Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. S. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei M. S. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija byloje – Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Taigi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės (atsakovės) M. S. pateiktus naujus rašytinius įrodymus – medicinos dokumentų išrašą/siuntimą, patvirtinimą – sprendžia, kad jie gali būti reikšmingi nagrinėjant klausimą dėl atsakovės atskirojo skundo ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovui minėti nauji įrodymai buvo išsiųsti kartu su atskiruoju skundu, taigi jis yra su jais susipažinęs bei turėjo galimybę pateikti savo atsikirtimus į juos, be to, pareikštas ieškinys kilęs iš šeimos teisinių santykių, o tokio pobūdžio bylose teismas turi pareigą būti aktyvus (CPK 376 straipsnis), todėl nauji įrodymai prijungtini prie bylos (CPK 314, 338 straipsniai) .

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo iš dalies tenkintas ieškovo R. M. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatyta laikina ieškovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, įvertinęs ieškovo R. M. ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog atsakovė neleidžia jam bendrauti su dukterimi, siekiant, kad vaikas neprarastų ryšio su tėvu, taip pat siekiant išvengti konfliktinių situacijų tarp ieškovo ir atsakovės, apsaugant mažametės dukros interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais, ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir nustatė minimalią bendravimo su vaiku tvarką.Apeliantė (atsakovė) M. S., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai išnagrinėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovei, skundžiamoje nutartyje nėra nurodyti teismo motyvai dėl galimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba jo tapimo neįmanomu, be to, teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios sutampa su ieškinio reikalavimais, o ieškovas ieškinyje nenurodė, kur bus su dukra, jei ją pasiims iš atsakovės namų.

Dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo pagrįstumo

Apeliantė (atsakovė) M. S. atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje, vadovaudamasis CPK 148 straipsnio 1 dalimi, taikė laikinąsias apsaugos priemones, nepranešęs atsakovei, kadangi laikinosios apsaugos priemonės taikomos nepranešus atsakovui tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymui arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Pažymėtina, jog CPK 148 straipsnis reglamentuoja vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimą kita laikinąja apsaugos priemone, kurio 1 dalyje numatyta, jog apie gautą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita teismas privalo pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims, kurie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus. Tačiau nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ne pakeitė vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, o ieškovo prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną ieškovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarką, taigi šiuo atveju teismas vadovavosi CPK 147 straipsniu, kuris reglamentuoja prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėjimą. Pagal minėto straipsnio 1 dalį teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi minėta proceso teisės norma nenumato privalomo šalies (atsakovo) informavimo apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Bendra tvarka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra nagrinėjamas apie jį nepranešus asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ir tik išimtiniais atvejais (kai teismo vertinimu, tai yra būtina) pranešus. Tačiau asmuo, siekiantis pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi galimybę visus savo argumentus (įrodymus) dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumo išdėstyti arba atskirajame skunde (CPK 151 straipsnio 1 dalis), arba teikdamas pirmosios instancijos teismui prašymą laikinąsias apsaugos priemones panaikinti (CPK 149 straipsnio 1 dalis). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės neinformavimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą iš esmės pažeidė jos teises, užkirto kelią gintis teisminiame procese.Apeliantė (atsakovė) M. S. atskirajame skunde taip pat nepagrįstai nurodo, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik esant „realios grėsmės“ sąlygai bei tik tada, jei yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas. Jis yra būtinas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai, atlikdami šias pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog ieškovo R. M. kreipimasis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog atsakovė M. S. neleidžia bendrauti su dukra nei jam grįžus į Lietuvą, nei ryšio priemonėmis, suponuoja išvadą, kad šalys nesutaria dėl bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos. Minėtą aplinkybę patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – ieškovo R. M. 2017 m. sausio 3 d. pareiškimas Marijampolės rajono savivaldybės VTAS, kuriuo prašoma užtikrinti nepilnametės E. M. teisę bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu pagal nustatytą laikiną bendravimo tvarką, antstolės S. Ž. 2017 m. sausio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuoti ieškovo ir atsakovės pokalbiai dėl bendravimo su dukra tvarkos nesilaikymo. Taigi tokiu atveju ginčą tarp šalių dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo sprendžia teismas. Teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas šiuo atveju yra laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų tarp šalių (ieškovo ir atsakovės), kylančių dėl bendravimo su nepilnamete šalių dukra tvarkos, bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais, palaikyti ir stiprinti tėvo ir vaiko emocinį ryšį, t. y. siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečio vaiko asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo, o ne užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, apeliantės M. S. atskirojo skundo argumentas, jog teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kuo pasireikš galimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas arba tapimas neįmanomu, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, laikytinas nepagrįstu. Apeliantė (atsakovė) M. S. atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo, jog ieškovas nenurodė, kur bus su dukra, jei ją pasiims iš atsakovės namų. Ieškovo gyvenamoji vieta nurodyta tik Norvegijoje, o leisti su dukra matytis atsakovės namuose ji negali, kadangi ieškovas ne kartą naudojo smurtą prieš atsakovę, dėl ko ji su ieškovu ir negyvena, jo bijo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo nustatyta, kad ieškovas R. M. bendrauja su nepilnamete dukra E. M. 2016 m. gruodžio 26 d., 2017 m. sausio 2 d., 2017 m. sausio 6 d., 2017 m. sausio 7 d., 2017 m. sausio 8 d. nuo 10.00 val. iki 18.00 val. vaiko gyvenamojoje vietoje arba vaiko motinai sutikus, tėvo gyvenamojoje vietoje. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartimi buvo nustatyta ieškovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarka konkrečiomis dienomis ieškovo grįžimo į Lietuvą laikotarpiu, o šis laikotarpis nagrinėjimo apeliacine tvarka dieną jau yra pasibaigęs, ši nutartimi nustatyta bendravimo tvarka faktiškai tapo nebeaktuali. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo šioje dalyje išsamiai nenagrinėja, tik nurodo, kad tėvo ir dukros laikinas bendravimas, atsižvelgiant į tėvo galimybes tiesiogiai bendrauti su dukra tik jam pavykus į Lietuvą, nustatytas pagrįstai ir atitinka vaiko interesą išlaikyti ryšį su abiem tėvais. Taip pat pastebėtina, jog ieškovas R. M., prašydamas nustatyti laikiną bendravimo su dukra tvarką, ieškinyje nurodė, jog grįžęs į Lietuvą gyvens pas savo tėvus (duomenys neskelbtini), todėl nepilnametei dukrai bus sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos.Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad ieškovas R. M. bendrauja telefonu ir/ar kompiuterine programa („Skype“) su dukra E. M. kiekvieną penktadienį nuo 19.00 val. iki 20.00 val. Lietuvos laiku ir sekmadienį nuo 19.00 val. iki 20 val. Lietuvos laiku.Pažymėtina, kad maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas (CK 3.175 straipsnio 2 dalis) nustatant bendravimo tvarką reiškia, kad tėvui (motinai), negyvenančiam kartu su vaiku, neturi būti daromi apribojimai bendrauti su vaiku (dėl vietos, būdo, sąlygų ir pan.), jeigu tai nereikalinga vaiko interesams apsaugoti. Nagrinėjamo bylos atveju susiklosčiusi situacija lemia tai, jog nepilnametė šalių dukra iš esmės visą savo laiką bendrauja su motina, o bendravimas su tėvu yra ribojamas atstumo, įmanomas tik naudojantis ryšio priemonėmis, nes ieškovas gyvena ne Lietuvoje (į Lietuvą grįžta tik tam tikrais laikotarpiais). Skundžiama nutartimi nustatyta šalių nepilnametės dukters ir tėvo laikina bendravimo tvarka nėra itin intensyvi, kad užtikrintų ieškovui tėvo teisių ir pareigų įgyvendinimą visa apimtimi (teismas, nesant byloje duomenų, patvirtinančių, jog tarp ieškovo ir vaiko, yra susiformavęs ir išlikęs emocinis ryšys, nustatė minimalią laikiną ieškovo bendravimo su dukra tvarką iki teismo sprendimo priėmimo), todėl siekiant, jog tarp dukros ir ieškovo formuotųsi emocinis ryšys, vaiko ir tėvo bendravimas turi vystytis palaipsniui, nuolat ir negali būti ribojamas, jeigu tai nekenkia vaiko interesams.Byloje nėra duomenų apie netinkamą tėvo valdžios naudojimą dukros atžvilgiu. Marijampolės rajono savivaldybės VTAS savo išvadoje taip pat pažymėjo, kad nėra nustatyta, jog ieškovo bendravimas su dukra darytų jai neigiamą įtaką ar keltų pavojų jos fizinei ar psichinei sveikatai. Ieškovo teigimu, mergaitė noriai bendrauja su juo, nerodo jokio priešiškumo, todėl, VTAS specialistų nuomone, nėra jokio pagrindo sudaryti kliūtis bendrauti tėvui su dukra. Apeliantės atskirajame skunde nurodomi argumentai dėl dukros sveikatos sutrikimų (mikčiojimo) matant tėvą (ieškovą) laikytini deklaratyviais, kadangi nepatvirtinti jokiais byloje esančiais duomenimis. Priešingai, iš byloje esančios šalių dukros E. M. epikrizės, kurioje E. M. diagnozuotas mikčiojimas, matyti, jog psichologės rekomendacija yra suteikti vaikui galimybę bendrauti tiek su mama, tiek su tėvu. Atsakovės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, jog ji bijo įsileisti ieškovą į savo namus, bijo, kad jis pasiims dukrą ir išsiveš, kad pablogės dukros sveikata, taip pat negali būti pagrindu riboti nustatytą ieškovo R. M. ir nepilnametės dukters E. M. bendravimo tvarką. Apeliantė M. S. atskirajame skunde taip pat nurodo, kad teismo nutartimi negali būti taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios, dar neišnagrinėjus ginčo iš esmės, reikštų ieškinio reikalavimų patenkinimą. Tačiau, kaip jau minėta, laikinosios apsaugos priemonės šeimos bylose yra specialios (specifinės), jomis be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai. Todėl teismas, siekdamas apsaugoti vaiko interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kol bus priimtas teismo sprendimas, nepaisant to, kad jos sutampa su ieškinio reikalavimu dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino vieno iš tėvų, su kuriuo vaikas nuolatos negyvena, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos intensyvumo. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio dalyką sudarančius klausimus, kokia konkreti bendravimo tvarka nustatytina su vaiku negyvenančiam tėvui. Nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebūtų pažeidžiamos ne tik vaiko, bet ir jo tėvų teisės bei teisėti interesai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šalys gera valia kiekvieną kartą tarpusavyje gali susitarti dėl bendravimo su vaiku tvarkos, padėti vienas kitam, siekiant užtikrinti atitinkamų tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantės nurodytos aplinkybės neteikia pagrindo konstatuoti teismo nustatytos atsakovo bendravimo su nepilnamete šalių dukra tvarkos ydingumo. Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.