- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-03
- Bylos Nr.
- I1-1260-821/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03715-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Iveta Pelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo), neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1t., b. l. 1–8), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo), neturtinės žalos atlyginimą – 5 000 Eur.
Skunde paaiškina, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2016-10-03 iki 2019-07-01 buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos, trūko gyvenamojo ploto, be to, dažnai būdavo perkeliamas iš vienos kameros į kitą.
Nurodė, jog kamerose sanitariniai mazgai buvo toje pačioje patalpoje, todėl tarp nuteistųjų kilo konfliktai. Paaiškino, jog buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, kameros neatitiko higienos normų, patalpose buvo tarakonų ir graužikų. Nurodė, jog kalinimo patalpose nebuvo ventiliacijos, natūralios šviesos, patalpose šalta, o nuteistieji, galėdavo pasivaikščioti tik vieną valandą gryname ore. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,35 m sienele iš vienos tualeto pusės, neuždengiant tualeto nuo likusios kameros dalies. Todėl pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas jo privatumas, jį galėjo matyti kiti nuteistieji bei pareigūnai pro stebėjimo langelį. Taip pat maistas nebuvo skanus, neužtikrinamas maisto kiekis ir kokybė. Dažnai nebuvo suteikiama galimybė nusiprausti po šiltu vandeniu, būdavo atvejų, kuomet pareiškėjas negalėjo nusiprausti po šiltu vandeniu galėjo vieną kartą per savaitę. Praustis buvo galima kartą per savaitę ir ne ilgiau kaip 15 minučių, todėl dienomis, kai pareiškėjas negalėjo praustis, jausdavosi nemaloniai.
Dėl visų išvardintų aplinkybių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, stresu ir kitais nepatogumais.
Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje įtvirtintos nuostatos ir prašo priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN, pateiktame atsiliepime (1 t., b. l. 70–77) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo ir išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose jis, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju. Paaiškino, kad asmenų stebėjimas buvo vykdomas atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, siekiant užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Paaiškino, kad jog kameros buvo įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, III skirsnio normomis. Pažymėjo, jog visos patalpos atitinka higienos normas ir tinkamos gyventi, atitinka higienos, apšvietimo, temperatūros bei vėdinimo reikalavimus. Paaiškino, jog nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose patalpose neretai reikia daryti pakartotiną remontą.
Nurodo, kad už kamerų (įskaitant jose esančių langų) valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo įrengta centrinė šildymo sistema, visos kameros buvo šildomos centrinio šildymo įranga.
Lukiškių TI-K kamerose langai buvo vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo laikotarpyje nuo 2016-10-03 iki 2019-06-25 (toliau – ginčo laikotarpis).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą, visų pirma, grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K buvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas kamerų plotas.
Teismas pažymi, jog 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 m² plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) praktikoje laikosi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 m² ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, nustatytina ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius.
Remiantis atsakovės atsotovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016-10-03, ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, plotas, kurios plotas 7,38 m² ir joje buvo laikomas su kitu asmeniu. Pareiškėjas 2016-10-04 buvo perkeltas į kamerą Nr. 255, kurios plotas - 24,38 m² ir buvo laikomas su kitais asmenimis, iš viso 5 asmenys kameroje. 2016-10-05 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 255 su kitais asmenimis, iš viso 5 asmenys kameroje. Laikotarpyje nuo 2016-10-06 iki 2016-10-11 buvo laikomas kameroje Nr. 255 su kitais asmenimis, iš viso 6 asmenys kameroje. Laikotarpyje nuo 2016-10-12 iki 2016-10-13 buvo laikomas kameroje Nr. 255 su kitais asmenimis, iš viso 5 asmenys kameroje. Pareiškėjas 2016-10-14 išvyko į Alytus pataisos namus.
Pareiškėjas iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K 2017-05-05 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, kurios plotas - 7,42 m², ir buvo laikomas su kitu asmeniu. Pareiškėjas 2017-05-06 buvo perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas - 40,40 m² ir buvo su kitais asmenimis, iš viso 6 asmenys kameroje. 2017-05-07 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 400, iš viso 6 asmenys. Pareiškėjas 2017-05-08 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.
Pareiškėjas 2017-05-10 atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas – 7,38 m² ir buvo laikomas su kitu asmeniu.
Pareiškėjas 2017-05-11 buvo perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas - 40,40 m² ir buvo laikomas kartu su kitu asmeniu. Pareiškėjas 2017-05-12 išvyko į Alytaus pataisos namus.
Pareiškėjas 2017-06-26 atvyko iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 116, kurios plotas - 7,49 m² ir buvo laikomas vienas. Pareiškėjas 2017-06-27 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.
Pareiškėjas 2017-06-30 atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, kurios plotas - 7,38 m² ir buvo laikomas vienas. Laikotarpiu nuo 2017-07-01 iki 2017-07-02 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 120 vienas. Pareiškėjas 2017-07-03 išvyko į Alytaus pataisos namus.
Pareiškėjas 2017-08-07 atvyko iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, kurios plotas - 7,38 m² ir buvo laikomas vienas, ir 2017-08-08 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
Pareiškėjas 2017-08-11 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas - 7,38 m² ir buvo laikomas su kitu asmeniu. Pareiškėjas 2017-08-12 perkeltas į kamerą Nr. 332, kurios plotas - 7,43 m², ir buvo laikomas su kitu asmeniu. Pareiškėjas 2017-08-13 buvo laikomas kameroje Nr. 332 su kitu asmeniu ir 2017-08-14 išvyko į Alytaus pataisos namus.
Pareiškėjas 2017-10-12 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas - 7,38 m² ir kameroje buvo laikomas vienas. Pareiškėjas 2017-10-12 buvo perkeltas į kamerą Nr. 125, kurios plotas - 6,48 m² ir buvo laikomas vienas. Pareiškėjas 2017-10-13 buvo perkeltas į kamerą Nr. 321, kurios plotas - 7,70 m² ir buvo laikomas vienas. Pareiškėjas 2017-10-14 buvo perkeltas į kamerą Nr. 320, kurios plotas - 7,76 m² ir buvo laikomas su kitu asmeniu. Pareiškėjas 2017-10-15 buvo laikomas kameroje Nr. 320 kartu su kitu asmeniu ir 2017-10-16 išvyko į Alytaus pataisos namus.
Pareiškėjas 2017-12-11 atvyko iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, plotas - 7,38 m² ir buvo laikomas vienas. Pareiškėjas 2017-12-12 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
Pareiškėjas 2018-03-07 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas - 7,38 m² ir buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, 2018-03-08 išvyko į Alytaus pataisos namus.
Pareiškėjas 2018-04-19 atvyko iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, kurios plotas - 7,48 m² ir buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, ir 2018-04-20 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
Pareiškėjas 2018-05-03 atvyko iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, kurios plotas - 7,38 m² buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, ir 2018-05-04 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
Pareiškėjas 2019-03-05 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos pirmojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, kurios plotas - 7,42 m² ir buvo laikomas vienas; 2019-03-06 buvo laikomas kameroje Nr. 123 vienas. 2019-03-07 buvo perkeltas į kamerą Nr. 333, kurios plotas - 7,72 m² ir buvo laikomas vienas. Laikotarpyje nuo 2019-03-08 iki 2019-03-18 buvo laikomas kameroje Nr. 333, vienas. Pareiškėjas 2019-03-19 buvo perkeltas į kamerą Nr. 219, kurios plotas – 6,90 m² ir buvo laikomas vienas. Pareiškėjas 2019-03-20 buvo laikomas kameroje Nr. 219 vienas, ir 2019-03-21 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
Pareiškėjas 2019-03-25 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 201, kurios plotas - 5,40 m² ir buvo laikomas kameroje vienas. Laikotarpyje nuo 2019-03-26 iki 2019-04-05 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 201 vienas, ir 2019-04-06 buvo perkeltas į kamerą Nr. 218, kurios plotas - 6,83 m², buvo laikomas vienas. Laikotarpyje nuo 2019-04-07 iki 2019-05-09 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 218 vienas. Pareiškėjas 2019-05-10 buvo perkeltas į kamerą Nr. 298, kurios plotas - 8,03 m², ir buvo laikomas su kitu asmeniu. Laikotarpyje nuo 2019-05-11 iki 2019-06-09 buvo laikomas kameroje Nr. 298, kartu su kitu asmeniu. Laikotarpyje nuo 2019-06-10 iki 2019-06-14 buvo laikomas kameroje Nr. 298 vienas. Laikotarpyje nuo 2019-06-15 iki 2019-06-24 buvo laikomas kameroje Nr. 298 kartu su kitu asmeniu. Pareiškėjas 2019-06-25 išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pirmąjį sektorių.
Pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotų. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas ne vienas, o su kitais asmenimis, tačiau įvertinus Vilniaus PN nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikotarpio norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, nes skirtingais laikotarpiais jam teko nuo 3,69 m² iki 20,20 m², o gyvenamosiose kamerose Nr. 116, Nr. 120, Nr. 122, Nr. 125, Nr. 321, Nr. 105, Nr. 123, Nr. 333, Nr. 219, Nr. 201, Nr. 218, Nr. 298 pareiškėjui, jį šiose kamerose laikant vieną, teko nuo 5,40 m² iki 8,03 m², t. y. visose minėtose kamerose pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 m². Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas nebuvo mažesnis nei 3,6 m², todėl pažeidimo faktas laikytinas nenustatytu.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu, nes tualetai kamerose atitverti tik 1,35 m aukščio sienele, todėl pareiškėjas visada buvo matomas kito kameroje esančio nuteistojo, o užuolaida neapsaugodavo nuo į kamerą įeinančių pareigūnų akių.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28), 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).
LVAT formuodamas praktiką, laikosi pozicijos, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei vertinama, kad tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, ir kt.).
Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas kameroje buvo kartu su kitais asmenimis, be to, buvo jį galėjo matyti pareigūnai. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo buvimo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas skirtingais laikotarpiais iki 2019-06-25 kamerose Nr. 116, Nr. 120, Nr. 122, Nr. 125, Nr. 321, Nr. 105, Nr. 123, Nr. 333 Nr. 219, Nr. 201, Nr. 218, ir Nr. 298, todėl t. y. 69 dienas buvo laikomas vienas, todėl pažeidimas nebuvo toks intensyvus. Likusį laiką (66 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik nuo prižiūrėtojų akių, tačiau ir nuo kamerų viduje esančių kitų nuteistųjų, kadangi pareiškėjas skirtingais laikotarpiais iki 2019-06-25 kamerose Nr. 255, Nr. 400, Nr. 332, Nr. 320, Nr. 122, Nr. 110, Nr. 298 buvo laikomas su mažiausiai dar vienu asmeniu. Teismas pažymi, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad kamerose, kuriose jis kalėjo, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 73 paras.
Pareiškėjas skunde teigė, jog jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 134:2015 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo patalpas. Iš atsakovės į bylą pateikto 2017-09-05 Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo direktoriaus įsakymu Nr. 1-249 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ matyti, jog buvo nustatyta tvarka, kuria vadovaujantis buvo suteikiama galimybė nuteistiesiems ir suimtiesiems nusiprausti. Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais duomenimis ir nenustatė duomenų, jog pareiškėjui būtų nesudarytos galimybės ne rečiau kaip kartą į savaitę nusiprausti po dušu. Teismo vertinimu, pareiškėjas apsiriboja deklaratyviais teiginiais, kurie nėra pagrįsti, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde teigė, jog nuteistiesiems neužtikrinama teisė pakankamai laiko praleisti gryname ore.
Teismas pažymi, jog pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 21–22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pažymėtina, kad toks pat, vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Teismo vertinimu, pareiškėjas skundą grindžia tik deklaratyviais teiginiais, kurie nėra pagrįsti, jis nepateikė duomenų, kada ir kokiu būdu jam buvo ribojama teisė pasivaikščioti.
Pareiškėjas nurodo, jog kamerose nebuvo ventiliacijos, trūksta dienos šviesos, kamerose žiemą šalta, o vasarą karšta.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) IV skyriuje įtvirtinti patalpų įrengimo ir priežiūros reikalavimai. Higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Byloje nenustatyta duomenų, jog Vilniaus PN šių reikalavimų nesilaikė, o pareiškėjas savo nusiskundimų teismui nepagrindė, tik deklaratyviai nurodė, kad kamerose buvo žiemą šalta, o vasarą karštą. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus šiuo aspektu.
Dėl ventiliacijos atsakovės atstovas nurodė, jog Higienos normos HN 134:2015 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Iš byloje pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti Vilniaus PN pažeidimo. Todėl pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo atmetami.
Pareiškėjas nurodo, jog Vilniaus PN patiekiamas maistas nebuvo skanus, neužtikrintas maisto kiekis ir kokybė.
Teismas pažymi, jog iš pareiškėjo pateikto 2019-05-29 Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Vilniaus VMVT) rašto Nr. 69D1-(69.5)-1879 „Dėl R. J. prašymo“ (toliau – Raštas) (1 t. b. l. 10–12) matyti, kad pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo kreipėsi į Vilniaus VMVT. Pastaroji 2019-03-29 atliko neplaninį vykdomo maisto tvarkymo patikrinimą Vilniaus PN. Rašte nurodyta, kad jog suimtųjų ir nuteistųjų Vilniaus PN maitinimo organizavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Patikrinimo metu jusliškai buvo įvertinti pietums pagaminti patiekalai, ir jokių skonio, išvaizdos, priemaišų gedimo ar praskiedimo požymių nenustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus VMVT pateiktais duomenimis pareiškėjui. Taigi, pareiškėjui nenurodžius kuo maistas buvo blogas, jo teiginiai dėl prasto maitinimo vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio, nekonkretūs ir atmestini.
Pareiškėjas nurodė, jog kamerose nebuvo ventiliacijos, trūko dienos šviesos, kamerose žiemą buvo šalta, vasarą buvo karšta.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerose buvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas vėdinimas, apšvietimas, temperatūra.
Dėl ventiliacijos atsakovės atstovas nurodė, jog Higienos normos HN 134:2015 17 punkte yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir vertina, jog pastato eksploatacinė priežiūra buvo vykdoma, tad suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl nurodytų aplinkybių laikytini nepagrįstais ir atmestini. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kaip būtent pasireiškė šių normų pažeidimai, įtakojo neturtinės žalos atsiradimą. Iš byloje pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti Vilniaus PN pažeidimo. Todėl pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo atmetami kaip neagrįsti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).
Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
Apibendrinant nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis įkalinimo įstaigoje kamerose esančiu sanitariniu mazgu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Pagal EŽTT praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, akcentuotina LVAT praktika, pagal kurią privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniais mazgais sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje A-1797-624/2018).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 5 000 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas dalį laikotarpio kamerose buvo kalinamas vienas. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1332-858/2018, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje A-2299-525/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju – 75 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 5 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. J. iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Vilniaus pataisos namų 230, 00 Eur (du šimtus trisdešimt) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.