- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-21
- Bylos Nr.
- 2S-2191-390/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06294-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Pareiškėjas
- T. N.
- Suinteresuotas asmuo
- E. J., K. J.
- Kategorijos
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. N., atstovaujamo advokatės K. R., atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9998-429/2014 pagal pareiškėjo T. N. prašymą suinteresuotiems asmenims E. J., K. J., antstoliui S. U. dėl skolininko turto dalies nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti skolininko E. J. , turto esančio, bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe su pareiškėja K. J. a.k. (duomenys neskelbtini) dalį nuosavybėje su K. J., nurodant, kad E. J. priklauso lengvasis automobilis Audi A4 valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė 6000 Lt.), gyvenamojo namo, esančio dalis K. J. gaunamo darbo užmokesčio. Pareiškime nurodė, kad antstolio S. U. kontoroje yra vykdomas išieškojimas pagal 2013-09-06 Kauno m. 18-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą Nr. 2-31320 12 280 Lt sumai, iš skolininko E. J. T. N. naudai. Vykdymo metu buvo patikrintas E. J. turimas turtas ir nustatyta, jog E. J. jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti skolos išieškojimą, neturi. 2014-03-04 patvarkymu antstolis informavo pareiškėją, kad LR Gyventojų registro duomenimis E. J. 2004-08-28 vedė K. J.. Patikrinus K. J. turtinę padėtį nustatyta, jog šis asmuo turi transporto priemones bei –gyvenamąjį namą. Antstolis vadovaudamasis LR CPK 667 str. pareiškėjui pasiūlė per vieną mėnesį nuo patvarkyme gavimo dienos su prašymu dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis, nustatymo kreiptis į teismą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi pareiškėjo T. N. prašymą tenkino dalinai, nustatė skolininko E. J. dalį bendroje jungtinėje nuosavybėje su K. J., nurodant, kad E. J., priklauso ½ dalis transporto priemonės - automobilis VOLVO V40, 1998 metų laidos, pilkos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis transporto priemonės - automobilis AUDI, 2001 metų laidos, pilkos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalis K. J. gaunamo darbo užmokesčio, kitoje pareiškimo dalyje dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo į gyvenamąjį namą, esantį Kauno raj. sav. Garliavos sen. Pagirių km. Akacijų g. 10 ir jo naudojimosi tvarkos nustatymo, pareiškėjo pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjo T. N. 500 Lt teisinės pagalbos išlaidų suinteresuotam asmeniui kreditoriui N. B.. Nurodė, kad pagal CK 3.117 straipsnį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo šio principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais, o kadangi skolininko sutuoktinė savarankiško prašymo nustatyti skolininkui mažesnę turto dalį, neišreiškė, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma nustatyti skolininko E. J. 1/2 turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, atitinka nepilnamečių vaikų interesus. Nustatė, kad pareiškėjas siekia nukreipti išieškojimą į bankui įkeistą turtą, o bankas siekia, kad turėtų neapsunkintą ir nesuvaržytą hipotekos teisę į įkeistą turtą. Teismas banko argumentus laikė pagrįstais ir darė išvadą, kad pareiškėjas pažeidžia CPK 667 str. 4 d., kadangi pareiškimą pateikė turėdamas suprasti, kad iš įkeisto turto išieškojimas pareiškėjo naudai nėra galimas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas pagrįstas ir įrodytas dalinai, todėl tenkintinas dalinai, kitoje dalyje – dėl įkeisto nekilnojamojo turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir juo naudojimosi tvarkos nustatymo atmestinas, nes nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 177 str., 178 str., 185 str.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. N., atstovaujamas advokatės K. R., atskiruoju skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismas 2014 metų liepos 10 d. nutartį ir nustatyti skolininko E. J. dalį bendroje jungtinėje nuosavybėje su K. J., nurodant, kad E. J. priklauso automobilis AUDI, 2001 metų laidos, pilkos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), likusios nutarties dalies nekeisti (b. l. 144–146). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįsta teismo nutartis dalyje, kuria teismas nustatė skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje nurodant, kad E. J., (duomenys neskelbtini), priklauso 1/2 dalis transporto priemonės - automobilio VOLVO V40, 1998 metų laidos, pilkos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis transporto priemonės - automobilio AUDI, 2001 metų laidos, pilkos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pareiškimu prašė nustatyti skolininko dalį nurodant, kad skolininkui priklauso automobilis AUDI, 2001 metų laidos, pilkos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o automobilis VOLVO V40, 1998 metų laidos, pilkos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso jo sutuoktinei K. J.. Teismas nustatydamas skolininko dalį nurodant, kad jam priklauso po 1/2 dalį dviejų automobilių pažeidė LR CPK 667 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima išjos išieškoti. Iš 1/2 automobilių išieškojimas yra neįmanomas. Priverstinio išieškojimo metu, parduodant turtą iš varžytinių, tokio turto niekas nenorės įsigyti, todėl teismas nustatė skolininko dalį taip, kad po dalies nustatymo turtas tapo nelikvidus. Teismas tokiais veiksmais nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kuri taip pat imperatyviai nurodo, kad teismas turi pareigą skolininko dalį nustatyti taip, kad ji būtų aiškiai individualizuota, bei išjos būtų galima išieškoti.
Pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį bei atitinkamas nurodytoje kolegijos nutartyje suformuluotas nuostatas, bendraturčio dalies bendrame su kitais asmenimis turte dalies nustatymas reiškia ne tik jo dalies nuosavybės teisėje (idealioji dalis), bet ir aiškiai apibrėžtąją idealiąją dalį atitinkančios realios dalies turte nustatymą, o tai reiškia būtinumą suformuoti ir individualiai apibrėžti daikto dali, kuria būtų galima savarankiškai naudoti ir kuri galėtu būti savarankiškas civilinės apyvartos objektas. Nustatant skolininko dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas. Toks nustatymas privalomas prieš parduodant varžytinėse skolininko turtą, nes negalima parduoti nesuformuotos ir individualiai neapibrėžtos daikto dalies, kitaip būtų pažeistos bendraturčio ar kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Toks skolininko dalies nustatymas, kokį nurodė teismas skundžiamoje nutartyje, pažeidžia išieškotojo interesus, iš tokios dalies neįmanomas išieškojimas.
Skolininkas ir jo sutuoktinė iš esmės su pareiškėjo T. N. pareiškimu dėl automobilio AUDI jam priskyrimo neprieštaravo.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad skolininko dalis lyginant sujos sutuoktine bendrojoje nuosavybėje yra lygi, kadangi teismas nenustatė pagrindų, leidžiančių nukrypti nuo lygių dalių principo. Nors pareiškime T. N. nurodė, kad automobilį Volvo V40 vertina 4 000 Lt., o automobilį Audi A4 vertina 6 000 Lt, teismas realių automobilio verčių nenustatinėjo, nurodydamas, kad pardavus abu automobilius iš automobilių pareiškėjui būtų sumokėta apie 7500 Lt. Tokios teismo išvados iš viso neargumentuotos. Neaišku, kokiu pagrindu teismas nustatė, kad būtų galima parduoti abu automobilius ir kokią sumą už juos gauti.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė įrodymus iš tinklalapio autoplius.lt apie Audi A4 vertę, kuri sudaro ir 3 950 Lt, 4 500 Lt. Skolininkas pripažino teismo posėdyje, kad automobilio vertė nėra didelė, nes automobilis rinkoje nepaklausus. Tuo tarpu tiek skolininkas, tiek jo sutuoktinė teismo posėdyje patvirtino, kad automobilį Volvo V40 yra pardavę už 11 000 Lt. Tokiu būdu pripažino, kad šio automobilio vertė yra didesnė, nei išieškotojas nurodė pareiškime. Todėl priskiriant skolininkui E. J. transporto priemonę Audi A4, jo sutuoktinės teisėti interesai nebus pažeisti ir nebus nukrypta nuo lygių dalių principo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliantas mano, kad turi būti pakeista Kauno apylinkės teismo nutartis, kuria nustatant skolininko E. J. dalį bendroje jungtinėje nuosavybėje su K. J. nepagrįstai nustatyta, kad E. J., priklauso ½ dalis transporto priemonės - automobilis VOLVO V40, 1998 metų laidos, pilkos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ½ dalis transporto priemonės - automobilis AUDI, 2001 metų laidos, pilkos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas - (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu skolininko E. J. dalis bendroje jungtinėje nuosavybėje su K. J., turi būti nustatyta nurodant, kad E. J. priklauso automobilis AUDI, 2001 metų laidos, pilkos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).
CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Taigi, įstatyme garantuojama išieškotojo teisė vykdymo procese nustatyti skolininkui priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje ir į ją nukreipti išieškojimą. Toks teisinis reguliavimas užtikrina išieškotojo teises ir pagrindinį vykdymo proceso principą – veiksmingą ir operatyvų teismo sprendimo vykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas, nustatydamas skolininko dalį nurodant, kad jam priklauso po 1/2 dalį dviejų automobilių, pažeidė LR CPK 667 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima išjos išieškoti, nes iš 1/2 automobilių išieškojimas yra neįmanomas.
Vykdymo proceso normos nustato, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). CPK 667 str. 1 d. nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko bendros dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 str. 4 d.). Pažymėtina, jog pagal CPK 667 str. padavus pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas, t. y. pagal šį straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (CPK 603 str. 1 d.) ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006).
Nagrinėjamu atveju turtas, kuriame prašoma nustatyti skolininko dalį, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nustatant skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, teismas vadovaujasi CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatomis. CK 3.117 str. 1 d. įtvirtintas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principais. Sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija galioja nepriklausomai nuo to, kokio dydžio jų pajamos ar koks veiklos pobūdis. Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik Civilinio kodekso nustatytais atvejais (CK 3.117 str. 2 d.). Tokių atvejų pavyzdinis sąrašas nurodytas CK 3.123 straipsnyje (nepilnamečių vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė ar jo turtinė padėtis, kitos svarbios aplinkybės). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, taikant CK 3.123 str. 1 d. nuostatą dėl nukrypimo nuo bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks nukrypimas yra galimas, bet reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus, t. y. nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014).
Byloje nėra įrodymų, jog sutuoktiniai santuokoje įgytą turtą būtų pasidalinę arba kitaip nustatę jo teisinį režimą. Tiek išieškojimas skolininko E. J. atžvilgiu pradėtas, tiek T. N. pareiškimas teismui paduotas E. J. ir K. J. esant santuokoje. Todėl skolininko ir jo sutuoktinės po santuokos sudarymo įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba nepasibaigia kitokiu būdu (CK 3.87 str. 2 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas. Pagal CPK 667 straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (CPK 603 straipsnio 1 dalis) ir pagal materialiosios teisės normos nustatytus reikalavimus – sudarant turto balansą, sumokant (priteisiant) iš šio turto mokėtinas skolas, kurių mokėjimo terminas suėjęs, nustatant bendro dalytino turto visumą (CK 3.118 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų H. Ž. ir kt. prašymus, bylos Nr. 3K-3-423/2006). Taigi, apeliacinio teismo nuomone, negali būti sutapatinamas santuokos nutraukimo procesas, jo tikslas ir padariniai su skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymu pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį vykdymo procese bei šio proceso tikslais ir padariniais.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendros jungtinės nuosavybės turto padalijimo bylose nustatęs sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir iš jo atskaitęs asmenines skolas, teismas sudaro ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėsto kompensacijų balansą nurodydamas, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto (CK 3.118 straipsnio 3 dalis, 3.98 straipsnis). Kadangi nagrinėjamu atveju skolininko turto dalis nustatoma ne ginčo teisenos tvarka ir nedalinant sutuoktinių santuokoje įgytą turtą, bei įvertinus tai, kad automobilių VOLVO V40, 1998 metų laidos, ir automobilio AUDI, 2001 metų laidos vertės yra skirtingos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo bendro turto lygių dalių principo, pagrįstai nustatė skolininko dalį nurodant, kad E. J. priklauso po 1/2 dalį dviejų automobilių.
Kita apeliacinio skundo argumentacija neturi nagrinėjamam klausimui teisinės reikšmės, todėl plačiau dėl jos nepasisakoma.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Esant šioms aplinkybėms, atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.