Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės M. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė svetimą turtą (automobilį), o būtent:

jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą pagrobti automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2015 m. gruodžio 26 d. apie 20.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), iš L. M. rankinuko pagrobė jai priklausančio automobilio Renault Laguna, v/n (duomenys neskelbtini) 500 Eur vertės, užvedimo raktą, po ko, prieš tai pagrobtu užvedimo raktu užvedęs automobilio Renault Laguna, v/n (duomenys neskelbtini) stovėjusio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, variklį, nuvažiavo, tokiu būdu jį pagrobdamas ir padarydamas L. M. 500 Eur turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė M. O. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-05-27 išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: S. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir skirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinti su 2014-04-16 nuosprendžiu paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirti galutinę 2 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, išteisinamasis nuosprendis didžia dalimi grindžiamas teismo samprotavimais.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastuktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.

Teismų praktikoje laikoma, kad pagrobimas - tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., sudėtis - materialioji, todėl jos baigtumo momentas sietinas su turtinės žalos padarymu. Realiai turtinė žala atsiranda ne nuo turto paėmimo, bet nuo jo pasisavinimo momento, kai kaltininkas turi realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo nuožiūrą.

Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų matyti, kad automobilis Renault Laguna, v/n (duomenys neskelbtini) kurį pagrobė S. D., priklauso nukentėjusiajai L. M.. Kaltinamasis pripažino, jog jis paėmė iš L. M. automobilio raktelius jos neatsiklausęs, todėl tai padarė slapta, įsėdo į kieme stovėjusį automobilį Renault Laguna, nuvažiavo į miestą, paėmė draugą, kartu pasivažinėjo Šeškinės mikrorajone, vėliau miegojo pas draugą, ryte atsikėlęs nuvažiavo pas savo šefą, po to nuvažiavo į sodą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pastatė ten automobilį. Liudytoja E. D. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad per Kalėdas su tamsiu Renault Laguna automobiliu atvažiavo jos tėvai. Automobilis, kuris priklauso mamai, buvo pastatytas kieme. Namuose buvo jos sutuoktinis, kuris išgėręs nuėjo miegoti, vėliau pažįstamas pranešė, kad vyras atvažiavo pas jį su automobiliu. Ji jam skambino, tačiau pastarasis nekėlė telefono. Kitą dieną parašė pažįstamas O., kad turbūt S. atvažiavo su Laguna automobiliu. Ji tuomet pasakė mamai patikrinti, ar yra automobilio raktai ir jų nebuvo. Mamos rankinukas buvo ant fotelio. Teigė, kad jam nebuvo duotas leidimas imti automobilį, todėl jis jį pavogė. Liudytojas O. S. teisme patvirtino, kad tikslios įvykio dienos neatsimena, tačiau tai galėjo būti prieš pietus, kai į (duomenys neskelbtini) atvažiavo šviesus automobilis Renault. Nebuvo įsitikinęs, kad S. atvažiavo su automobiliu. Kalbėjo su juo tik apie pinigus. Jis taip pat nesakė, jog atvažiuoja. Pirmas kartas, kai jis atvažiavo su tuo automobiliu. Pranešė S. žmonai, kad atvažiavo S.. Teisme apklaustas liudytojas J. M. patvirtino, kad buvo sode, kai automobilį atvarė S.. Prieš tai paskambino žmona ir pasakė, kad nėra jos automobilio, o po kiek laiko įvažiavo jos automobilis į sodą. Nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo padaryta 500 EUR turtinė žala.

Teigia, kad šio nusikaltimo subjektyvusis požymis ypatingas tuo, kad pagrobimas yra tiktai tyčinis nusikaltimas - kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas, ir nori jį neatlygintinai užvaldyti, suprasdamas, kad savininkui ar kitam teisėtam valdytojui bus padaryta turtinė žala. S. D. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pilnametis, veiksnus asmuo. Tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, baudžiamosios atsakomybės nešalina. Be to, kaltinamojo subjektyviųjų požymių - tyčios buvimą patvirtina nukentėjusiosios L. M. parodymai, liudytojų parodymai, kurie visiškai paneigia kaltinamojo versiją, jog jis neturėjo tikslo pagrobti automobilį.

S. D. niekam nesakydamas, slapta, žinodamas, kad nukentėjusioji neleidžia jam vairuoti savo automobilį, slaptai iš jos rankinės pagrobė automobilio raktus, po to pagrobtais raktais atsirakinęs nukentėjusiosios automobilį, juo važinėjosi tiek vienas, tiek kartu su kitu asmeniu (draugu), važinėjosi ir kitą dieną, t. y. pilnai disponavo svetimu turtu savo nuožiūra. Automobilį jis pristatė į nukentėjusiosios gyvenamąją vietą tik po to, kai apie automobilio pagrobimą buvo pranešta policijai ir policijos pareigūnai su juo susisiekė. Be to, niekas nepaneigė nukentėjusiosios tvirtinimo, kad ji nedavė kaltinamajam automobilio raktų ir neleido naudotis jai priklausančiu automobiliu. Priešingai, šią aplinkybę patvirtina kaltinamojo bei liudytojos E. D. parodymai.

Prokurorė pažymi, kad subjektyvių nusikalstamos veikos požymių, iš jų ir kaltės, jos formos bei rūšies turinys, atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-7-386-746/2015).

Nuosprendyje išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes teismas neįvertino tai, kad kaltinamajam nukentėjusioji nebuvo davusi leidimo pasiimti jos automobilį. Liudytojai E. D. bandant susisiekti su kaltinamuoju, jis neatsiliepė. Kaltinamasis neturėjo teisės vairuoti, buvo išgėręs. Jis paėmęs automobilį nuvažiavo pas draugą, su kuriuo dar važinėjosi Šeškinės mikrorajone, paskui gėrė alų pas kaimyną, kitą dieną nuvažiavo pas darbdavį prašyti pinigų, negavęs pinigų automobilį nuvežė į sodą, o ne nukentėjusiajai. Šios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis tikėjosi, kad sode nieko nesutiks ir taip išvengs atsakomybės už automobilio vagystę. Kai skambino žmona ieškodama jo, jis neatsiliepė, neinformavo, kad grąžins automobilį. Aplinkybė, kad nukentėjusioji yra kaltinamojo šeimos narys, taip pat aplinkybė, kad nukentėjusioji vieną kartą iki vagystės buvo davusi jam automobilį, reikšmės veikos kvalifikavimui neturi.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad nusikalstama veika, numatyta BK 178 str. 2 d., priskiriama ne prie privataus ar privačiai-viešo kaltinimo kategorijos, todėl ikiteisminis tyrimas dėl nurodytos nusikalstamos veikos turėjo būti pradėtas net ir nesant nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimo. Taigi, priešingai nei nurodo teismas, aplinkybė, kad nukentėjusioji pareiškimą parašė po to, kai atsirado automobilis, rodo, kad nukentėjusioji susiklosčiusią situaciją vertina ne kaip kaltinamojo neprognozuojamą elgesį išgėrus, bet kaip pavojingą nusikalstamą veiką. Pažymi, kad savininko ar nuosavybės objekto valdytojo, šiuo atveju L. M., teisės negali būti apgintos kitomis teisinėmis priemonėmis.

Taigi, šių objektyviųjų požymių visuma patvirtina buvus kaltinamojo tyčią pasisavinti svetimą turtą, nes jis suvokė, kad elgiasi neteisėtai svetimo turto atžvilgiu. Pažymi, kad tolimesni kaltininko veiksmai su pasisavintu turtu veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustatyta, jog kaltinamasis bandė ar faktiškai automobilį realizavo ar pardavė yra visiškai nepagrįsta ir išeinanti už kvalifikavimo ribų. Teismo nurodomi motyvai, kad nukentėjusioji neduoda kaltinamajam naudotis savo automobiliu tik todėl, kad pastarasis neturi vairuotojo pažymėjimo, taip pat neturi reikšmės veikos kvalifikavimui ir nepaneigia kaltinamojo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., padarymo. Kaltinamojo parodymai, kad jis paėmęs automobilį, žinojo, kad jį grąžins, vertintini kaip jo gynybos pozicija, kaip siekimas išvengti atsakomybės. Todėl objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad S. D. pagrobė svetimą turtą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą patenkinti. Išteisintojo gynėjas prašė skundą atmesti, nuosprendį palikti nepakeistą. Nukentėjusioji prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamas įvykis buvo tarp giminaičių. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimant iš asmens galimybę valdyti, naudotis ar disponuoti jam priklausančiu turtu. Nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., sudėtis – materialioji, todėl jos baigtumo momentas sietinas su turtinės žalos padarymu.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų suformuota praktika, pagrįstai teigia, kad vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia, nustačius tik neteisėtą svetimo turto paėmimą, tačiau nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos padarymą, veika neatitinka turto pagrobimo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-122/2012, 2K-108/2013, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016).

Nustatyta, kad kaltinamasis automobilį paėmė neteisėtai, tačiau kitą dieną mašiną parvarė į savo uošvio (nukentėjusiosios L. M. vyro) sodą. Uošvienės automobilis su leidimu ir be leidimo buvo paimamas ir anksčiau, bet grąžinamas, kaip ir šį kartą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kaltinamasis laikinai, nors ir neteisėtai, tik pasinaudojo svetimu turtu, neturėdamas tikslo automobilį negrįžtamai pasisavinti ir tokiu būdu neteisėtai praturtėti.

Pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatavus, kad kaltinamojo veikoje nėra visų būtinųjų BK 178 straipsnio 2 d. numatytų nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, o konkrečiai – tiesioginės tyčios, nėra pagrindo teisėtą ir pagrįstą nuosprendį naikinti. Atsižvelgiama ir į pačios nukentėjusiosios išsakytą poziciją – prašo prokurorės skundą atmesti, žento neteisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

atmesti prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., požymių.