Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-12973-947/2013 pagal ieškovės VšĮ „Auki sveikas“ ieškinį atsakovams A. D., G. N., A. B., tretiesiems asmenims VšĮ „Kauno kraujo centras“, BUAB „Kraujo donorystės centras“, R. Š., VĮ Registrų centrui, notarei L. P., dėl juridinio asmens organo sprendimo ir dalininko teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Įstaigai gavus 2013-01-11 ir 2013-05-29 pranešimus apie Įstaigos dalininkų pasikeitimus, kuriuose atitinkamai nurodoma, jog Įstaigos dalininkais tapo A. B. ir A. D., R. Š. kilo pareiga dalininkų pasikeitimus fiksuoti Žurnale, tačiau vietoj šio veiksmo atlikimo Juridinių asmenų registrui buvo pateiktas 2013-05-31 pranešimas apie galimus tariamai neteisėtus veiksmus. Šios aplinkybės patvirtinta, jog ieškovei dar iki 2013-06-07 buvo žinoma, tai, jog atsakovas yra teisėtas ir vienintelis Įstaigos dalininkas, o ne nežinomas asmuo, kuris neteisėtai bando perimti Įstaigos valdymą. Atsakovas neabejoja R. Š. veiksmų neteisėtumu ir neabejotinu ieškovės siekiu neteisėtai perimti Įstaigos valdymą, tame tarpe neleidžiant tikriesiems ir teisėtiems Įstaigos dalininkams ir valdymo organams įregistruoti jau pakeistų Įstaigos duomenų.

Teismas 2013-07-03 nutartimi pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones pažeidė šalių ekonomiškumo, proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principus. Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, kad ekonomiškumo principais reiškia, jog „teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui užtikrinti“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-02-12 nutartis Nr. 2-221/2009). Ekonomiškumo principas teismų praktikoje aiškinamas sistemiškai su teisingumo bei šalių lygiateisiškumo principais nurodant, kad turi būti išlaikoma proceso šalių interesų pusiausvyra, o „laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-02-12 nutartis Nr. 2-221/2009), bei „taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti atsižvelgiama ne tik į ieškovo, bet ir į pagrįstus atsakovo interesus <...>, užtikrinimo priemonių taikymo padarinius atsakovui <...>. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai.“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-12-31 nutartis Nr. 2-949/2008). Ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo A. D. interesus. Tuo tarpu teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidė visus nurodytus principus, kadangi jos tenkina išimtinai ieškovės neteisėtus interesus, t. y. ieškovė nevaržomai kontroliuoja Įstaigą. Į atsakovo interesus nebuvo atsižvelgta, kadangi dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas yra praradęs bet kokią Įstaigos kontrolę ir net galimybę ją atgauti. Iš esmės ginčas yra kilęs dėl Įstaigos kontrolės, t. y., kuris asmuo yra teisėtas Įstaigos dalininkas, kuriam asmeniui priklauso su Įstaiga susijusios turtinės ir neturtinės teisės, tame tarpe ir paskirti Įstaigos valdymo organus, tačiau teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja išimtinai tik visas atsakovo A. D. turtines ir neturtines teises. Netoleruotina tokia situacija, kai atsakovo interesų apsauga yra maksimaliai apribota dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o ieškovė ir jai pavaldūs valdymo organai, t. y. neteisėtai paskirtas naujasis Įstaigos direktoriaus, neteisėtai sudaryta valdyba bei tokios teisės neturintys asmenys, kontroliuoja ir valdo Įstaigą ir ieškovės naudai įgyvendina visus pastarojo tiek tariamai teisėtus ir įstatymų garantuojamus, tiek teisei ir teisingumui prieštaraujančius nurodymus. Tikėtina, kad ieškovė bei jai pavaldūs asmenys imsis Įstaigos dokumentų naikinimo ir klastojimo veiksmų, kuriais bus siekiama sunaikinti atsakovo teiginius pagrindžiančius dokumentus bei suklastoti dokumentus, kuriais būtų remiamasi siekiant suklaidinti teismą. Be to, ieškovė bei jai pavaldūs asmenys gali siekti pasisavinti, paslėpti arba išvaistyti Įstaigos turtą, kas savo ruožtu lemtų Įstaigos bankrotą bei tai, kad šiuo atskiruoju skundu reiškiami reikalavimai liktų nepatenkinti, sunkiai įgyvendinami arba netektų prasmės. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neteisingos, neproporcingos, neekonomiškos, pažeidžiančios šalių interesų pusiausvyrą, dėl to yra naikintinos. Atitinkamai, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas nebūtų panaikintas, yra didelė tikimybė, kad dėl ieškovės ir su ja kartu veikiančių asmenų neteisėtų veiksmų bus iš anksto nulemtas teismo galutinio sprendimo turinys, nes atsakovas negalės pasiremti Įstaigoje laikomais ir ieškovės iniciatyva sunaikintais dokumentais. Tokia situacija prieštarautų laikinųjų apsaugos teisių esmei bei iš esmės ir a priori nulemtų bylos baigtį, vien dėl netinkamai teismo pritaikytų procesinių poveikio priemonių.

Remiantis nutartyje išdėstyta argumentacija, pagrįstai manytina, jog nutartį priėmusi teisėja gali turėti išankstinį neigiamą nusistatymą atsakovo atžvilgiu ir tai, koks galutinis teismo sprendimas bus priimtas. Teismas nurodė, kad „Ieškovas savo prašyme nurodė, bei jos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad buvo siekiama atlikti su Įstaiga susijusius neteisėtus veiksmus, t. y. perimti Įstaigos valdymą, grindžiant šį perėmimą sprendimu ir perleidimo sutartimi. Reikalavimai pripažinti šiuos juridinius faktus negaliojančiais dėl šiame ieškinyje išdėstytų argumentų negali būti vertinami kaip prima facie nepagrįsti, nes išdėstyti argumentai aiškiai patvirtina, jog ginčijami aktai buvo priimti absoliučiai ignoruojant visų įstaigos dalininkų interesus (jiems apie tai net nepranešant) ir pažeidžiant visą eilę imperatyviųjų teisės normų bei turint absoliučiai nesąžiningus ketinimus.“ Tokia kategoriška argumentacija ieškovės pateiktų aplinkybių atžvilgiu, kai nėra išklausyta kita ginčo šalis, t. y. atsakovas, kelia abejonių ar nutartis priimta nepažeidžiant CPK įtvirtintų teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principo. Taip pat nesuprantama, kokiu pagrindu atsirado toks išankstinis teismo neigiamas nusistatymas atsakovo ir teigiamas nusistatymas ieškovės atžvilgiu.

Pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas pažeidžia ekonomiškumo principą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad „<...> taikant laikinąsias apsaugos priemones pradiniame teisminio proceso etape, kai <...> neturima objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą, teismas gali laikinąsias apsaugos priemones taikyti mažesniu nei ieškinio suma mastu“ (Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, Teismų praktika Nr. 34, 2010-12-15). Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgą, atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes, kad ieškovė savo teiginius apie atsakovo nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus grindžia tik melagingais teiginiais ir suklastotais dokumentais, nepateikia jokių aplinkybių, kad atsakovas faktiškai bent kokiu būdu būtų padaręs žalos Įstaigai, ieškovei ar kitiems asmenims ir atvirkščiai, atsakovas pateikia teismui ieškovės ir su ja kartu veikiančių asmenų neteisėtus ir žalingus veiksmus patvirtinančius įrodymus, nėra pagrindo teigti kad atsakovas nevykdytų ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo vykdymą. Todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones visu mastu, t. y. atsakovui apribojant visas Įstaigos dalininko turtines ir neturtines teises, ypač tas, kurios nėra susijusios su sprendimo įgyvendinimu, kadangi nėra nustatytos jokios aplinkybės pagrindžiančios fakto, kad atsakovas vengs vykdyti galutinį teismo sprendimą.

Nutartimi yra patvirtintas faktas, jog Įstaigos vykdoma veikla atitinka viešąjį interesą. Tikėtina, jog nepanaikinus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė ir kiti Įstaigos dalininkais neteisėtai prisistatantys asmenys, gali sąmoningai privesti Įstaigą prie žlugimo ir/ar veiklos nutraukimo, kuo būtų pažeistas viešasis interesas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „<...> net ir tuo atveju, kai egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, jeigu jomis bus pažeidžiamas viešasis interesas – valstybės pripažintas ir teisės ginamas visuomeninis interesas“ (LAT 2006-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006). Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, jog sąvoka „viešasis interesas“ apima pagrindinius principus, kuriais yra grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas, o bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę, todėl jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, daryti neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-01-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-62/2009, 2008-12-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-932/2008). Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką bei atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes, nekyla jokios abejonės, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovui pažeidžia viešąjį interesą, kadangi tokiu būdu nėra užtikrinamas Įstaigos veiklos tęstinumas, kyla grėsmė Įstaigos kaip juridinio asmens egzistavimui.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė (t. 2, b. l. 119–128, civilinės bylos Nr. 2-12973-947/2013 dalis) prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013-07-03 nutartį palikti nepakeistą. Atsakovo atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Iš esmės absoliučiai didžioji dalis atsakovo atskirojo skundo argumentų yra skirta neva ieškinio nepagrįstumui pagrįsti ir atsakovo pateikiami argumentai yra orientuoti visiškai ne į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, o į ginčo išsprendimą iš esmės, nes yra pateikiami argumentai dėl bylos esmės. Argumentai dėl bylos esmės, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/netaikymo, nėra vertinami. Atsakovas nepateikė argumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o pateikė pažodžiui savo poziciją, išdėstytą atsiliepimuose ir kituose procesiniuose dokumentuose kitose civilinėse bylose, net nesivargindamas jų tarpusavyje suderinti. Šie argumentai neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes yra tikslingai orientuoti tik į civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog „teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Teismai paprastai netaiko laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kai ieškovas tikėtinai nepagrindžia ieškinio reikalavimų, tik tais atvejais, kai ieškovas reiškia neįtikėtinus ir daugiau negu abejotinus reikalavimus. Ieškinio reikalavimų pagrįstumo preliminarus įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo ir ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo ir teisėtumo“ (2012-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-599/2012).

Šiuo atveju teismui nekilo jokių abejonių dėl ieškinio prima facie pagrįstumo ir tai, be kita ko, sudarė pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Atskirajame skunde nėra pateikta argumentų, kurie paneigtų ieškinio prima facie pagrįstumą, t. y. leistų vertinti pareikštus reikalavimus kaip akivaizdžiai nepagrįstus.

Atsakovas teigia, jog ieškovė, BUAB „Kraujo donorystės centras“ ir R. Š. negali būti vertinami kaip Įstaigos dalininkai, nes tokiais Įstaigos dalininkais niekada nebuvo, o Įstaigos valdymo organai (direktorius ir valdyba) yra paskirti neteisėtai. Tokie atsakovo teiginiai niekuo pagrįsti. Įstaiga yra juridinis asmuo, kuris buvo įregistruotas 2012-09-05 ir kurio esminis veiklos tikslas – aprūpinti asmens sveikatos priežiūros įstaigas krauju, jo komponentais ir preparatais. Įstaigos dalininkų registracijos žurnalas patvirtina, kad Įstaigoje iš viso yra 3 dalininkai, kurių bendra įnašų (dalių) suma sudaro 12 000 Lt ir bendrai suteikia 120 balsų, ir kurių duomenys bei konkretūs dalių (turtinių įnašų) dydžiai – UAB „Kraujo donorystės centras“ sudaro 100 Lt, kas atitinkamai suteikia 1 balsą; R. Š. sudaro 6 000 Lt, kas atitinkamai suteikia 60 balsų; ieškovės sudaro 5 900 Lt, kas atitinkamai suteikia 59 balsus. Aplinkybę, jog ieškovė, BUAB „Kraujo donorystės centras“ ir R. Š. yra tikrieji Įstaigos dalininkai ir asmenys, įgalioti priimti sprendimus, patvirtina rašytiniai įrodymai: Įstaigos dalininkų registracijos žurnalas; ieškovės 2012-09-07 Prašymas ir Įstaigos vienintelio dalininko (savininko) 2012-09-07 sprendimas; R. Š. 2012-09-10 Prašymas ir Įstaigos vienintelio dalininko (savininko) 2012-09-11 sprendimas; dalininkų įnašų įmokėjimą patvirtinantys dokumentai; 2012-12-31 Dalininko teisių perleidimo–perėmimo sutartis; BUAB „Kraujo donorystės centras“ finansinės atskaitomybės dokumentai. BUAB „Kraujo donorystės centras“ finansinės atskaitomybės dokumentai aiškiai patvirtina tai, kad Įstaigos dalininko teisės iki šiol tebėra apskaitomos kaip BUAB „Kraujo donorystės centras“ turtas ir aiškiai paneigia atsakovo teiginius, jog BUAB „Kraujo donorystės centras“ tokio turto savo finansinės atskaitomybės dokumentuose neapskaitinėjo ir šį turtą neva yra įgijęs atsakovas. Nurodytos aplinkybės ir įrodymai aiškiai paneigia subjektyvias ir jokiais įrodymais nepagrįstas atsakovo prielaidas apie neva netikrus Įstaigos dalininkus. Įstaigos valdymo organai buvo paskirti 2013-05-20 ir 2013-06-13 visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimų pagrindu. Susirinkimų dokumentacija patvirtina, jog visi minėti sprendimai buvo priimti tikrųjų Įstaigos dalininkų ir laikantis teisės aktų nustatytos privalomos tvarkos visi sprendimai yra įregistruoti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre.

Atsakovas savo, kaip Įstaigos dalininko, statusą grindžia 2013-05-29 sutartimi, kuri, net jei ir būtų buvusi sudaryta, vertintina kaip niekinis (nuo sudarymo momento negaliojantis) sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Kauno apygardos teismas 2012-12-21 priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. B2-2902-260/2013, kuria UAB „Kraujo donorystės centras“ turto atžvilgiu buvo pritaikytas areštas tol, kol bus išspręstas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Nuo Kauno apygardos teismo 2012-12-21 nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2902-260/2013 priėmimo nebuvo galimas disponavimas UAB „Kraujo donorystės centras“ turtu (tame tarpe Įstaigos dalininko teisėmis). Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, jog „Teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo“. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas aiškiai nustato terminą, iki kurio galioja taikomas areštas, t. y. iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Šios normos tikslas yra taikyti areštą tam, kad būtų išsaugotas turimas turtas ir jis nebūtų perleistas tretiesiems asmenims. Tokios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, jog bankroto byla buvo iškelta Lietuvos apeliaciniam teismui 2013-06-27 priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1700/2013, patvirtina, jog 2013-05-29 dalininko teisių perleidimo sutartis negalėjo būti sudaryta dėl taikomo arešto. Be to, Kauno apygardos teismo 2012-12-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2902-260/2013 aiškiai nurodyta, jog yra areštuojamas visas į UAB „Kraujo donorystės centras“ balansą įtrauktas turtas. Taigi 2013-05-29 sutartimi buvo perleistas turtas (dalininko teisės), kuris dėl taikomo arešto iš viso negalėjo būti perleistas.

2012-12-31 Dalininko teisių perleidimo–perėmimo sutarties pagrindu R. Š. visas savo turėtas dalininko teises perleido BUAB „Kraujo donorystės centras“, kuris tapo Įstaigos dalininku, kurio dalis lygi 100 Lt. Itin svarbi yra ta aplinkybė, jog visos R. Š. turėtos ir UAB „Kraujo donorystės centras“ įgytos Įstaigos dalininko teisės buvo ir tebėra įkeistos UAB „Primerus vestus“ naudai. Remiantis įkeitimo sandorio 9 d. 4.1. p., dalininko teisių perleidimas yra galimas tik gavus kreditoriaus rašytinį sutikimą. Kaip patvirtina UAB „Primerus vestus“ 2013-06-17 Patvirtinimas, UAB „Primerus vestus“ nėra davusi jokio kito sutikimo, išskyrus sutikimą dalininko teisių perleidimui UAB „Kraujo donorystės centras“. Priešingai nei 2012-12-31 Dalininko teisių perleidimo–perėmimo sutartyje, 2013-05-29 sutartyje apie tokį įkeitimo faktą ir perleidžiamų turtinių teisių konkrečią vertę nėra visiškai nieko užsimenama. Dėl to nekyla abejonių, jog 2013-05-29 sutartis, atsiribojant nuo jų klastojimo fakto, buvo sudaryta negavus būtino kreditoriaus sutikimo. Dalininko teisių perleidimo sutartis yra negaliojanti, nes ja buvo perleistos dalininko teisės neįvykdžius būtinosios sąlygos, t. y. negavus būtino rašytinio kreditoriaus sutikimo.

Išdėstyti argumentai aiškiai patvirtina, jog sandoriai, kuriais neva grindžiamas atsakovo Įstaigos dalininkų teisių įgijimas, bet kokiu atveju vertintini kaip niekiniai nuo pat jų sudarymo momento, t. y. nesukeliantys jokių teisinių padarinių (CK 1.78 str. 1 d., 1.80 str.), o atitinkamai atsakovas vertintinas kaip asmuo, kuris niekada nesinaudojo ir neturėjo teisės naudotis Įstaigos dalininko teisėmis.

Ieškovės išdėstyti argumentai aiškiai patvirtina atsakovo sistemingą nesąžiningumą, kai, visiškai ignoruojant Viešųjų įstaigų įstatymo ir Įstaigos įstatų nustatytus imperatyvius reikalavimus dėl Įstaigos visuotinio dalininko susirinkimo šaukimo ir sprendimų priėmimo, apgaulingai apsimetant vieninteliu Įstaigos dalininku, yra vienasmeniškai priimami sprendimai, turintys itin didelę reikšmę Įstaigai ir jos teisėtiems dalininkams (naujo vadovo skyrimas, įstatų keitimas), kuriuos gali priimti tik visi Įstaigos dalininkai visuotiniame dalininkų susirinkime. Tokie atsakovo veiksmai yra tikslingai orientuoti į Įstaigos valdymo perėmimą. Būtent tokias neteisėtas pasekmes pačiame pirminiame jų kilimo etape ir užkerta nutartimi taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Tokių pasekmių absoliučiai realų pavojų aiškiai patvirtina ir paties atsakovo veiksmai, kai jis 2013-06-05 sprendimą pateikė registro tvarkytojui ir bandė tokiu būdu per valstybės instituciją (įmonę) įvykdyti Įstaigos valdymo perėmimą. Atsakovas ir pats pripažįsta, jog panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, jis priiminėtų sprendimus, susijusius su Įstaiga, o tai akivaizdžiai patvirtina riziką dėl galimo sprendimo įvykdymo. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas tariamas dalininko teises gali perleisti kitiems asmenims ar gali bandyti paskirti naujus Įstaigos valdymo organus ir pan., kas savaime reikštų, jog ieškinio patenkinimas prarastų bet kokią prasmę.

Atskirajame skunde teigiama, jog, palikus galioti nutartimi taikomas laikinąsias apsaugos priemones, gali sutrikti Įstaigos veikla, susijusi su gydymo įstaigų aprūpinimu krauju. Tačiau tokia veikla objektyviai negali sutrikti, nes Įstaiga, remiantis 2013-04-26 Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos Įsakymu „Dėl viešosios įstaigos „Kauno kraujo centras“ licencijoje nurodytos paslaugos sustabdymo“ Nr. T1-543, tokios veiklos negali vykdyti jau nuo 2013-04-26. Itin kritiškai vertintina tai, kad niekada iki šiol nei A. B., nei atsakovas, nei karto per santykinai itin ilgą laiką nebuvo priėmę jokių sprendimų ir prisistatę Įstaigai ar jos vadovui. Be to, atsakovas neva priimdamas sprendimus dėl Įstaigos direktoriaus keitimo (2013-06-05) apie tai neinformavo nei Įstaigos, nei Įstaigos direktoriaus ir net nepasidomėjo, ar Įstaigoje nėra kitų dalininkų. Tokio pobūdžio aplinkybės tik dar kartą patvirtina, jog atsakovas iš esmės nieko nežino apie tikrąją Įstaigos padėtį ir tai tik papildomai patvirtina atsakovo pozicijos nenuoseklumą ir nepagrįstumą bei tai, kad atskirasis skundas tėra grindžiamas visa eile su realybe iš esmės prasilenkiančių prielaidų.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2013-07-03 nutartimi tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ieškiniu ginčija atsakovo A. D., veikusio kaip vienintelis VšĮ „Kauno kraujo centras“ dalininkas, 2013-06-05 Sprendimą, kuriuo nuspręsta pakeisti įstaigos įstatus, suteikti atsakovui A. D. įgalinimus pasirašyti naujus įstaigos įstatus, atšaukti įstaigos vadovą R. Š. iš pareigų, paskutine įgaliojimų diena laikant 2013-06-05, nauju įstaigos vadovu paskirti G. N., įgalioti G. N. atstovauti įstaigą, vykdant atliktų pakeitimų įregistravimą, taip pat atsakovė ginčija atsakovo A. D. 2013-05-29 su atsakovu A. B. sudarytą VšĮ „Kauno kraujo centras“ dalininko teisių perleidimo sutartį. Taigi ginčas vyksta dėl Įstaigos dalininko teisių, t. y. dėl to, kuris asmuo yra teisėtas Įstaigos dalininkas, kuriam asmeniui priklauso su Įstaiga susijusios turtinės ir neturtinės teisės. Teismas, skundžiama nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pripažino, kad, siekiant, jog būtų išvengta dėl atsakovo A. D. veiksmų galinčios atsirasti žalos iki kol bus priimtas teismo sprendimas dėl šio ieškinio, būtina sustabdyti atsakovo A. D., veikusio kaip vienintelis VšĮ „Kauno kraujo centras“ dalininkas, 2013-06-05 sprendimo vykdymą ir uždrausti atsakovui A. D. ir atsakovo prašymu bet kokiems tretiesiems asmenims atlikti bet kokio pobūdžio veiksmus, susijusius su nurodyto sprendimo įgyvendinimu, uždrausti atsakovui A. D. naudotis visomis tiek turtinėmis, tiek neturtinėmis VšĮ „Kauno kraujo centras“ dalininko teisėmis, kurios kildinamos iš 2013-05-29 su atsakovu A. B. sudarytos VšĮ „Kauno kraujo centras“ dalininko teisių perleidimo sutarties bei uždrausti atsakovui A. D. bet kokiu būdu perleisti ir apsunkinti VšĮ „Kauno kraujo centras“ dalininko teises, kurių įgijimas grindžiamas 2013-05-29 su atsakovu A. B. sudaryta VšĮ „Kauno kraujo centras“ dalininko teisių perleidimo sutartimi.

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Taigi, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti tiek ieškinio prima facie pagrįstumą, tiek įsitikinti egzistuojant grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali komplikuotis nuo jo įvykdymo pasunkėjimo iki tapimo visiškai neįvykdomu.

Didžioji dalis atskirojo skundo argumentų yra dėl bylos esmės (t. 1, b. l. 145–163, civilinės bylos Nr. 2-12973-947/2013 dalis) ir ieškovės ieškinio nepagrįstumo, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, išskyrus dėl argumentų, susijusių su tikėtinu ieškinio reikalavimų pagrindimu.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodyta apie tikėtiną ieškinio reikalavimų pagrindimą. Ar ieškinys iš tiesų yra pagrįstas ir gali būti tenkinamas, bus nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d.). Toks nagrinėjimas neatliekamas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl ieškinio tikėtinumo vertinimui negalima kelti tokių pačių kokybinių reikalavimų, kurie privalomi priimant sprendimą dėl ginčo esmės, – teismui pakanka įsitikinti, kad pareikštas ieškinys galėtų būti tenkinamas. Pagal ieškovės nurodomas ir įrodinėjamas aplinkybes dėl atsakovo A. D. su atsakovu A. B. sudarytos 2013-05-29 VšĮ „Kauno kraujo centras“ dalininko teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir 2013-06-05 sprendimo pripažinimo negaliojančiu prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad ieškovės reikalavimai apskritai negalėtų būti tenkinami. Kaip matyti iš bylos medžiagos (Įstaigos dalininkų registracijos žurnalo, ieškovės 2012-09-07 prašymo ir Įstaigos vienintelio dalininko (savininko) 2012-09-07 sprendimo, R. Š. 2012-09-10 prašymo ir Įstaigos vienintelio dalininko (savininko) 2012-09-11 sprendimo, dalininkų įnašų įmokėjimo dokumentų, 2012-12-31 Dalininko teisių perleidimo–perėmimo sutarties, BUAB „Kraujo donorystės centras“ finansinės atskaitomybės dokumentų), Įstaigoje yra 3 dalininkai – ieškovė, R. Š. ir BUAB „Kraujo donorystės centras“. Iš BUAB „Kraujo donorystės centras“ finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad Įstaigos dalininko teisės iki šiol tebėra apskaitomos kaip BUAB „Kraujo donorystės centras“ turtas. Įstaigos valdymo organai, paskirti 2013-05-20 ir 2013-06-13 visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimų pagrindu, yra įregistruoti Juridinių asmenų registre (t. 1, b. l. 13–19, 26–33, 51–57, 75–78, 81–101 civilinės bylos Nr. 2-12973-947/2013 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą prielaidą, kad toks ieškinys yra galimas, teismui nekilo abejonių dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, kas sudarė pagrindą nagrinėti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčas tarp šalių nesprendžiamas, o tik atsižvelgiama, ar prašomos taikyti priemonės susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, ar jos iš tiesų gali užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, ar egzistuoja reali grėsmė, kad netaikius šių priemonių būtų nebeįmanoma arba labai sudėtinga įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą (CPK 144 str. 1 d.). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų (ketinamų pareikšti) reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus (numatomus pareikšti) ieškinio reikalavimus, todėl laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo saugojimu, negali būti taikoma kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK 145 str. 2 d.). Dėl nurodyto darytina išvada, jog konkreti laikinoji apsaugos priemonė gali būti pritaikyta tik tada, jei ji gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tuo tarpu laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ieškovo pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškiniu ginčija 2013-05-29 dalininko teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. B. ir A. D., taip pat prašo pripažinti negaliojančiu atsakovo A. D., veikusio kaip vienintelis VšĮ „Kauno kraujo centras“ dalininkas, 2013-06-05 sprendimą, kuriuo nuspręsta pakeisti įstaigos įstatus, suteikti atsakovui A. D. įgalinimus pasirašyti naujus įstaigos įstatus, atšaukti įstaigos vadovą R. Š. iš pareigų, paskutine įgaliojimų diena laikant 2013-06-05, nauju įstaigos vadovu paskirti G. N., įgalioti G. N. atstovauti įstaigą, vykdant atliktų pakeitimų įregistravimą. Taigi ginčijamas sandoris, kurio pagrindu atsakovas A. D. įgijo VšĮ „Kauno kraujo centras“ dalininko teises, ir atsakovo kaip vienintelio dalininko priimtą sprendimą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog ieškovė yra viena iš trijų dalininkų, turinti 49,17 proc. balsų arba 59 balsus. Todėl, apeliacinio teismo vertinimu, pripažinus ginčo dalininko teisių perleidimo sutartį negaliojančia, atsakovas netektų teisės 2013-06-05 sprendimo pagrindu Juridinių asmenų registre įregistruoti naujai paskirto įstaigos vadovo bei įstaigos įstatų. Dėl nurodytų aplinkybių laikinoji apsaugos priemonė – 2013-06-05 sprendimo vykdymo sustabdymas – yra susijusi su byloje pareikštais reikalavimais bei užtikrinanti teismo sprendimo vykdymą tuo atveju, jeigu ieškinys būtų patenkintas.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidė šalių ekonomiškumo, proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principus, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nežinodamas atsakovo paaiškinimų ir tik nepagrįstai naiviai pasitikėdamas deklaratyviais ir melagingais ieškovės ir jos atstovo teiginiais. Be to, apelianto įsitikinimu, nebuvo nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios faktą, kad atsakovas vengs vykdyti galutinį teismo sprendimą, t. y. nebuvo konstatuota sprendimo nevykdymo reali grėsmė, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamuoju atveju pažeidžia viešąjį interesą. Apeliacinis teismas su šiais argumentais nesutinka.

Šalių ekonomiškumo, proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principų pažeidimą apeliantas iš esmės grindė aplinkybėmis, kad „atsakovo interesų apsauga yra maksimaliai apribota dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o ieškovė ir jai pavaldūs valdymo organai, t. y. neteisėtai paskirtas naujasis Įstaigos direktoriaus, neteisėtai sudaryta valdyba bei tokios teisės neturintys asmenys, kontroliuoja ir valdo Įstaigą ir ieškovės naudai įgyvendina visus pastarojo tiek tariamai teisėtus ir įstatymų garantuojamus, tiek teisei ir teisingumui prieštaraujančius nurodymus. Tikėtina, kad ieškovė bei jai pavaldūs asmenys imsis Įstaigos dokumentų naikinimo ir klastojimo veiksmų, kuriais bus siekiama sunaikinti atsakovo teiginius pagrindžiančius dokumentus bei suklastoti dokumentus, kuriais būtų remiamasi siekiant suklaidinti teismą. Be to, ieškovė bei jai pavaldūs asmenys gali siekti pasisavinti, paslėpti arba išvaistyti Įstaigos turtą, kas savo ruožtu lemtų Įstaigos bankrotą“. Tačiau pažymėtina, jog šioms aplinkybėms įrodyti apeliantas nepateikė jokių duomenų (CPK 178 str.). Nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų ir byloje nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, atskirojo skundo argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje lemia proporcingumo, ekonomiškumo principų pažeidimą, yra vertintinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais suvaržymais, o, siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo ir šalių interesų pusiausvyros, minėti suvaržymai nagrinėjamu atveju yra būtini ir negali būti vertintini kaip proporcingumo, ekonomiškumo principų pažeidimas.

Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir atsakovo argumentus, kad nutartį priėmusi teisėja galėjo turėti išankstinį neigiamą nusistatymą atsakovo atžvilgiui, kad nutartis priimta pažeidžiant CPK įtvirtintus teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principus.

Aplinkybė, jog buvo patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali būti vertinama kaip išankstinis teismo neigiamas nusistatymas atsakovo ir teigiamas nusistatymas ieškovės atžvilgiu. Bylos duomenys patvirtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas paskyrė nagrinėti teismo posėdyje 2013-07-01. Apie teismo posėdį buvo pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims. 2013-07-01 vykusiame teismo posėdyje paskelbta pertrauka iki 2013-07-03 15 val., kad teismui būtų pateikti duomenys apie atsakovų ir trečiųjų asmenų informavimą apie teismo posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių. 2013-07-03 vykusiame teismo posėdyje nustatyta, kad teismo šaukimai apie teismo posėdį grįžo įteikti atsakovams A. B., A. D., tretiesiems asmenims VĮ Registrų centrui ir notarei (t. 1, b. l. 107–108 civilinės bylos Nr. 2-12973-947/2013 dalis). Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai dėl teismo šališkumo ir neigiamo teismo nusistatymo atsakovo atžvilgiu, kadangi atsakovui buvo suteikta galimybė savo argumentus pareikšti teismo posėdžio metu, apie kurį atsakovas buvo tinkamai informuotas.

Atskirojo skundo nagrinėjimo metu Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2013-09-04 nutartimi, įsiteisėjusia 2013-09-17, VšĮ „Kauno kraujo centras“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalį įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, apelianto argumentai dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto ir pažeisto viešojo intereso yra nereikšmingi, kadangi Įmonę nuo 2013-09-17 valdo (administruoja) teismo paskirtas bankroto administratorius.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra jokio pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.