- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-18
- Bylos Nr.
- 2A-591-943/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00173-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Antanas Rudzinskas, Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3479-614/2016 pagal minėto ieškovo ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia ab initio (lot. nuo sudarymo momento) 2011 m. birželio 1 d. tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110601L990002, nustatyti, kad ieškovo atsakovei pervestos lėšos laikytinos banko indėliu ir yra draudžiamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas nurodė, jog su atsakove sudarė obligacijų pasirašymo sutartį pagal kurią už 8 684,40 Eur (29 985,51 Lt) įsigijo 300 vnt. obligacijų. Ieškovas pirmą kartą sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, tačiau nebūtų investavęs, jei nebūtų įtikintas banko darbuotojos, jog investuoti yra finansiškai naudinga, o rizikos sudarant tokią sutartį nėra, nes banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti. Ieškovas nebuvo informuotas apie esmines obligacijų sutarties sąlygas, savo pinigines lėšas investavo į obligacijas visiškai nesuvokdamas šios investicijos realios rizikos ir nežinodamas, kad jo piniginės lėšos nėra apdraustos bei gali būti prarastos. Ieškovas tikėjosi, kad atgaus sumokėtą kainą ir papildomai sutartyje nustatytas 4 procentų palūkanas. Atsakovė neatsižvelgė į ieškovo individualias savybes, jo patirtį investuojant, neįvertino ar sutartis atitinka geriausius kliento interesus, t. y. pasinaudojo ieškovo neišprusimu investavimo ir finansavimo srityje. Nors tarp ieškovo ir atsakovės sudarytoje sutartyje nurodyta, jog investuotojas yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, tai nepatvirtina, kad jis buvo supažindintas su pasekmėmis, kylančiomis banko bankroto atveju. Ieškovo įsitikinimu, teismui pripažinus tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia, teismas turėtų nustatyti, jog ieškovo atsakovei pervesta pinigų suma laikytina ieškovo indėliu banke, kuris yra draustas indėlių ir investicijų draudimu. Atsiliepime į ieškinį atsakovė su ieškiniu nesutiko, teismo prašė jį atmesti. Ieškovas siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas) tikėdamasis gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą ir tai jam buvo suprantama. Ieškovas sudarydamas ginčijamą sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas teisines pasekmes. Protingumo principas reikalauja, jog asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Atsakovė tinkamai įvykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti ieškovui su obligacijų įsigijimo sandoriu susijusią riziką. Investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovas sudarė dar vieną terminuotojo indėlio sutartį, todėl turėjo žinoti obligacijų pasirašymo sutarties ir terminuotojo indėlio sutarties skirtumus. Ieškovas nepagrindė ir neįrodė nei vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamo sandorio pripažinimą negaliojančiu. Sėkmingai daugiau nei 6 metus su banku bendradarbiavęs ieškovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, įvertino galimo banko bankroto per artimiausių 12 mėnesių laikotarpį grėsmę kaip mažai tikėtiną, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms banko obligacijoms banko bankroto atveju taikymas arba netaikymas nebuvo esminis ginčijamo sandorio elementas. Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Įstatyme numatyta, kad ginčo sutartimi įgyjamos banko finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, todėl ieškovas negali teigti buvęs suklaidintas. Ieškovas galėjo konsultuotis su kvalifikuotais teisininkais prieš įsigydamas obligacijas. Investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainų kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų. Vien klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu. Ieškovas neįrodė suklydimo fakto dėl tariamų tyčinių atsakovės veiksmų. Ginčijamos sutarties sudarymo metu, atsakovė nebuvo nemoki, todėl indėlių draudimo taikymas/netaikymas obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris lėmė ieškovo valią sudaryti sutartį. Nėra teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad atsakovės darbuotojai klaidino ieškovą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, jog prieš sudarant obligacijų įsigijimo sutartis, ieškovas sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurioje patvirtino, kad gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą. Be to, bankas nurodė, jog iš esmės nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką.Teismas nurodė, jog ginčo sandorio sudarymas nereikalauja greito apsisprendimo, asmuo ketinantis sudaryti sutartį visada gali gauti reikiamus duomenis ir su jais susipažinti iš anksto. Be to, obligacijos sutartį sudaro vienas lapas, o tai paneigia ieškovo argumentus dėl laiko ir/ar vietos stokos susipažįstant su sutarties tekstu ar kad jis negalėjo tuo metu sutarties suprasti. Ieškovas, nors ir nebūdamas profesionalus investuotojas, pagal atliekamus veiksmus galėjo ir turėjo suprasti obligacijų ir terminuoto indėlių sutarčių pasirašymo skirtumus. Ieškovas nuo 2005 m. banke buvo sudaręs apie 20 sutarčių ir jų pratęsimų, turėjo akcijų, ėjo direktoriaus pareigas. Ieškovas nepatvirtino, jog jis tiesiogiai būtų paklausęs banko darbuotojos apie draudiminės apsaugos taikymą, paaiškino, kad sutarties sąlygų ir kitų dokumentų turinio neskaitė net po sutarties sudarymo, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių sutarties aplinkybių ir/ar apgautas. Reikšminga ir tai, jog reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikšti ne per protingą terminą, o tik po to, kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Tai, kad obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamą sutartį ar jos nesudaryti, patvirtina byloje esantys duomenys ir nurodytos aplinkybės: ieškovas, net ir pripažinus jam įteiktuose dokumentuose ne visiškai aiškiai deklaruotas nuostatas dėl draudiminės apsaugos, nesiėmė jokių veiksmų šioms abejonėms pašalinti; kita vertus, pats ieškovas prieš sudarydamas ginčo sutartį, atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, tarp pat ir informaciją apie savo investavimo patirtį. Pats ieškovas neapgalvotai rizikavo ir tokie veiksmai yra jo neatsargumo rezultatas, todėl pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, o šalies suklydimo negalima pateisinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas, investuodamas savo turimas santaupas, pirmą kartą sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir atsakovės darbuotojos buvo supažindintas su esmine šio sandorio sąlyga, t. y. kad banko įsipareigojimai klientui yra drausti. Teismas nepagrįstai visą sandorio sudarymo riziką ir atsakomybę perkėlė ieškovui. Banko darbuotoja matė, jog apeliantas yra senyvo amžiaus žmogus, žinojo, kad obligacijų pasirašymo sutartį jis sudaro pirmą kartą, neturi patirties investuojant į obligacijas, todėl neįvykdė savo, kaip finansų tarpininko, prievolės veikti kliento interesais ir papildomai nesupažindino su investavimo rizika.Sandorio sudarymo metu egzistavo atsakovės veiklos trūkumai, apie kuriuos ieškovas turėjo būti informuotas. Ieškovas, kaip atidus ir rūpestingas asmuo, vien žinodamas aplinkybę, kad valstybinės institucijos nustatė atsakovės veiklos trūkumus ir taikomus ribojimus, nebūtų sudaręs ginčo sandorio. Manytina, jog atsakovė tyčia nuslėpė aplinkybes, susijusias su jos veiklos trūkumais ir taikytais veiklos apribojimais.Atsakovė tyčiniais veiksmais sudarė ieškovui sąlygas manyti, kad atsakovės finansinė būklė yra gera, kad jai netaikomi ribojimai, kad su investuotojų lėšomis elgiamasi apdairiai, jos investuojamos į pajamas generuojančius aktyvus. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti atsakovės apgaulę ir pripažinti ginčo sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu.Atsakovė BAB bankas SNORAS su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas gavo reikiamą informaciją apie ginčo sutartį ir su ja susijusias rizikas. Jokiame banko dokumente nėra nurodyta, kad obligacijos draudžiamos indėlių draudimu. Obligacijų įsigijimo atveju, ieškovui turėjo būti suprantama, kad egzistuoja banko nemokumo rizika.Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė (jos darbuotoja) teikė apeliantui neteisingą informaciją apie obligacijų draudžiamumą ir tokiu būdu paveikė jo apsisprendimą dėl ginčo sutarties sudarymo.Ginčo sutarties sudarymo esminis elementas buvo mokamų palūkanų dydis ir trumpas obligacijų išpirkimo terminas, o ne indėlių draudimo banko obligacijoms taikymas. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme ir jo metu šalys turi pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Šios pareigos ieškovas neįvykdė, nes su Lietuvos banko nutarimu susijusius argumentus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išsakė tik iš dalies ir žodžiu. Ieškovo išsakyti nauji argumentai traktuotini kaip jo pozicijos byloje dirbtinumo ir nesąžiningumo įrodymas.Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotojai tyčia klaidino ieškovą, priešingai, banko pateiktuose dokumentuose atskleista sandorių sudarymo rizika, įskaitant emitento nemokumo riziką. Tačiau ieškovas pats nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, t. y. buvo neapdairus ir nerūpestingas.Ieškovas turėjo pakankamai žinių tam, kad suprastų obligacijų ir terminuotųjų indėlių sutarčių skirtumus. Apie tai, jog Lietuvos banko valdybos nutarimu buvo konstatuoti atsakovės veiklos trūkumai, buvo skelbiama viešai, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nuslėpė nuo investuotojo esminę reikšmingą informaciją, kuri galėjo turėti esminės įtakos įsigyjant ginčo obligacijas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir naujų įrodymų priėmimo
Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas teismui pateikė ir 2011 m. birželio mėnesio akcinės bendrovės banko SNORAS bazinį prospektą. Atitinkamai atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Lietuvos banko pranešimą apie kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotus rezultatus; 2011 m. birželio 23 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko pranešimą Seime; Lietuvos banko pranešimus dėl AB banko SNORAS inspektavimo rezultatų (2004 m rugsėjo 2 d. – 2011 m. sausio 18 d.); pranešimą centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje ir įvairių žiniasklaidos priemonių pranešimus. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kaip matyti iš bylos medžiagos visi naujai/papildomai pateikti įrodymai sudaryti dar iki bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme (2013 m. sausio 21 d.). Vadinasi, nurodyti įrodymai (dokumentai) galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su ieškiniu arba vėlesnėse bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijose ir vertinami visų byloje esančių įrodymų kontekste. Kadangi CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis lemia ir bylos šalių galimybių teikti naujus įrodymus apribojimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia išvardintų papildomų įrodymų nepriimti ir jų nevertinti.Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė, jog ieškinio reikalavimas ginčo sutartį pripažinti niekine CK 1.91 straipsnio pagrindu yra atmestinas, tačiau iš esmės nenagrinėjo sandorio negaliojimo šiuo pagrindu. Atsikirsdama į apeliacinio skundo argumentus atsakovė nurodė, jog ieškovas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo sandorio pripažinimo negaliojančiu minėtu pagrindu, t. y. kaip sudaryto dėl apgaulės. Atsižvelgdama į šias nesutampančias šalių pozicijas, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo ribų.Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, nurodęs ieškinyje faktines aplinkybes, pagrindžiančias jo reiškiamą reikalavimą (ieškinio pagrindą), suformulavo reikalavimą (ieškinio dalyką) pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia ab initio, ir nors ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, tik CK 1.90 straipsnį, kaip pagrindą tenkinti jo reikalavimą, tačiau iš nurodytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog ieškovas įrodinėjo, jog ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu ir kaip sudarytas dėl apgaulės. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės vertino ieškovo nurodytas aplinkybes, susijusias su sandorių negaliojimu, tačiau sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, ginčo sandorį buvus sudarytą banko apgaulės įtakoje. Būtent dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija revizuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, pasisakydama dėl sandorio negaliojimo tiek CK 1.90 straipsnio, tiek CK 1.91 straipsnio pagrindu.
Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms
Vienu iš ieškinio reikalavimų ieškovas teismo prašė priteisti indėlio draudimo išmokas. Šios bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau vertinamu atveju (bankrutavus vertybinių popierių emitentui) nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas (tam, kad būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos: asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema; turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas. Obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Taigi, konstatuotina, kad atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir CK 1.91 straipsnių pagrindais
Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės teigia, kad nebūtų sudaręs ginčo sutarties, jeigu būtų žinojęs/supratęs, kad obligacijoms netaikoma draudiminė apsauga. Apeliantas įrodinėja, kad sudarydamas ginčijamą sandorį nesuvokė jo esmės. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog apeliantas neturi patirties investuojant bei yra senyvo amžiaus.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tokio pobūdžio bylose siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai (ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Be to, paminėtoje byloje kasacinis teismas akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvusios, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių, veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013). Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (ar) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kuria remdamiesi jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti vertinimai, kad SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pakankamo teisinio pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais. Siekiant sandorius pripažinti negaliojančiais ieškovo reikalaujamais pagrindais kiekvienu konkrečiu atveju reikia vertinti sandorių sudarymo aplinkybes, šalių valios formavimosi procesą, nulėmusį apsisprendimą sudaryti ginčo sutartis.Byloje įrodyta, jog apeliantas, pasirašydamas obligacijų pasirašymo sutartį, šios sutarties 1.22 punkte patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius, o sutarties sąlygos atitinka jo valią (t. 1., b. l. 7). Ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde neneigia, kad su atsakove siekė sudaryti būtent obligacijų įsigijimo sutartį, tačiau tikina, kad jei sandorio sudarymo metu būtų žinojęs tikrąją su obligacijomis susijusią riziką, nebūtų sudaręs ginčijamo sandorio. Be to, akcentuoja aplinkybę, jog sandorių sudarymo metu buvo senyvo amžiaus ir neturėjo investavimo patirties. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pagal kasacinio teismo praktiką, asmens amžius, aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu neturėjo jokios investavimo patirties, asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės, nepaneigia fakto, jog jis privalo prisiimti teises ir pareigas, kylančias iš sudarytos sutarties. Byloje pirmosios instancijos teismo vertintos ir analizuotos aplinkybės nesuponuoja išvados, kad ieškovas, kaip vidutinis vartotojas, galėjo nesuprasti su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, o jeigu tai įvyko, tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet paties ieškovo nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė, jog obligacijų (ne)draudžiamumo aspektas ginčo sutarties sudarymo metu buvo esminis, dėl kurio buvo sudarytas ginčo sandoris. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės darbuotojai būtų spaudę ieškovą pasirašyti ginčo sutartis, ieškovas galėjo su sutarčių projektais susipažinti namuose, įvertinti ketinamą pasirinkti investavimo būdą ir su juo susijusias rizikas, konsultuotis su profesionalais, tačiau pats pripažino, kad sutarčių neskaitė, o jų sąlygų teisėtumą kvestionuoti pradėjo tik po to, kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Ieškovo įsitikinimu, bankas privalėjo jį informuoti apie jo veiklai taikomus ribojimus ginčo sandorio sudarymo metu, o to nepadaręs nuslėpė esmines aplinkybes, sudarančias pagrindą ginčo sutartį kvalifikuoti kaip sudarytą dėl apgaulės ir pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie skundo argumentai vertintini kritiškai ir atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, kadangi dar 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklapyje buvo viešai paskelbtas pranešimas, kuriuo bankas informavo apie nustatytus atsakovės veiklos trūkumus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien aplinkybė, kad bankas platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016). Be to, akivaizdu, jog apelianto argumentai prieštaringi – jeigu esminė aplinkybė, suformavusi apelianto valią sudaryti ginčo sandorį ir įsigyti obligacijas, iš tikrųjų buvo obligacijų draudžiamumo aspektas, tai banko finansinė padėtis negalėjo turėti reikšmės pasirašant ginčo sandorį. Apeliacinio skundo argumentai, kad sandoris per kelias minutes buvo sudarytas banko kioskelyje, faktiškai užpildant standartinę formą tik patvirtina paties ieškovo neatsargumą ir neatidumą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovas tinkamai neįvykdė įrodinėjimo pareigos, todėl nėra teisinio pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.90 ir/ar 1.91 straipsniuose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, jų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyti obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindai, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, o jo priimtas sprendimas atitinka aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Teisėjų kolegijai atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atitinkamai atmetamas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis)
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
n u ta r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.