Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ ieškinį atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.Ieškovė BUAB „ERP“ pareiškė ieškinį atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas), Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), prašydama pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2012 m. birželio 6 d. Muitinės departamento atliktą mokėjimo pavedimą VMI 167 655 Lt (48 556,24 Eur) sumai; taikyti restituciją, priteisiant solidariai iš atsakovų ieškovės naudai 167 655 Lt (48 556,24 Eur) sumą; priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius nustatė, kad ieškovė Muitinės departamentui 2012 m. kovo 31 d. išrašė sąskaitą – faktūrą Nr. ERP001002 – 99 825 Lt sumai, o 2012 m. balandžio 2 d. sąskaitą – faktūrą – 67 830 Lt sumai. Nuo 2012 m. balandžio 24 d. ieškovės visam turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl ieškovei buvo apribota teisė disponuoti jai priklausančiu turtu, taip pat ši teisė buvo apribota ir kitiems asmenims, kurie savo žinioje turėjo ieškovės turtą. Tačiau Muitinės departamentas minėtas sąskaitas – faktūras apmokėjo ne tiesiogiai ieškovei, o 2012 m. birželio 6 d. pavedimu VMI. Ieškovės teigimu, šis Muitinės departamento vienašalis sandoris atliktas pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, todėl yra neteisėtas bei negaliojantis, o piniginės lėšos grąžintinos ieškovei (CK 1.80 str. 1 d.). Be to, 2012 m. birželio 6 d. mokėjimu sumažinta ieškovės teisė gauti pinigines sumas bei prievolė padalinti jas visiems kreditoriams, taip pažeistos kreditorių teisės ir interesai patenkinti savo reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai

Ieškovė (toliau - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles bei yra nemotyvuotas (ar bent nepakankamai). Teismas netyrė ir nepasisakė dėl visų esminę reikšmę byloje turinčių įrodymų (CPK 235 str. 1 d.), iš esmės rėmėsi tik atsakovo pateiktu atsiliepimu bei jame pateikta informacija, tačiau netyrė ir neanalizavo byloje esančių įrodymų bei bylai reikšmingų aplinkybių: nutarčių dėl apeliantės bankroto pripažinimo tyčiniu ir kt. Teismas nevertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ne tik apeliantės kreditorių, bet ir jos pačios interesus. Sprendime nenurodoma, kokiais motyvais remdamasis teismas nevertino kitų byloje pateiktų įrodymų, todėl neaišku, kokiais motyvais atmetė ieškinį (CPK 265 str. 1 d.).Sprendime iš esmės nepasisakoma dėl ieškinio pagrindų ir yra apsiribojama atsakovės atsiliepimo perrašymu. Sprendimo motyvai neišsamūs, neaiškūs, prieštaringi, nenuoseklūs ir nelogiški, dėl ko apribota apeliantės teisė į apeliaciją. Teismas, pasisakydamas dėl kreditorių teisių pažeidimo, tenurodė, kad apeliantė praleido senaties terminą. Teismo motyvų nebuvimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kas sudaro pagrindą sprendimo panaikinimui (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo mokėjimo metu apeliantės reikalavimo teisės nebuvo areštuotos. 2012 m. birželio 6 d. visas apeliantės turtas buvo areštuotas, areštai įregistruoti TAAR. Iš turto arešto akto matyti, kad yra areštuotos apeliantės piniginės lėšos bei turtinės teisės, priklausančios ir esančios pas apeliantę arba trečiuosius asmenis. Ginčijamo mokėjimo Muitinės departamentas negalėjo daryti, o jį padaręs pažeidė imperatyvias teisės normas, todėl laikytinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d.). Nepagrįstas teismo argumentas, kad CPK 147 straipsnio 6 dalies pagrindu areštas jau turėjo būti išnykęs. TAAR įregistruojami ir išregistruojami VĮ Centrinės hipotekos įstaigos pranešimais apie turto arešto akto įregistravimą/ išregistravimą iš TAAR. Jei taikytos laikinosios apsaugos priemonės nebegaliojo, tada toks pranešimas 2012 m. birželio 5 d. turėjo būti įregistruotas TAAR. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta, todėl laikytina, kad laikinosios apsaugos priemonės 2012 m. birželio 6 d. galiojo. Nesutiktina su teismo išvada, kad apeliantės turimoms reikalavimo teisėms nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Įstatymas turtines teises apibrėžia kaip turtą (CK 1.97 str. 1 d., 1.98 str. 4 d., 1.110 str.), todėl joms taikytinos CK 4.38 straipsnio nuostatos ir turtinės teisės priskiriamos prie materialaus kilnojamojo turto. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui laikinąsias apsaugos priemones taikius apeliantės piniginėms lėšoms, esančioms pas apeliantę bei trečiuosius asmenis, o jų esant nepakankamai leidus areštuoti nekilnojamąjį turtą bei kilnojamąjį turtą, teismas leido areštuoti ir apeliantės turtines teises, esančias pas trečiuosius asmenis, tarp jų ir esančias Muitinės departamente. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo dienos, kai Muitinės departamentas 2013 m. vasario 19 d. raštu informavo apeliantę apie ginčo mokėjimą bei Muitinės departamento skolos nebuvimą. Raštų siuntimas, kuriose yra nurodomos atitinkamos aplinkybės, ir žalingų sandorių identifikavimas yra du skirtingi procesai, kurie negali būti tapatinami. Apeliantės sandorių žalingumo identifikavimą apsunkino tai, kad apeliantė sąmoningai buvo vesta prie bankroto, sąmoningai bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi dokumentai, dėl ko apeliantės bankrotas pripažintas tyčiniu. Galutinai identifikavus Muitinės departamento ir VMI atliktą sandorį bei jų veiksmus, buvo pateiktas ieškinys. Be to, byloje vyraujant viešajam interesui, ir teismui nusprendus, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, jis privalėjo būti atnaujintas ex officio.Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pasisakė dėl visų esminių bylos aplinkybių ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei nurodo apeliantė, vadovavosi būtent apeliantės pateiktais dokumentais ir įrodymais dėl jos atžvilgiu taikomo turto arešto apimties. Apeliantė turėjo ne pinigines lėšas, o reikalavimo teisę Muitinės departamentui sumokėti pinigines lėšas už atliktas paslaugas. Reikalavimo teisė yra prievolinė turtinė teisė, todėl apeliantė turėjo turtinę teisę, tačiau ne nuosavybės teisę į Muitinės departamente buvusias lėšas. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių skunde nurodomus argumentus dėl turtinių teisių arešto. Mokėjimo pavedimas atliktas teisėtai ir pagrįstai iki bankroto bylos apeliantei iškėlimo bei lėšos pervestos VMI nesant galiojančio turto arešto turtinėms teisėms. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas pavedimas prieštaravo imperatyvioms teisės normoms. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi pritaikytų ir 2012 m. gegužės 23 d. TAAR įregistruotų laikinųjų apsaugos priemonių laikinoji būsena galiojo 14 dienų nuo teismo nutarties priėmimo (CPK 147 str. 6 d.), t. y. 2012 m. birželio 5 d. buvo paskutinė diena, kai TAAR turėjo būti pakeista turto arešto akto būsena, jame konkrečiai nurodant, koks apeliantės turtas areštuojamas.Iš byloje esančių turto arešto aktų matyti, kad buvo areštuotas ne visas apeliantės turtas, nė viename turto arešto akte nenustatyta apribojimų reikalavimo teisėms į trečiuosius asmenis. Priešingai, juose nurodytas konkretus areštuojamas kilnojamasis turtas, taip pat įtvirtintos nuostatos, leidžiančios atsiskaityti su turto arešto akte nurodytu kreditoriumi, darbuotojais ir mokėti mokesčius biudžetui. Šiuo atveju Muitinės departamento mokėjimo pavedimu ir buvo apeliantės dalinai apmokama mokesčių skola valstybei, t. y. atsiskaitymas su valstybe.Apeliantės bankroto administratorius po 2013 m. vasario 19 d. Muitinės departamento rašto gavimo nesidomėjo savo prievolių įvykdymo pasekmėmis ir nesikreipė į teismą dėl minėto mokėjimo pripažinimo negaliojančiu. Tokiais savo veiksmais (neveikimu) sandoriui neprieštaravo. Apeliantės teiginiai dėl aplinkybių suvokimo ir žalingų sandorių identifikavimo traktuotini kaip gynybinė pozicija. Apeliantė nenurodo jokių pateisinamų priežasčių, dėl kurių ieškinio pateikimo teismui terminas buvo praleistas. Apeliantė ieškinį pareiškė ne CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana pagrindu, o dėl ginčijamo sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Todėl nėra pagrindo išsamiai nagrinėti klausimą, kuris nebuvo nurodytas kaip ieškinio pagrindas. Atsakovė VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Sprendimas priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų reikalavimų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Skunde išdėstyti argumentai dėl esminę reikšmę byloje turinčių įrodymų neištyrimo bei sprendimo nemotyvavimo yra deklaratyvaus pobūdžio. Teisme visi įrodymai buvo ištirti tinkamai ir išsamiai, taip pat išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Laikinosios apsaugos priemonės apeliantės turto atžvilgiu taikytos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi. Turto areštas 2012 m. gegužės 23 d. įregistruotas TAAR, suteikiant jam būseną „laikinas“. Arešto laikinoji būsena galiojo 14 dienų nuo teismo nutarties priėmimo dienos, t. y. iki 2012 m. birželio 5 d. imtinai (CPK 147 str. 6 d.). Todėl turto arešto aktas, kai 2012 m. birželio 6 d. Muitinės departamentas atliko 167 655 Lt mokėjimą VMI, jokios įtakos šiam pervedimo teisėtumui neturėjo ir negalėjo turėti, nes jau buvo negaliojantis. Įrodymų, kad 2012 m. birželio 5 d. Turto arešto akto duomenys buvo patikslinti, apeliantė nepateikė.Iš TAAR išrašo matyti, kad net ir galiojant laikinajam areštui, buvo leidžiama atsiskaityti su valstybe. Todėl nepriklausomai nuo arešto (ne)buvimo fakto bei jo masto, apeliantės pinigai galėjo būti panaudoti atsiskaitymui su valstybe, atstovaujamai VMI, kuriai apeliantė buvo skolinga. Dėl teisėtai atlikto mokėjimo apeliantės ir jos kreditorių teisės nepažeistos.Apeliantės bankroto administratorius apie ginčo sandorį informuotas Muitinės departamento 2013 m. vasario 19 d. raštu, todėl nuo šio rašto gavimo dienos laikoma, kad apeliantė sužinojo arba turėjo sužinoti apie jos teises pažeidžiantį sandorį. Ieškinys per įstatymų leidėjo nustatytą terminą nepareikštas, bylos nagrinėjimo metu apeliantė neprašė šio termino atnaujinti bei nenurodė jokių jo praleidimo svarbių priežasčių. Šį klausimą kelia tik apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Byloje nustatyta, kad apeliantė Muitinės departamentui 2012 m. kovo 31 d. ir 2012 m. balandžio 2 d. pateikė sąskaitas – faktūras bendrai 167 655 Lt (48 556,24 Eur) sumai. 2012 m. gegužės 18 d. VMI informavo, kad apeliantė turi mokestinę nepriemoką ir nurodė Muitinės departamentui apeliantei priklausančias išmokėti pinigines lėšas pervesti VMI. Muitinės departamentas 2012 m. birželio 6 d. pavedimu atliko mokėjimą VMI. Apeliantė ginčija minėtą Muitinės departamento atliktą mokėjimą kaip vienašalį sandorį, prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms, nes ginčo pavedimas padarytas esant apeliantės turtui taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms (CK 1.80 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindų, ieškinį atmetė. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliantė nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas (nepakankamai motyvuotas), kas sudaro pagrindą sprendimo panaikinimui (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus nepripažįsta pagrįstais.CPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįsta atvejus, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas netenkino reiškiamų reikalavimų. Šiuo atveju, visų pirma, jau vien apeliantės skunde nurodomi teiginiai neleidžia konstatuoti tokio skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo – ji pati nurodo, kad sprendimas nepakankamai motyvuotas, motyvai neišsamūs, neaiškūs, prieštaringi, nenuoseklūs ir nelogiški, t. y. apeliantė neneigia, jog motyvai yra, tik jie, apeliantės vertinimu, nėra išsamūs. Antra, iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė savo argumentaciją, kuria remiantis sprendė, jog ieškinio tenkinimui nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad motyvų procesiniame dokumentų teisingumas, išsamumas, pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti procesinio dokumento trūkumus šiais aspektais, tai savaime nereiškia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, kaip minėta, tokį pagrindą konstatuoti galima tik tuomet, kai procesiniame dokumente iš esmės visiškai nėra motyvų. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė ir kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.Apeliantė pareikštu ieškiniu ginčija vienašalį sandorį – 2012 m. birželio 6 d. Muitinės departamento atliktą mokėjimą VMI – kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, nes apeliantės turtui Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu TAAR 2012 m. gegužės 23 d. įregistruotas apeliantės turtui areštas. Apeliantės teigimu, Muitinės departamentas ginčijamo mokėjimo atlikti negalėjo, nes apeliantės turto areštas apėmė ir turtines teises. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ginčijamo mokėjimo metu apeliantės turtinės teisės nebuvo areštuotos, o apeliantei šias teismo išvadas kvestionuojant, spręstinas šio mokėjimo teisėtumo klausimas, visų pirma, įvertinant areštuotino turto apimtį, t. y. ar ginčo mokėjimo atlikimo metu buvo areštuotos apeliantės turtinės teisės. Iš apeliantės į bylą pateikto TAAR išrašo matyti, kad 2012 m. gegužės 23 d. įregistruotas turto arešto aktas, priimtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties pagrindu, kuriam suteikta būsena „Laikina“. Šiuo turto arešto aktu areštuotas apeliantei priklausantis neidentifikuotas turtas: piniginės lėšos, nekilnojamasis turtas bei kilnojamasis turtas, leidžiant atsiskaityti su kreditoriumi, valstybe, išmokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojams. Byloje neginčytina, kad apeliantė turėjo reikalavimo teisę į Muitinės departamentą pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras (nutarties 12 punktas), t. y. turėjo turtinę teisę. Tačiau apeliantė, turtines teises priskirdama prie kilnojamojo turto, teigia, kad teismas leidęs areštuoti apeliantės kilnojamąjį turtą, taikė areštą ir jos turtinėms teisėms. Su minėtu apeliantės argumentu pirmosios instancijos teismas nesutiko, su juo neturi pagrindo sutikti ir apeliacinės instancijos teismas.Pagal CK 1.97 straipsnio 1 dalies nuostatą, civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, yra skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius (CK 1.98 str. 1 d., 2 d.), o turtinės teisės yra apibūdinamos kaip civilinių teisių objektai – daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų (CK 1.112 str. 1 d.). Aukščiau nurodytas įstatyminis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad turtinė teisė yra savarankiška civilinių teisių objektų rūšis. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės taikytos tam tikroms turto rūšims, o ne turtui plačiąja prasme.Laikytini nepagrįstais apeliantės argumentai, kad turtinės teisės priskirtinos prie kilnojamojo turto, o areštavus pastarąjį turtą, areštuojamos ir turtinės teisės. Be šios nutarties 21 punkte nurodytų motyvų pažymėtina ir tai, kad CPK 145 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje laikinųjų apsaugos priemonių rūšis, nekilnojamojo daikto, kilnojamųjų daiktų, lėšų ir turtinių teisių areštas yra išskiriami kaip atskiri areštuotini objektai (CPK 145 str. 1 d. 1 p., 3 p.). Dėl to teismo nutartyje, kuria taikomos laikinosios apsaugos priemonės, turi būti aiškiai nurodoma konkreti taikytina laikinoji apsaugos priemonė, kurios atžvilgiu taikomi atitinkami suvaržymai (apribojimai) (CPK 147 str. 5 d.). Taigi, atsižvelgiant į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį bei į TAAR duomenis (šios nutarties 20 punktas), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2012 m. gegužės 22 d. nutartis neapėmė turtinių teisių arešto, dėl ko Muitinės departamento ginčo mokėjimo pavedimas pagrįstai laikytas teisėtu. Neginčytina, kad 2012 m. gegužės 23 d. TAAR įregistravus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. taikytą apeliantės turto areštą, jam suteikta „Laikina“ būsena, kas reiškia, kad, nesikreipus į antstolį ir nepatikslinus areštuotino turto išsamių duomenų, laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos (ginčo laikotarpiu aktuali redakcija CPK 147 str. 6 d.). Apeliantei nepateikus įrodymų, kad arešto būsena buvo pakeista, t. y. kad per 14 dienų buvo kreiptasi į antstolį dėl areštuotino turto suradimo ir aprašymo bei nesant tokių duomenų TAAR, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju laikinoji arešto būsena galiojo iki 2012 m. birželio 5 d. Šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių neišregistravus iš TAAR, jos 2012 m. birželio 6 d. galiojo, nes CPK 147 straipsnio 6 dalis sieja laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaigos momentą su 14 dienų suėjimu, o ne faktinio jų išregistravimo momentu.Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka tiek su pirmosios instancijos teismu, tiek su atsakovais, kad nepriklausomai nuo arešto (ne)buvimo fakto bei arešto masto, apeliantei buvo leidžiama atsiskaityti su valstybe (šios nutarties 20 punktas). Todėl bet kuriuo atveju apeliantei priklausančios išmokėti lėšos galėjo būti panaudotos atsiskaitymui su valstybe, kas šiuo atveju ir buvo padaryta – Muitinės departamentas atliko ginčo mokėjimą pagal VMI pareikalavimą, apeliantei turint mokestinę nepriemoką. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad apeliantės ginčijamas Muitinės departamento atliktas mokėjimas VMI neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl jį laikyti niekiniu ir negaliojančiu nėra pagrindo (CK 1.80 str. 1 d.). Be to, Muitinės departamento ginčo mokėjimą laikant teisėtu, nėra pagrindo išvadai, kad juo buvo pažeistos apeliantės ir jos kreditorių teisės.

Dėl sandorio negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu

Apeliantė kvestionuoja skundžiamame sprendime išdėstytus argumentus, kuriais teismas sprendė ginčo mokėjimo galiojimo klausimą, taikant actio Pauliana (CK 6.66 str.) institutą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinyje reiškiamus reikalavimus bei aplinkybes, kuriomis jie grindžiami – ieškinio faktinį pagrindą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad ieškinys pareikštas ir actio Pauliana pagrindu kaip pažeidžiantis kreditorių teises. Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra ieškinio pateikimas, kuriame, be kitų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Pažymėtina, kad šie du ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką bei nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą. Nagrinėjamu atveju apeliantė ieškinį pareiškė dėl ginčijamo sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškinyje nenurodytos jokios kitos aplinkybės, kurioms esant galima būtų spręsti, kad ieškinys pareikštas ir actio Pauliana pagrindu, t. y. ieškinyje apskritai nenurodomos ir neanalizuojamos būtinos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos, kurių visuma sudarytų pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 6.66 str.). Vien tai, jog apeliantė nurodo, kad ginčijamu sandoriu (atliktu mokėjimu) yra pažeidžiamos jos bei kreditorių teisės, nesuponuoja išvados, kad sandoris ginčijamas (ir) actio Pauliana instituto taikymu. Apeliantei nereiškiant ieškinio actio Pauliana (CK 6.66 str.) pagrindu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė bylos nagrinėjimo ribas (CPK 265 str. 2 d.), dėl ko skundžiamame sprendime nurodomi argumentai, susiję su actio Pauliana instituto taikymu, šalintini iš sprendimo motyvuojamosios dalies. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, pašalinant iš motyvuojamosios jo dalies teismo argumentus, susijusius su actio Pauliana instituto taikymu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies teismo motyvus, susijusius su actio Pauliana instituto taikymu.