- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-30
- Bylos Nr.
- 2A-607-544/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Zina Mickevičiūtė, Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- AAS "Gjensidige Baltic"
- Atsakovas
- G. G.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-607-544/2014
Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07512-2013-4
2014 m. spalio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės, Birutės Jonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS "Gjensidige Baltic" Lietuvos filialas apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-288-940/2014 pagal ieškovo AAS "Gjensidige Baltic" Lietuvos filialas ieškinį atsakovui G. G., esant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UABBB "RDD" ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia draudimo sutartį SGB1606954 nuo jos sudarymo momento, taikyti restituciją ir iš jo atsakovo naudai priteisti 20 Lt sumokėtą draudimo įmoką bei iš atsakovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-06-12 į UADBB „RDD“ kreipėsi G. G. prisistatęs asmuo, su kuriuo buvo sudaryta ginčo draudimo sutartis SGB1606954, kuria apdrausta transporto priemonės Ford Mondeo, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Prieš sudarydamas draudimo sutartį, minėtas asmuo nurodė, jog sutartis sudaroma siekiant minėtą transporto priemonę įregistruoti Lietuvoje, tačiau tai padaryta nebuvo. 2013-06-29 Italijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu L. P., vairuodamas minėtą automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas trečiųjų asmenų turtas.
Priešieškiniu atsakovas prašė pripažinti draudimo sutartį SGB1606954 negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes draudimo sutarties nesudarė, nėra sutarties šalis, kitas asmuo sudarė sutartį jo vardu, netesėtai pasinaudojo jo pamestu asmens dokumentu. Minėtas automobilis jam niekada nepriklausė ir jis jo nevaldė. Nurodė, kad AAS „Gjensidige Baltic“ ir UADBB „RDD“ yra kalti dėl atsiradusių pasekmių, nes nebuvo pakankamai rūpestingi bei apdairūs ir su nežinomu asmeniu sudarė ginčijamą draudimo sutartį jo vardu. Todėl jiems kyla visos neigiamos pasekmės iš neteisėtos sutarties ir jie turi atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad 2013-06-12 įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB1606954, kuria buvo apdrausta transporto priemonės Ford Mondeo, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė, sudarė ne G. G., priteisė iš ieškovo atsakovui 2100 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad 2013-06-12 AAS „Gjensidige Baltic“, tarpininkaujant trečiajam asmeniui UADBB „RDD“, su asmeniu, prisistačiusiu G. G. vardu, vieno mėnesio laikotarpiui iki 2013-07-12 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB1606954, kurios pagrindu buvo apdrausta transporto priemonės Ford Mondeo, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė ir išduotas draudimo liudijimas LTABA 7370614. Už nurodytą draudėją pasirašė ir 20 Lt draudimo įmoką pagal 2012-06-13 pinigų priėmimo kvitą VIP Nr. 0692183 sumokėjo G. G. vardu prisistatęs asmuo. Minėta transporto priemonė po draudimo sutarties sudarymo Lietuvos Respublikoje įregistruota nebuvo. Automobilis buvo pagamintas 2001-06-14 su vairavimo įranga dešinėje pusėje. 2013-06-29 Italijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl Didžiojoje Britanijoje registruoto, minėta sutartimi apdrausto automobilio Ford Mondeo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo L. P. kaltės buvo apgadintas tretiesiems asmenims priklausantis turtas.
Todėl teismas padarė išvadą, kad G. G. pagal ieškovo ieškinį yra netinkamas atsakovas, nes jis nesudarė 2013-06-12 Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. SGB1606954, bylos šalių nesieja sutartiniai įsipareigojimai, nes sutartis galioja tik ją pasirašiusiems asmenims. Šią išvadą teismas padarė todėl, kad nustatė, jog G. G. 2012-01-04 kreipėsi į Panevėžio apskrities VPK Migracijos skyriaus Pasų poskyrį dėl asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos 2005-02-23, praradimą. Po asmens tapatybės kortelės praradimo laikotarpiu nuo 2012-12-20 iki 2013-07-17 atsakovo G. G. asmens duomenimis ir vardu buvo pasinaudota sudarant 27 transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nors nei vienas iš automobilių jo vardu neregistruotas ir jam nepriklausė. Liudytoja I. N. patvirtino, kad ginčo draudimo sutartį sudarė ne G. G.. Tai, kad atsakovas pats nesudarė draudimo sutarties, neginčijo ir ieškovas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad ieškovas nepagrįstai tvirtino, jog sutartis turi būti pripažinta negaliojančia kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris ir kad G. G. yra tinkamas atsakovas. Aplinkybė, kad sutartis buvo sudaryta pasinaudojant atsakovo G. G. vardu, nesukūrė jam pareigos atsakyti pagal iš ginčo draudimo sutarties kylančias prievoles, o ieškovui nesuteikė teisės prašyti pripažinti sutartį negaliojančia, nes tokias teises ir pareigas turi tik sutarties šalys. Nors byloje nustatyta, kad draudimo sutartis buvo sudaryta pasinaudojus G. G. asmens duomenimis, tačiau teismas padarė išvadą, kad, sudarydamas šią sutartį, asmuo, prisistatęs G. G. vardu, sumokėjo draudimo įmoką ir taip išreiškė savo valią dėl sutarties sudarymo, todėl ši sutartis tikrajai sandorio šaliai (draudėjui) yra galiojanti. Darydamas šią išvadą, teismas įvertino ir byloje surinktus rašytinius įrodymus apie tai, kad G. G. vardu dėl automobilio Ford Mondeo, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo, be ginčo sutarties, buvo sudarytos dar dvi draudimo sutartys: laikotarpiui nuo 2013-07-13 iki 2013-08-12 draudimo sutartis Nr. LT/ABA7399260, ir laikotarpiu nuo 2012-12-05 iki 2013-01-04 draudimo sutartis LT/ABA7188113, tačiau šių draudimo sutarčių ieškovas neginčija. G. G. vardu su įvairiais draudikais, tame tarpe – ir AB „Lietuvos draudimas“, buvo sudaryta ir daugiau draudimo sutarčių, tačiau šis draudikas, net ir 2013-06-14 Italijoje įvykus eismo įvykiui ir sužinojus aplinkybes dėl neteisėtų asmens duomenų panaudojimo sudarant draudimo sutartį, sutarties neprašė pripažinti negaliojančia, o kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą įvykio aplinkybėms nustatyti. Ikiteisminio tyrimo Nr. 50-9-00267-13 metu pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 302 str. 1 d., konstatuota, kad nustatytas įtariamasis, kuris prisipažino pasinaudodamas G. G. asmens tapatybės kortele sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. 2014-03-31 nutartyje ikiteisminio tyrimo teisėjas konstatavo, jog įtariamasis, panaudodamas G. G. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims sudaryti, nepadarė žalos, nes mokėjo draudimo įmokas, nesiekė išvengti prisiimtų įsipareigojimų asmens, kurio dokumentu pasinaudojo, sąskaita, o polisas, kurio pagrindu 2013-06-14 įtariamasis kreipėsi į draudimo bendrovę, kad praneštų apie 2013-05-24 Italijoje įvykusį eismo įvykį, buvo apmokėtas ir galiojantis.
Teismas darė išvadą, kad draudimo sutartį sudarė apdraustos transporto priemonės Ford Mondeo, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, išreikšdamas savo tikrąją valią, kad draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai, kad, siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, nėra pagrindo draudimo sutarties pripažinti negaliojančia. Ginčo draudimo sutartį pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento, nukentėtų ne tik ją sudariusio transporto priemonės savininko interesai, bet ir 2013-06-29 Italijoje įvykusio eismo įvykio metu nukentėjusių trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai gauti teisingą šios žalos atlyginimą. Teismas nurodė, jog ieškovas nesiėmė visų reikiamų priemonių ir neįvykdė pareigos nustatyti automobilio savininką ir atsakovą bei iš jo išsiieškoti žalą, nors bylos nagrinėjimo teisme metu turėjo tam galimybę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, jog nėra pakankamai įrodymų padaryti išvadą, kad ginčijama draudimo sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens UADBB „RDD“ darbuotojui viršijus įgaliojimus, nes byloje nebuvo įrodyta, kad sudarant draudimo sutartį buvo ar turėjo būti žinoma, kad transporto priemonė buvo registruota kitoje valstybėje (Didžiojoje Britanijoje), ji turėjo tik identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau buvo be valstybinių numerių ir ji niekada nebuvo įregistruota Lietuvos Respublikoje. Trečiojo asmens atstovas nurodė, kad, kadangi draudėjo pateikta pirkimo-pardavimo sutartis buvo surašyta ranka ant galimai iš VĮ „Regitra“ internetinio puslapio atspausdinto blanko, įtarimų nekilo, be to, nebuvo pateikti raudonos spalvos dokumentai, kokius turi automobiliai, kurių vairas sumontuotas dešinėje pusėje. Teismas nurodė, kad buvo leidžiama sudaryti galiojančias iki vieno mėnesio termino įprastines draudimo sutartis automobilių su vairu dešinėje pusėje valdytojų civilinei atsakomybei apdrausti iki automobilio įregistravimo. Transporto priemonės Ford Mondeo valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) yra nurodytas tik 2013-06-29 eismo įvykio Italijoje deklaracijoje, kas duoda pagrindą manyti, kad automobilis buvo įregistruotas po 2013-06-12 draudimo sutarties sudarymo.
Kadangi LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPSVCAPDĮ) numato galimybę įprastinę draudimo sutartį sudaryti dar prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą, jeigu ši transporto priemonė yra neapdrausta, tai nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo draudimo sutartis yra niekinė ar prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms. Ieškovas pripažino, jog yra leidžiama drausti Lietuvos Respublikoje neregistruotas transporto priemones tam, kad būtų galima jas įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka, kad praktikoje pasitaiko atvejų, kai apdraudžiamos transporto priemonės, kurių vairas yra dešinėje. Kadangi sudarant sutartį nei ieškovas, nei trečiasis asmuo papildomų dokumentų nereikalavo, transporto priemonės nepažiūrėjo, teismas nutarė, kad draudikas ir trečiasis asmuo UADBB „RDD“ nesiėmė pakankamai priemonių ir veiksmų, kad įsitikintų, ar pateikiami duomenys yra teisingi. Teismas, padaręs išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog ginčo sutartį sudarė ne atsakovas G. G., ir taip iš dalies tenkinti priešieškinį, ir nenustatęs sąlygų ieškinį tenkinti ir pripažinti ginčijamą sutartį Nr. SGB1606954 negaliojančia, restitucijos klausimo nesprendė.
Kadangi ginčo draudimo sutartį sudarė ne atsakovas G. G., sutarties pagrindu jam jokių neigiamų pasekmių nekyla ir nenuginčijus draudimo sutarties, nes jis nėra šios draudimo sutarties šalis ir transporto priemonės Ford Mondeo, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas patyrė nuostolių, kurių dydžiui pagrįsti įrodymų taip pat nepateikta.
Teismas atsisakė tvirtinti taikos sutartį, nes G. G. nėra sutarties ir bylos šalis, todėl neturi teisės sudaryti taikos sutartį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, nes taip būtų pažeistos į bylą atsakovu neįtraukto transporto priemonės savininko, kuris išreiškė valią sudaryti ginčo draudimo sutartį ir yra laikytinas šios sutarties šalimi, transporto priemonės valdytojų bei eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų, kurių naudai sudaryta sutartis ir kuriems turi būti išmokėta draudimo išmoka, teisės ir teisėti interesai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Nurodo, jog ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui, nes ne visada galima nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Ginčo sandoris teismo turėjo būti pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo momento CK 1.80 str. 1 d. pagrindu, nes jis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Ginčijama sutartis ir joje esantis parašas yra suklastoti, nebuvo atsakovo valios sudaryti ginčo sandorį. Byloje nebuvo įrodyta, todėl pirmosios instancijos teismas suklydo teigdamas, jog aplinkybė, kad ginčo sutartį sudarė ne G. G., nedaro jo negaliojančiu ir kad jis lieka galioti faktiškai draudimo sutartį transporto priemonės savininkui. Byloje nėra nustatyta, jog draudimo sutartį sudarė transporto priemonės savininkas, nukentėjusiems asmenims žalą atlygintų Ttransporto priemonių draudikų biuras, todėl teismas neteisingai konstatavo, jog sutarties pripažinimas negaliojančia pažeistų transporto priemonės savininko, nukentėjusių asmenų eismo įvykio metu interesus. Transporto priemonė buvo pagaminta Didžiosios Britanijos rinkai, turėjo vairą dešinėje pusėje, eismo įvykio metu turėjo Didžiosios Britanijos registracijos ženklą, todėl sudarant ginčo sutartį buvo pažeista imperatyvi teisės norma bei viešasis interesas, nes transporto priemonė buvo neregistruotina Lietuvoje, vadinasi, ir nedraudžiama. Mano, jog buvo visos prielaidos konstatuoti brokerio įgaliojimų viršijimą, nes tik jo nerūpestingumas lėmė, jog buvo sudaryta ydinga draudimo sutartis. Liudytojos I. N. parodymus reiktų vertinti kritiškai, nes ji yra suinteresuota bylos baigtimi ir nurodo tokias sutarties sudarymo aplinkybes, kurios jai nesukeltų atsakomybės. Brokerė neįrodė, kad draudžiant transporto priemonę buvo pateikta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis be registracijos ženklo, kad draudimo sutartį sudarė su transporto savininku, kad gavo tam tikrus dokumentus ar informaciją ir pan. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad draudikas ginčo draudimo sutartį gavo, todėl turėjo ir privalėjo pastebėti, kad G. G. transporto priemonės neįregistravo, nes per metus sudaroma daugybę sutarčių ir kiekvieno atvejo patikrinti negalima. Todėl draudikas ir moka komisinį mokestį brokeriui, kad šis tinkamai ir rūpestingai sudarytų draudimo sutartis. Nesant konstatuotų brokerio neteisėtų veiksmų, negalės reikalauti žalos atlyginimo. Teismas išėjo už priešieškinio ribų, nes atsakovas reiškė tapatų reikalavimą kaip ir ieškovas, kas turėjo būti įvertinta kaip ieškinio pripažinimas. Teismui atmetus reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia, nebeliko pagrindo iš dalies tenkinti priešieškinį. Kadangi ieškovas laimėjo bylą, atsakovas turėtų atlyginti bylinėjimosi išlaidas arba jos turėjo būti paliktos jas patyrusioms šalims. Teismas visiškai nepagrįstai vertino, jog bylinėjimosi išlaidos priteistinos tik iš ieškovo, nes proceso metu jis buvo pasyvus. Priešingai, ieškovas rinko ir teikė įrodymus bylai, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, o ginčo transporto priemonės savininko nustatyti negalėjo, nes neturi teisėto pagrindo teikti užklausas kitos valstybės registrams. Kadangi dėl brokerio kaltės buvo sudaryta draudimo sutartis, dėl jo neteisėtų veiksmų draudikas iniciavo bylos iškėlimą, todėl iš brokerio ir turėjo būti priteistos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UADBB „RDD“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Mano, jog G. G. nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes draudimo sutartį privalėjo sudaryti ir byloje atsakovu būti transporto priemonės savininkas. Ginčo draudimo sutartis nebuvo suklastota, tačiau draudėjas pateikė netikslią informaciją apie asmenį, kuris vairuos transporto priemonę. Įstatymas draudikui suteikia teisę taikyti sankcijas už neteisingos informacijos pateikimą, tačiau jam nesuteikta teisė reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia dėl to, jog buvo pateikta neteisinga informacija apie draudimo riziką. Draudikas turi teisę nustatyti, dėl kokių priežasčių transporto priemonės savininkas prisistatė kitu asmeniu, ir, nusprendęs, kad pasikeitė draudimo rizika, po draudimo įmokos išmokėjimo, kreiptis su regresu į draudėją. Draudimo įmokos atidavimas G. G. reikštų nepagrįstą praturtėjimą, nes jis jos nemokėjo. Transporto priemonės savininkas išreiškė savo valią dėl draudimo sutarties sudarymo, sumokėjo įmoką, kuri buvo teisinga ir pagrįsta, tačiau neteisingai nurodė transporto priemonės valdytoją. Ieškovas neįrodė, jog polisą pasirašė ne transporto priemonės savininkas. Įstatymas numato galimybę sudaryti draudimo sutartį prieš transporto priemonės įregistravimą. Duomenų, kad apdraustoji transporto priemonė buvo nepritaikyta eismui Lietuvoje ir turėjo registracijos ženklą užsienio valstybėje, byloje nėra. Draudikas turėtų tirti įvykį, nustatyti kiek padidėjo draudimo rizika dėl neteisingai nurodyto valdytojo ir po draudimo išmokos išmokėjimo kreiptis su regresu į draudėją. Ieškovas nenurodė nei vienos 2011-03-10 AAS „Gjensidige“ Lietuvos filialo įprastinių grupinių ir pasienio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sudarymo, liudijimų, „žaliųjų kortelių“ išdavimo taisyklių nuostatų, kuriuos brokeris pažeidė. Todėl darytina išvada, jog draudiko suteikti įgaliojimai nebuvo viršyti. Teismas teisingai nustatė, jog G. G. nėra tinkamas atsakovas reiškiant ieškinį CK 1.92 str. pagrindu, nes jis nėra draudimo sutarties šalis. Draudiko ir brokerio santykiams šioje byloje turėtų būti taikomas CK 2.133 str. 5 d., nes draudikas jau iki sutarties sudarymo žinojo visas aplinkybes, susijusias su sutartimi. Mano, jog draudikas elgiasi nesąžiningai, vengia vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas pagrįstai nustatė, jog jis nesudarė draudimo sutarties ir nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Priešingu atveju, ieškinio tenkinimas reikštų, kad jis yra teisinio santykio dalyvis ir gautų pinigus, kurių nemokėjo, kas pažeistų teisingumo, protingumo principus ir jis neteisėtai praturtėtų. Be to, pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kas galėjo pasinaudoti jo asmens dokumentais. Jis buvo apdairus ir iš karto po asmens dokumento dingimo kreipėsi į policiją. Pažymi, jog draudimo sutartyje nėra jo parašo, gyvenamoji vieta nurodyta netiksli, todėl akivaizdu, jog draudimo sutartį sudarė ne jis. Todėl nesant atsakovo kaltės, ieškovo reikalavimai negali būti tenkinami. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovas tvirtino, kad dėl netinkamo sutarties sudarymo yra kaltas trečiasis asmuo, todėl nesuprantama, kodėl atsakovu pasirinktas jis ir priverstas patirti bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kaip turėjo elgtis, bet nesielgė ieškovas. Teismas teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą.
Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-06 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-06-12 AAS „Gjensidige Baltic“, tarpininkaujant trečiajam asmeniui UADBB „RDD“, sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB1606954, kuri galiojo iki 2013-07-12 ir kurios pagrindu buvo apdrausta transporto priemonės Ford Mondeo, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė ir išduotas draudimo liudijimas LTABA 7370614 (t. 1, b. l. 7-9). Asmuo, prisistatęs G. G. vardu, pasirašė minėtą sutartį ir pagal 2012-06-13 pinigų priėmimo kvitą VIP Nr. 0692183 draudimo brokeriui UADBB „RDD“ sumokėjo 20 Lt draudimo įmoką (t. 1, b. l. 61). 2013-06-29 Italijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl Didžiojoje Britanijoje registruoto automobilio Ford Mondeo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ginčijama sutartimi, vairuotojo L. P. kaltės buvo apgadintas tretiesiems asmenims priklausantis turtas (t. 1, b. l. 16-19). Atsakovas G. G. 2012-01-04 kreipėsi į Panevėžio apskrities VPK Migracijos skyriaus Pasų poskyrį bei pateikė pranešimą apie asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos 2005-02-23 Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK Viešosios policijos skyriaus Migracijos grupėje, praradimą (t. 1, b. l. 42-43). Nei ieškovas, nei tretysis asmuo iš esmės neginčija, kad sudarant ginčijamą sutartį dalyvavo, sutartį pasirašė ir įmoką įmokėjo ne atsakovas G. G., bet jo vardu pristatęs kitas asmuo. Tai iš dalies patvirtina ir bylos nagrinėjimo ištirti bei teismo sprendime išsamiai išdėstyti ikiteisminio tyrimo duomenys. Vien ta aplinkybė, jog draudimo sutartyje yra nurodyti atsakovo asmens duomenys, dar neįrodo, jog jis yra sutarties šalis, o kartu ir šios bylos atsakovas. Byloje taip pat nustatyta, kad po asmens tapatybės kortelės praradimo, naudojantis atsakovo vardu ir asmens duomenimis, per laikotarpį nuo 2012-12-20 iki 2013-07-17 G. G. vardu buvo sudarytos 27 minėtos rūšies draudimo sutartys, nors nei vienas automobilis, kurio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta, atsakovui G. G. nuosavybės teise nepriklauso ir jo vardu registruota nebuvo (t. 1, 17, 19, 21). Nei viena sutartis, išskyrus šią byloje ginčijamą sutartį, kurios pagrindu iškilo pareiga mokėti draudimo išmoką, neginčijamos sandorių negaliojimo pagrindais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ginčijamą draudimo sutartį su ieškovu sudarė ne atsakovas, o jo vardu prisistatęs ir asmens duomenimis pasinaudojęs kitas asmuo, labiausiai tikėtina – minėto automobilio tikrasis savininkas ir valdytojas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009). Todėl teismas išspręsti šalių ginčą gali tik tada, kai ieškovas reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti pareiškia esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui. Nustačius, kaip kad šiuo atveju, kad konkretus asmuo nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje. Pagal CPK 45 str. 1 d., teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškovas nesutinka, jog atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas teisės normas dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama, kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal CPK 45 straipsnio 3 dalies prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2006). Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas šia teise nepasinaudojo, nors pripažino, kad atsakovas G. G. nesudarė draudimo sutarties, bet prašymo pakeisti netinkamą atsakovą į tinkamą neišreiškė, nevykdė teismo įpareigojimų nurodyti byloje tinkamą atsakovą. Kadangi byloje nustatyta, kad ginčijamą sutartį sudarė ne atsakovas, o kitas asmuo, tai pagrįsta ir teisėta teismo išvada, kad G. G. nėra tinkamas atsakovas pagal ieškovo ieškinį dėl draudimo sutarties, kurios jis nesudarė, pripažinimo negaliojančia CK 1.80 str., 1.92 str. negaliojimo pagrindais. Esant tokioms aplinkybėms, ieškinio pareiškimas netinkamam atsakovui sudaro faktinį ir teisinį pagrindą ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
TPVSVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis numato, kad už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas turėjo pareigą išsiaiškinti bei surinkti duomenis apie tai, kas yra automobilio Ford Mondeo, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, apie tai, ar registruota, kur registruota, ar Lietuvoje registruotina minėta transporto priemonė. Tačiau ieškovas to nepadarė, todėl ieškinio reikalavimai buvo pagrįstai atmesti.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad draudimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, sudarant sutartį nebuvo G. G. valios, todėl ji pripažintina niekine. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog ginčijama draudimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Kaip jau virš nurodyta, apeliantas per brokerį UADBB „RDD“ sudarė ginčijamą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios pagrindu buvo apdrausta transporto priemonės Ford Mondeo valdytojų civilinė atsakomybė, išduotas draudimo liudijimas, sumokėta 20 Lt draudimo įmoka. Akivaizdu, jog draudimo sutartis buvo sudaryta su tikslu apdrausti minėtos transporto priemonę valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Byloje nustatyta, ir to neginčija pats apeliantas, jog G. G. nesudarė ginčijamos draudimo sutarties, nes ją sudarė kitas asmuo, pasinaudodamas jo asmens tapatybės kortele. Todėl visiškai nepagrįstai apeliantas nurodo, jog sudarant sutartį turėjo būti G. G. valios išreiškimas, o kadangi to nėra, tai sutartis turi būti panaikinta ieškinyje nurodytu juridiniu pagrindu.
TPVSVCAPDĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis sudaroma, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. To paties straipsnio 8 dalies 1 punkte nurodyta, kad įprastine transporto priemonės buvimo vieta laikoma teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą arba registracijos ženklą turi transporto priemonė. Apeliantas byloje neįrodė, jog draudžiant minėtą transporto priemonę ji jau buvo registruota Didžiojoje Britanijoje (CPK 178 str.). Vien ta aplinkybė, jog autoįvykio metu šis automobilis buvo registruotas Didžiojoje Britanijoje, nesudaro pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog ir sudarant draudimo sutartį jis taip pat buvo registruotas Didžiojoje Britanijoje. Juolab, jog iš draudimo sutarties matyti, jog automobilis neturėjo registracijos numerio, o TPVSVCAPDĮ 6 straipsnio 4 dalis numato galimybę įprastinę draudimo sutartį sudaryti dar prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą, jeigu ši transporto priemonė yra neapdrausta. Be to, pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sudarymo, liudijimų „Žaliųjų kortelių:“ išdavimo taisyklių 2.1 punktą yra draudžiamos transporto priemonės, kurias ruošiamasi įregistruoti Lietuvoje. Duomenų, jog automobilis draudimo sutarties sudarymo metu buvo registruotas kitoje valstybėje byloje, nėra pateikta, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamą draudimo sutartį niekine ar prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog trečiasis asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, viršijo savo įgaliojimus, tačiau teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl trečiojo asmens kaltės buvimo, dėl ko be pagrindo pripažino, kad ir šis sandorio negaliojimo pagrindas neįrodytas. Teisėjų kolegija nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Teismas pateiktų įrodymų pagrindu turi įsitikinti, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-1-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005, ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nurodė įrodymų visumą, kurią vadovaujasi nustatydamas tam tikras aplinkybes, aptarė įrodymus ir jų įrodomąją reikšmę, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus įrodymus atmeta. Apeliaciniame skunde tik nurodoma, ką, apelianto manymu, netinkamai vertino teismas ir kaip tam tikrus faktus nori įvertinti apeliantas, tačiau nepateikti patikimi ir objektyvūs faktai ir aplinkybės, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytas bylos aplinkybes. Įrodymų įvertinimas ne apelianto naudai nesudaro pagrindo išvadai, kad įrodymai įvertinti neteisingai.
Apeliantas mano, jog teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui, yra nepagrįstas ir jį atmetė, o priešieškinio esmę (pripažinti, kad sutartį sudarė ne atsakovas) pripažino esant pagrįstą. Tai reiškia, kad teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos atsakovui pagrįstai priteistos iš ieškovo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir argumentai šiuo aspektu išsamiai išdėstyti, todėl naujai nebekartojami.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkami jas ištyrė, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovui priteisiamos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme už tinkamą atsiliepimo į skundą surašymą (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93, 98 str., t. 2, b. l. 23-31). 25, 28).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ (j. a. k. 300633222) atsakovui G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Lt (penkis šimtus litų) (144,81 EUR) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.