- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-05
- Bylos Nr.
- e2A-456-781/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00819-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Jūratė Varanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- VAB-Logistik GmbH ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Emons transportas LT“, VAB-Logistik GmbH
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Emons transportas LT“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VAB-Logistik GmbH ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Emons transportas LT“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo VAB-Logistik GmbH ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Emons transportas LT“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas VAB-Logistik GmbH kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Emons transportas LT“ 64 784,63 Eur skolą, 980,94 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir atsakovės buvo sudarytos keturios tikslinės paskolos sutartys transporto priemonių įsigijimui finansuoti: 2015 m. liepos 18 d. – 100 000 Eur sumai; 2017 m. sausio 13 d. – 100 000 Eur sumai; 2017 m. gruodžio 20 d. – 90 000 Eur sumai; 2018 m. sausio 17 d. – 90 000 Eur sumai. Šiomis sutartimis, atsakovė įgijo prievolę atlikti periodinius mokėjimus į ieškovo banką sąskaitą pagal sutarčių priede Nr. 1 nustatytą paskolos grąžinimo grafiką, tačiau 2019 m. jos skola sudarė 69 620 Eur – 64 000 Eur ir 5 620 Eur nesumokėtų pelno palūkanų. Ieškovas atsakovei pareiškė pretenziją, po kurios pareiškimo atsakovė ieškovui 2020 m. balandžio 17 d. sumokėjo 13 000 Eur, 2020 m. balandžio 30 d. – 5 500 Eur, o 2020 m. gegužės 29 d. 7 000 Eur. Remdamasis sutarčių 15 punkto nuostatomis, atsakovės sumokėtomis sumomis, ieškovas pirmiausia padengė 5 620 Eur dydžio palūkanas ir tik tada paskolos sumą.
3. Ieškovas pažymėjo, kad šalių sudarytų sutarčių sąlygos bei dalinis atsakovės įsipareigojimų pagal jas įvykdymas nekelia jokių abejonių bei patvirtina paskolos sutarties sudarymo (esminių jos sąlygų egzistavimo) faktą, tačiau atsakovė vis dar nėra įvykdžiusi savo prievolės grąžinti paskolos dalį. Be to, 2020 m. kovo 31 d. suėjo dar keturių mokėjimų terminas, todėl atsakovės pradelstų mokėjimų suma ieškinio pareiškimo dieną sudarė 64 784,63 Eur.
4. Ieškovas paaiškino, kad 2015 m. liepos 18 d. ir 2017 m. sausio 13 d. sudarytų sutarčių 10 punkte nustatytos 10 procentų dydžio metinės palūkanos bei 2017 m. gruodžio 20 d. ir 2018 m. sausio 17 d. sudarytų sutarčių 10 punkte nustatytos 8 procentų dydžio metinės palūkanos yra laikomos mokėjimo (pelno) palūkanomis. Taigi, 5 620 Eur dydžio palūkanos, kurios buvo pirmiausia padengtos, buvo mokėjimo palūkanos ir jų priteisti ieškiniu neprašoma.
5. Ieškovas taip pat nurodė, kad prašo priteisti 980,94 Eur kompensuojamąsias palūkanas, kurių dydis yra nustatytas šalių susitarimu ir tiesiogiai įtvirtintas tikslinės paskolos sutarčių 25 punkte, kuriame nurodyta, kad jeigu skolininkas pradels mokėjimus daugiau kaip 10 dienų, tai skolintojas turi teisę reikalauti 0,01 procento didesnių palūkanų nuo pradelstos sumos.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 23 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino ir priteisė jam iš atsakovės UAB „Emons transportas Lt“ 64 784,63 Eur skolos, 980,94 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (65 765,57 Eur), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 606,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Atsakovė UAB „Emons transportas LT“ pareiškė byloje priešieškinį / prieštaravimus, kuriais prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. preliminarų sprendimą ir atmeti ieškovo ieškinį. Taip pat pripažinti sutarčių 10-11 punktus negaliojančiais ab initio (liet. Nuo sudarymo momento).
Atsiliepimas
8. Atsakovė nurodė, kad pirmosios tikslinės paskolos pasirašymo metu ieškovo veiklos (buveinės) vietos, Vokietijos, komerciniai bankai paskoloms, teikiamoms įmonėms, taikė 2,03 procento vidutinę metinę palūkanų normą, 2017 m. sausio mėn. 1,70 procentų, 2017 m. kovo mėn. – 1,85 procentų vidutinę metinę palūkanų normą, 2018 m. sausio mėn. 1,70 procentų, 2018 m. balandžio mėn. – 1,72 procentų vidutinę metinę palūkanų normą. Sutarčių 10 punktai, nustatantys mokėjimo palūkanų normas (8-10 procentų per metus), kurios yra didesnės už paskolų suteikimo metu ieškovo verslo (buveinės) vietoje taikytas vidutines komercinių bankų palūkanų normas, yra ab initio negaliojančios, nes prieštarauja imperatyviam Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimui. Be to, pripažinus sutarčių 10 punktus negaliojančiais ab initio, ieškovo interesas iš atsakovės gauti mokėjimo palūkanas už naudojimąsi ieškovo suteiktomis paskolomis nebus pažeistas, nes bus taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.872 straipsnio 1 dalyje numatytas reguliavimas, kuris visiškai atitinka ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinį.
9. Atsakovė taip pat nurodė, kad negaliojančiais ab initio turi būti pripažinti sutarčių 11 punktai. Jie prieštarauja imperatyviam ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimui, nes numato galimybę skaičiuoti mokėjimo palūkanas nuo mokėjimo palūkanų. Nors sutarčių 11 punktai formaliai nenumato palūkanų normos, kuri viršytų ieškovo verslo (buveinės) vietoje (Vokietijoje) esančių komercinių bankų vidutinės palūkanų normos paskolų suteikimo metu, tačiau sudaro galimybę kiekvienų sutarčių galiojimo metų paskutinę darbo dieną fiktyviai padidinti palūkanų skaičiavimo bazę (negrąžintos paskolų dalies sumą), kas neteisėtai padidina atsakovės mokėtinų palūkanų normą, taip apeinant imperatyvų ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimą, todėl negali būti laikomas atitinkančiu sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimus.
10. Atsakovės nuomone, perskirsčius visus jau atliktus mokėjimus ieškovui, akivaizdžiai matysis, kad atsakovė ieškovui nėra skolinga.
11. Atsakovė pažymėjo, kad 2020 m. sausio mėn. atsakovė kreipėsi į ieškovą su pasiūlymu derėtis dėl naujų atsakovės mokėjimų pagal sutartis grafikų, nes atsakovė neturėjo finansinių galimybių vykdyti piniginius įsipareigojimus pagal sutartis, tačiau ieškovas, pažeisdamas sutarčių 16 punktą, kuriame prisiėmė įsipareigojimą ne tik derėtis, bet ir susitarti su atsakove dėl naujų mokėjimų grafikų, atsakovės pasiūlymą atmetė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu nusprendė priimti ieškovo VAB-Logistik GmbH ieškinio atsisakymą, dalyje dėl 58 500 Eur skolos priteisimo, šioje dalyje bylą nutraukti ir pakeisti 2020 m. birželio 23 d. preliminarų sprendimą – ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies: 1) pripažinti sutarčių 10 punkte nurodytą sąlygą dėl metinės palūkanų normos ir sutarčių 11 punkte nurodytą sąlygą dėl palūkanų apskaičiavimo, ta dalimi, kuria viršija sutarties sudarymo momentu paskolos davėjo gyvenamojoje vietoje (Vokietijoje) galiojusią komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento; 2) priteisti ieškovui iš atsakovės 6 284,63 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6 284,63 Eur), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitose dalyse, teismas nusprendė ieškinį ir priešieškinį atmesti.
13. Atsižvelgamas į tai, kad atsakovė po preliminaraus sprendimo priėmimo sumokėjo ieškovui 58 500 Eur, teismas nusprendė priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ir bylą, dalyje dėl minėtos sumos priteisimo nutraukė.
14. Kadangi ieškovo verslo (buveinės) vieta yra Vokietijoje, teismas padarė išvadą, kad sutartyse numatyta palūkanų norma turi būti lyginama su Vokietijos komercinių bankų taikytina vidutine paskolų norma.
15. Teismas nusprendė, kad ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas imperatyvus draudimas viršyti paskolos davėjo gyvenamosios / verslo vietoje esančių komerčinių bankų vidutinės palūkanų, nėra susijęs su palūkanų mokėjimo tvarka. Tai reiškia, kad ieškovo argumentai, jog sutartyse numatyti palūkanų dydžiai negali būti prilyginami banko palūkanoms, nes sutartyse numatyta kitokia nei kredito įstaigoje palūkanų skaičiavimo tvarka, yra nepagrįsti.
16. Teismo vertinimu, esant imperatyviam ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto reglamentavimui, ieškovo nurodytos aplinkybės dėl kokių priežasčių sutartyse buvo nustatytos 10 (8) proc. dydžio palūkanos, palūkanų dydžio (ne) adekvatumo, atsakovės galimybių kitomis salųgomis gauti kreditą ir kiti argumentai, susiję su šalių ketinimais sudarant sutartį, neturi teisinės reikšmės.
17. Iš ieškovo pateiktos palūkanų apskaičiavimo schemos, teismas nustatė, kad net ir suvienodinus sutartyse nustatytas ir bankų taikomas palūkanų apskaičiavimo normas, sutartyse numatytos palūkanos vis tiek viršytų bankų ir kitų kredito įstaigų taikomą palūkanų normą. Taigi, teismas nusprendė, kad sutarčių 10 punkte nurodyta sąlyga dėl metinės palūkanų normos, ta dalimi kuria viršija sutarties sudarymo momentu paskolos davėjo gyvenamojoje vietoje (Vokietijoje), galiojusią komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, pripažintina negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.
18. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ir sutarčių 11 punkte nurodyta sąlyga dėl palūkanų apskaičiavimo ta dalimi, kuria viršija sutarties sudarymo momentu paskolos davėjo gyvenamojoje vietoje, t.y. Vokietijoje, galiojusią komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, turi būti pripažinta negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento, nes sumuojant prie pagrindinės skolos sumos ir nuo jų papildomai apskaičiuojant palūkanas, tokių palūkanų norma būtų dar didesnė nei numato ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata.
19. Nesant šalių susitarimo dėl naujo mokėjimo grafiko ir nesant atsakovės reikalavimų dėl sutarties sąlygų pakeitimo, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo ir išvadai, jog atsakovė neturi laikytis sutarties, pagal kurią ieškovas reikalauja iš atsakovės priteisti skolą, kurios mokėjimo terminas yra pasibaigęs.
20. Kadangi atsakovės materialinis interesas pagal priešieškinį yra susijęs ne su formaliu sandorių teisėtumo patikrinimu, bet su atsakovės sutartinės pinginės prievolės vykdymu pagal sutartis, teismas padarė išvadą, kad restitucijos taikymas šioje byloje yra teisiškai reikšmingas. Tačiau įvertinęs atsakovės elgesį ginčo metu, teismas nusprendė, kad jis atitinka CK 6.242 straipsnyje ir 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytus atvejus, kuomet šalies teisės nepripažįstamos pažeistomis ir neginamos. Taigi, teismas padarė išvadą, kad nepriklausomai nuo permokos buvimo fakto ir jos dydžio, restitucijos taikymas tokiu atveju būtų nesąžininga ir neproporcinga priemonė ginant atsakovės teises.
21. Nesant pagrindo taikyti restituciją ir grąžinti atsakovei jos laisva valia sumokėtas palūkanas, teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ji neturi prievolės apmokėti ieškovui 6 284,63 Eur skolos. Ši suma sudaro pagrindinę skolą, o ne palūkanas, todėl teismo vertinimu, yra pagrindas neapmokėtą skolos dalį priteisti ieškovo naudai iš atsakovės.
22. Atsižvelgdamas į imperatyvų ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto teisinį reguliavimą dėl maksimalios leistinos palūkanų normos, teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės papildomos 980,94 Eur kompensuojamųjų padidintų palūkanų sumos pagal sutarčių 25 punktą, kuris numato, jog paskolos gavėjui vėluojant grąžinti paskolą ilgiau nei 10 dienų, paskolos davėjas turi teisę reikalauti sumokėti padidintas 0,01 procento palūkanas nuo laiku negrąžintos sumos.
23. Teismas nusprendė, kad patenkinus ieškinio reikalavimą dėl piniginių lėšų priteisimo, tenkinamas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.
24. Ieškinį ir priešieškinį patenkinęs iš dalies, teismas pripažino, kad abiejų šalių byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos iš esmės yra vienodo dydžio, todėl tarpusavyje įskaitytinos ir tarp šalių nepaskirstomos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
25. Ieškovas VAB-Logistic GmbH apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą, dalyje dėl sutarčių 10 ir 11 punktuose įtvirtintų sąlygų dėl mokėjimo palūkanų apskaičiavimo pripažinimo negaliojančiomis, dėl kompensuojamųjų palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei priimti naują sprendimą šioje dalyje – atsakovės priešieškinį atmesti ir priteisti iš jos ieškovo naudai 980,94 Eur kompensuojamųjų palūkanų, bylinėjimosi išlaidas bei grąžinti ieškovui 75 procentus už atsiimtų reikalavimų dalį sumokėto žyminio mokesčio. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
25.1. Skundžiamas sprendimas turi tiesioginę įtaką kito Vokietijoje įsteigto ir veiklą vykdančio akcininko Emons Spedition GmbH teisėms ir pareigoms. Konstatavus ieškovo sutarčių, nustatančių didesnes palūkanas, nei galiojusios Vokietijoje veikiančių kredito įstaigų suteikiamų paskolų vidutinės metinės palūkanų normos, negaliojimą ab initio, atitinkamai ir paskolos sutarčių, sudarytų tarp atsakovės ir Emos Spedition GmbH sąlygos, turėtų būti pripažįstamos negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas Emons Spedition GmbH įtraukti į bylą atsisakė, todėl tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
25.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į tai, kad suvienodinus palūkanų skaičiavimo būdą su bankų naudojamu palūkanų skaičiavimo būdu, paskolos sutartyse nustatyta palūkanų norma tampa ženkliai žemesnė.
25.3. Sprendimas suponuoja netoleruotiną situaciją, kuomet teismo nustatyta palūkanų norma, nepakeičiant sutartyje nustatyto palūkanų skaičiavimo metodo, tampa ženkliai mažesnė, nei vidutinė komercinių bankų palūkanų norma ir tokiu būdu, pažeidžiant ieškovo interesus, o atsakovei sudaro galimybę nepagrįstai pasipelnyti ieškovo sąskaita.
Žemesnės instancijos teismas
25.4. Byloje nėra duomenų apie kitus bendrovės kreditorius, išskyrus jos akcininkus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad paskolos sutartyse nustatyta palūkanų norma pažeidžia kitų kreditorių interesus.
25.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką – nepriteisė ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, nors 99 procentus ieškinio reikalavimų teismas patenkino. Taip pat teismas neišsprendė 75 procentų dydžio dalies žyminio mokesčio grąžinimo ieškovui klausimo.
Šalies argumentai
26. Atsakovė UAB „Emons transportas LT“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą dalyje, kuria netaikyta restitucija. Taip pat atmesti ieškovės reikalavimą priteisti 6 284,63 Eur skolą, 6 procentų procesines palūkanas ir priteisti atsakovės naudai iš ieškovo pirmosios ir apliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
26.1. Nors neginčytina, kad priešieškiniu atsakovė siekė patenkinti savo turtinius interesus, tačiau patenkinus priešieškinio reikalavimus dėl sutarčių 10-11 punktų pripažinimo negaliojančiais ab initio, restitucijos taikymo klausimai ieškovės reikalavimų priteisti skolą (6 284,63 Eur) apimtyje neturėjo būti sprendžiami.
26.2. Šioje byloje restitucijos taikymo klausimai negalėjo būti sprendžiami ir dėl to, kad restitucijos taikymo galimybę paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti sutarčių 10-11 punktus negaliojančiais būtent ab initio, be to, restitucijos taikymo galimybę paneigia sutarčių tęstinis pobūdis.
26.3. Darant prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sutarčių 10-11 punktų dalis, kiek jos prieštarauja ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto imperatyvui, negaliojančiomis ab initio, privalėjo spręsti dėl restitucijos taikymo, pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti taikyti restituciją ir priteisti ieškovo naudai 6 284,63 Eur skolą.
26.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas, formaliai nurodydamas, kad ieškovo ir atsakovės reikalavimai yra patenkinti dalinai, todėl laikytina, jog ieškovo ir atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra analogiško dydžio ir dėl šios priežasties neskirstytinos.
Atsiliepimas
27. Ieškovas VAB-Logistik GmbH atsiliepime prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o taip pat priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
27.1. Apeliaciniame skunde atsakovė remiasi neaktualiomis civilinėmis bylomis, kurių ratio decidenti iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Be to, ji per siaurai suvokia restitucijos taikymo institutą – tik kaip gauto turto grąžinimą. Priešingai, nei nurodo atsakovė, šioje byloje sprendžiamas ne tik skolos priteisimo, bet ir sutarčių sąlygų, nustatančių palūkanų dydį ir apskaičiavimo tvarką, (ne)galiojimo klausimas. Taigi, sandorį ar jo dalį pripažįstant negaliojančiu, teismas turi teisę ex officio (liet. pagal pareigas) spręsti ir dėl sandorio negaliojimo padarinių – restitucijos taikymo.
27.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės 6 284,63 Eur, kurie ne mokėjimo palūkanos, o pagrindinės skolos dalis pagal sutartis.
27.3. Atsakovė savo iniciatyva į bylą pateikė 58 500 Eur sumokėjimą patvirtinčius duomenis. Tuo atveju, jeigu pati atsakovė būtų laikiusi, kad mokėjimai atliekami neva vykdant prievoles pagal sutartis, kurių terminai nesuėję, ji apskritai minėtų duomenų nebūtų pateikusi, nes būtų laikoma, jog jie yra neaktualūs šioje civilinėje byloje ir ieškovas atitinkamai nebūtų sumažinęs pirminiu ieškiniu pareikštų reikalavimų. Be to, nei atsakovės 2020 m. rugsėjo 27 d. prašyme prijungti įrodymus, nei pridėtame dokumente – UAB „Emons transportas LT“ 2020 m. birželio 1 d. – 2020 m. rugsėjo 18 d. atsiskaitymų žiniaraštyje, nenurodyta, kad mokėjimais dengiami atsakovės įsipareigojimai pagal sutartis, kurių terminai nesuėję. Tuo tarpu teiginiai, kad neva ginčo piniginių lėšų dalis, sudaranti 58 500 Eur, atsakovės ieškovui buvo sumokėta ateities mokėjimų pagal sutartis sąskaita, buvo nurodyti tik apeliaciniame skunde.
27.4. Aplinkybių visuma patvirtina ne tik ieškovės nesąžiningumą, bet ir išimtinės situacijos egzistavimą, kuri vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, lemia restitucijos netaikymą tuo atveju, jeigu būtų priimtas sprendimas pripažinti sutarčių 10 ir 11 punktus negaliojančiais ab initio.
27.5. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 2 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 606 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Atsakovė patyrė 3 678,40 Eur išlaidas advokato pagalbai ir 835,15 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Taigi, priešingai nei nurodo teismas, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra vienodos ir negali būti tarpusavyje įskaitytos jų nepaskirstant.
28. Atsakovė UAB „Emons transportas LT“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
28.1. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, kurių priimtinumo apeliaciniame skunde nepagrindė ir kuriuos akivaizdžiai galėjo pateikti dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Šie ieškovo nauji rašytiniai įrodymai teismo negali būti priimti. Taip pat ieškovas remiasi naujais argumentais, kurie ieškovo nebuvo nurodyti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Šie ieškovo nauji argumentai nevertintini, todėl atsakovė dėl jų nepasisako.
Šalies argumentai
28.2. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo praktika nėra aktuali.
28.3. Ieškovo apeliacinio skundo teiginys, esą pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ieškovo argumentus, susijusius su sutartyse nustatytų palūkanų apskaičiavimo metodo skirtumu nuo bankų naudojamo palūkanų apskaičiavimo metodo, nėra teisiškai reikšmingas ir pagrįstas.
28.4. Priešingai nei teigia ieškovas, ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas yra imperatyvi teisės norma ir ginčo sutarčių 10-11 punktų prieštaravimas jai lemia jų niekingumą apimtyje, kiek sutarčių 10-11 punktai numatė didesnes mokėjimo palūkanas, negu vidutinės palūkanos, taikytos Vokietijos komercinių bankų atitinkamų paskolų dalių suteikimo momentu.
28.5. Ieškovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti niekine ir negaliojančia sutarčių 11 punkto dalies, numatančios mokėjimo palūkanų kapitalizaciją, toje apimtyje, kiek ji prieštarauja ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktui, nėra logiškai pagrįstas.
28.6. Pirmosios instancijos teismas nepriteisė ieškovui kompensacinių palūkanų ne dėl to, kad jų norma neatitiko ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimo, o todėl, kad pripažinus sutarčių 10-11 punktus negaliojančiais, ieškovas neteko teisės šių sąlygų pagrindu reikalauti atsakovo civilinės atsakomybės už tariamos skolos nesumokėjimą laiku.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų rašytinių įrodymų
29. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė priedą Nr.1 – palūkanų palyginimą pagal skirtingas schemas. Jo nuomone, minėti duomenys nėra laikomi naujais įrodymais ir yra pateikiami tikslu neapkrauti paties apeliacinio skundo itin išsamiomis bei gan didelės apimties skaičiavimų lentelėmis, parengtomis pagal kiekvienos sutarties skolos grąžinimo grafiką. Atsakovės nuomone, nepriklausomai nuo to, ar įrodymas techniškai yra įkompiliuojamas į apeliacinį skundą, ar pateikiamas kaip atskiras dokumentas (priedas prie apeliacinio skundo), šis įrodymas yra naujas. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos apeiti imperatyvų CPK 314 straipsnio reguliavimą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teisme.
30. Sprendžiant ieškovo pateiktų įrodymų priėmimo klausimą, aktualu tai, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs ribotos apeliacijos modelį (CPK 320 straipsnis). Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija nėra pakartotinis ginčo ir tų pačių aplinkybių nagrinėjimas. Apeliacijai, kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmui (lot. revisio prioris instantiae), būdingos kitokios, specifinės proceso taisyklės, todėl naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojamas ir gali būti įgyvendinamas tik esant tam tikroms sąlygoms (CPK 314 straipsnis).
31. Įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus ir atsikirtimus, skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK 7 straipsnis).
32. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti, ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas. Todėl CPK 314 straipsnis įtvirtina nurodytus ribojimus naujų įrodymų pateikimui po pirmosios instancijos teisimo sprendimo priėmimo, nustato draudimą remtis naujais įrodymais, jei jie galėjo būti pateikti anksčiau.
33. Nekyla abejonių, kad su apeliaciniu skundu teikiami, paties ieškovo parengti rašytiniai įrodymai objektyviai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o įrodymų, kad šis dokumentas buvo teiktas pirmosios instancijos teismui, tačiau šis jį būtų atsisakęs priimti, taip pat nepateikta. Taigi ieškovo teikiamą įrodymą apeliacinės instancijos teisme atsisakytina priimti.
Faktinės aplinkybės
34. Ieškovas ir atsakovė 2015 m. liepos 18 d. pasirašė pirmąją ginčo tikslinę paskolos sutartį. Sutarties pagrindu ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovei 100 000 Eur paskolą, o atsakovė įsipareigojo ieškovui mokėti 10 procentų metinio dydžio mokėjimo palūkanas. Šalių sutarimu mokėjimo palūkanos pagal sutartį apskaičiuojamos kiekvienų sutarties galiojimo metų paskutinę darbo dieną ir pridedamos prie likusios negrąžintos paskolos sumos (sutarties 11 punktas), taip sudarant galimybę būsimais sutarties galiojimo metais (kiekvienų metų paskutinę darbo dieną) nuo ankstesniais metais jau priskaičiuotų mokėjimo palūkanų skaičiuoti mokėjimo palūkanas pakartotinai (skaičiuoti palūkanas nuo palūkanų). 2015 m. rugpjūčio 17 d. ieškovas dviem pavedimais pervedė atsakovei paskolą pagal sutartį.
35. Ieškovas ir atsakovė 2017 m. sausio 13 d. pasirašė antrąją ginčo tikslinę paskolos sutartį. Sutarties pagrindu ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovei 100 000 Eur paskolą, o atsakovė įsipareigojo ieškovui mokėti 10 procentų metinio dydžio mokėjimo palūkanas. Šalių sutarimu mokėjimo palūkanos pagal sutartį taip pat apskaičiuojamos kiekvienų sutarties galiojimo metų paskutinę darbo dieną ir pridedamos prie likusios negrąžintos paskolos sumos, taip sudarant galimybę skaičiuoti mokėjimo palūkanas nuo ankstesniais metais apskaičiuotų mokėjimo palūkanų. 2017 m. sausio 24 d. ieškovas pervedė atsakovei pagal sutartį 20 000 Eur, o 2017 m. kovo 31 d. likusią 80 000 Eur paskolos dalį.
36. Ieškovas ir atsakovė 2017 m. gruodžio 20 d. pasirašė trečiąją ginčo tikslinę paskolos sutartį. Sutarties pagrindu ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovei 90 000 Eur paskolą, o atsakovė įsipareigojo ieškovui mokėti 8 procentų metinio dydžio mokėjimo palūkanas. Šalių sutarimu mokėjimo palūkanos pagal sutartį taip pat apskaičiuojamos kiekvienų sutarties galiojimo metų paskutinę darbo dieną ir pridedamos prie likusios negrąžintos paskolos sumos, taip sudarant galimybę skaičiuoti mokėjimo palūkanas nuo ankstesniais metais apskaičiuotų mokėjimo palūkanų. 2018 m. sausio 11 d. ieškovas pervedė atsakovei pagal sutartį 15 000 Eur, 2018 m. balandžio 27 d. likusią 75 000 Eur paskolos dalį.
37. Ieškovas ir atsakovė 2018 m. sausio 17 d. pasirašė ketvirtąją ginčo tikslinę paskolos sutartį. Jos pagrindu ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovei 90 000 Eur paskolą, o atsakovė įsipareigojo ieškovui mokėti 8 procentų metinio dydžio mokėjimo palūkanas. Šalių sutarimu mokėjimo palūkanos pagal sutartį taip pat apskaičiuojamos kiekvienų sutarties galiojimo metų paskutinę darbo dieną ir pridedamos prie likusios negrąžintos paskolos sumos, taip sudarant galimybę skaičiuoti mokėjimo palūkanas nuo ankstesniais metais apskaičiuotų mokėjimo palūkanų. 2018 m. sausio 18 d. ieškovas pervedė atsakovei pagal sutartį 15 000 Eur, 2018 m. balandžio 27 d. likusią 75 000 Eur dydžio paskolos dalį. Taigi, iš viso ieškovas atsakovei suteikė paskolų už 380 000 Eur.
38. 2020 m. sausio mėn. atsakovė kreipėsi į ieškovą su pasiūlymu derėtis dėl naujų atsakovės mokėjimų pagal sutartis grafikų, nes neturėjo finansinių galimybių vykdyti piniginių įsipareigojimų pagal sutartis, tačiau 2020 m. vasario 10 d. ieškovas pateikė atsakovei pretenziją dėl skolos pagal sutartis padengimo. Ieškovas 2020 m. kovo 5 d. atsakovei pateikė dar vieną pretenziją, o 2020 m. birželio 19 d. pareiškė ieškinį dokumentinio proceso tvarka, kuriame nurodė, jog atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų pagal sutartis, t. y. negrąžina suteiktų paskolų pagal suderintus grafikus, todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 64 784,63 Eur skola, 980,94 Eur kompensacinės palūkanos ir 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos.
39. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 23 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino ir priteisė jam iš atsakovės UAB „Emons transportas Lt“ 64 784,63 Eur skolą, 980,94 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (65 765,57 Eur), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 606,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
40. Atsakovė 2020 m. birželio 30 d. pervedė ieškovui 13 000 Eur, 2020 m. liepos 31 d. 12 500 Eur, 2020 m. rugsėjo 18 d. 33 000 Eur, t. y. iš viso dar 58 500 Eur. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas 2020 m. spalio 21 d. pateikė teismui prašymą dėl dalies (58 500 Eur) ieškinio reikalavimų atsisakymo.
Žemesnės instancijos teismas
41. Atsakovė UAB „Emons transportas LT“ pareiškė byloje priešieškinį / prieštaravimus prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. preliminarų sprendimą ir atmesti ieškovo ieškinį. Taip pat pripažinti sutarčių 10-11 punktus negaliojančiais ab initio.
42. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu nusprendė priimti ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio ir bylą toje dalyje nutraukė. Taip pat teismas pripažino sutarčių 10 punkte nurodytas sąlygas dėl metinės palūkanų normos ir sutarčių 11 punkte nurodytas sąlygas dėl palūkanų apskaičiavimo ta dalimi, kuria viršija sutarčių sudarymo momentu paskolos davėjo (ieškovo) buveinės vietoje, t. y. Vokietijoje, galiojusias komercinių bankų vidutines palūkanų normas, negaliojančiomis nuo sutarčių sudarymo momento (ab initio), kaip prieštaraujančias imperatyviam ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktui.
43. Kadangi ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria sutarčių 10 ir 11 punktuose įtvirtintos sąlygos pripažintos negaliojančiomis, atsisakyta priteisti kompensuojamąsias palūkanas ir nepaskirstytos bylinėjimosi išlaidos, o atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimą dalyje, kuria netaikyta restitucija, priteista 6 284,63 Eur skola, 6 procentų procesinės palūkanos ir nepaskirstytos bylinėjimosi išlaidos, bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro šių reikalavimų patenkinimo klausimas.
Dėl absoliučių negaliojimo pagrindų
44. Ieškovas laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens Emons Spedition GmbH materialiųjų teisių ir pareigų.
45. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-313/2021).
46. Nors ieškovas nurodo, kad Emons Spedition GmbH yra sudariusi paskolos sutartis su atsakovu, kuriose nustatytos tokio paties dydžio metinės mokėjimo palūkanos bei tokia pati jų apskaičiavimo tvarka, kaip ginčo sutartyse, tačiau Emons Spedition GmbH nėra šioje byloje sprendžiamo ginčo sutarčių šalis, todėl darytina išvada, jog šios bylos išsprendimas neturėjo tiesioginės reikšmės šio asmens materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. nepakeitė tarp atsakovo ir Emons Spedition GmbH sudarytų sutarčių, nepanaikino jų sąlygų ir pan. Taigi, kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti sprendimą remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu.
Dėl sutarčių 10-11 punktų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis
47. Priešieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiomis 2015 m. liepos 18 d., 2017 m. sausio 13 d., 2017 m. gruodžio 20 d. ir 2018 m. sausio 17 d. sutarčių 10-11 punktų sąlygas, nustatančias mokėjimo palūkanų normas (8-10 procentų per metus), mokėtinas paskolos davėjui už paskolą ir jų mokėjimo tvarką, atsakovė grindė ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata, kad bendrovei skolinantis iš akcininko, palūkanos negali viršyti paskolos davėjo gyvenamojoje ar verslo vietoje esančių komercinių bankų vidutinės palūkanų normos, galiojusios paskolos sutarties sudarymo momentu; tokiu atveju bendrovei ir akcininkams draudžiama susitarti dėl didesnių palūkanų dydžio. Kadangi ginčo paskolos sutartimis nepagrįstai buvo susitarta dėl didesnių palūkanų dydžio, atsakovės teigimu, atitinkamai paskolų sąlygos turi būti ab initio pripažintos negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas reikalavimas yra impertayvus, atsakovės prašymą tenkino iš dalies – pripažino sutarčių 10-11 punktuose nurodytas sąlygas, ta dalimi, kuria viršija sutarties sudarymo momentu paskolos davėjo gyvenamojoje vietoje (Vokietijoje) galiojusią komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad sprendimas, dalyje dėl sutarčių 10-11 punktuose įtvirtintų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis turi būti panaikintas, tačiau teisėjų kolegija šiam argumentui nepritaria.
48. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015).
49. ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad akcininkas turi turtinę teisę įstatymų nustatytais būdais skolinti bendrovei, tačiau bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti akcininkams savo turto. Bendrovei skolinantis iš akcininko, palūkanos negali viršyti paskolos davėjo gyvenamojoje ar verslo vietoje esančių komercinių bankų vidutinės palūkanų normos, galiojusios paskolos sutarties sudarymo momentu. Tokiu atveju bendrovei ir akcininkams draudžiama susitarti dėl didesnių palūkanų dydžio.
50. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto formuluotė leidžia spręsti, jog įstatymų leidėjas expressis verbis (liet. tiesiogiai, konkrečiai apibrėžiant) formuluoja draudimą bendrovei ir akcininkams susitarti dėl didesnių palūkanų dydžio, kas suponuoja vertinimą apie šios normos imperatyvų pobūdį.
51. Ieškovė yra Vokietijoje veikiantis juridinis asmuo, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą pripažinti negaliojančiomis sutarčių 10-11 punkto nuostatas, dalyje kuria viršija sutarties sudarymo momentu paskolos davėjo gyvenamojoje vietoje galiojusią komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, priėmė remdamasis atsakovės byloje pateiktais Europos Centrinio banko statistiniais duomenis apie Vokietijoje komercinių bankų taikytiną vidutinę palūkanų normą, kuri buvo mažesnė nei sutartyse numatyta 8-10 procentų norma. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas imperatyvus draudimas viršyti paskolos davėjo gyvenamojoje, ar verslo vietoje esančių komercinių bankų vidutinės palūkanų normą nėra susijęs su palūkanų mokėjimo tvarka, todėl ieškovas nepagrįstai tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciame skunde teigia, jog sutartyse buvo numatyta kitokia nei kredito įstaigose palūkanų skaičiavimo tvarka ir todėl sutartyse numatyti palūkanų dydžiai negali būti prilyginami banko palūkanoms. Tuo tarpu duomenų iš bankų apie kitokias tuo metu Vokietijoje veikiančių bankų, ar kredito įstaigų taikomas palūkanų normas ieškovas nepateikė, todėl laikytina, kad jis nepaneigė, jog sudarant sutarčių 10-11 punktus buvo pažeistas ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas imperatyvus draudimas viršyti paskolos davėjo gyvenamojoje ar verslo vietoje (Vokietijoje) esančių komercinių bankų vidutinę palūkanų normą.
52. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad priimdamas sprendimą teismas išimtinai rėmėsi ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto imperatyvumu, visiškai nevertindamas faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į minėtos normos imperatyvumą, tačiau ir į atsakovei suteiktų paskolų rizikingumą bei kreditorių interesus.
53. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus. Juridinio asmens dalyvis privalo elgtis sąžiningai ir savo veiksmais neriboti juridinio asmens teisių bei galimybių vykdyti savo pareigas (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo atsižvelgti į įstatymuose įtvirtintą viešąjį interesą, veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2003). Nors cituojamoje byloje pateikti išaiškinimai nėra susiję su akcininkų suteiktų paskolų bei palūkanų dydžio klausimais, tačiau priešingai nei nurodo ieškovas, pirmosios instancijos teismas galėjo jais remtis, nes jie aktualūs sprendžiant sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimą ir vertinant juridinio asmens dalyvio veiksmus.
54. Konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovo, kaip juridinio asmens dalyvio (akcininko) veiksmus pasirašant ginčijamas sutarčių nuostatas, įvertino ir paskolų rizikingumą, ir tai, kad jis reikšmingas ne tik nustatant palūkanų normą, tačiau jis kelia didesnę grėsmę ir kreditorių interesų apsaugai. Nors konkrečiu atveju, visi teismui žinomi atsakovės kreditoriai yra jos akcininkai, kurie patys sudarė paskolas su atsakovė analogiškomis kaip ginčo sąlygomis, tačiau tai nereiškia, kad konkrečiu atveju nėra viešojo intereso, ar kad per didelių palūkanų nustatymas nepažeidžia bendrovės interesų ar neturi reikšmės jos atsiskaitymo su kitais kreditoriais galimybėms. Šiuo atveju priešingo vertinimo nesuponuoja ir ieškovo nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo praktika, nes nutartys civilinėse bylose Nr. 2-410-781/2019 ir Nr. 2-1654/2011 yra priimtos visiškai kitų faktinių aplinkybių kontekste, taikant visiškai kitus teisinius institutus (delspinigių mažinimo ir tyčinio bankroto normas), todėl jomis negali būti remiamasi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.
55. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje susidariusių aplinkybių visumą ir jas pagrindžiančius įrodymus, todėl priešingai nei nurodo ieškovė atskleidė bylos esmę ir nėra pagrindo remiantis ieškovės apeliacinio skundo argumentais spręsti priešingai.
56. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino sutarčių 10-11 punktų sąlygas dėl metinių palūkanų normų ir jų apskaičiavimo ta dalimi, kuria jos viršija sutarties sudarymo momentu paskolos davėjo gyvenamojoje vietoje galiojusią komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, negaliojančiomis nuo sutarčių sudarymo momento, tačiau nenurodė konkretaus palūkanų dydžio nuo kurio palūkanų norma turi būti skaičiuojama. Taigi, apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, kad klausimas dėl palūkanų dydžio grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sandorį iš dalies pripažinus negaliojančiu taip pat turi būti išspręstas jo dalies negaliojimo padarinių klausimas, t. y. turi būti perskaičiuotos palūkanos, įvertinant kokia suma buvo sumokėta nepagrįstai, atitinkamai mažinant iš atsakovės priteistą skolą, todėl sprendimas dalyje dėl 6 284,63 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų, delspinigių ir restitucijos taikymo naikintinas ir grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
57. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai yra priimamas procesinis sprendimas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kasacinio proceso stadijoje nėra galimybės paskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šiuo klausimu turi pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013). Analogiška praktika taikoma bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai priėmus sprendimą dėl dalies bylos grąžininimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kartu grąžinamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą dalyje dėl palūkanų dydžio nustatymo nuo kurio turi būti skaičiuojama palūkanų norma, skolos, delspinigių priteismo ir restitucijos taikymo panaikinti ir perduoti šiuos klausimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.