Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje S. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, profesinio išsilavinimo, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), teistas:

1) Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu, paskiriant 1 m. laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant 1 m. (LR BK 75 str.);

2) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, paskiriant galutinę 1 m. 2 mėn. laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant 2 m. (LR BK 75 str.);

3) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį, paskiriant 9 mėn. laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose; subendrinus bausmę su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta galutinė subendrinta 1 m. 8 mėn. laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose; paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 m. (LR BK 75 str.);

4) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendžiu pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį, paskiriant 9 mėn. laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose; subendrinus bausmę su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta galutinė subendrinta 2 m. 2 mėn. laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose; bausmės vykdymas atidėtas 3 m. (LR BK 75 str.);

5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį, paskiriant 9 mėn. laisvės atėmimo bausmę; bausmės vykdymas atidėtas 3 m. (LR BK 75 str.);

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. kaltinamas tuo, kad pagrobė svetimą turtą (automobilį), o būtent: jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą pagrobti automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2015 m. gruodžio 26 d. apie 20.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), iš L. M. rankinuko pagrobė jai priklausančio automobilio Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 500 Eur vertės, užvedimo raktą, po ko, prieš tai pagrobtu užvedimo raktu užvedęs automobilio Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, variklį, nuvažiavo, tokiu būdu jį pagrobdamas ir padarydamas L. M. 500 Eur turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis S. D. savo kaltę pripažino, paaiškindamas, kad 2015 m. gruodžio 26 d. išgėręs grįžo namo, adresu (duomenys neskelbtini) šiek tiek pamiegojo, po to kažkas šovė į galvą, kad paėmė iš uošvienės automobilio raktelius, norėdamas pasivažinėti. Tuomet buvo apie 21.00 val. Žinojo, kad jos rankinuke yra rakteliai. Jos neatsiklausė, ar gali juos (raktelius) paimti, todėl tai padarė slapta. Paėmė Renault Laguna, kurį rado kieme. Įsėdo, nuvažiavo į miestą, paėmė draugą, kartu pasivažinėjo Šeškinėje. Pas draugą atsigėrė alaus, jis ten ir pernakvojo, automobilį palikdamas kieme. Ryte atsikėlė ir nuvažiavo pas savo šefą, nes jis jam buvo skolingas pinigų. Jis jam pinigų nedavė. Tada nuvažiavo į sodą, esantį Salininkuose, ir pastatė ten automobilį. Sode jį pasitiko uošvis, kuris paėmė iš jo raktelius. Parvaryti automobilį ten, iš kur paėmė, negalėjo, nes jam nebūtų užtekę kuro. Kai paėmė automobilį, jis žinojo, kad jį grąžins. Tikslo pagrobti automobilio neturėjo. Teigė, kad ne jis sugadino automobilį ir ne pirmą kartą paėmė uošvienės automobilį. Iš viso buvo 2 kartai. Vieną kartą uošvienė buvo davusi sutikimą, kad vairuotų jos automobilį, o kitą kartą nebuvo davusi sutikimo. Nurodė, kad policija ir žmona buvo susisiekę su juo. Pripažino, kad neturi vairuotojo pažymėjimo.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji L. M. parodė, kad 2015 m. gruodžio 26 d. atvažiavo pas Sergejų ir dukrą į jų namus, adresu (duomenys neskelbtini) . Atvažiavo su žalios spalvos Renault Laguna, automobilį pastatė kieme. Tą vakarą gražiai bendravo su Sergejumi. Jis nieko neužsiminė, kad reikia kažkur nuvažiuoti. Automobilio pasigedo tik ryte. Sergejaus darbdavys paskambino ir pasakė, jog pas jį buvo atvažiavęs Sergejus. Tada ji su dukra pagalvojo, su kokia mašina jis galėjo nuvažiuoti. Pastebėjo, jog nėra jos automobilio ir raktelių. Po to paskambino policijai, pranešdama apie šį įvykį, tačiau pareiškimą policijai surašė 2015 m. gruodžio 27 d., kada automobilis jau buvo sode. Rašė pareiškimą, nes tai buvo vagystė. Taigi policija su ja (po pranešimo apie įvykį) greitai susiekė, informuodami, jog rado automobilį sode. Nurodė, kad Sergejus nebuvo paprašęs jos leidimo vairuoti automobilį. Iki jai paskambinant policijai, Sergejus nebuvo pranešęs, jog paėmė automobilį. Tai ne pirmas kartas, kada jis paima automobilį. Nors atsiprašė dėl įvykio, nuostolių neatlygino. Pripažino, kad kartą buvo davusi Sergejui savo automobilio raktelius, nes to prašė dukra, tačiau iš tikrųjų ji niekam neduoda savo automobilio.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas O. S. (O. S.) parodė, kad tikslios įvykio dienos neatsimena, tačiau tai galėjo būti prieš pietus, kai į Dusinėnų kaimą atvyko šviesus automobilis Renault. Visgi jis vairuotojo nematė. Automobilis buvo 30-40 m nuo jo lango. Su juo nebuvo susisiekęs Sergejus. Nebuvo įsitikinęs, kad Sergejus atvažiavo su automobiliu. Kalbėjo su juo tik apie pinigus. Jis taip pat nesakė, jog atvažiuoja. Pirmas kartas, kai jis atvažiavo su tuo automobiliu. Pranešė Sergejaus žmonai, kad atvažiavo Sergejus. O jo žmona pranešė, kad Sergejus paėmė automobilį.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas J. M. parodė, kad į Žirmūnus pas dukrą atvažiavo per šventes po pietų. Namuose buvo dukra ir Sergejus. Atrodo, kad jis (Sergejus) buvo visą laiką, kai jis buvo pas dukrą. Patvirtino, kad automobilis, kurį buvo paėmęs Sergejus, priklauso jo žmonai. Atvažiavus automobilis buvo pastatytas prie namo, automobilis buvo rakinamas pulteliu. Turbūt raktelius ir dokumentus žmona laikė savo rankinėje. Iš dukros namų išvyko po Kalėdų. Buvo sode, kai automobilį atvarė Sergejus. Prieš tai paskambino žmona ir pasakė, kad nėra jos automobilio, o po kiek laiko įvažiavo jos automobilis į sodą. Pastebėjo šiek tiek subraižytus automobilio langus, tačiau Sergejus sakė, kad ne jis langus subraižė. Dėl subraižytų automobilio stiklų jis rėkė ant Sergejaus. Atvažiavęs į sodą, Sergejus pasakė, kad paliks sode automobilį ir jam atidavė automobilio raktelius. Sergejus buvo normalios būklės. Patvirtino, kad su žentu sutaria, tačiau nežino, ar jo žmona duodavo Sergejui važiuoti automobiliu. Greičiausiai neduodavo. Žentas lyg neturi teisės vairuoti.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja E. D. parodė, kad per Kalėdas su tamsiu Renault Laguna automobiliu atvažiavo jos tėvai. Automobilis, kuris priklauso mamai, buvo pastatytas kieme. Ji visada rakina automobilį, tačiau nežino, ar yra apsaugos sistema. Taigi namuose buvo jos sutuoktinis, kuris išgėręs nuėjo miegoti. Po to jis vakare atsikėlė, jai nieko nesakydamas. Galvojo, kad jis eina į tualetą, bet po to pamatė, kad nebėra jo batų, striukės. Vėliau pažįstamas pranešė, kad vyras atvažiavo pas jį su automobiliu. Ji jam skambino, tačiau jis nekėlė telefono. Kitą dieną parašė pažįstamas Olegas, kad turbūt Sergejus atvažiavo su Laguna automobiliu. Ji tuomet pasakė mamai patikrinti, ar yra automobilio raktai ir jų nebuvo. Mamos rankinukas buvo ant fotelio. Iš pradžių nematė, kad nebėra automobilio. Visgi mama pranešė policijai, kad nebėra automobilio. Sergejus neturėjo teisės vairuoti, o mama tai žinojo. Kažkada mama buvo davusi automobilį Sergejui, tačiau ji buvo prašiusi mamos, kad duotų automobilio raktelius vyrui. Nurodė, kad mama su Sergejumi ir gerai sutarė, ir pykdavosi. Taigi vyras į sodą nuvarė automobilį. Kai pamatė savo vyrą, jo klausė, kodėl taip padarė, tačiau jis negalėjo to paaiškinti. Teigė, kad jam nebuvo duotas leidimas imti automobilį, todėl jis jį pavogė.

Vilniaus apskrities VPK automatinės registracijos apie įvykius išraše užfiksuota, kad informacija apie automobilio Renault Laguną, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užregistruota 2015 m. gruodžio 27 d. 12 val. 18 min. Pareiškėja L. M. pranešė, kad iš po nakties iš kiemo dingo automobilis, raktai pavogti iš pranešėjos rankinuko, dėl vagystės įtaria žentą (b.l. 7). Protokolą – pareiškimą dėl automobilio vagystės L. M. surašė 2015 m. gruodžio 27 d. 14.00 val. (b.l. 4).

VĮ „Regitra“ duomenimis automobilis Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso L. M. (b.l. 8).

2015 m. gruodžio 27 d. apžiūros protokole apžiūrėta įvykio vieta, užfiksuojant, jog teritorija yra šalia Žirmūnų g. 20, Vilniuje, prie namo stovi automobiliai, teritorija tvarkinga, įvykiui reikšmingų aplinkybių nenustatyta, vaizdo kamerų nėra (b.l. 9-11).

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo ir veiksmų kvalifikavimo

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (LR BK 2 str. 4 d.). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek subjektyvieji, tiek objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Vagystė – svetimo turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Aiškinant svetimo turto pagrobimo turinį kartu su subjektyviaisiais vagystės požymiais, jam konstatuoti tampa svarbus ir ketinimo pasisavinti turtą elementas, nes pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis negu vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas. Todėl nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, paprastai laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2012; 2013 m. sausio 8 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108/2013). Taigi, nors motyvas ir tikslas nėra vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje tiesiogiai nurodyti požymiai, tačiau tiek ankstesnėje, tiek naujausioje kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, tačiau nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos padarymą, veika neatitiks turto pagrobimo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2012; 2013 m. sausio 8 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108/2013; 2013 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-517-303/2015; 2016 m. sausio 26 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-648/2016). Tuo tarpu kaltinamojo sutikimas su pareikštu kaltinimu, prisipažinimas kaltu (ką ir šiuo atveju padarė S. D.), savaime nesudaro teisinio pagrindo pripažinti asmenį kaltu dėl jam pareikšto kaltinimo, nenustačius visų nusikalstamos veikos (šiuo atveju vagystės) požymių.

Nagrinėjamu atveju byloje surinktų ir ištirtų duomenų visuma, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 26 d. apie 20.30 val., bute, adresu Vilniuje, Žirmūnų g. 20-92, iš L. M. rankinuko kaltinamasis pagrobė jai (nukentėjusiajai) priklausančio automobilio Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktą, po ko, prieš tai pagrobtu užvedimo raktu užvedęs automobilio Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini)kieme, variklį, nuvažiavo. Automobilį kaltinamasis tik kitą dieną, t. y. 2015 m. gruodžio 27 d. atvarė į savo uošvio (nukentėjusiosios L. M. vyro) sodą, kuris yra adresu Kelmijos sodų 85-oji g. 6, Vilnius. Kaip nurodė nukentėjusioji L. M., liudytoja E. D. bei pripažino pats kaltinamasis, teisės ar leidimo paimti automobilį Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiojo nedavė kaltinamajam, todėl jis automobilį paėmė neteisėtai. Be to, automobilio rakteliai iš nukentėjusiosios rankinuko ir pats automobilis buvo paimti slaptai, nematant ir nežinant kitiems asmenims. Kaltinamasis, nuvarydamas automobilį Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jį neteisėtai paėmė ir užvaldė, tačiau jau kitą dieną (2015 m. gruodžio 27 d.) jį (automobilį) parvarė į savo uošvio (nukentėjusiosios L. M. vyro) sodą, kuris yra adresu (duomenys neskelbtini). Spręsdamas dėl kaltinamojo tyčios, jo motyvų ir tikslų, paimant jam nepriklausantį automobilį, teismas pirmiausiai atsižvelgia į tai, kad, kaip paaiškino nukentėjusioji ir parodė liudytoja E. D., įvykio dieną (2015 m. gruodžio 26 d.) kaltinamasis ir nukentėjusioji gražiai bendravo, nors santykiai nebūdavo patys geriausi (ir pykdavosi, ir gražiai sutardavo), tačiau vis tiek bendraudavo. Nustatyta ir tai, kad iki tiriamo įvykio kaltinamasis du kartus buvo paėmęs iš nukentėjusiosios jos automobilį: vieną kartą su nukentėjusiosios leidimu, nes to prašė nukentėjusiosios dukra, kitu atveju – be sutiko, tačiau dėl to nukentėjusioji nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Anot nukentėjusiosios, ji niekam neduoda naudotis jos automobiliu, tačiau iš jos paaiškinimų yra pagrindas manyti, kad toks principinis nusistatymas bent jau kaltinamojo atžvilgiu yra iš esmės dėl to, jog jis neturi teisės vairuoti transporto priemones ir tą nukentėjusioji visada žinojo. Šiuo atveju (trečią kartą) kaltinamasis vėl paėmė nukentėjusiosios, kuri yra jo žmonos motina, t. y. šeimos narys ( LR BPK 38 str.), automobilį Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) be sutikimo (leidimo). Kaip nustatyta byloje, paėmęs automobilį Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltinamasis su juo nuvažiavo iki draugo, kitą dieną – pas O. S. gauti pinigų ir galiausiai atvarė į nukentėjusiosios vyro sodą, adresu (duomenys neskelbtini). Kaltinamasis automobilį nors ir ne tiesiogiai nukentėjusiajai, tačiau grąžino (perdavė) nukentėjusiosios sutuoktiniui savo noru, kaltinamojo paimtas automobilis buvo grąžintas ir tais ankstesniais kartais, kai buvo paimtas iš nukentėjusios. Byloje nenustatyta, kad kaltinamasis bandė ar faktiškai automobilį realizavo ar pardavė. Taigi, šiuo atveju kaltinamasis laikinai, nors ir neteisėtai, tačiau tik pasinaudojo svetimu turtu, neturėdamas tikslo automobilio negrįžtamai pasisavinti ir tokiu būdu neteisėtai praturtėti. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad kaltinamojo veikoje nėra visų būtinųjų LR BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, o konkrečiai tiesioginės tyčios, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padarytas nusikaltimas, numatytas LR BK 178 straipsnio 2 dalyje. Dėl nurodytų argumentų teismas nusprendžia, kad S. D. kaltinimas, pareikštas pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas, todėl kaltinamasis išteisintinas.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog nukentėjusioji pareiškimą policijai dėl automobilio vagystės parašė 2015 m. gruodžio 27 d. 14.00 val. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji pripažino, kad į policiją pareiškimą parašė jau tuomet, kai automobilis buvo sode, t. y. buvo perduotas jos sutuoktiniui. Pareiškimą rašė ne tik dėl to, jog vertino, kad buvo įvykdyta vagystė, bet ir dėl to, jog tai ne pirmas kartas ir jeigu būtų kas atsitikę, ji būtų atsakinga (2015 m. gegužės 18 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas nuo 53:50 iki 54), t. y. nenorint atsakyti už kaltinamojo veiksmus bei galimas pasekmes. Proceso dalyvių duoti paaiškinamai leidžia suprasti, jog šiuo atveju šeimoje yra problema, jog kaltinamasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kas buvo ir šiuo atveju), gali pasielgti neprognozuojamai. Galima kaltinamojo priklausomybė turi būti sprendžiama, tačiau teismas pažymi, kad savininko ar nuosavybės objekto valdytojo teisės gali būti ginamos įvairiomis teisinėmis priemonėmis, tarp kurių baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė (ultima ratio) priemonė.

Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

S. D. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Kaltinamajam S. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.