). Šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis tyrė ir vertino tendencingai.

Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ir apeliacinio skundo teiginį, jog teisminio nagrinėjimo metu buvo suvaržyta A. K. teisė į gynybą, kadangi atnaujinus šioje byloje įrodymų tyrimą, 2011 m. sausio 5 d. posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas įrodymų tyrimo apimties klausimas, nedalyvavo apelianto gynėjas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą 2010 m. gruodžio 6 d. teisiamajame posėdyje, išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, kuris turėjo būti skelbiamas 2011 m. sausio 5 d. Apie galutinio procesinio sprendimo paskelbimo laiką buvo informuoti visi proceso dalyviai, tarp jų ir apelianto gynėjas (5 t. 19-26 b.l.). Į 2011 m. sausio 5 d. teismo posėdį A. K. gynėjas neatvyko. Šio teismo posėdžio metu apygardos teismas paskelbė, kad byloje atnaujinamas įrodymus tyrimas ir nutarė apklausti liudytoją S. Š.. Kadangi į šį teismo posėdį neatvyko gynėjas A. Paliukėnas, apygardos teismas patenkino A. K. prašymą liudytoją S. Š. apklausti kitame teismo posėdyje, dalyvaujant gynėjui. Priešingai nei teigiama A. K. apeliaciniame skunde, šio teismo posėdžio metu nebuvo sprendžiamas įrodymų tyrimo apimties klausimas. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad teisiamojo posėdžio metu buvo apribota A. K. teisė į gynybą. Juolab, kad visuose teismo posėdžiuose, kuriuose buvo tiriami ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys bei atliekami kiti procesiniai veiksmai, dalyvavo A. K. gynėjas A. Paliukėnas, kuris turėjo visas galimybes prašyti teismo atlikti papildomus įrodymų tyrimo veiksmus.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.

Skundžiamame apygardos teismo nuosprendyje nustatyta, kad A. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė 1999 metų kovo mėnesį, dar galiojant 1961 metų Baudžiamajam įstatymui. Tuo tarpu Šiaulių apygardos teismo nuosprendis A. K. atžvilgiu priimtas 2011 m. balandžio 27 d., galiojant naujam Baudžiamajam įstatymui. Už nusikaltimą, įtvirtintą 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalyje, įstatymų leidėjas numatė laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki šešiolikos metų. Vadovaujantis 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktu, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams, praėjo dešimt metų. Tuo tarpu už nusikalstamą veiką, numatytą 2000 m. BK 260 straipsnio 3 dalyje, nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dešimties iki penkiolikos metų. Remiantis BK 95 straipsnio nuostatomis, asmeniui, padariusiam labai sunkų nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu po nusikaltimo padarymo praėjo dvidešimt penkeri metai. Taigi sprendžiant apkaltinamojo nuosprendžio A. K. atžvilgiu priėmimo senaties klausimą, konstatuotina, jog apeliantui palankesnis ir taikytinas 1961 m. BK 49 straipsnis, įtvirtinantis dešimties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą.

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas A. K. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo, todėl jam negali būti pritaikytas 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktas.

Pagal 1961 m. BK 49 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikaltimą, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo tardymo ar teismo; c) nepadarė naujo nusikaltimo. Pagal 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatas, jeigu nusikaltimą padaręs asmuo pasislėpė nuo tardymo ar teismo, senaties eiga sustoja. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kada asmuo sulaikomas arba jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą.

Taigi sprendžiant, ar A. K. atžvilgiu gali būti pritaikytas 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, esminę reikšmę turi tai, ar pagal bylos duomenimis nustatytas faktines aplinkybes galima konstatuoti, kad apeliantas po nusikaltimo padarymo pasislėpė nuo tardymo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad pasislėpimas, tai sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui, jo apklausą, kardomųjų priemonių taikymą. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų ar suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2011). Nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimas ne visada turi būti siejamas su tokio asmens paieškos paskelbimu. Nusikalstamą veiką padariusio asmens paieškos paskelbimas ir jos formalus vykdymas nerandant tokio asmens, dar savaime nereiškia, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Kita vertus, tam tikri nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (pavyzdžiui, kuriais trukdoma nustatyti jo buvimo vietą ar tapatybę), padaryti dar iki šio asmens paieškos paskelbimo, gali būti traktuojami kaip pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl senaties instituto taikymo A. K. atžvilgiu, nurodė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas, išvykdamas gyventi į Italiją, žinojo apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą. Tačiau jis palaikė ryšį su savo tėvais, kurie jį buvo informavę apie namuose atliktą kratą, siekiant surasti narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Be to, A. K. 2005 m. vasario 28 d. buvo sulaikytas Italijoje ekstradicijos pagrindu. Šio sulaikymo metu jam buvo išaiškinta, kokiu pagrindu jo atžvilgiu Lietuvoje paskelbta paieška. Tačiau ir po to, kai A. K. buvo paleistas iš sulaikymo, jis, žinodamas apie jo atžvilgiu atliekamą baudžiamąjį procesą, į Lietuvą negrįžo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, jog šios pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog A. K., gyvendamas Italijoje, žinojo apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, tačiau pats savanoriškai į Lietuvą negrįžo. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. K. patvirtino, kad į Italiją gyventi išvyko 1999 metų vasarą, apie tai nieko nepranešęs savo artimiesiems. Su tėvais pirmą kartą susisiekė 2000 metų pradžioje ir informavo juos apie savo buvimo vietą. Telefoninio pokalbio metu tėvai pranešė, kad jų namuose buvo atlikta krata. Tokiu būdu A. K. teigė sužinojęs apie jo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą. Apeliantas paaiškino, kad sužinojęs apie tėvų namuose atliktą kratą į teisėsaugos pareigūnus nesikreipė, nes buvo sukūręs naują gyvenimą užsienyje (5 t. 119-120 b.l.).

Šios objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad A. K. po 1999 metų kovo mėnesio, kuomet buvo įvykdytas jam inkriminuotas nusikaltimas, vengė būti ankstesnėse savo gyvenamosiose vietose, išvyko gyventi į užsienį, atsisakė įprastinio bendravimo su jam artimais žmonėmis ir toks jo elgesio pasikeitimas faktiškai patvirtina, kad jis suvokė, jog gali būti ieškomas dėl padaryto nusikaltimo. Akivaizdu, kad laikotarpiu nuo nusikaltimo padarymo iki jo pirmojo sulaikymo Italijoje 2005 m. vasario 28 d. A. K. suvokė, jog jis yra asmuo, padaręs nusikaltimą ir už jį persekiojamas. Šias aplinkybes jis neabejotinai suvokė ir po to, kai 2005 m. rugpjūčio 19 d. buvo paleistas iš sulaikymo (4 t. 34 b.l.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikotarpį po nusikaltimo įvykdymo iki apelianto sulaikymo 2009 m. sausio 14 d. pripažino laikotarpiu, per kurį senaties eiga dėl padaryto nusikaltimo buvo sustojusi, nes A. K. pasislėpė nuo tardymo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad A. K. baudžiamasis persekiojimas užtruko ir dėl policijos pareigūnų bei prokuroro aplaidumo, kadangi jie nesiėmė visų įmanomų priemonių nustatyti apelianto gyvenamąjį vietą, nors šis Italijoje gyveno prisistatydamas savo tikrais anketiniais duomenimis. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. K., žinodamas apie jo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį procesą, sąmoningai vengė atvykti į Lietuvą, tokiu būdu slapstydamasis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde teigia, jog apygardos teismas, A. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįstai kvalifikavo pagal 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalį, tačiau atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal 2000 m. BK 36 straipsnį, netinkamai pritaikė Baudžiamąjį įstatymą. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo A. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jam praradus pavojingumą.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir dėl baudžiamosios atsakomybės už ją, nepagrįstai taikė dviejų Baudžiamųjų įstatymų nuostatas. 1961 m. BK ir 2000 m. BK sudaro dvi dalys – bendroji ir specialioji. Šios dvi Baudžiamojo įstatymo dalys sudaro vientisą Baudžiamąjį įstatymą. Todėl sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti taikomos vieno ir to paties Baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalių nuostatos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad negalima situacija, kai padarytai veikai iš dalies taikomas 2000 m. BK, o iš dalies 1961 m. BK nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-692/2007, 2K-7-371/2011). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas A. K. atžvilgiu taikydamas 1961 m. BK specialiosios dalies nuostatas ir 2000 m. BK bendrosios dalies nuostatas, neteisingai pritaikė Baudžiamąjį įstatymą.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Vadinasi, neatsižvelgiant į tai, kada nusikalstama veika yra išaiškinta bei kada vyksta teisminis bylos nagrinėjimas, asmens padarytų veikų baudžiamojo teisinio vertinimo pagrindas yra įstatymas, kuris galiojo padarant nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintas grįžtamosios baudžiamojo įstatymo galios principas, pagal kurį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytu BK straipsniu, būtina nustatyti padarant nusikalstamą veiką galiojusio įstatymo ir po nusikalstamos veikos padarymo įsigaliojusio įstatymo santykį.

Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis patikimai nustatyta, kad A. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įvykdė 1999 metų kovo mėnesį. Tuo metu galiojo 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalies 1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija. Už šią nusikalstamą veiką įstatymų leidėjas numatė laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki šešiolikos metu. Skundžiamas apygardos teismo nuosprendis priimtas 2011 m. balandžio 27 d., jau galiojant naujajam, 2000 m. BK. Kaip teisingai nurodoma apygardos teismo nuosprendyje, 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis atitinka naujojo BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Pagal teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusią BK 260 straipsnio 3 dalies redakciją, asmuo, padaręs šią nusikalstamą veiką, gali būti nuteistas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. Taigi, naujasis įstatymas, viena vertus, numato mažesnę maksimalios laisvės atėmimo bausmės ribą, kita vertus, nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas numatė mažesnę minimalios laisvės atėmimo bausmės ribą. Vadinasi, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog nusikaltimo padarymo metu galiojęs įstatymas yra švelnesnis. Juolab, kad 2000 metais priimto BK bendrojoje dalyje numatyta nemažai naujų asmens teisinę padėtį lengvinančių nuostatų. Pagal formuojamą teismų praktiką, tokiu atveju, teismas, spręsdamas klausimą, kurį įstatymą taikyti, atsižvelgia į visas bylos aplinkybes. Jeigu kaltininko asmens atžvilgiu gali būti taikomos 2000 m. BK bendrojoje dalyje numatytos nuostatos, lengvinančios kaltininko teisinę padėtį, teismas nusikalstamą veiką kvalifikuoja pagal naujojo Baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnį, taip pat, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, jo atžvilgiu taiko šio BK bendrosios dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog nėra pagrindo A. K. atžvilgiu taikyti 2000 m. BK 36 straipsnio nuostatų ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės jam praradus pavojingumą. Pagal BK 36 straipsnio nuostatas, nusikalstamą veiką padaręs asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės teismui pripažinus, kad iki bylą nagrinėjant teisme, šis asmuo ar jo padaryta veika dėl pasikeitusių aplinkybių prarado pavojingumą. Kaip teisingai nurodoma apygardos teismo nuosprendyje, asmuo gali prarasti pavojingumą, jeigu padarius nusikalstamą veiką pasikeitė faktinės aplinkybės ir dėl tokio aplinkybių pasikeitimo asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, nebekelia pavojaus. Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvių išorinio sąlygų, kuriose asmuo buvo iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, pasikeitimo, nepriklausančių nuo kaltininko sąmonės ir valios (pavyzdžiui, asmuo pašaukiamas atlikti privalomąją karo tarnybą, kaltininkas atleidžiamas iš užimamų pareigų, su kurių ėjimu buvo susijusi padaryta nusikalstama veika ir pan.). Tokie pasikeitimai gali įvykti ir dėl aktyvių kaltininko veiksmų. Tačiau abiem atvejais šie pasikeitimai turi taip paveikti kaltininką, nulemti tokius jo savybių pasikeitimus, kurie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingu dėl jo padaryto nusikaltimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog A. K. prarado pavojingumą. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės – tai, kad A. K. daugiau jokių nusikalstamų veikų nepadarė, turi šeimą, dirba, charakterizuojamas teigiamai, jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo antraeilis, yra reikšmingos sprendžiant baudžiamosios atsakomybės bei bausmės individualizavimo klausimą, tačiau nėra pakankamos išvadai, jog A. K. prarado pavojingumą. Iš tiesų, po nusikaltimo įvykdymo A. K. pakeitė savo gyvenimo būdą, išvyko gyventi į užsienį, kur dirbo bei gyveno su šeima. Tačiau šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į tai, kad, kaip jau buvo minėta, A. K. į užsienį išvyko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir net žinodamas apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą į Lietuvą negrįžo ir į policijos pareigūnus nesikreipė. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. K. gailėtųsi dėl ankstesnio savo elgesio ir vertintų jį kritiškai. Šios pirmiau nurodytos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad A. K. po nusikaltimo įvykdymo prarado pavojingumą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. K. atžvilgiu pritaikytos 2000 m. BK 36 straipsnio nuostatos, naikintina.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, sprendžia, jog yra pagrindas A. K. atžvilgiu taikyti 2000 m. BK bendrosios dalies nuostatas, susijusias su bausmės skyrimu, kurių nenumatė senasis BK. Todėl A. K. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal šio Baudžiamojo įstatymo 260 straipsnio 3 dalį. Už šį nusikaltimą įstatymų leidėjas nustatė tik laisvės atėmimo bausmę nuo dešimties iki penkiolikos metų.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė esti teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, nepaisant to, kad A. K. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, pritaikius jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę.

BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo (šiuo atveju – neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų) pavojingumas, atsižvelgiant į padarytos veikos vietą, laiką, būdą, motyvus, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu (69, 095 g) narkotinės medžiagos – heroino. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų nustatyta, kad labai didelis kiekis narkotinės medžiagos – heroino yra daugiau kaip 10 g. Tai reiškia, kad heroinas pripažįstamas itin stipria ir labai pavojinga narkotine medžiaga. Šios aplinkybės rodo didelį A. K. įvykdyto nusikaltimo pavojingumą. Kita vertus, bylos duomenimis patikimai nustatyta ir tai, kad A. K. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme nebuvo aktyvus, jis nebuvo šio nusikaltimo iniciatorius. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad apeliantas būtų neteisėtai disponavęs narkotinėmis medžiagomis ir anksčiau, o pastarasis nusikaltimas būtų buvęs dėsningas jo ankstesnio nusikalstamo elgesio padarinys.

BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui taip pat svarbu, kad kaltininko asmenybės įvertinimas leistų daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytą nusikalstamą veiką nebūtų teisingas. Kaltininko asmenybės pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po jo. A. K. iki šios nusikalstamos veikos padarymo teistas nebuvo. Jokių naujų nusikalstamų veikų jis neįvykdė ir po šios nusikalstamos veikos, nors po jos padarymo praėjo trylika metų. Gyvendamas Italijoje A. K. dirbo, jį pažįstančių asmenų yra charakterizuojamas išimtinai teigiamai (4 t. 140-141, 142-143, 144-145, 146-147 b.l.). 2011 m. vasario 21 d. A. K. įsidarbino Lietuvoje (5 t. 59 b.l.), o nuo 2011 m. lapkričio 8 d. jis dirba UAB „A.“. Šios įmonės vadovas jį taip pat charakterizuoja teigiamai. Šios aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. K. po įvykdytos nusikalstamos veikos pakeitė savo gyvenimo būdą. Taigi, atsižvelgus į A. K. elgesį iki nusikaltimų padarymo, jo veiksmus nusikalstamų veikų padarymo metu, elgesį po nusikalstamų veiksmų, apeliantui, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirtina švelnesnė bausmė, nei numatyta įstatymo.

Dėl kitų klausimų.

A. K. savo apeliaciniame skunde teigia, jog nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai nusprendė iš jo priteisti Lietuvos Respublikos policijos departamento turėtas ekstradicijos išlaidas. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

BPK 103 straipsnyje numatyta, kad proceso išlaidas sudaro: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti, taip pat pinigai, skirti atlyginti už liudytojų ir nukentėjusiųjų atitraukimą nuo įprastinio darbo; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Pagal BPK 104 straipsnio 1 dalies nuostatas, proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokio pobūdžio išlaidos gali būti pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos ir nuteistojo. Pagal BPK 104 straipsnio dalies nuostatas, proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmokas pats iš savo lėšų. Taip pat jis turi teisę prašyti, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 103 straipsniu, pripažino proceso išlaidomis A. K. parvežimo iš Italijos į Lietuvos Respubliką išlaidas ir priteisė jas iš apelianto.

Demokratinėse valstybėse laikomasi principo, kad asmens, kurio laisvę valstybė suvaržo paskirdama jam bausmę ar kardomąją priemonę, materialinio – buitinio aprūpinimo, sveikatos priežiūros, maitinimo ir kitų su jo išlaikymu susijusių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga. Tokios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso XIV skyriuje ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo penktame skirsnyje. Lietuvos Respublikai pagal ekstradiciją išduodamo arba perduodamo baudžiamajam persekiojimui asmens statusas – suimtasis, nes jo atžvilgiu yra priimta teismo nutartis paskirti kardomąją priemonę – suėmimą. Vadinasi, visos išlaidos, susijusios su šio asmens materialiniu – buitiniu aprūpinimu, yra valstybės pareiga. Su ekstradicijos vykdymu susijusios išlaidos savo prigimtimi bei paskirtimi skiriasi nuo proceso išlaidų, nurodytų BPK 103 ir 104 straipsniuose. Šiuose straipsniuose minimos išlaidos, kurios gali būti išieškomos iš nuteistojo, yra susijusios su kitų proceso dalyvių – liudytojų, nukentėjusiųjų baudžiamajame procese patirtomis išlaidomis. Tuo tarpu išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu, yra susijusios su valstybės vykdoma veikla baudžiamosios justicijos srityje. Kaip jau minėta, šių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga, kuri negali būti perkeliama asmeniui, kurio atžvilgiu vykdomas baudžiamasis procesas. Kaip teisingai nurodoma A. K. apeliaciniame skunde, jis į Italiją išvyko tuo metu, kai jo atžvilgiu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jo atžvilgiu nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, kurių sąlygas jis, išvykdamas į užsienį, būtų pažeidęs. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą A. K. atžvilgiu ir nustačius jo gyvenamąją vietą užsienyje, policijos pareigūnams teko imtis priemonių siekiant atsigabenti įtariamąjį į Lietuvą, neduoda pagrindo išvadai, kad ekstradicijos išlaidas lėmė paties A. K. veiksmai. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad visos išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu ir A. K. gabenimu į Lietuvos Respubliką yra valstybės pareiga ir turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto. Todėl Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš A. K. priteista 5134, 72 Lt Lietuvos Respublikos policijos departamento naudai, naikintina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais, 329 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 232¹ straipsnio 5 dalyje (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija, Žin. 1999, Nr. 106-3059), ir remiantis BK 36 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės bei baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

A. K. pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495, įsigaliojusio 2003-05-01, redakcija, Žin. 2003, Nr. 38-1733) ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteisti jį laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką A. K. įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2005 m. vasario 28 d. iki 2005 m. rugpjūčio 19 d. ir nuo 2009 m. sausio 15 d. iki 2010 m. sausio 12 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. K. priteista 5134, 72 Lt Lietuvos Respublikos policijos departamento naudai turėtoms ekstradicijos išlaidoms atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.