Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-588-261/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-06-07
Bylos Nr.: eA-588-261/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04687-2014-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas: LITGRID AB
Atsakovas: Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija LITGRID

Administracinė byla Nr. eA-588-261/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04687-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo LITGRID AB apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo LITGRID AB skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų dalių panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas LITGRID AB (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, VKEKK, Komisija) 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-817„Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos reguliavimo laikotarpio pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl reguliavimo periodo) 1 ir 2 punktus, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-822 „Dėl LITGRJD AB perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos 2015 metams perskaičiavimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl viršutinės kainos ribos) 1 ir 3 punktus; 2) įpareigoti VKEKK pašalinti padarytą pažeidimą įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 69 straipsnio 2 dalies nuostatas – nustatyti naują reguliavimo periodą LITGRID AB atžvilgiu.

Paaiškino, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. O3-249 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2011-2013 metams nustatymo“ buvo nustatytas 3 metų trukmės Reguliavimo periodas, apimantis laikotarpį nuo 2011 iki 2013 m. Šiuo Komisijos nutarimu buvo nustatyta 2,32 ct/kWh LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinė riba, kurią Komisija kiekvienais Reguliavimo periodo metais perskaičiuodavo remdamasi VKEKK 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139 „Dėl elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos patvirtinimo“ patvirtintoje Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikoje (toliau – ir Metodika) numatytais principais. Komisijos 2013 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. O3-260 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais, AB LESTO skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais ir AB LESTO visuomeninio tiekimo paslaugos kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpio pakeitimo“ šis Reguliavimo periodas buvo pratęstas 2014 metams. Taip pat Komisija skundžiamu Nutarimu dėl reguliavimo periodo pratęsė Reguliavimo periodą 2015 metams, todėl įsigaliojus šiam Komisijos sprendimui, dabartinis elektros energijos perdavimo paslaugos Reguliavimo periodas apima 2011 – 2015 m. laikotarpį, o Reguliavimo periodu taikytina pradinė LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinė riba sudaro 2,32 ct/kWh. Komisija skundžiamu Nutarimu dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams perskaičiavo ir nustatė 1,858 ct/kWh LITGRID AB teikiamos elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad EEĮ, reglamentuojantis elektros energijos perdavimo paslaugos kainodaros reguliavimo principus, nesuteikia Komisijai teisės pratęsti jau nustatyto Reguliavimo periodo trukmės. Šiuo metu galiojančio EEĮ 69 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad elektros energijos perdavimo paslaugų kainų ribos nustatomos 5 metų Reguliavimo periodui. Šis Reguliavimo periodas gali būti keičiamas motyvuotu Komisijos sprendimu, tačiau toks Komisijos sprendimas dėl Reguliavimo periodo pakeitimo pradedamas taikyti ne anksčiau, nei pasibaigs ankstesnis Reguliavimo periodas. Apie savo sprendimą pakeisti reguliavimo laikotarpį VKEKK turi informuoti Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją. Taigi, pasak pareiškėjo, realizuodama EEĮ 69 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę, Komisija gali koreguoti tik būsimo Reguliavimo periodo trukmę, tačiau neturi teisės papildomam laikotarpiui pratęsti esamo Reguliavimo periodo trukmės. Toks įstatymo nuostatų taikymas, anot pareiškėjo, yra paaiškinamas ekonomine bei teisine elektros energijos perdavimo veiklos reguliavimo logika. Kaip numatyta Metodikos 2 punkte, elektros energijos perdavimo paslaugos kainų viršutinių ribų skaičiavimo tvarka yra pagrįsta skatinamojo reguliavimo principais. Viršutinės kainų ribos yra nustatomos visam Reguliavimo periodui, nustatant pradinį pajamų lygį už teikiamas elektros energijos perdavimo paslaugas, kuris suskaičiuojamas ekonomiškai pagrindžiant energijos perdavimo būtinas sąnaudas bei protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą. Atsižvelgiant į nenumatytų pasikeitimų, elektros energijos kiekio poveikio, indeksavimo bei korekcijos koeficientus, pradinis pajamų lygis (tuo pačiu ir elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba) perskaičiuojamas kasmet. Toks kainodaros reguliavimas leidžia LITGRID AB ir Komisijai įvertinti tik pirminiu Reguliavimo periodu būtinas veiklos sąnaudas, kurių pagrindu Komisija tvirtina elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą. Tuo tarpu Reguliavimo periodo trukmės pratęsimas iškraipo skatinamąją tarifų reguliavimo sistemą, nes Reguliavimo periodo pratęsimo laikotarpiu nustatytos elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos neatspindi rinkos ir paslaugos teikėjo veiklos pokyčių ir pasikeitusių paslaugos teikėjo sąnaudų. Nagrinėjamu atveju pratęsus Reguliavimo periodą papildomai dar dvejiems metams, 2010 m. nustatyti sąnaudų skaičiavimai neatspindi faktinės situacijos ir neatitinka realiai planuojamų sąnaudų, kurios nebuvo įtrauktos į 2010 m. planus. Atitinkamai, Nutarimu dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams nustatyta perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinė riba yra grindžiama 2010 m. 3 metų laikotarpiui apskaičiuotomis būtinomis veiklos sąnaudomis, o 2014-2015 m. LITGRID AB planuojamos sąnaudos neįtrauktos. Tokiu būdu pratęsus Reguliavimo periodą, o ne nustačius naujos trukmės būsimą Reguliavimo periodą, pažeistas skatinamojo reguliavimo principas. Taip pat kadangi įstatymas nesuteikia teisės Komisijai pratęsti esamo Reguliavimo periodo trukmės, pareiškėjo manymu, Komisija, priimdama Nutarimą dėl Reguliavimo periodo pratęsimo, viršijo savo kompetencijos ribas ir tuo pažeidė Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintą įstatymo viršenybės principą ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius reikalavimus.

Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Komisijos Nutarimas dėl Reguliavimo periodo pratęsimo neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kadangi jame nėra nurodyti jokie teisės aktais pagrįsti motyvai, dėl kurių Komisija nusprendė pratęsti Reguliavimo periodo trukmę. Komisijos pateikiamos nuorodos į EEĮ 69 straipsnio 2 ir 5 dalis, Metodikos 5 punktą bei Komisijos Dujų ir elektros departamento 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymą Nr. O5-248 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos reguliavimo laikotarpio pakeitimo“ (toliau – Pažyma Nr. O5-248) negali būti laikomos tinkamu priimto nutarimo pagrindimu, nes EEĮ 69 straipsnio 2 dalis reglamentuoja tik Komisijos kompetenciją nustatyti ir koreguoti Reguliavimo periodo trukmę ir nenumato paaiškinimų, kuriais remiantis LITGRID AB galėtų suprasti Komisijos sprendimo priežastis. Be to, ši įstatymo nuostata apskritai nenumato Komisijos kompetencijos pratęsti esamo Reguliavimo periodo galiojimo. EEĮ 69 straipsnio 5 dalis reglamentuoja ne Reguliavimo periodo trukmės pakeitimo procedūrą, o elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos nustatymo tvarką, o Metodikos 5 punktas numato Komisijos teisę motyvuotu sprendimu pratęsti paslaugų kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpį, tačiau toks Komisijos sprendimas dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo turi būti priimtas ne vėliau kaip prieš 6 mėn. iki reguliavimo laikotarpio pabaigos. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas darė išvadą, kad Komisija pažeidė įstatymo viršenybės principą, pačios Komisijos priimtame teisės akte, skirtingai nei įstatyme reglamentuodama Reguliavimo periodo pratęsimo tvarką, tuo paneigdama teisės aktų hierarchiją. Pažymėjo ir tai, kad Komisijos Dujų ir elektros departamento 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. O5-248 nenurodomi jokie kiti teisės aktais pagrįsti argumentai ir paaiškinimai dėl Reguliavimo periodo trukmės pratęsimo.

Pabrėžė, kad prieš pat skundžiamų Komisijos nutarimų priėmimą 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1026 patvirtino Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašą (toliau – Aprašas), kuris taikomas nustatant reguliuojamų elektros energetikos paslaugų kainas nuo 2015 m. sausio 1 d. Ši aplinkybė pareiškėjui kelia pagrįstas abejones, kad Komisija nusprendė pratęsti Reguliavimo periodą dėl to, jog nėra pasirengusi įvykdyti Apraše numatytų reikalavimų ir Aprašo pagrindu nėra parengusi Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo metodikos. Tokie veiksmai, kai ignoruojami priimti aukštesnės galios teisės aktai ir dėl pačios institucijos netinkamo pasirengimo juos įgyvendinti paneigiamos asmenų teisės ir teisėti interesai, prieštarauja tiek teisinės valstybės, tiek įstatymų viršenybės bei kitiems viešojo administravimo principams, tokiems kaip objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo principai.

Pasak pareiškėjo, Komisija nesilaikė viešojo administravimo subjektams taikytino teisėtumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų. VKEKK, priimdama Nutarimą dėl Reguliavimo periodo pratęsimo, nesilaikė Metodikos 5 punkto, kuris nustato, kad motyvuotas Komisijos sprendimas dėl elektros energijos perdavimo paslaugos kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpio pratęsimo turi būti priimtas ne vėliau kaip prieš 6 mėn. iki reguliavimo laikotarpio pabaigos, reikalavimo. Pagal nurodytą teisės normą Komisijos Nutarimas dėl Reguliavimo periodo pratęsimo 2015 metams turėjo būti priimtas iki 2014 m. birželio 30 d., tačiau Komisija šį nutarimą priėmė tik 2014 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjas šį Metodikos nuostatų pažeidimą laikė esminiu procedūriniu pažeidimu.

Atkreipė dėmesį, kad vadovaudamasi Metodika ir Komisijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. R2-2086 Bendrovė 2014 m. rugsėjo 5 d. pagal galiojančius teisės aktus Komisijai pateikė visą informaciją, reikalingą perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos nustatymui naujam 2015-2019 m. Reguliavimo periodui. Komisija 2014 m. rugsėjo 17 d. ir 2014 m. rugsėjo 19 d. raštais paprašė paaiškinti ar patikslinti 2014 m. rugsėjo 5 d. rašte pateiktą informaciją. LITGRID AB į minėtus raštus atsakė 2014 m. rugsėjo 22 d. ir 2014 m. rugsėjo 23 d. raštais. Pareiškėjo nuomone, Komisija turėjo visas teises ir galimybes nustatyti perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą naujam 2015-2019 m. Reguliavimo periodui pagal galiojančią Metodiką bei kitus teisės aktus, tačiau į 2014 m. rugsėjo 26 d. posėdžio darbotvarkę skubiai įtraukė klausimus dėl Reguliavimo periodo pratęsimo bei perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos 2015 metams nustatymo pagal senąjį reguliacinį periodą. Pažymėjo, kad pirmasis klausimas ir jo medžiaga paskelbti tik Komisijos posėdžio išvakarėse, t. y. 2014 m. rugsėjo 25 d., o antrasis klausimas ir su juo susijusi medžiaga – tik paties posėdžio dieną – 2014 m. rugsėjo 26 d. Tai rodo, kad terminas susipažinti su Nutarimu dėl Reguliavimo periodo pratęsimo, įvertinti galimas jo pasekmes ir pateikti kvalifikuotus paaiškinimus buvo pernelyg trumpas ir sukėlė pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes – reikšmingai pablogino jo teisinę padėtį, apribojo galimybę tinkamai susipažinti su ketinamu priimti Komisijos nutarimu ir pasinaudoti teise teikti paaiškinimus, prašymus bei kitą svarbią informaciją.

Nurodė, kad teismui nusprendus panaikinti Nutarimą dėl reguliavimo periodo pratęsimo, pareiškėjo įsitikinimu, turi būti panaikintas ir Nutarimas dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams, kadangi jis yra priimtas įgyvendinant Nutarimą dėl Reguliavimo periodo pratęsimo ir yra grindžiamas Nutarimu dėl reguliavimo periodo pratęsimo nustatytu Reguliavimo periodu ir su tuo susijusiomis prielaidomis. Be to, Nutarimas dėl kainų viršutinės ribos 2015 metams, pareiškėjo teigimu, priimtas pažeidžiant ir Metodikoje nustatytus reguliavimo principus, netinkamai pritaikant nenumatytų pasikeitimų koeficientą pradinio pajamų lygio koregavimui. Pagal Metodikos 16 straipsnio apibrėžimą nenumatytų pasikeitimų koeficientas – tai koeficientas, įvertinantis valstybės reguliuojamų išorinių veiksnių pokyčių poveikį. Tuo tarpu Komisija nenumatytų pasikeitimų koeficientą pritaikė nepagrįstai koreguodama pradiniame pajamų lygyje nustatytas veiklos sąnaudas bei kitas pajamas. Dėl minėtos priežasties Nutarimas dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams yra naikintinas kaip pažeidžiantis Metodiką.

Teigė, kad skundžiami Komisijos sprendimai įtakoja pareiškėjo galimybes vykdyti licencijuojamą elektros energijos perdavimo veiklą. Paaiškino, kad elektros energijos perdavimo paslaugų teikimas yra pagrindinė pareiškėjo veikla. Jis taip pat vykdo Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XI-2133 patvirtintoje Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje nurodytus projektus, skirtus infrastruktūros ir rinkų integracijai į Europos elektros energetikos sistemas užtikrinti. Šiuo atveju skundžiami VKEKK nutarimai daro neigiamą įtaką Bendrovės veiklai ir galimybėms finansuoti aukščiau minėtų strateginių projektų finansavimą, nes Komisija, pratęsdama Reguliavimo periodą 2015 metams neįvertino: būtinų LITGRID AB reguliuojamos veiklos sąnaudų 2015 metais, b) Komisijos suskaičiuotos ir paskelbtos investicijų grąžos normos (WACC) 2015 metais, c) Aprašo nuostatų dėl turto vertės, nuo kurios skaičiuojama investicijų grąža.

Pareiškėjo įsitikinimu, vien ginčijamų Komisijos nutarimų panaikinimas neapgintų jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų, kadangi, vietoj panaikintų nutarimų, Komisija gali priimti naujus nutarimus, kuriais klausimas dėl Reguliavimo periodo būtų išspręstas analogiškai. Tai reikštų, kad pareiškėjas turėtų pakartotinai kreiptis į teismą bei iš naujo ginčyti tokius Komisijos nutarimus. Atsižvelgus į tai, manė, jog būtina įpareigoti Komisiją pašalinti padarytą pažeidimą, įgyvendinant EEĮ 69 straipsnio 2 dalies nuostatas – nustatyti naują Reguliavimo periodą LITGRID AB atžvilgiu.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad EEĮ 69 straipsnio 2 dalies nuostatos įvirtina bendrąją taisyklę, jog elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba nustatoma 5 metų reguliavimo laikotarpiui, tačiau kartu šia nuostata yra įtvirtinama ir šios taisyklės išimtis, numatanti, kad reguliavimo laikotarpis Komisijos sprendimu gali būti keičiamas. Tam, jog būtų galima pasinaudoti šia išimtimi, yra numatytos tik dvi sąlygos: 1) Komisijos sprendimas, keičiantis reguliavimo laikotarpį, turi būti motyvuotas; 2) Komisijos sprendimas pradedamas taikyti ne anksčiau, kaip pasibaigus ankstesniajam reguliavimo laikotarpiui. Pažymėjo, kad šioje įstatymo nuostatoje nėra nurodoma, koks reguliavimo laikotarpis gali būti keičiamas, t. y. ar reguliavimo laikotarpis, kuris Komisijos nustatomas į ateitį, ar esamas, kuris jau yra nustatytas Komisijos sprendimu. Atsižvelgiant į tai, Komisijos nuomone, įvertinus šią įstatymo nuostatą loginiu ir lingvistiniu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, kad ši įstatymo norma turi būti suprantama kaip neribojanti Komisijos kompetencijos ir diskrecijos nustatyti tiek būsimą ilgesnės ar trumpesnės nei 5 metų trukmės reguliavimo laikotarpį, tiek nuspręsti sutrumpinti ar pratęsti Komisijos sprendimu jau nustatytą reguliavimo laikotarpio trukmę. Be to, Komisijos nuomone, šios teisės normos turinys turi būti aiškinamas sistemiškai su kitomis veiklos elektros energetikos sektoriuje valstybinio reguliavimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normomis, kurios įtvirtina veiklos elektros energetikos sektoriuje valstybinio reguliavimo tvarką ir principus.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija Nutarimu dėl reguliavimo periodo pratęsimo 2014 metams, pakeitė Komisijos 2010 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. O3-249 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2011-2013 metams nustatymo“ nustatytą 2011-2013 metų Reguliavimo periodą ir jį pratęsė 2014 metams. Įstatyminis pagrindas, kuriuo vadovaudamasi Komisija priėmė šį nutarimą, buvo tas pats, kaip ir ginčijamo Nutarimo dėl reguliavimo periodo. Pareiškėjas nepasinaudojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) teise apskųsti šį nutarimą, tuo pripažindamas, jog Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalis suteikia teisę Komisijai pratęsti nustatytą elektros energijos perdavimo paslaugos reguliavimo laikotarpį.

Atsakovo nuomone, Nutarimas dėl reguliavimo periodo pratęsimo priimtas laikantis EEĮ 69 straipsnio 2 dalies nuostatų, yra motyvuotas bei pagrįstas. Nutarimo dėl reguliavimo periodo pratęsimo preambulėje yra nurodomas jo priėmimo pagrindas: EEĮ 69 straipsnio 2 ir 5 dalis, Metodikos 5 punktas bei Komisijos Dujų ir elektros departamento 2014 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. O5-248 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos reguliavimo laikotarpio pakeitimo“, kurioje išdėstyti nutarime pateikiamo sprendimo motyvai, argumentai, skaičiavimai bei kiti duomenys, į kuriuos atsižvelgta Komisijai balsuojant ir pritariant pateiktam nutarimo projektui. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią ne visais atvejais visi individualaus akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, tačiau tokiu atveju akte turi būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai, bei Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-47 (2014 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. O3-95 redakcija) 59 punkto nuostatomis, nurodė, kad Pažyma Nr. O5-248 yra neatsiejama nutarimo projekto dalis. Nurodė, kad Dujų ir elektros departamentas Komisijai Pažymoje Nr. O5-248 siūlė pritarti pateiktam Nutarimo dėl reguliavimo periodo pratęsimo projektui, atsižvelgdamas į tai, kad Komisija parengė ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. R2-2072 Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikė tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo patvirtinimo“ projektą (toliau – ir Projektas). Šis Projektas buvo parengtas atsižvelgiant į Komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. O3-755 „Dėl Elektros energijos perdavimo sistemos operatoriaus teikiamų paslaugų ir elektros energijos skirstomųjų tinklų operatoriaus teikiamų paslaugų ilgo laikotarpio vidutinių padidėjimo sąnaudų (LRAIC) techninio-technologinio ir ekonominio modelio tinkluose gairių ir LRAIC modelio“ patvirtinto ilgo laikotarpio vidutinių padidėjimo sąnaudų apskaitos modelio, kuris yra plačiai žinomas ir taikomas tinklų reguliavimo praktikoje, skatinantis tinklo infrastruktūros paslaugų efektyvumą, plėtrą bei ilgalaikę konkurenciją elektros energetikos sektoriuje bei teikiantis naudą vartotojams ir visiems rinkos dalyviams, įgyvendinimą, kuris būtų taikomas nustatant perdavimo ir skirstymo paslaugų sąnaudas, įskaitant protingumo kriterijų atitinkančių investicijų grąžą, metodines gaires. Taip pat pritarimas nutarimo projektui buvo grindžiamas EEĮ 69 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, jog viršutinė perdavimo paslaugos kainos riba turi būti nustatyta ar perskaičiuota ne vėliau kaip likus 90 kalendorinių dienų, iki reguliavimo periodo arba atitinkamų reguliavimo periodo metų pradžios. Akcentuota, kad Vyriausybė iki šiol nebuvo priėmusi sprendimo dėl Projekto, o Vyriausybei priėmus sprendimą, Komisija turės parengti ir pateikti viešajai konsultacijai Metodikos pakeitimus, atitinkamai įvertinti viešosios konsultacijos metu gautas pastabas ir pasiūlymus bei priimti galutinį sprendimą Komisijos posėdyje. Be to, Komisija turės gauti visus reikalingus duomenis iš pareiškėjo bei įvertinti duomenų teisingumą ir būtinųjų perdavimo paslaugos kaštų pagrįstumą.

Atkreipė dėmesį, kad Komisija, atsižvelgdama į Vyriausybei pateiktą Projektą, buvo parengusi ir viešajai konsultacijai paskelbusi Komisijos nutarimo „Dėl Elektros energijos Perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų bei visuomeninės kainos viršutinės ribos nustatymo metodikos patvirtinimo“ projektą. Komisijai patvirtinus Elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų bei visuomeninės kainos viršutinės ribos nustatymo metodiką, šia metodika būtų vadovaujamasi nustatant elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą naujam reguliavimo laikotarpiui. Taigi, Vyriausybei laiku priėmus sprendimą dėl Projekto, Komisija būtų turėjusi galimybę patvirtinti naują elektros energijos perdavimo paslaugos kainos reguliavimo laikotarpį, pagristą ilgo laikotarpio vidutiniu padidėjimo sąnaudų (LRAIC) apskaitos modeliu. Tačiau Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 1026 „Dėl valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo patvirtinimo“ Komisija gavo tik 2014 m. rugsėjo 30 d., t. y. jau po Komisijos 2014 m. rugsėjo 26 d. posėdžio, kurio metu buvo priimtas Nutarimas dėl reguliavimo periodo pratęsimo. Pažymėjo, kad minėtas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo tik nuo 2015 m. sausio 1 d., todėl Komisija šiuo nutarimu negalėjo vadovautis priimdama Nutarimą dėl reguliavimo periodo pratęsimo.

Komisijos įsitikinimu, Pažymoje Nr. O5-248 išdėstytos aplinkybės ir motyvai, išsamiai pagrindžia priežastis, dėl kurių elektros energijos perdavimo kainos viršutinė riba naujam reguliavimo laikotarpiui pagal Elektros energetikos įstatyme nustatytus terminus negalėjo būti patvirtinta. Komisija, atsižvelgdama į tai, bei siekdama užtikrinti viešąjį interesą ir išlaikyti esamą elektros energetikos sektoriaus stabilumą, priėmė Nutarimą dėl reguliavimo periodo pratęsimo.

Akcentavo, kad pareiškėjas, kaip perdavimo sistemos operatorius, šią veiklą vykdantis nuo 2010 m. ir turintis sukaupęs ilgametę patirtį elektros energijos perdavimo veikloje, susipažinęs su elektros energetikos sritį reglamentuojančiais teisės aktais, įgyvendinantis strateginius visai Lietuvai projektus bei teikęs pastabas atitinkamiems teisės aktų projektams, kurių pagrindu būtų buvusi nustatyta elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba naujam reguliavimo laikotarpiui, turėjo suprasti ir suvokti Pažymoje Nr. O5-248 nurodytas objektyvias aplinkybes, priežastis, Komisijos motyvus ir teisinius pagrindus, kuriais remiantis buvo priimtas Nutarimas dėl reguliavimo periodo pratęsimo. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Komisija Nutarimu dėl reguliavimo periodo pratęsimo 2014 metams jau buvo pratęsusi nustatytą 2011-2013 metų reguliavimo laikotarpį 2014 metams.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Komisija, priimdama Nutarimą dėl reguliavimo periodo pratęsimo pažeidė Metodikos 5 punktą, nustatantį terminą nutarimui dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo priimti, akcentavo, kad EEĮ 69 straipsnio 2 dalyje nėra imperatyviai įtvirtinta, kokiam terminui likus iki reguliavimo laikotarpio pabaigos gali būti priimtas Komisijos sprendimas dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo, atitinkamai ši norma nenumato ir jokių tokio termino nesilaikymo pasekmių. Objektyvios ir pagrįstos priežastys bei aplinkybės, dėl kurių Komisija negalėjo nustatyti naujo reguliavimo laikotarpio pareiškėjui prieš 6 mėnesius iki reguliavimo laikotarpio pabaigos, kaip tai numatyta Metodikos 5 punkte, išsamiai išdėstytos Pažymoje Nr. O5-248.

Taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Komisijos darbo reglamento 65 punktu, dėl objektyvių ir pagrįstų aplinkybių bei priežasčių ir EEĮ 69 straipsnio 5 dalyje nustatyto ne vėlesnio kaip 90 dienų termino viršutinės perdavimo paslaugos kainos ribos nustatymui ir perskaičiavimui, klausimai į 2014 m. rugsėjo 26 d. posėdį buvo teikiami skubos tvarka. Posėdžio metu dalyvavę pareiškėjo atstovai teikė pastabas, argumentus ir pasiūlymus, o Nutarimas dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams buvo pakoreguotas pareiškėjo naudai, palyginus su posėdžiui teiktu Nutarimo dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams projektu. Atsižvelgdama į tai, Komisija darė išvadą, kad tuo atveju, jeigu ir būtų konstatuotas procedūrinis termino reguliavimo laikotarpiui pratęsti pažeidimas, jis negali būti laikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, turėjusiu įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui bei Komisijos Nutarimo dėl reguliavimo periodo pratęsimo pagrįstumui.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad Komisija, priimdama Nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams, pažeidė Metodikoje nustatytus reguliavimo principus, netinkamai pritaikydama nenumatytų pasikeitimų koeficientą pradinio pajamų lygio koregavimui, paaiškino, kad 2014 metais atliko pareiškėjo 2011-2013 m. reguliuojamos veiklos sąnaudų pagrįstumo planinį patikrinimą, kurio metu paaiškėjo, kad dalis reguliuojamai veiklai priskiriamų sąnaudų buvo priskirtos nepagrįstai, kadangi su šia veikla patirtos sąnaudos nebuvo susijusios ir elektros energijos vartotojams kainos didinti šios sąnaudos neturėjo. Atsižvelgdama į tai, Komisija 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. O3-815 „Dėl LITGRID AB planinio patikrinimo“, pritarė 2014 m. rugsėjo 25 d. AB LITGRID planinio patikrinimo aktui Nr. E3-3 ir jame pateiktoms išvadoms ir nutarė sumažinti pareiškėjo perdavimo veiklos pajamas 51,993 mln. Lt (15,058 mln. EUR) suma, susidariusia deklaruotoms reguliuojamai perdavimo veiklai priskirtoms sąnaudoms viršijus faktines reguliuojamai perdavimo veiklai priskirtinas sąnaudas už 2011-2013 m. ataskaitinį laikotarpį, šią suma grąžinant vartotojams per 2015-2017 metus. Šis patikrinimas ir galimi jo rezultatai nebuvo numatyti nustatant pareiškėjo pradinį pajamų lygį 2011-2015 metams, todėl tai yra nenumatytas pasikeitimas, kurį buvo būtina įvertinti nustatant perdavimo kainos viršutinę ribą 2015 metams tam, kad ji būtų pagrista tik būtinomis perdavimo veiklai vykdyti sąnaudomis. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimas buvo atliekamas Komisijos ir nepriklausomų auditorių, tai buvo rezultatas, nepriklausantis nuo pareiškėjo (nenumatytas išorinių veiksnių pokytis). Mano, kad Komisija, priimdama Nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams nenumatytų pasikeitimų koeficientą taikė nepažeisdama Metodikos nuostatų, todėl šis Komisijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Nutarimas dėl reguliavimo periodo pratęsimo ir Nutarimas dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams įtakoja jo galimybes vykdyti licencijuojamą elektros energijos perdavimo veiklą bei daro neigiamą įtaką jo veiklai ir galimybėms finansuoti strateginių projektų finansavimą, kadangi jie nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis bei įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai akcentavo, kad pareiškėjas nekvestionuoja Komisijos teisės reguliuoti elektros energijos perdavimo paslaugų kainų, tačiau mano, kad Komisijai nesuteikta teisė pratęsti Reguliavimo periodą. Manė, kad Komisija 2015 metams turėjo nustatyti naują Reguliavimo periodą. Be to, pareiškėjo atstovo teigimu, Komisija padarė ir procedūrinių pažeidimų, t. y. apie Nutarimą dėl reguliavimo periodo neinformavo Vyriausybės, be to, šis nutarimas yra nemotyvuotas. Nesutiko su atsakovo pozicija, kad nutarimo sudedamoji dalis yra Pažyma Nr. O5-248. Atkreipė dėmesį, kad klausimas dėl kainos viršutinės ribos Reguliavimo periodo pakeitimo ir kainos viršutinės ribos 2015 metams nustatymo buvo sprendžiamas skubos tvarka, todėl buvo apribota pareiškėjo teisė teikti pastabas, paaiškinimus, susipažinti su nagrinėjamo klausimo medžiaga. Pažymėjo ir tai, kad pratęsus Reguliavimo periodą ir nustačius nepagrįstą pasaugos kainos viršutinę ribą, Bendrovė 2015 m. patirs nuostolių, pasunkės strateginių projektų vykdymas.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovai paaiškino, kad pareiškėjo argumentai dėl nuostolių yra atmestini, kadangi paslaugos viršutinės kainos riba nustatoma taip, kad tarifas padengtų reguliuojamos veiklos sąnaudas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo atstovai dalyvavo Projekto svarstyme ir derinime, todėl jiems buvo žinomos Reguliavimo periodo pratęsimo priežastys. Naujas reguliuojamos veiklos sąnaudų apskaitos modelis buvo patvirtintas 2013 m. gruodžio mėnesį, tačiau Vyriausybė laiku nepatvirtino Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo, o Komisija neturėjo galimybės patikslinti pagal šį aprašą ir naują veiklos sąnaudų apskaitos modelį Metodikos. Atsižvelgiant į tai, Komisija ginčijamų nutarimų priėmimo metu neturėjo galimybės nustatyti naujo Reguliavimo periodo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Komisija 2010 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. O3-249 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2011-2013 metams nustatymo“ nustatė pareiškėjui 3 metų Reguliavimo periodą, apimantį 2011-2013 metus, ir 2,32 ct/kWh perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinė ribą 2011-2013 metams.

Komisija 2013 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. O3-260 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais, AB LESTO skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais ir AB LESTO visuomeninio tiekimo paslaugos kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpio pakeitimo“, pakeitė Komisijos 2010 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. O3-249 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2011-2013 metams nustatymo“ nustatytą 2011-2013 metų Reguliavimo periodą ir jį pratęsė 2014 metams.

Komisija 2014 m. rugsėjo 30 d. Nutarimu dėl reguliavimo periodo pakeitė Komisijos 2010 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. O3-249 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2011-2014 metams nustatymo“ nustatytą 2011-2014 metų Reguliavimo periodą ir jį pratęsė 2015 metams.

Komisija 2014 m. rugsėjo 30 d. Nutarimu dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams nustatė pareiškėjui elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą 2015 metams – 1,858 ct/kWh (0,538 euro ct/kWh) (be PVM).

Teismas pažymėjo, kad Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, EEĮ 9 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 69 straipsnio 1 ir 2 dalimis yra įtvirtinta išimtinė Komisijos kompetencija nustatyti elektros energijos perdavimo paslaugos kainų viršutinę ribą konkrečiam reguliavimo laikotarpiui.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo argumentų ir jo atstovo paaiškinimo teismo posėdyje, pareiškėjas nekvestionuoja Komisijos teisės nustatyti elektros energijos perdavimo paslaugos kainų viršutinę ribą konkrečiam reguliavimo laikotarpiui, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, EEĮ 69 straipsnio 2 dalis Komisijai nesuteikia diskrecijos teisės pratęsti reguliavimo laikotarpį. Anot pareiškėjo, Komisija 2015 metams privalėjo nustatyti naują reguliavimo laikotarpį, o ne pratęsti jau nustatytą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (www. http://dz.lki.lt) žodžio „keisti“ reikšmės yra šios: 1. daryti mainus, mainyti: Drabužius k. Darbą k. Pinigus k.(vienus kitais)//sngr.:~skimės knygomis; 2. daryti kitokį, perdirbti, permainyti. Atsižvelgęs į pateiktą žodžio „keisti“ reikšmės lingvistinį aiškinimą, EEĮ 69 straipsnio 2 dalyje nustatytas Komisijos sprendimo keisti reguliavimo laikotarpį taikymo sąlygas – pradedamas taikyti ne anksčiau, kaip pasibaigus ankstesniajam reguliavimo laikotarpiui, teismas padarė išvadą, kad Komisija sprendimu turi teisę pratęsti jau nustatyto reguliavimo laikotarpio trukmę. Toks Komisijos diskrecijos apimties aiškinimas kyla ir iš EEĮ įtvirtinto elektros energijos prieinamumo ir pakankamumo vartotojams už ekonomiškai pagrįstą kainą bei socialiai pažeidžiamų vartotojų grupių teisių ir teisėtų interesų apsaugos principo įgyvendinimo. Komisijos teisė pratęsti reguliavimo laikotarpį taip pat įtvirtinta ir Metodikos 5 punkte. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad Komisija viršijo jai suteiktą kompetenciją pratęsdama savo 2010 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. O3-249 pareiškėjui nustatytą reguliavimo laikotarpį 2015 metams, atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl Nutarimo dėl reguliavimo periodo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Komisija Nutarime dėl reguliavimo periodo nurodė, kuo vadovaudamasi priėmė atitinkamą sprendimą, t. y.: EEĮ 67 straipsnio 2 dalimi, 69 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Metodikos 5 punktu bei Komisijos Dujų ir elektros departamento 2014 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. O5-248 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos reguliavimo laikotarpio pakeitimo“.

Nagrinėjamu atveju Komisijos Dujų ir elektros departamentas 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. O5-248 išdėstė tiek teisės normas, kuriomis vadovaudamasi Komisija priėmė sprendimą pratęsti reguliavimo laikotarpį, tiek faktines aplinkybes bei motyvus. Pažymoje Nr. O5-248 išvada, kad perdavimo kainos viršutinė riba naujam reguliavimo laikotarpiui pagal EEĮ 69 straipsnio 5 dalyje nustatytus terminus negalės būti patvirtinta, todėl Reguliavimo periodas turi būti pratęstas, grindžiama iš esmės tuo, kad Vyriausybė nepatvirtino Komisijos parengto Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo projekto, o jį patvirtinus, Komisija privalės parengti ir pateikti viešajai konsultacijai Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos pakeitimus, atitinkamai įvertinti viešosios konsultacijos metu gautas pastabas ar pasiūlymus bei priimti galutinį sprendimą Komisijos posėdyje. Be to, Komisija turės gauti visus reikalingus duomenis iš LITGRID AB bei įvertinti duomenų teisingumą ir būtinųjų perdavimo paslaugos kaštų pagrįstumą.

Kaip matyti, dėl Pažymoje Nr. O5-248 išdėstytų faktų diskutuota Komisijos 2014 m. rugsėjo 26 d. posėdyje, į kurį buvo kviečiami ir pareiškėjo atstovai. Nors Komisijos 2014 m. rugsėjo 26 d. posėdis vyko skubos tvarka (jam yra netaikomos Komisijos darbo reglamento V skyriaus poskyrio „Medžiagos pateikimas ir posėdžių darbotvarkės sudarymas“ nuostatos), pareiškėjo atstovai turėjo teisę reikšti savo nuomonę dėl ketinimo priimti sprendimą pratęsti Reguliavimo periodą. Be to, bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo atstovai dalyvavo svarstant Komisijos nutarimo dėl reguliavimo periodo pratęsimo 2014 metams bei teikė siūlymus ir pastabas Komisijai rengiant Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo projektą ir Metodikos pakeitimus. Todėl pareiškėjui buvo žinomi Komisijos argumentai ir aplinkybės, dėl kurių reguliavimo terminas pratęsiamas 2015 metams.

Visa tai teismui leido daryti išvadą, jog motyvuotumo reikalavimas, kuris, be kita ko, nustatytas ir EEĮ 69 straipsnio 2 dalyje, buvo įvykdytas, nes Komisijos Nutarime dėl reguliavimo periodo pateikiama pakankama informacija, nors ir nėra nurodyti argumentai, kuriais remiantis buvo priimtas atitinkamas sprendimas pakeisti Reguliavimo periodą. Pažymėta, kad su ginčijamo Nutarimo dėl reguliavimo periodo priėmimo medžiaga pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti ir nagrinėjant bylą teisme bei pareikšti kontrargumentus. Kaip matyti, pareiškėjas šio nutarimo neteisėtumą iš esmės ginčija tik tuo aspektu, kad Komisija apskritai neturėjo teisės pratęsti reguliavimo laikotarpį. Aiškių argumentų, paneigiančių būtinybę Komisijai pratęsti reguliavimo laikotarpį, pareiškėjas iš esmės nenurodė.

Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamas Nutarimas dėl reguliavimo periodo yra neteisėtas ir todėl, kad jį priimant nebuvo laikomasi Metodikos 5 punkte įtvirtinto 6 mėnesių termino.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad EEĮ 69 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas terminas, per kurį Komisija privalo priimti sprendimą dėl reguliavimo periodo pakeitimo, jame tik nustatyta, kad šis sprendimas gali būti pradedamas taikyti ne anksčiau nei pasibaigs ankstesnis reguliavimo laikotarpis. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, nustatydamas Komisijai teisę pakeisti reguliavimo laikotarpį, iš esmės atsižvelgė į tai, kad gali susidaryti tam tikros išimtinės situacijos (ekonominės, politinės ir pan.), kurioms egzistuojant Komisija atitinkamai turėtų teisę reaguoti, kadangi jai suteikta elektros energetikos sektoriaus reguliatoriaus funkcija tikslu užtikrinti viešąjį interesą, t. y. vartotojų teises ir teisėtus interesus gauti elektros energijos perdavimo paslaugą už pagrįstą kainą, užtikrinti elektros energijos tiekimo saugumą ir nepertraukiamumą. Akivaizdu, kad šiuo atveju Metodikos 5 punkte nustatyto termino nebuvo laikomasi, tačiau atsižvelgęs į Pažymoje Nr. O5-248 nustatytas aplinkybes ir pateiktus argumentus, į Komisijai EEĮ suteiktas teises ir šio įstatymo keliamus tikslus, teismas padarė išvadą, kad šis pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutarimą.

Teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Komisija įvertino ir EEĮ 69 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus terminus, todėl klausimą dėl Reguliavimo periodo ir viršutinės kainos ribos perskaičiavimo sprendė skubos tvarka pagal šio sprendimo metu galiojantį teisinį reguliavimą.

Teismas pabrėžė, kad EEĮ 69 straipsnio 2 dalis, reikalaujanti, kad apie Komisijos sprendimą pakeisti reguliavimo laikotarpį privalo būti informuota Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, nenustato informavimo apie priimtą sprendimą būdo. Ginčijamas Nutarimas dėl reguliavimo periodo yra paskelbtas Komisijos interneto svetainėje. Be to, Komisija Vyriausybei teikė Aprašo projektą tvirtinti, todėl padaryta išvada, kad apie padėtį elektros energijos perdavimo paslaugų rinkoje Vyriausybė buvo informuota. Jokių duomenų, kad Vyriausybė Komisijai reikštų pretenzijas dėl aptariamos EEĮ 69 straipsnio 2 dalies nuostatos nevykdymo, byloje nėra. Taigi, nors byloje ir nėra objektyvių įrodymų apie Vyriausybės informavimą dėl reguliavimo laikotarpio pakeitimo, panaikinti Nutarimą dėl reguliavimo periodo pagrindo nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, jog Komisijos Nutarimas dėl reguliavimo periodo pratęsimo prieštarauja ekonominei logikai, kadangi teismui nėra priskirta kompetencija vertinti Komisijos sprendimų ekonominį tikslingumą.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Komisija, neviršydama jai EEĮ suteiktos kompetencijos, priėmė teisėtą ir pagrįstą Nutarimą dėl reguliavimo periodo, kurio panaikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl Nutarimo dėl viršutinės kainos ribos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas šio individualaus administracinio akto neteisėtumą ginčija iš esmės dviem aspektais: pirma, Nutarimas dėl viršutinės kainos ribos turi būti panaikintas, nes priimtas neteisėto Nutarimo dėl reguliavimo periodo pagrindu; antra, Komisija, apskaičiuodama viršutinę kainos ribą 2015 metams, netinkamai pritaikė nenumatytų pasikeitimų koeficientą pradinio pajamų lygio koregavimui.

Atsižvelgęs į EEĮ 68 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 dalies, 8 dalies ir 6 dalies taip pat Metodikos 22 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad reguliuojamos veiklos sąnaudos turi būti būtinos reguliuojamai veiklai vykdyti ir pagristos.

Teismas rėmėsi Metodikos 16, 17, 48 punktų, EEĮ 69 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei bylos medžiaga, kad Komisija ir nepriklausomi auditoriai 2014 m. atliko pareiškėjo 2011-2013 m. reguliuojamos veiklos sąnaudų pagrįstumo planinį patikrinimą, kurio metu paaiškėjo, kad pareiškėjas pažeidė aukščiau minimus įpareigojimus ir dalis reguliuojamai veiklai priskiriamų sąnaudų buvo priskirtos nepagrįstai, kadangi su šia veikla patirtos sąnaudos nebuvo susijusios ir elektros energijos vartotojams kainos didinti šios sąnaudos neturėjo. Komisija 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. O3-815 „Dėl LITGRID AB planinio patikrinimo“, kurio teisėtumas nėra ginčijamas, pritarė 2014 m. rugsėjo 25 d. LITGRID AB planinio patikrinimo aktui Nr. E3-3 ir jame pateiktoms išvadoms ir nutarė sumažinti pareiškėjo perdavimo veiklos pajamas 51,993 mln. Lt (15,058 mln. Eur) suma, susidariusia deklaruotoms reguliuojamai perdavimo veiklai priskirtoms sąnaudoms viršijus faktines reguliuojamai perdavimo veiklai priskirtinas sąnaudas už 2011-2013 m. ataskaitinį laikotarpį, šią sumą grąžinant vartotojams per 2015-2017 m.

Komisija, vykdydama EEĮ iškeltą tikslą užtikrinti, kad perdavimo paslaugos kaina būtų teisinga ir pagrįsta, remdamasi Metodikos 17 punktu, pagrįstai sprendė, kad aptartas pareiškėjo patikrinimas ir jo rezultatai laikytini nenumatytu pasikeitimu (valstybės reguliuojamų išorinių veiksnių pokyčių poveikis), kuris nebuvo įvertintas, nustatant pareiškėjo pradinį pajamų lygį 2011-2015 metams. Taigi, kadangi perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba turi būti pagrįsta tik būtinomis perdavimo veiklai vykdyti sąnaudomis, patikrinimo rezultatai pagrįstai buvo įvertinti, nustatant perdavimo kainos viršutinę ribą 2015 metams.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teigė, jog dėl Nutarimu dėl viršutinės kainos ribos nustatyto tarifo patiria nuostolių, yra apsunkintas strateginių projektų įgyvendinimas. Teismas pažymėjo, kad viršutinės paslaugos kainos ribos nustatymas yra paremtas sąnaudų, būtinų reguliuojamai veiklai, padengimo principu. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad dėl 2015 metams nustatytos viršutinės kainos ribos patyrė nuostolių, taip pat skaičiavimais nepaneigė nustatyto tarifo teisingumo.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Komisija, priimdama Nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams, tinkamai vadovavosi Metodikos nuostatomis ir nenumatytų pasikeitimų koeficientą taikė nepažeisdama Metodikos nuostatų, todėl šis Komisijos nutarimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, o jo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas LITGRID AB pateikė apeliacinį skundą (b. l. 30-36), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir išspręsti bylą iš esmės.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neatliko ginčytinų Komisijos sprendimų ekonominio pagrįstumo įvertinimo. Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teismas nevertina ginčijamo administracinio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, neatlieka šio akto ekonominio tyrimo ir vertinimo, taip pat, nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas, vertindamas Komisijos priimtų sprendimų teisėtumą, apsiribojo tik patikrinimu, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas bei kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nevertino, ar Komisijos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. O3-817„Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos reguliavimo laikotarpio pakeitimo“ ir 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. O3-822 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos 20015 metams perskaičiavimo“ atitinka pagrįstumo ir tikslingumo ekonominiu požiūriu reikalavimus. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai, pagal kurią minėtos ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatos negalima aiškinti pernelyg plačiai. Tai, kad viešojo administravimo subjektas turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo viešojo administravimo subjekto atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikacijos kontrolės. Net ir turėdamas didelę diskreciją, viešojo administravimo subjektas bet kuriuo atveju privalo pagrįsti savo išvadas svariais išsamaus ir kruopštaus tyrimo metu surinktais argumentais ir pateikti išsamias sprendimo priėmimo priežastis, atskleidžiančias konkrečius loginius apmąstymus, pagrindžiančius jo sprendimą. Teismas negali apsiriboti vien tik formalių procedūrinių reikalavimų laikymosi tikrinimu, bet privalo iš esmės analizuoti pareiškėjo nurodytus argumentus bei įrodymus, kuriais grindžiama tai, jog atsakovas nepagrįstai pratęsė Reguliavimo periodo trukmę 2015 metams ir nustatė elektros energijos perdavimo paslaugos tarifą. Tokia teismo vykdoma kontrolė negali būti tapatinama su ekonominio tikslingumo vertinimu, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį nepatenkančiu į administracinių teismų kompetenciją, nes, pavyzdžiui, teismas šiuo atveju tikrina ne tai, ar Komisijos priimtų sprendimų argumentai yra ekonomiškai pagrįsti ir racionalūs, o tai, ar Komisijos surinktų ekonominių duomenų kiekybine ir kokybine prasme pakanka, kad jais remiantis Komisija galėtų priimti atitinkamus sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006). Taigi, pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, teisinė ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolė yra būtina. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino dalies pareiškėjo pateiktų reikšmingų argumentų ir įrodymų dėl Komisijos priimtų sprendimų nepagrįstumo, tuo ignoruodamas minėtą teisminę praktiką ir apsiribodamas vien tik Komisijos kompetencijos bei atitinkamų procedūrinių taisyklių įvertinimu. Pirmosios instancijos nepagrįstai atsisakė įvertinti, ar Komisija, priimdama ginčijamus sprendimus, rėmėsi tikrais faktais bei teisiškai reikšmingais kriterijais ir nesirėmė kriterijais, kurie nėra teisiškai reikšmingi, nesivadovavo neleistinais motyvais ir nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies nuostatas. Lingvistiškai aiškindamas Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas išaiškino ir konstatavo, jog Komisija turi teisę pratęsti jau nustatyto reguliavimo periodo trukmę. Pirmosios instancijos teismo nuomone, toks Komisijos diskrecijos apimties aiškinimas kyla iš Elektros energetikos įstatyme įtvirtintų elektros energijos prieinamumo ir pakankamumo vartotojams už ekonomiškai pagrįstą kainą bei socialiai pažeidžiamų vartotojų grupių teisių ir teisėtų interesų apsaugos principų įgyvendinimo. Pareiškėjo manymu, Komisijos diskrecija nustatyti ir keisti elektros energijos perdavimo paslaugos reguliavimo periodo trukmę bei reguliavimo periodo metu galiojančią elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą negali būti kildinama iš įstatyme įtvirtinto bendro pobūdžio principo, kuris reglamentuoja vartotojų interesus – elektros energijos prieinamumą ir pakankamumą už ekonomiškai pagrįstą kainą, o ne nustato Komisijos kompetenciją pratęsti esamo reguliavimo periodo trukmę. Vadovaujantis viešojoje teisėje veikiančiu teisėtumo principu, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010). Antra, pirmosios instancijos teismas apskritai neteisingai išaiškino Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies esmę ir, taikydamas šią nuostatą, nepagrįstai konstatavo, jog Komisija galėjo 2015 metams pratęsti jau nustatyto Reguliavimo periodo trukmę. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri numato, jog Komisijos sprendimas dėl reguliavimo laikotarpio pakeitimo pradedamas taikyti ne anksčiau, kaip pasibaigus ankstesniajam reguliavimo laikotarpiui. Komisijos nustatytas 2011 – 2013 m. reguliavimo periodas yra pratęstas 2014 ir 2015 metams. Taigi, šiai dienai egzistuoja 2011 – 2015 m. reguliavimo periodas, t. y. esamas reguliavimo periodas nėra pasibaigęs. Tokiomis aplinkybėmis, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalimi, negali būti taikomas Komisijos nutarimas, kuriuo yra keičiama reguliavimo periodo trukmė. Dėl šios priežasties, pareiškėjo įsitikinimu, taikydama Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies nuostatas, Komisija turi teisę keisti tik būsimo reguliavimo periodo, prasidėsiančio po esamo reguliavimo periodo, trukmę.Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog reikalavimas motyvuoti ginčijamą Komisijos nutarimą buvo įvykdytas. Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad ginčijamame Komisijos Nutarime dėl reguliavimo periodo pratęsimo 2015 metams nėra nurodyti argumentai, kuriais remiantis yra priimtas šis Komisijos nutarimas, t. y. Komisijos priimtas nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad Komisijos Nutarimas dėl reguliavimo periodo pratęsimo 2015 metams vis tiek laikytinas pagrįstu ir teisėtu, nes ne visais atvejais individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti tame pačiame akte. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-990/2007, publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 3 (13), 2007; 2009 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-798/2009). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, viešojo administravimo subjektų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus ir būti suprantamas bei žinomas ne tik pačiam viešojo administravimo subjektui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu šis sprendimas yra priimamas. Pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi jį priimdamas, turi būti nurodomi pačiame individualiame administraciniame akte, suprantamai subjektui, kurio atžvilgiu yra priimamas administracinis aktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009, 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, Administracinė jurisprudencija, 2011, Nr. 22, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012). Taigi, nepagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo nuomonė, jog ginčijamų Komisijos nutarimų motyvai ir argumentai galėjo būti išdėstyti ne tik pačiuose ginčijamuose Komisijos nutarimuose, bet ir Komisijos Dujų ir elektros departamento 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. O5-248. Pagal Komisijos darbo reglamentą, patvirtintą Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-47 (2014 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 03-95 redakcija), Komisijos Dujų ir elektros departamentas nėra įgaliotas Komisijos vardu priimti nutarimus, todėl šio departamento 2014 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. O5-248 negali būti prilyginta Komijos nutarimui. Ši Pažyma Nr. O5-248 taip pat nėra ginčijamų Komisijos nutarimų sudedamąja dalimi, nes Komisija ginčijamais nutarimais nėra nei patvirtinusi, nei pritarusi šiai pažymai, tuo labiau, nėra nurodžiusi, kad Pažyma Nr. O5-248 yra sudėtine ginčijamų Komisijos nutarimų dalimi. Šiuo atveju taip pat svarbus ne tik formalus ginčijamų Komisijos nutarimų atitikimas teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas byloje yra pateikęs įrodymų, kad Komisijai ypatingos skubos svarstant ir priimant ginčijamus nutarimus, dėl laiko stokos ir didelės teikiamos medžiagos apimties pareiškėjas apskritai neturėjo galimybės tinkamai susipažinti su numatomais priimti sprendimais ir Komisijos posėdžiui teikiama medžiaga. Komisijos sprendimų dėl Reguliavimo periodo pratęsimo 2015 metams ir tarifų viršutinių ribų projektai ir su tuo susijusi Komisijos posėdžio medžiaga buvo pateikta tik Komisijos posėdžio išvakarėse, todėl pareiškėjo atstovų dalyvavimas Komisijos posėdyje buvo tik formalus ir negalėjo užtikrinti išsamios diskusijos dėl numatomų priimti sprendimų bei visapusiško reikšmingų aplinkybių įvertinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nepaisant to, kad ginčijami Komisijos nutarimai buvo priimti skubos tvarka, turėdamas galimybę susipažinti su Komisijos posėdžiams teikiama medžiaga, pareiškėjas tuo pačiu turėjo galimybę susipažinti ir su ginčijamų Komisijos sprendimų argumentacija. Negana to, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą visiškai nepagrįstai motyvuoja ir ta aplinkybe, kad pareiškėjas dalyvavo Komisijos posėdžiuose ir teikė pastabas Komisijai svarstant sprendimą dėl anksčiau įvykusio Reguliavimo periodo pratęsimo 2014 metams. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra nesuprantama, nes šioje byloje pareiškėjas ginčija visai kitą Komisijos sprendimą, susijusį su Reguliavimo periodo pratęsimu 2015 metams. Ginčijami Komisijos nutarimai nėra pagrįsti ir motyvuoti, kaip to reikalauja Viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalis ir Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalis, todėl yra neteisėti ir naikintini.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ir netinkamai motyvavo, kad atsakovas, pažeidęs reguliavimo periodo termino pratęsimo procedūrinius reikalavimus, nepadarė esminio procedūrų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismo teigimu, Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas terminas, per kurį Komisija privalo priimti sprendimą dėl reguliavimo periodo pakeitimo. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, nustatydamas Komisijai teisę pakeisti reguliavimo laikotarpį, iš esmės atsižvelgė į tai, kad gali susidaryti tam tikros išimtinės situacijos (ekonominės, politinės ir pan.), kurioms egzistuojant Komisija atitinkamai turėtų teisę reaguoti, kadangi jai suteikta elektros energetikos sektoriaus reguliatoriaus funkcija tikslu užtikrinti viešąjį interesą, t. y. vartotojų teises ir teisėtus interesus gauti elektros energijos perdavimo paslaugą už pagrįstą kainą, užtikrinti elektros energijos tiekimo saugumą ir nepertraukiamumą. Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad pratęsdama reguliavimo periodo terminą 2015 metams, Komisija nesilaikė 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139 patvirtintos Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos 5 punkte nustatyto termino. Tačiau, atsižvelgdamas į Komisijos Dujų ir elektros departamento 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. O5-248 nustatytas aplinkybes ir pateiktus argumentus, taip pat, į Komisijai įstatymu suteiktas teises ir keliamus tikslus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šis pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutarimą. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teigdamas, jog nagrinėjamu atveju egzistavo ypatingos aplinkybės, dėl kurių Komisija privalėjo skubos tvarka ir nesilaikydama Metodikos 5 punkte nustatytų terminų, priimti ginčijamus sprendimus. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nenurodė ir nemotyvavo, kokiomis konkrečiomis Komisijos Dujų ir elektros departamento 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. O5-248 nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais jis rėmėsi, darydamas išvadą, kad Komisijos padaryti pažeidimai nėra esminiai. Iš tiesų, remiantis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 5 dalimi, elektros energijos perdavimo paslaugų kainos viršutinė riba kitiems metams turi būti nustatyta likus ne mažiau kaip 90 kalendorinių dienų. Tačiau, nei Pažymoje Nr. O5-248, nei kituose Komisijos į bylą pateiktuose dokumentuose nėra nurodyti argumentai, dėl kurių Komisija tokio sprendimo negalėjo priimti anksčiau, t. y. likus daugiau nei 6 mėnesiams iki 2015 m. pradžios, kaip to reikalauja Metodikos 5 punktas. Taigi, Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 5 dalies nuostatos galimai pateisina Komisijos skubą priimant ginčijamus nutarimus, tačiau niekaip nepateisina ir nepagrindžia Metodikos 5 punkte nustatyto termino pažeidimo būtinybės. Pirmosios instancijos teismas niekaip nepagrindė savo išvadų, jog Metodikos 5 punkte nustatyto termino pažeidimas buvo sąlygotas kokių nors objektyvių priežasčių, t. y. neįvardijo aplinkybių, kurios pateisina Komisijos pavėluotą sprendimą dėl Reguliavimo periodo pratęsimo 2015 metams, ir jomis nesivadovavo priimdamas skundžiamą sprendimą. Remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, procedūrinis pažeidimas yra laikomas esminiu tuomet, kai dėl jo padarymo galimai neužtikrintas objektyvių visų aplinkybių įvertinimas bei sprendimo pagrįstumas (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1386/2008; 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Komisijos padaryti procedūriniai pažeidimai nėra esminiai.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, paduotame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neva nepagrįstai ir nesivadovaudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika nevertino, ar Komisijos Nutarimas dėl reguliavimo periodo pratęsimo ir Nutarimas dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams atitinka pagrįstumo ir tikslingumo ekonominiu požiūriu reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai, apsibrėždamas byloje kilusio ginčo nagrinėjimo ribas, pažymėjo, jog pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose kaip ši teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų (žr., pvz., 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-447/2013, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2279/2012, 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1376/2014). Tokios administracinių teismų nagrinėjimo ribos kyla iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo atliktą kilusio ginčo nagrinėjimo ribų apsibrėžimą ginčija remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006, kurioje buvo nagrinėjamas viešojo administravimo subjekto įsakymų, kurie buvo priimti atsižvelgiant į atlikto rinkos tyrimo rezultatus ir išvadas, teisėtumas ir pagrįstumas. Administracinis ginčas šioje byloje buvo kilęs dėl to, ar atsakovas tinkamai apibrėžė didmeninę plačiajuosčio ryšio prieigos rinką, ar tinkamai buvo įvertinta pareiškėjo padėtis šioje rinkoje, ar atsakovas nepažeidė taisyklių, reglamentuojančių rinkos tyrimus, atitinkamų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje administracinėje byloje suformavo teisminės kontrolės standartą, taikomą tokiose bylose, kuriose yra vertinamos viešojo administravimo subjekto atliktos ekonominio pobūdžio tyrimo (pvz. ūkio subjekto patikrinimas, rinkos tyrimas ir pan.) išvados. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektas turi didelę diskreciją ir ekonominių klausimų vertinimo laisvę, teismas turėtų atlikti teisinę ekonominių rodiklių, kuriais vadovaudamasis ūkio subjektas priėmė atitinkamą sprendimą, interpretacijos kontrolę, taip pat atitinkamai nustatė viešojo administravimo subjekto atliktų sudėtingų ekonominių vertinimų teisminės kontrolės ribas. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl Komisijos diskrecijos teisės pratęsti reguliavimo laikotarpį ir elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos pareiškėjui 2015 metams nustatymo pagrįstumo ir teisėtumo. Komisija, nei priimdama Nutarimą dėl reguliavimo periodo pratęsimo, nei Nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams, neatliko jokio ekonominio pobūdžio tyrimo, atitinkamai ir jokios tokio ekonominio pobūdžio tyrimo išvados, kurios būtų padarytos remiantis sudėtinga ekonomine analize ir laisvu ekonominių rodiklių vertinimu, nebuvo padarytos. Todėl ir teisminės kontrolės standartas, kurį nurodo pareiškėjas ir kuriuo neva turėjo vadovautis pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant šią administracinę bylą, neturėjo būti taikomas. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įvertinti, ar Komisija, priimdama ginčijamus sprendimus, rėmėsi tikrais faktais bei teisiškai reikšmingais kriterijais ir nesirėmė kriterijais, kurie nėra teisiškai reikšmingi, nesivadovavo neleistinais motyvais ir nepadarė akivaizdžios klaidos, tačiau visiškai nenurodo, nei kokių konkrečių ekonominių rodiklių ar duomenų teisinės kvalifikacijos kontrolės teismas neatliko, nei kokių kiekybinių ar kokybinių ekonominių duomenų pakankamumas apskritai šioje byloje turėjo būti įvertintas. Pirmosios instancijos teismas nevertino tik tų pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindė Nutarimo dėl reguliavimo periodo pratęsimo prieštaravimą bendrajai ekonominei logikai, ko vertinimas, kaip minėta, tiek pagal teismų praktiką, tiek pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog Komisijos diskrecija nustatyti ir keisti elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą negali būti kildinama iš Elektros energetikos įstatyme įtvirtinto bendrojo pobūdžio principo, kuris reglamentuoja vartotojų interesus – elektros energijos prieinamumą ir pakankamumą už ekonomiškai pagrįstą kainą, o ne nustato Komisijos kompetenciją pratęsti esamo reguliavimo laikotarpio trukmę. Visų pirma, pabrėžtina, kad Komisijos diskrecija keisti jau nustatyto reguliavimo laikotarpio trukmę, visų pirma, tiesiogiai kyla iš Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies lingvistinio aiškinimo. Visų antra, Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos turinys turi būti aiškinamas ne izoliuotai, ką bando daryti pareiškėjas, o sistemiškai kartu su kitomis veiklos elektros energetikos sektoriuje valstybinio reguliavimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normomis, kurios įtvirtina veiklos elektros energetikos sektoriuje valstybinio reguliavimo tvarką ir principus. Būtent administracinė diskrecija užtikrina lankstumą viešojo administravimo institucijų ir pareigūnų veikloje, leidžia jiems adekvačiai reaguoti į iškilusias problemas bei operatyviai spręsti iškilusius klausimus, nes įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus, negali numatyti visų aplinkybių, kurios gali iškilti ateityje. Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, numatyta nacionalinė reguliavimo institucija. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą. Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad Komisija pagal kompetenciją Lietuvos Respublikoje atlieka veiklos elektros energetikos sektoriuje valstybinio reguliavimo funkcijas, be kita ko, užtikrindama reguliuojamosios energetikos veiklos vykdymo bei elektros energetikos įmonių ir vartotojų teisių ir pareigų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę. Komisijos kompetencijai, remiantis Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punktu ir 69 straipsnio 1 dalimi, priskirta tvirtinti elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikas, nustatyti valstybės reguliuojamų paslaugų ir elektros energijos kainų viršutines ribas, vadovaujantis Energetikos įstatymu, šiuo įstatymu ir viršutinių kainų ribų nustatymo metodikomis, o remiantis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalimi – nustatyti atitinkamų paslaugų kainų reguliavimo laikotarpį. Elektros energetikos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas vienas iš šio įstatymo tikslų – nustatyti aukštą vartotojų, o ypač socialiai pažeidžiamų vartotojų, teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį, kuris pirmiausia yra grindžiamas vartotojų teise mokėti už suteiktas reguliuojamas paslaugas ekonomiškai pagrįstą kainą. Pabrėžtina, kad atsižvelgiant į šį Elektros energetikos įstatymo tikslą, reguliavimo laikotarpio nustatymas negali būti išimtinai siejamas tik su elektros energetikos įmonių ekonominiais interesais (šiuo atveju vien tik su pareiškėjo patiriamomis sąnaudomis), o yra neišvengiamai susijęs ir su viešuoju interesu, t. y. su elektros energijos vartotojų teise ir teisėtu interesu gauti elektros energijos perdavimo paslaugą už pagrįstą kainą. Atsižvelgiant į Energetikos įstatymu ir Elektros energetikos įstatymu Komisijai priskirtas energetikos sektoriaus reguliavimo funkcijas, teisinį reguliavimo pobūdį, Elektros energetikos įstatymo tikslus, Komisijos diskrecijos pakeisti reguliavimo laikotarpio trukmę kildinimas iš bendrojo Elektros energetikos įstatymo tikslo nustatyti aukštą vartotojų, o ypač socialiai pažeidžiamų vartotojų, teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį, grindžiamą vartotojų teise mokėti už suteiktas reguliuojamas paslaugas ekonomiškai pagrįstą kainą, yra visiškai pagrįstas sisteminiu teisės normų aiškinimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai, vadovaudamasis ne tik lingvistiniu, bet ir sisteminiu teisės aiškinimo metodais, išaiškino Elektros energetiko įstatymo 69 straipsnio 2 dalį, pagal kurią Komisijai suteikiama diskrecija pratęsti jau nustatytą reguliavimo laikotarpį. Apeliaciniame skunde pateikiami pareiškėjo argumentai akivaizdžiai grindžiami ne sisteminiu teisės aktų nuostatų aiškinimu, bet pavieniu teisės normų subjektyviu interpretavimu, neatsižvelgiant į bendrąjį Elektros energetikos sektoriaus teisinį reguliavimo pobūdį. Nesutinka ir su pareiškėjo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri numato, jog Komisijos sprendimas dėl reguliavimo laikotarpio pakeitimo pradedamas taikyti ne anksčiau kaip pasibaigus ankstesniajam reguliavimo laikotarpiui, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, taikant minėtą įstatymo nuostatą, Komisija turi teisę keisti tik būsimo reguliavimo laikotarpio, prasidėsiančio po esamo reguliavimo laikotarpio trukmę. Elektros energetikos 69 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta Komisijos sprendimo keisti reguliavimo laikotarpį taikymo sąlyga – Komisijos sprendimas pradedamas taikyti ne anksčiau, kaip pasibaigus ankstesniajam reguliavimo laikotarpiui. Nutarimu dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo 2014 metams buvo nustatytas 2010–2014 metų reguliavimo laikotarpis. Akcentuotina, kad Komisijos Nutarimas dėl reguliavimo periodo pratęsimo pradėtas taikyti tik nuo 2015 metų, t. y. ne anksčiau nei pasibaigus ankstesniam 2010–2014 metų reguliavimo laikotarpiui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo Elektros energetikos 69 straipsnio 2 dalį kaip suteikiančią Komisijai teisę pratęsti jau nustatyto reguliavimo laikotarpio trukmę, kadangi tokio Komisijos sprendimo (šiuo atveju Nutarimo dėl reguliavimo periodo pratęsimo) priėmimas nepažeidžia šioje įstatymo normoje įtvirtintos Komisijos sprendimo keisti reguliavimo laikotarpį taikymo sąlygos.Dėl skundžiamo atsakovo Nutarimo dėl reguliavimo periodo motyvuotumo pažymi, kad pareiškėjo pateikiami argumentai akivaizdžiai prieštarauja teismų praktikai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, jog ne visais atvejais visi individualaus akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, tačiau tokiu atveju akte turi būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011, 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1537/2013, 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1551/2014). Pažymėtina, kad Nutarimo dėl reguliavimo periodo pratęsimo preambulėje yra nurodoma, kad Komisija minėtą nutarimą priėmė vadovaudamasi Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Metodikos 5 punktu bei atsižvelgdama į Pažymą Nr. O3-248. Vadinasi, Nutarime dėl reguliavimo periodo pratęsimo yra pateikta aiški nuoroda į Pažymą Nr. O3-248, kurioje yra išdėstyti minėto nutarimo priėmimo motyvai bei argumentai. Išvada, jog Pažyma Nr. O3-248 yra neatsiejama Nutarimo dėl reguliavimo periodo pratęsimo dalis, darytina ir atsižvelgiant į bendrą Komisijos priimamų spendimų procedūrą. Komisijos darbo reglamento 59 punkte nurodoma, kad Komisijos posėdžiui teikiami klausimai turi būti visapusiškai išnagrinėti, tiksliai ir aiškiai suformuluoti, turi būti pateikiami siūlomi nutarimų projektai ir pažymos dėl jų. Pažyma yra neatsiejama nutarimo projekto dalis, kurioje yra išdėstomi nutarimo projekte pateikiamo sprendimo motyvai, argumentai, skaičiavimai bei kiti duomenys, į kuriuos atsižvelgdama Komisija balsuoja ir pritaria arba nepritaria pateiktam nutarimo projektui. Pagal teisės aktais nustatytas Komisijos funkcijas bei kompetenciją, Komisija priima sprendimus, kuriems pagrįsti dažnai reikalinga nurodyti ne tik teisės aktų normas, kuriomis vadovaujamasi, bet būtina pateikti ir skaičiavimus, lenteles bei kitus duomenis, todėl minėta Komisijos darbo reglamento nuostata įtvirtina, kad posėdžiui pateikiamą medžiagą sudaro ne tik nutarimas, kuriame nėra tikslinga pateikti visus, sprendimo priėmimui aktualius duomenis, skaičiavimus, formules, analizes ir kt., bet ir pažyma.Dėl pareiškėjo galimybės žinoti ir susipažinti su Komisijos argumentais ir aplinkybėmis, dėl kurių Komisija priėmė Nutarimą dėl reguliavimo periodo pratęsimo, pažymi tai, jog pareiškėjo atstovai dalyvavo Komisijos 2014 m. rugsėjo 26 d. posėdyje, kurio metu buvo priimtas Nutarimas dėl reguliavimo periodo pratęsimo ir Nutarimas dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjo atstovų dalyvavimas Komisijos posėdyje buvo neva tik formalus ir negalėjo užtikrinti išsamios diskusijos dėl numatomų priimti sprendimų bei visapusiško reikšmingų aplinkybių įvertinimo. Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad pareiškėjas, net ir susipažinęs su visa Nutarimo dėl reguliavimo periodo pratęsimo bei Nutarimo dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams medžiaga, nei skunde, nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nepateikė ir nenurodė jokių kitų argumentų, kurie būtų susiję su Komisijos nurodytais minėtų nutarimų priėmimo motyvais, išskyrus tuos, kuriais teigiama, kad Komisija apskritai neturėjo teisės pratęsti reguliavimo laikotarpį ir neva, nustatydama perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą 2015 metams, Komisija netinkamai pritaikė nenumatytų pasikeitimų koeficientą pradinio pajamų lygio koregavimui. Dar daugiau, pareiškėjo pateiktus argumentus dėl formalaus dalyvavimo Komisijos posėdyje paneigia ir ta aplinkybė, jog, atsižvelgiant į pareiškėjo posėdžio metu pateiktas pastabas ir argumentus, Nutarimas dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams buvo pakoreguotas jo naudai, palyginus su posėdžiui teiktu Nutarimo dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams projektu. Taigi, tokie pareiškėjo argumentai akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei byloje esantiems įrodymams. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (Žr. pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1205/2014 ir kt.), pažymėtina, kad Komisija Nutarimu dėl reguliavimo periodo pratęsimo 2014 metams jau buvo pratęsusi nustatytą 2011–2013 metų reguliavimo laikotarpį 2014 metams. Šis nutarimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, jog nebuvo spėta patvirtinti minėto ilgo laikotarpio vidutinių padidėjimo sąnaudų (LRAIC) apskaitos modelio. Be to, pareiškėjas analizavo ir teikė pastabas tiek Komisijos Lietuvos Respublikos Vyriausybei teiktam „Dėl valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo patvirtinimo“ projektui, tiek Komisijos nutarimo „Dėl Elektros energijos Perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų bei visuomeninės kainos viršutinės ribos nustatymo metodikos patvirtinimo“ projektui. Taigi, nors pareiškėjas ir teigia priešingai, faktinės bylos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad jam buvo žinomos aplinkybės ir dokumentai bei juose įtvirtintos nuostatos, kuriomis remdamasi Komisija būtų nustačiusi naują reguliavimo laikotarpį ir elektros energijos paslaugos kainos viršutinę ribą šiam laikotarpiui. Atitinkamai pareiškėjui turėjo būti žinomos ir aplinkybės, lėmusios Nutarimo dėl reguliavimo periodo pratęsimo priėmimą.Dėl esminio procedūrų pažeidimo pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 7)). Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-416/2005, 2006 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-2202/2006, 2007 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-435/2007, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-341/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-902/2010 ir kt.). Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju vadovavosi minėta teismų praktika ir tinkamai įvertino ne pavienių, tačiau visų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, pagrindžiančią, jog Metodikos 5 punkto pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo panaikinti Nutarimą dėl reguliavimo periodo pratęsimo. Pirmiausia, akcentuotina tai, kad Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje nėra imperatyviai įtvirtinta, prieš kokį terminą iki Reguliavimo periodo pabaigos galėjo būti priimtas Komisijos sprendimas dėl Reguliavimo periodo pratęsimo, atitinkamai Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalis nenumato ir jokių tokio termino nesilaikymo pasekmių, tokiu būdu, akivaizdžiai suteikiant Komisijai diskrecijos teisę, atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus siektinus tikslus, Komisijos kompetenciją ir susiklosčiusias aplinkybes, kurių iš anksto negalima numatyti, motyvuotu sprendimu keisti Reguliavimo periodo trukmę, įskaitant ir Reguliavimo periodo pratęsimą. Kaip nurodoma Pažymoje Nr. O5-248, Komisija, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 3 punktu, Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punktu, atsižvelgdama į LRAIC apskaitos modelio gaires bei įvertinusi suinteresuotų ūkio subjektų pateiktas pastabas ir pasiūlymus dėl kainodaros principų, parengė ir dar 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. R2-2072 Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikė tvirtinti Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo projektą. Negana to, Komisija, atsižvelgdama į Vyriausybei pateiktą projektą, buvo parengusi ir viešajai konsultacijai paskelbusi Elektros energijos Perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų bei visuomeninės kainos viršutinės ribos nustatymo metodikos projektą, kuria, ją patvirtintus, būtų vadovautasi nustatant elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą naujam Reguliavimo periodui. Vadinasi, Vyriausybei laiku priėmus sprendimą dėl Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo projekto, Komisija būtų turėjusi galimybę patvirtinti naują elektros energijos perdavimo paslaugos kainos reguliavimo laikotarpį, pagrįstą ilgo laikotarpio vidutinių padidėjimo sąnaudų (LRAIC) apskaitos modeliu, kuris yra plačiai žinomas ir taikomas tinklų reguliavimo praktikoje, skatinantis tinklo infrastruktūros paslaugų efektyvumą, plėtrą bei ilgalaikę konkurenciją elektros energetikos sektoriuje bei teikiantis naudą vartotojams ir visiems rinkos dalyviams. Iš šių faktinių bylos aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad Komisija dėjo visas pastangas ir atliko visus nuo jos valios priklausančius veiksmus tam, kad tiek naujas Reguliavimo periodas, tiek perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba naujam Reguliavimo periodui būtų patvirtinta nepažeidžiant Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų terminų. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, objektyvios ir pagrįstos priežastys bei aplinkybės, dėl kurių Komisija negalėjo nustatyti naujo Reguliavimo periodo pareiškėjui prieš 6 mėnesius iki Reguliavimo periodo pabaigos, kaip tai numatyta Metodikos 5 punkte, yra nurodytos Pažymoje Nr. O3-248. Akivaizdu, kad Komisija šių aplinkybių prieš 6 mėnesius iki reguliavimo laikotarpio pabaigos objektyviai negalėjo numatyti, t. y. Komisija prieš 6 mėnesius iki reguliavimo laikotarpio pabaigos negalėjo numatyti, kad Vyriausybė neatsižvelgs į Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 5 dalyje imperatyviai įtvirtintus reguliuojamų kainų nustatymo terminus ir laiku nepatvirtins Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo projekto. Pažymėtina, kad Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 5 dalis imperatyviai įtvirtina, kad viršutinė perdavimo paslaugos kainos riba turi būti nustatyta ar perskaičiuota ne vėliau kaip likus 90 kalendorinių dienų iki reguliavimo periodo arba atitinkamų reguliavimo periodo metų pradžios. Taigi, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog Metodikos 5 punkto pažeidimas šiuo atveju nėra esminis, ne tik atsižvelgė į Pažymoje Nr. O5-248 nustatytas aplinkybes ir pateiktus argumentus, bet ir teisės aktuose įtvirtintą elektros energetikos sektoriaus teisinį reglamentavimą, imperatyviai įtvirtintus reguliuojamų kainų nustatyto terminus, į Komisijai Elektros energetikos įstatymo suteiktas teises ir šio įstatymo keliamus tikslus, t. y. į teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, todėl teismo padaryta išvada yra teisėta ir pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, padarė procesinių pažeidimų, neteisingai taikė bei aiškino teisės normas, taikytinas ginčo santykiams.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) ekonominio tikslingumo požiūriu. Formaliai tokia nuostata kyla iš minėtos teisės normos, tačiau teismų praktikoje yra pažymima, kad ši nuostata nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo viešojo administravimo subjekto atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikacijos kontrolės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006). Tai nulemia ginčo pobūdis bei atsakovo kompetencija, kuria remdamasis, jis privalo tirti bei vertinti ekonominius rodiklius, kurie yra būtini konkretaus sprendimo priėmimui. Tai, kad viešojo administravimo subjektas turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, administracinio teismo kompetencija apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų. Teismo tikrinimo apimtį sudaro tai, ar viešojo administravimo subjektas kruopščiai ir nešališkai ištyrė visas svarbias aplinkybes, ar pakankamai motyvavo savo sprendimą tais rodikliais, kurie yra privalomi, priimant konkretų sprendimą. Viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti atitinkamą rinką, paremti savo vertinimą argumentais, kurie nėra aiškiai nereikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, kurie atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006).

Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad administracinis teismas negali visiškai pakeisti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Vis dėlto teismas, tikrindamas Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, gali patikrinti, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisiją nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Tokios praktikos, sprendžiant dėl atitinkamų institucijų atliktų sudėtingų vertinimų teisminės kontrolės ribų, laikomasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (pavyzdžiui, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimas byloje Nr. T-13/99 Pfizer Animal Health SA prieš Tarybą, par. 169, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Nr. T-35/01 Shanghai Teraoka Electronic Co. Ltd prieš Tarybą, par. 49) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009). Vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nors teismo atliekamas Konkurencijos tarybos pozicijos, susijusios su ekonominiu vertinimu, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas yra ribotas (ABTĮ 3 str. 2 d.), tačiau teismas tokiu atveju gali įvertinti, ar buvo laikytasi nustatytų procedūrų ir su jomis susijusių taisyklių, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais) (žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1987 m. lapkričio 17 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. 142 ir 156/84 (BAT ir kt. prieš Komisiją, 62 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nevertina ginčijamo akto ekonominio tikslingumo, tačiau nepagrindė, kokioje apimtyje toks vertinimas neatliekamas, todėl tokia teismo išvada pripažintina neatitinkančia minėtos teismų praktikos, nustatytos panašiose bylose.

Dėl teismo sprendimo motyvavimo reikia pažymėti, kad įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P403-289/2006), tačiau tikrinant administracinį aktą, teismo sprendimu privalu atsakyti į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus.

Bendri reikalavimai, keliami administraciniam aktui, įpareigoja instituciją, priimančią aktą, nurodyti jo priėmimo priežastis arba nurodyti, kur šias priežastis galima rasti. Motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas administraciniam aktui priimti. Šio ginčo apimtyje pažymėtina, kad teismas, tikrindamas atsakovo aktus, kuriuose tiesiogiai nėra nurodyti jo priėmimo motyvai, privalėjo patikrinti ir įvertinti dokumentų, į kuriuos nukreipia priimtas administracinis aktas, pakankamumą.

Teismų praktikoje pripažinta, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu nėra nustatyti reikalavimai individualaus administracinio akto struktūrai bei formai, nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009). Atsižvelgiant į viešojo administravimo subjektų įvairovę, įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais nustatytą jų veiklos ir atitinkamų administracinių procedūrų specialųjį teisinį reguliavimą, administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais individualaus administracinio sprendimo motyvuojamąja dalimi gali būti atitinkami procedūriniai dokumentai arba pirmiau priimti tiesiogiai susiję aktai, kuriuose išdėstomi nustatyti objektyvūs duomenys (faktai) ir pateikiamas jų teisinis įvertinimas pagal konkrečias teisės normas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-798/2009).

Pirmosios instancijos tesimas šioje byloje neišreikalavo iš atsakovo dokumentų, kurių pagrindų buvo priimti ginčijami nutarimai. Atsakovo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. O3-822 nurodomi Komisijos Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. pažyma Nr. O5-253 bei 2014 m. rugsėjo 26 d. pažyma Nr. O5-251, tačiau byloje jų nėra. Taip pat, įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, būtina patikrinti minėtų pažymų duomenis bei 2014 m. rugsėjo 30 d. Nutarime Nr.O3-817 nurodytos 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. O5-248 duomenų pagrįstumą.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pilnai neištyręs faktinių aplinkybių, teismas galėjo netinkamai pritaikyti bei išaiškinti materialiosios teisės normas, kas sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.). Kadangi byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų, panaikinus sprendimą, bylą perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kad būtų pašalinti nurodyti sprendimo priėmimo trūkumai.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo LITGRID AB apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė