Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. Š., D. K. (pareiškėjos J. Š. teisių ir pareigų perėmėjos) pareiškimą dėl juridinę reikšmę, turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys R. Š. ir Palangos pirmojo notarų biuro notarė A. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas.

Dėl ginčo esmės

Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, o tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 444 straipsnio 1 dalis). Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai J. Š. ir V. Š., siekdami paveldėti privalomąją palikimo dalį, pateiktu pareiškimu siekė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jiems po sutuoktinio ir tėvo V. Š. mirties dieną t. y. (duomenys neskelbtini)., buvo reikalingas išlaikymas, tuo pagrindu pripažįstant pareiškėjams teisę į privalomąją palikimo dalį. Suinteresuotas asmuo R. Š. su pareiškėjų pareiškimu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Faktinės bylos aplinkybės

Byloje nustatyta, kad palikėjas V. Š. ir J. Š. (buvusi – Bučinskaitė) susituokė (duomenys neskelbtini) (b. l. 6). Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad V. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausė 2/3 dalies pastato – gyvenamojo namo, 1/7 kitų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), įgytų (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarčių pagrindu (b. l. 7-8). (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi, V. Š. ir J. Š. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 10/519 dalį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 34-38). (duomenys neskelbtini) testamentu, patvirtintu Palangos m. 3-ojo notaro biuro notarės S. Ž. (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) V. Š. visą jam priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko R. Š. (b. l. 41). Palangos miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus pažymomis apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą nustatyta, kad J. Š. nuo (duomenys neskelbtini), o V. Š. nuo (duomenys neskelbtini) savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu – (duomenys neskelbtini) (b. l. 11-12). Gyventojų registro duomenimis nustatyta, kad ir V. Š. savo gyvenamąją vietą nuo 1981 m. kovo 26 d. iki savo mirties deklaravo taip pat adresu - (duomenys neskelbtini) (b. l. 68). Byloje esančiame namų – (duomenys neskelbtini), knygos išraše yra 1978 m. gruodžio 4 d. įrašas apie J. Š., V. Š. sutuoktinės užsiėmimą, pareigas ir darbo vietą, kuriame nurodyta, jog J. Š. yra vyro V. Š. išlaikytinė. V. Š. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 13, 68). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja J. Š., kreipimosi į teismą dieną, buvo 83 metų pensininkė, jos vienintelės gaunamos pajamos – senatvės pensija, kurią nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. sudarė 233,75 Eur, o nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. spalio 23 d. – 263, 02 Eur, taip pat 22,46 Eur dydžio gaunama našlių pensija (b. l. 15-16, 65). 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. AB „Swedbank“ sąskaitų išrašais nustatyta, kad nei J. Š., nei V. Š. jokių santaupų asmeninėse sąskaitose neturi, taip pat neturi jokių sąskaitų kitose Lietuvos bankuose (b. l. 91-101). Pareiškėjams J. Š. ir V. Š. materialiai padeda dukra ir sesuo D. K., kuri pervesdavo jiems pinigus jų būtiniems poreikiams tenkinti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai turėtų kitą gyvenamąją vietą ar kitą nuosavybės teise jiems priklausančią gyvenamąją patalpą, suinteresuotas asmuo R. Š. šios aplinkybės taip pat neginčija.

Dėl materialiųjų subjektinių ir procesinių teisių perėmimo

Bylą nagrinėjant teisme, pareiškėja J. Š., kreipusis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nesulaukusi teismo sprendimo, (duomenys neskelbtini) mirė.

Tais atvejais, kai asmuo, turintis teisę į privalomąją palikimo dalį, miršta nepriėmęs palikimo, ši teisė, kaip neatskiriamai susijusi su palikėjo asmeniu, nepaveldima (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 5.1 straipsnio 3 dalis). Tačiau tais atvejais, kai įpėdinis, turintis teisę į privalomąją dalį, miršta jau priėmęs palikimą (privalomąją jo dalį), ši teisė patenka į mirusio įpėdinio palikimą, ir ją paveldi šio asmens įpėdiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2017). Atsižvelgiant į tai, sprendžiant klausimą dėl procesinių teisių perėmimo būtina nustatyti, ar mirusiai pareiškėjai J. Š. tenkanti privalomoji palikimo dalis patenka į jos palikimo sudėtį.

Įpėdinis, paveldintis teisės į privalomąją palikimo dalį pagrindu, turi tokias pat teises, kaip ir kiekvienas kitas įpėdinis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisės į privalomąją palikimo dalį pagrindu paveldinčio įpėdinio teisinis statusas paveldėjimo santykiuose yra lygiavertis įpėdiniams pagal testamentą ar įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2013). Tai reiškia, kad įpėdinis, paveldintis turtą teisės į privalomąją palikimo dalį pagrindu, jam priklausančią palikimo dalį priima tais pačiais įstatyme nustatytais būdais, kaip ir kiti įpėdiniai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. Š. pagal įstatymą buvo mirusiojo V. Š. pirmosios eilės įpėdinė, kuri 2018 m. kovo 8 d. įgyvendino savo teisę, pareiškimu kreipdamasi į Palangos miesto pirmąjį notarų biurą dėl palikimo priėmimo. Palikimą galima priimti atliekant vieną CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisinių veiksmų, tarp jų – pateikiant pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis minėta įstatymo norma, pareiškėja J. Š. laikoma priėmusia savo sutuoktinio V. Š. palikimą (privalomąją jo dalį). Kadangi galimas teisių parėmimas, vadovaujantis Palangos miesto pirmojo notarų biuro notarės A. B. pateiktais rašytiniais įrodymais, 2018 m. lapkričio 19 d. teiktais pareiškimais apie palikimo priėmimą – J. Š. teisių perėmėjais, tuo pačiu ir pareiškėjais šioje byloje tapo mirusiosios pareiškėjos J. Š. dukra D. K. ir sūnus V. Š..

Dėl sutuoktinės J. Š. teisės į privalomąją palikimo dalį

Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį.

Byloje nustatyta, kad palikėjas V. Š. ir pareiškėja J. Š. buvo sutuoktiniai. Vadovaujantis CK 5.20 straipsnio 1 dalimi, palikėjo sutuoktinis, kuriam palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, priskiriamas prie asmenų, pagal įstatymą turinčių teisę paveldėti, nepaisant testamento turinio, puse tos dalies, kuri kiekvienam iš paveldėtojų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau į privalomąją palikimo dalį. Ši teisė įstatymo leidėjo vadinama teise į privalomąją palikimo dalį. CK 5.20 straipsnio 1 dalis aiškiai nurodo, kad teisei į privalomąją dalį neturi reikšmės testamento turinys. Aiškinant pirmiau nurodytą palikimo teisinių santykių reguliavimą, pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų sutuoktiniai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nedarbingas dėl pensinio amžiaus palikėjo sutuoktinis atitinka CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytus subjektiškumo kriterijus. Dar daugiau, pensinio amžiaus faktas preziumuoja išlaikymo reikalingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje E. J. v. E. J., Nr. 3K-3-323/2005). Tokia teismų praktikoje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė procesiškai reiškia tai, kad pensinio amžiaus palikėjo sutuoktinis pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jei jam preziumuojamas išlaikymo reikalingumas nepaneigtas bendra tvarka (CPK 182 straipsnio 4 punktas), o įrodinėjimo, siekiant paneigti išlaikymo reikalingumą, našta tenka testamentiniam įpėdiniui, ginčijančiam šią prezumpciją pagal įstatymą.

Pirmiau nurodyti teisiniai argumentai suponuoja, kad, esant palikėjo pensinio amžiaus sutuoktinio išlaikymo reikalingumo prezumpcijai pagal įstatymą, įrodinėjimo dalykas, ginčijant asmens subjektiškumą pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, yra tai, kad palikėjo mirties dieną sutuoktinis turėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms. Tokiems vertinimams reikšmingi duomenys apie nuosavybę į daiktus, banko indėlius, gaunamas visų rūšių pajamas ir pan.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pareiškėjų, suinteresuoto asmens R. Š. bei liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėja J. Š. iki palikėjo mirties nuolatos gyveno kartu su palikėju sutuoktiniu V. Š., jam nuosavybės teise priklausančiame gyvenamojo namo dalyje, esančio (duomenys neskelbtini), kitos gyvenamosios vietos pareiškėja J. Š. neturėjo. Palikėjo mirties momentu pareiškėja buvo senatvės pensininkė, jos pajamas sudarė tik VSDSFV mokamos išmokos. Pareiškėja palikėjo mirties momentu buvo 83 metų amžiaus, dėl garbaus amžiaus sirgo lėtinėmis ligomis – jai diagnozuotas aukštas kraujospūdis, sąnarių ligos, abiejų akių glaukoma, išemine širdies liga, lėtinis obstrukcinis bronchitas, ji sunkiai vaikščiojo, greitai pavargdavo, nuolat lankydavosi medicinos įstaigose, vartodavo vaistus. Pareiškėja, gyvendama su sutuoktiniu tvarkė bendrą ūkį, iš bendrų lėšų apmokėdavo buto komunalines paslaugas, rūpinosi maistu, kartu naudojo lėšas pragyvenimui. Pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas dėl senyvo amžiaus (gim. 1935 m. gruodžio 8 d.) ir gaunamos pensijos dydžio. Šią aplinkybę taip pat patvirtina pareiškėjos banko sąskaitos duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėja santaupų neturi. Posėdžio metu nurodė, jog ji turi 1500,00 Eur santaupų, kuriuos jai atsiuntė dukra, bet ši sukaupta pinigų suma buvo skirta vaistams ar kitiems nenumatytiems gyvenimo atvejams. Be to, pabrėžtina, kad pagal CK 3.28 straipsnį pareiškėja ir jos sutuoktinis buvo laikomi bendra šeima, nes jų santuoka nenutraukta. Teismas pripažįsta, kad santuokos sudarymas preziumuoja šeimos santykių sukūrimą ir buvimą, geranorišką sutuoktinių tarpusavio pareigų, taip pat ir rėmimo materialiai, vykdymą, kol neįrodyta priešingai. Suinteresuoto asmens R. Š. ir jo atstovai argumentai, kad pareiškėja J. Š. savo vyro V. Š. neprižiūrėjo, kad jie negyveno kartu, netvarkė bendro ūkio, atskirai pirko maistą, yra nepagrįsti, nes tokių įrodymų nepateikta. Priešingai tiek pati pareiškėja J. Š., tiek V. Š. ir D. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad J. Š. ir V. Š. visą gyvenimą gyveno kartu, kaip šeima, bendrai mokėjo komunalines paslaugas, pareiškėja ruošdavo maistą visiems, tvarkydavo namus ir bendrai tvarkydavo šeimos ūkį, o nesutarimai tarp tėvų kildavo tik dėl V. Š. piktnaudžiavimo alkoholiu. Liudytojai E. P. ir V. M. taip pat patvirtino, jog pareiškėja J. Š. ir V. Š. gyveno kartu, kaip šeima.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja J. Š. savo sutuoktinio palikėjo V. Š. mirties dieną (duomenys neskelbtini). vykdė individualią veiklą ar kitą kokią veiklą, susijusią su patalpų nuoma. Pareiškėja J. Š. teismo posėdžio metu neneigė, kad anksčiau ūkinį pastatą nuomodavo poilsiautojams dviračiams laikyti, tačiau tai, kaip nustatyta byloje, šią veiklą pareiškėja vykdė tik epizodiškai, vasaros laikotarpiais, o duomenų, kad palikėjo mirties dieną ji būtų vykdžiusi kokią nors veiklą ir gavusi pajamų iš to, nėra. Duomenų, leidžiančių teigti priešingai, byloje nepateikta. Be kita ko, ši aplinkybė vertintina kaip pagrindas konstatuoti, jog pareiškėja, neturėdama galimybės pragyventi iš gaunamų pajamų, buvo priversta užsiimti papildoma veikla, siekdama patenkinti ne tik savo, bet ir visos šeimos būtiniausius poreikius.

Vertinant pirmiau nurodytas reikšmingas aplinkybes šioje byloje, darytina išvada, kad nei pareiškėjos turimas turtas (žemės sklypo dalis, įgyta bendrosios jungtinės nuosavybės teise), nei jos gaunamos pajamos nesudaro prielaidų paneigti jos teisės į privalomąją mirusio sutuoktinio palikimo dalį. Suinteresuotas asmuo neįrodė (CPK 179 straipsnio 1 dalis), kad pareiškėja ir miręs jos sutuoktinis gyveno atskirai, kad jos gaunamos pajamos buvo pakankamos, dėl kurio ji nevertintina kaip palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymo sutuoktinis. Priešingai, šioje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad palikėjo V. Š. mirties momentu pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas ir jis buvo teikiamas nekilnojamuoju turtu, suteikiant pareiškėjai gyvenamąją vietą, todėl pareiškėja turi teisę į privalomąją palikimo dalį, sudarančią pusę tos dalies, kuri tektų jai pagal įstatymą (CK 5.20 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2013).

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja iš esmės siekė išsaugoti teisę gyventi šeimos būste, ji prisidėjo savo išlaidomis prie šeimos būsto išlaikymo. Teismas sprendžia, kad tai leidžia daryti objektyvią išvadą, kad pareiškėja J. Š. išnaudojo visas galimybes užsitikrinti teisę gyventi šeimos būste. Nuosavo būsto pareiškėja neįgijo ne dėl savo neveikimo, o todėl, kad savo darbu ir lėšomis prisidėjo prie šeimos būsto, nuosavybės teise priklausiusio jos sutuoktiniui, išlaikymo.

Dėl suinteresuoto asmens R. Š. atstovo argumento, kad pareiškėja J. Š. šioje byloje naudojasi mokamomis advokato padėjėjos paslaugomis, o nesikreipė į Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, kas taip pat rodo pareiškėjos J. Š. gerą turtinę padėtį, pasakytina, kad iš byloje esančio 2019 m. gegužės 3 d. pinigų priėmimo kvito matyti, kad už advokato padėjėjos paslaugas, teikiant pareiškėjams teisinę pagalbą, sumokėjo ne pati pareiškėja J. Š., bet jos dukra pareiškėja D. K., todėl suinteresuoto asmens R. Š. argumentas yra nepagrįstas ir nepaneigia pirmiau teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų, kad pareiškėjai J. Š. palikėjo mirties momentu buvo reikalingas išlaikymas.

Palikėją, pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra), su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio (CK 5.13 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai J. Š. paveldint pagal įstatymą, ji galėtų paveldėti ketvirtadalį sutuoktinio palikimo, o privalomoji palikimo dalis sudaro pusę tos dalies, kuri pareiškėjai būtų tekusi paveldint pagal įstatymą, pareiškėjai J. Š. pripažintina teisė į privalomąją sutuoktinio V. Š. palikimo dalį (CK 5.13 straipsnis, 5.20 straipsnis).

Dėl palikėjo sūnaus V. Š. teisės į privalomąją palikimo dalį

Pareiškėjas V. Š. yra mirusiojo V. Š. sūnus. Vadovaujantis CK 5.20 straipsnio 1 dalimi, palikėjo vaikas, kuriam palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, taip pat priskiriamas prie asmenų, pagal įstatymą turinčių teisę paveldėti, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš paveldėtojų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau. Taigi, pareiškėjas V. Š., CK 5.20 straipsnio 1 dalies pagrindu turi teisę pretenduoti į palikėjo privalomąją palikimo dalį.

CK 5.20 straipsnyje įtvirtinta teisė į privalomąją palikimo dalį tam tikra dalimi apriboja palikėjo teisę palikti testamentu turtą savo nuožiūra. Pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų vaikai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą. Pažymėtina, kad palikėjo vaiko nedarbingumo dėl sveikatos būklės faktas nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo CPK 182 straipsnio 4 punkto prasme. Procesiškai tai reiškia, kad nedarbingas palikėjo vaikas pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jeigu išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną įrodytas bendra tvarka (CPK 176-178 straipsniai). Dėl to įrodinėjimo, siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, našta tokiu atveju tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, lygiai taip pat kitiems įpėdiniams, nesutinkantiems su tokiu reikalavimu, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami atsikirtimai (CPK 178 straipsnis). Tokia teisės aiškinimo taisyklė formuojama ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2008; 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K- 3-131/2010).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas V. Š. nėra sulaukęs pensinio amžiaus, iš dalies (35 procentų) darbingas, gauna netekto darbingumo pensiją, palikėjo mirties dieną pareiškėjas disponavo 160,85 Eur pajamomis, gautomis dėl netekto darbingumo, papildomų socialinių draudimo išmokų jis negavo, dėl savo sveikatos būklės ir konstatuoto dalinio darbingumo nei palikėjo mirties dieną, nei šiuo metu niekur nedirba.

Pareiškėjas V. Š. jau nuo 1986 metų turi sveikatos problemų, kurios, kaip matyti iš medicininių dokumentų išrašų, laikui bėgant tik aštrėjo. Tai patvirtino ir pareiškėja D. K., kuri teismo posėdžio metu nurodė, kad jos brolis V. Š., tarnaudamas tarybinėje armijoje, nušalo kojas, ir nuo to laiko jis turi problemų su kojomis. Apie pareiškėjo V. Š. sveikatos būklę spręstina ir iš rašytinių byloje esančių įrodymų. Palangos asmens sveikatos priežiūros centro informaciniu pranešimu bei medicininių dokumentų išrašais nustatyta, kad pareiškėjas V. Š. nuo 1988 metų skundžiasi dešinės blauzdos skausmais. 1995 metais jis persirgo kairės kojos tromboflebitu, po to nuo 1997 metų atsirado kairės kojos blauzdos trofinės opos. 1992 m. lūžo kairės kojos išorinis kulkšnelis. 2005 m. – kairės kojos blauzdikailio intrasąnarinis lūžimas. Po to išsivystė kairio kelio sąnario kontraktūra. Nustatytas darbingumo lygio netekimas. 2007 m. persirgo dešinės blauzdos rože. Diagnozuotos abiejų kojų opos. 2018 m. gegužės mėn. diagnozuotas antro tipo cukrinis diabetas. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažyma DL-1, Nr. 0746595 nustatyta, kad V. Š. yra iš dalies darbingas, jam nuo 2013 m. gegužės 31 d. iki 2024 m. liepos 3 d. pakartotinai nustatytas 35 procentų darbingumas. 2013 m. birželio 4 d. išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-1264 nustatyta, kad V. Š. negali dirbti veikiant visą kūną, veikiančios vibracijos poveikio, dirbti lauko sąlygomis, dirbti su jonizuojančia spindulyste, keliant krovinius rankomis daugiau kaip 15 kg, dirbti darbą, susijusį su nuolatiniu stovėjimu, vaikščiojimu, viršvalandinį darbą, darbą aukštyje, požeminių darbų.

Pareiškėjas V. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis dėl sveikatos būklės neturi objektyvios galimybės ne tik dirbti, bet ir visapusiškai pasirūpinti savimi, jam namų ruošos darbus padeda atlikti pareiškėjo V. Š. draugas – liudytojas V. M., kuris patvirtino, kad pareiškėjas dėl kojų skausmų, negali pasidaryti buitinių darbų, todėl jis jam padeda. Tai patvirtino ir liudytojas E. P., pareiškėjų kaimynas, kuris nurodė, kad pareiškėjas sunkiai vaikšto, todėl yra matęs ne kartą, kad jam padeda jo draugas.

Pažymėtina, kad nors nedarbingumo dėl ligos požymis rodo įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu. Šiuo atveju būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas dėl ligos palikėjo vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymas. Tokiam vertinimui reikšmingais pripažintini duomenys apie palikėjo vaiko turimą nuosavybę į daiktus, banko indėlius, gaunamas visų rūšių pajamas ir kt. Išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant taip pat bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis). Sprendžiant klausimą, ar asmeniui reikalingas išlaikymas, turi būti įvertinamos visos palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautos pajamos, galimybės jų gauti, turėtas turtas ir turtinės teisės, taip pat konkretūs tokio asmens poreikiai, sudarantys būtinų gyvenimo reikmių visumą.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas V. Š. kartu su tėvais, t. y. pareiškėja J. Š. ir palikėju V. Š. gyveno nuo 1987 metų gyvenamojo namo dalyje, esančioje Vytauto g. 145, Palangoje, priklausančioje palikėjui asmeninės nuosavybės teise. Pareiškėjas V. Š. yra nesusituokęs, vaikų neturi. Jis dėl mažų gaunamų pajamų neturi nekilnojamojo ar kilnojamo turto, santaupų ar indėlių bankuose, taip pat ir debitorinių įsiskolinimų.

Nors suinteresuotas asmuo R. Š. teigė, kad pareiškėjas visą gyvenimą niekur nedirbo, piktnaudžiavo alkoholiu, jam nustatytas nedarbingumas dėl 2005 metais patirtos traumos, esant pareiškėjui neblaiviam, tačiau savo teiginiams pagrįsti suinteresuotas asmuo nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, juolab, kaip nustatyta byloje esančiais rašytiniai įrodymais, pareiškėjos D. K. paaiškinimais, pareiškėjas V. Š. sveikatos problemų turi nuo 1986 metų, t. y. dar prieš 2005 metais patirtą traumą. Nors pareiškėjas jo tėvo mirties metu neturėjo darbo, tačiau iki kol sveikata leido, dirbo, padėdavo tėvams atlikti įvairius darbus ūkyje, rūpinosi namais.

Taigi, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas V. Š. pats kokiais nors kaltais veiksmais susikūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiavo alkoholiu, tyčia susižalojo, išvaistė turėtą turtą ar pan.). Byloje esantys įrodymai, leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo V. Š. situacija, nulemta objektyvių, ne nuo pareiškėjo V. Š., priklausančių veiksnių.

Dėl nurodytų priežasčių teismas, išanalizavęs ir įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, byloje esančius įrodymus, susijusius su palikimo atsiradimo dieną buvusia pareiškėjo turtine padėtimi, jo objektyviomis galimybėmis pagerinti turtinę padėtį, taip pat jo sveikatos būkle bei socialine padėtimi, mano, kad pareiškėjas V. Š., būdamas iš dalies nedarbingas asmuo, socialiai remtinas, turintis rimtų sveikatos problemų, neleidžiančių dirbti arba rasti gerai mokamą darbą, gaudamas mažas pajamas (netekto darbingumo pensiją), palikimo atsiradimo momentu neturėjo pakankamai pajamų, būtinų gyvenimo reikmėms tenkinti, būsto įsigijimui, todėl jam buvo reikalingas išlaikymas, kuris buvo teikiamas ne tik palikėjo piniginėmis lėšomis, bet iš esmės ir nekilnojamuoju turtu, suteikiant pareiškėjui gyvenamąją vietą, todėl pareiškėjas turi teisę į privalomąją palikimo dalį. Taigi, pareiškėjas V. Š. atitinka CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytų išlaikymo reikalingumo kriterijus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingus interesus, turinčių šalių. Todėl, vadovaujantis CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatomis, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2013). Taigi, tik esant nurodytoms aplinkybėms (išimtims), teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims arba priteisti jas iš asmens, kurio pareiškimas atmestas.

Šioje byloje konstatuotinas pareiškėjų ir suinteresuoto asmens R. Š. interesų priešingumas, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, todėl teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teismui taikyti CPK 443 straipsnio 6 dalies išimtį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

2018 m. balandžio 25 d. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų nutartimi pareiškėjams J. Š. ir V. Š. 76,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas už pareiškimą (38,00 Eur) ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (38,00 Eur) buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Patenkinus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei pareiškimą, 76,00 Eur dydžio žyminis mokestis priteisiamas valstybei iš suinteresuoto asmens R. Š..

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose (teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“).

Pareiškėja D. K. nurodė, kad ji patyrė 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos teikimu, surašant pareiškimą bei atstovavimą teisme, ir prašo jas priteisti iš suinteresuoto asmens R. Š.. Iš pareiškėjos D. K. pateikto 2019 m. gegužės 7 d. mokėjimo priėmimo kvito Nr. 629794 matyti, kad ji advokato padėjėjai A. B. sumokėjo 700,00 Eur.

Nagrinėjamu atveju pareiškimas tenkintas visa apimtimi, pareiškėjos D. K. turėtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku, patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytų dydžių, todėl iš suinteresuoto asmens R. Š. priteisiamos pareiškėjos D. K. patirtos 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 6 dalis).

Teismas patyrė 11,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. gegužės 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus pareiškėjų pareiškimą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš suinteresuoto asmens R. Š. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Teismo sprendimui įsiteisėjus, naikintinos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2018 m. balandžio 25 d. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų nutartimi (CPK 149, 150 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjų V. Š. ir D. K. pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai J. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) palikėjo V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirties dieną, t. y. (duomenys neskelbtini) buvo reikalingas išlaikymas.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) palikėjo V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirties dieną, t. y. (duomenys neskelbtini) buvo reikalingas išlaikymas.

Juridinę reikšmę turintys faktai nustatyti, siekiant paveldėti privalomą palikimo dalį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.20 straipsnio 1 dalį.

Teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2018 m. balandžio 25 d. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti Palangos pirmojo notarų biuro notarę A. B. neišduoti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo R. Š. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Iš suinteresuoto asmens R. Š. priteisti pareiškėjai D. K. 700,00 Eur (septynis šimtus eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Iš suinteresuoto asmens R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti 76,00 Eur (septyniasdešimt šešis eurus ir 00 ct) žyminį mokestį ir 11,02 Eur (vienuolika eurų ir 02 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Šios sumos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos pasirinktas atsiskaitomąsias sąskaitas, įmokos kodas 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.