Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jalubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteista 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Į R. Z. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas – 1 diena.

Bausmės atlikimo pradžią nurodyta skaičiuoti nuo R. Z. sulaikymo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – pratęstos iki Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimas į apeliacinį skundą

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios R. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistosios R. Z. apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybės ir R. Z. kaltės klausimas, apeliantė iš esmės nesutinka tik su jai paskirtos bausmės dydžiu, teigdama, jog paskirta bausmė yra per griežta, aiškiai prieštaraujanti teisingumo principui. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. patikrinusi skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad Klaipėdos apygardos teismas, nustatydamas bausmės dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė.

Dėl paskirtos bausmės švelninimo

Nuteistosios R. Z. apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės rūšimi, teigiant, kad R. Z. paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė už disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – karfentanilio yra per griežta, kadangi, pasak apeliantės, bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal formuojamą teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, Nr. 2K-213-719/2020, Nr. 2K-153-976/2022 ). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos. Jeigu BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties.

Nagrinėjamoje byloje R. Z. nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Už šį nusikaltimą įstatyme nustatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistosios R. Z. asmenybė nėra tokia pavojinga ir, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, už padarytą nusikaltimą paskyrė jai švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatyta minimali, bausmę – laisvės atėmimą 5 metams.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių visumą, o kartu ir BK 41 straipsnyje numatytus tikslus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog vertindamas nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad R. Z. tiesiogine tyčia padarė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistoji R. Z. iš tiesų nuo pat baudžiamojo proceso pradžios pripažino kaltę ir davė išsamius paaiškinimus dėl esminių įvykio aplinkybių, savo veiksmus vertino kritiškai ir dėl to, kas įvyko, gailėjosi. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes pripažino nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta. Vertinant nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį matyti, kad R. Z. yra priklausoma nuo narkotinių medžiagų vartojimo apie 12 metų ir šį kartą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – karfentanilio įgijo savo asmeniniam vartojimui, nesiekdama jos platinti kitiems asmenims. Vis dėlto šios aplinkybės neleidžia nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos vertinti kaip nepavojingos ir nesudaro pakankamo pagrindo nuteistajai paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Šią išvadą iš esmės pagrindžia ne tik nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis, bet ir kaltininkės asmenybę charakterizuojantys duomenys. Kaip matyti, R. Z. yra jauno amžiaus, turi (duomenys neskelbtini) mažamečius vaikus, nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo, pragyveno iš sutuoktinio gaunamų pašalpų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. Z. anksčiau teista penkiolika kartų, daugiausia už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas – turto pasisavinimą ir vagystes, už kurias nuteistajai buvo skiriamos, be švelnesnių bausmių, ir laisvės atėmimo bausmės, taip pat ir už nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jų platinti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. Z. yra taikytas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nei teismo išreikštas pasitikėjimas, nei paskirtos pačios griežčiausios savo rūšimi bausmės teigiamos įtakos nuteistosios elgesiui taip pat neturėjo. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad būdama laisvėje ir neišnykus ankstesniems teistumams, R. Z. ir toliau darė naujas tyčines nusikalstamas veikas, net ir žinodama gresiančius teisinius padarinius už įstatymų pažeidimus. Kitaip tariant, nors R. Z. už disponavimą narkotinėmis medžiagomis teisiama antrą kartą, tačiau R. Z. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o dėsninga nusikalstamo elgesio pasekmė. Taigi įvertinęs šių aplinkybių visumą, lengvinančių ir sunkinančios aplinkybių santykį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyto dydžio bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistajai R. Z. paskyrė švelnesnę bausmę – 5 metų laisvės atėmimą, nustatydamas jos dydį lygų pusei sankcijoje numatytos minimalios bausmės.

Teisėjų kolegija nuteistosios R. Z. pastangas atsikratyti narkotinių medžiagų priklausomybės vertina teigiamai, tačiau šios aplinkybės pačios savaime nėra pagrindas nuteistajai paskirti už laisvės atėmimą švelnesnės rūšies bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką negali būti ne tik per griežta, bet ir per švelni, o skiriant bausmę turi būti užtikrinami ne tik nuteistosios, bet ir visuomenės interesai. Kitaip tariant, negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių dydžių, kurie būtų neadekvatūs nusikalstamos veikos ir bausmės paskirčiai. Be to, šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad R. Z. priklausomybę narkotinėms medžiagoms turi ne vienerius metus, tačiau net ir būdama laisvėje bei susilaukusi vaikų, gydymo dėl priklausomybės ligų nepradėjo, kas rodo, jog apeliacinio skundo argumentai yra labiau deklaratyvūs, nei rodantys realias nuteistosios pastangas keisti savo elgesį teigiama linkme. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog atliekant laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje nuteistajai nebus sudarytos sąlygos gydytis. Priešingai, atliekant laisvės atėmimo bausmę, galimybės įsigyti narkotinių medžiagų yra mažesnės nei būnant laisvėje, taip pat bausmės atlikimo metu suteikiama visa reikalinga sveikatos priežiūra bei, esant norui ir rodant pastangas, sudaromos galimybės gydytis nuo priklausomybės ligų.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi visas prieš tai aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, R. Z. paskyrė švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos jokios išimtinės aplinkybės, dėl kurių laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, R. Z. už disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – karfentalinio paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistosios pavojingumui.

Šiame kontekste pažymėtina, kad išvados dėl nuteistajai R. Z. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės švelninimo nekeičia ir BK bendrosios dalies 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti pakeitimai, įsigalioję nuo 2025 m. vasario 1 d., kadangi nuteistajai R. Z., kaip minėta, už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, buvo paskirta švelnesnė bausmė, nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad dar labiau švelninti R. Z. pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

BPK 322 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nagrinėjant apeliacinį skundą, yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi R. Z. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nebuvo sudariusi, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu R. Z. buvo parinktas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 11 d. nutartimi paskirtas gynėjas advokatas Aleksandras Palamarčukas (Palamarčuk).

Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. balandžio 16 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pirminė pažyma Nr. ATD-2025-04663 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-222-478/2025. Pažymoje nurodyta, kad už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nuteistajai R. Z. buvo patirtos 112,50 Eur dydžio išlaidos.

Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantei buvo išaiškinta teismo pranešimu, kuriuo nuteistoji buvo informuota apie jai paskirtą gynėją apeliacinės instancijos teisme.

Sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistosios R. Z., įvertintina tai, kad apeliacinis procesas vyko rašytinio proceso tvarka pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jai paskirtą bausmę. Apeliacinis skundas buvo atmestas. Nors nuteistoji nepateikė jokių duomenų dėl sunkios finansinės padėties ir prašymo nepriteisti iš jos antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepareiškė, tačiau atsižvelgus į tai, kad nuosprendžiui įsiteisėjus R. Z. turės atlikti jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistosios šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistosios R. Z. netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų už teiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistosios R. Z. nepriteisti.