Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimo ir 2025 m. gruodžio 5 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės S. M. ieškinį atsakovui D. R. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo ir jo įsiskolinimo vaikui priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė S. M. ieškiniu prašė: 1) nepilnamečio vaiko M. R., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti su motina ieškove S. M.; 2) nuo ieškinio pateikimo teismui dienos priteisti iš atsakovo D. R. dukros M. R. išlaikymui po 500 Eur, išlaikymo dydį indeksuojant valstybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, išlaikymą mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki M. R. pilnametystės (išlaikymo lėšų, skirtų dukrai, tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę S. M.); 3) priteisti iš atsakovo D. R. 3 982,26 Eur išlaikymo įsiskolinimą nepilnametei dukrai M. R.; 4) nustatyti atsakovo D. R. bendravimo su dukra M. R. tvarką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamų sprendimo dalių dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui

18. Šalys apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla susijusi su nepilnamečio vaiko interesais, apeliacinės instancijos teismas priima šalių teikiamus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais įrodymais, esančiais byloje.

Faktinės bylos aplinkybės

19. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nepilnamečio vaiko M. R., gim. (duomenys neskelbtini) tėvai yra ieškovė S. M. ir atsakovas D. R.. Mergaitė lanko ugdymo įstaigą (duomenys neskelbtini). Šalių dukrai diagnozuoti (duomenys neskelbtini). Mergaitė lanko (duomenys neskelbtini).

20. Ieškovė dirba (duomenys neskelbtini), jos darbo užmokestį nuo 2025 m. balandžio 24 d. sudaro apie 1 000-1 100 Eur. Ieškovė savo vardu nekilnojamojo turto neturi, jai nuosavybės teise priklauso viena transporto priemonė, ji nuomojasi vieno kambario butą (duomenys neskelbtini) už 300 Eur per mėnesį.

21. Atsakovo vardu registruota ½ dalis trijų kambarių buto (duomenys neskelbtini), jis turi dvi transporto priemones, turi paėmęs vartojimo paskolą ir iki 2032 metų kas mėnesi moka po 567,44 Eur įmokų. Atsakovas iki 2025 m. rugpjūčio 29 d. dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), jo pareiginė alga sudarė 1 750 Eur bei kintamoji dalis (premijos, viršvalandžiai, dienpinigiai), iš darbo atleistas jo paties prašymu, per pirmąjį 2025 m. pusmetį vidutiniškai atsakovas gavo 3 524,37 Eur pajamų. Šiuo metu atsakovas nedirba, yra užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje. Gauna nedarbo išmoką, apie 600 Eur į rankas.

Dėl išlaikymo priteisimo

22. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į jo sudėtingą turtinę padėtį. Atsakovas yra bedarbis, registruotas Užimtumo tarnyboje, šiuo metu nedirba. Atsakovas turi išlaikytinę – nepilnametę dukrą S., kuri gyvena kartu su juo, o motina jai tekia 100 Eur išlaikymą. Atsakovas turi paskolą, kurios įmokos kas mėnesį siekia 567,44 Eur. Teigia, kad niekaip nepasikeitė padėtis nuo to momento, kai šalys pradėjo gyventi atskirai. Iki to momento šalys dukrai neteikė didesnio išlaikymo (negalėjo teikti dėl esamos turtinės padėties). Įvertinus abiejų šalių turtinę padėtį, dukters poreikių tenkinimui negali būti skiriama didesnė nei 600 Eur suma, todėl atsakovui priteista 393,75 Eur dydžio suma, skirta vaiko išlaikymui, nėra proporcinga vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties atžvilgiu.

23. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir detalizuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192 straipsnyje. CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

24. Vaiko teisių konvencijoje akcentuojama būtinybė sudaryti galimybę nepilnamečiam vaikui gauti išsilavinimą, profesinį pasirengimą, būti medicinos darbuotojų aptarnaujamam, atgauti sveikatą, sudaryti sąlygas ugdyti asmenybei ir bręsti kultūriniu bei dvasiniu požiūriu. Tėvai atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (pažiūrų) sistemai, už paramą vaikui siekiant gero išsilavinimo, jam realizuojant turimus sugebėjimus, pomėgius. Taigi, turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaiko materialiniai poreikiai taip pat yra būtini užtikrinant vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį (Vaiko teisių konvencijos 31 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 16 straipsnis). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009).

25. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Nuo 2026 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga Lietuvoje yra 1 153 Eur (atskaičius mokesčius (taikant 2026 m. NPD), MMA į rankas (neto) siekia apie 775–780 Eur).

26. Pažymėtina, jog minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, tačiau, vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog šalių nepilnametė dukra turi specialiųjų poreikių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad be būtinųjų įprastinių tokio amžiaus vaiko poreikių šalių nepilnametė dukra turi ir specialiųjų poreikių, dėl to nagrinėjamu atveju tinkamas kriterijus nustatant vaiko išlaikymo sumą (neįskaitant specialiesiems poreikiams patenkinti skiriamos sumos) yra minimali mėnesinė alga. Apeliantas, byloje tvirtindamas, kad šalių dukters poreikiams patenkinti per mėnesį pakanka 600 Eur, turėjo tai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kurie pagrįstų šiuos teiginius, nepateikė. Priešingai, ieškovė į bylą pateikė detalią vaiko poreikių lentelę, išlaidas patvirtinančius dokumentus.

28. Apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti vaiko poreikių dydį pagal laikotarpį, kai šalys gyveno kartu, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi išlaikymo dydis nustatomas remiantis aktualiais vaiko poreikiais bei šalių turtine padėtimi bylos nagrinėjimo metu, o ne retrospektyviai vertinant ankstesnes gyvenimo aplinkybes.

29. Apeliantas reikšmingą savo argumentacijos dalį grindžia nedarbo aplinkybe, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jis bedarbiu tapo jau po to, kai ieškovė kreipėsi dėl vaiko išlaikymo priteisimo, todėl tokia aplinkybė negali būti vertinama kaip objektyvi ir savaime pateisinanti mažesnį išlaikymo dydį. Pažymėtina, kad apeliantas iki 2025 m. rugpjūčio 29 d. dirbo (duomenys neskelbtini), jo pareiginė alga sudarė 1 750 Eur bei kintamoji dalis (premijos, viršvalandžiai, dienpinigiai), per pirmąjį 2025 m. pusmetį vidutiniškai atsakovas gavo 3 524,37 Eur pajamų, iš darbo buvo atleistas jo prašymu.

30. Pažymėtina, jog tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nepriklausomai nuo: jų darbo statuso, turto formalios priklausomybės. Vaiko interesai yra prioritetiniai (CK 3.3, 3.192 straipsniai). Apelianto staigus tapimas bedarbiu stokoja pagrįstumo ir logikos, nes neatitinka jo ankstesnių pajamų ir profesinių galimybių. Tokie veiksmai laikytini galimu vengimu vykdyti pareigą išlaikyti vaiką.

31. Apeliantas teigia, kad ieškovės nurodytas automobilis yra ne jo, o apelianto sutuoktinės asmeninė nuosavybė. Apeliantas, padėdamas sutuoktinei automobilio pardavimo procese, nevykdo ieškovės nurodytos automobilių prekybos veiklos ir dėl to negauna papildomų pajamų. Į bylą apeliantas teikia savo ir jo sutuoktinės sudarytą vedybų sutartį, pagal kurią yra nustatytas visiškas sutuoktinių turto atskyrimo principas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pateikta vedybinė sutartis sudaryta 2025-12-18, t. y. po skundžiamo sprendimo priėmimo. Vedybinė sutartis yra tarp sutuoktinių, ji negali pažeisti trečiųjų asmenų (vaiko) teisių ir interesų. Po teismo sprendimo sudaryta vedybinė sutartis vertintina kaip sandoris, galimai pažeidžiantis vaiko teisę į tinkamą išlaikymą, todėl negali būti naudojama apelianto pareigai mažinti. Turtinių santykių atskyrimas tarp sutuoktinių nepanaikina apelianto pareigos išlaikyti vaiką pagal jo realias finansines galimybes. O tai, kad apelianto reali finansinė padėtis yra geresnė nei jis bando byloje įrodyti, pagrindžia byloje esantys įrodymai (kelionės, atsisakymas darbo savo noru žinant, jog turi pareigą tinkamai išlaikyti savo vaiką).

32. Į bylą pateikti duomenys, kad po prašymo atleisti iš darbo pateikimo apeliantas atostogavo (duomenys neskelbtini), 2025 m. Šv. Kalėdų laikotarpiu atostogavo (duomenys neskelbtini). Apelianto pasiteisinimas, kad kelionę apmokėjo apelianto sutuoktinė, nepaneigia fakto, jog apeliantas naudojasi geromis gyvenimo sąlygomis, o tai rodo jo realias finansines galimybes. Tokios „dovanos“ faktiškai leidžia apeliantui išvengti asmeninių išlaidų, todėl jo finansinė padėtis yra geresnė nei deklaruojama. Teismų praktikoje pripažįstama, jog išlaikymo dydis nustatomas ne tik pagal formaliai deklaruojamas pajamas, bet ir pagal asmens realias galimybes bei gyvenimo lygį. Apeliantas, turėdamas geras pajamas praeityje ir naudodamasis geromis gyvenimo sąlygomis (įskaitant keliones) šiuo metu, negali dirbtinai sumažinti savo pareigos vaikui, pasitelkdamas vedybinę sutartį ar trečiųjų asmenų tariamas dovanas. Apelianto pareiga išlaikyti vaiką yra absoliuti ir negali būti ribojama formaliais sandoriais ar trečiųjų asmenų veiksmais.

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto veiksmai - staigus pajamų sumažėjimas, vedybinės sutarties sudarymas po teismo sprendimo bei bandymas formaliai atriboti save nuo realių gyvenimo išlaidų - rodo nesąžiningą elgesį ir siekį išvengti pareigos tinkamai išlaikyti vaiką. Pažymėtina, jog vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų, teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015).

34. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad mažesnes išlaidas vaiko poreikiams tenkinti gali lemti tik tėvų ribotos finansinės galimybės, kurių jie dėl objektyvių priežasčių šiuo metu nėra pajėgūs pakeisti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020). Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius: subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Nagrinėjamu atveju apeliantas pats nusprendė išeiti iš darbo, apeliantas yra darbingas, nėra pateikta duomenų, kad būtų neįgalus, todėl gali dirbti ir susirasti jo poreikius ir galimybes atitinkantį darbą ir taip užtikrinti tinkamą išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui.

35. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisingai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas iš apelianto šalių dukters išlaikymui priteisė 393,75 Eur išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teisme dienos iki jos pilnametystės.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

36. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė įsiskolinimą nuo 2024-11-29 iki ieškinio padavimo dienos, t. y. 2025 m. gegužės mėnesį, skaičiuodamas po 393,75 Eur/mėn., nors byloje yra įrodymai, jog atsakovas šį laikotarpį teikė išlaikymą savo dukrai. Nurodo, kad atsakovas į bylą yra pateikęs įrodymus, kad prieš pat ieškovės išsikraustymą iš atsakovo (2024-08-10), atsakovas jai pervedė 600 Eur (2024-07-27), kurie buvo skirti vaiko išlaikymui. Į bylą taip pat pateikė banko išrašą, kuris patvirtina, jog atsakovas pagal išgales ir kas mėnesį teikė išlaikymą dukrai. Po 2024-07-27 atlikto 600 Eur pavedimo, atsakovas iki ieškinio padavimo dienos pervedė ieškovei dar 1 700 Eur ir tai sudaro 255,56 Eur sumą kas mėnesį. Taip pat teigia, kad ieškovė niekada nekėlė pretenzijų dėl atsakovo teikiamo dukrai išlaikymo dydžio, todėl apeliantas iki ieškinio gavimo dienos pagrįstai laikė, jog šią savo pareigą vykdo tinkamai.

37. Pagal CK 3.200 straipsnį, išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo, turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013).

38. Išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso, arba jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2013). Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020).

39. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2024 m. liepos 27 d. atsakovas ieškovei pervedė 600 Eur, laikotarpiu nuo 2025 m. rugsėjo 11 d. iki 2025 m. balandžio 30 d. jis pervedė ieškovei dar 1 700 Eur. Apeliantas laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 10 d. iki 2025 m. sausio 16 d. atliko mokėjimo pavedimus į ieškovės banko sąskaitą, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog tik dėl 550 Eur yra nurodyta mokėjimo paskirtis, kurią galima identifikuoti kaip išlaikymo teikimą, t. y. „už darželį“ arba „M. R.“.

40. Apeliantas teigia, kad ieškovei 2024 m. liepos 27 d. pervedė 600 Eur, kurie buvo skirti išsinuomoti butą ir vaiko išlaikymui. Byloje nustatyta, kad ieškovė su dukra 2024 metų rugpjūčio 10 d. išsikraustė iš apelianto namų. Teismo posėdžio metu apeliantas aiškino, jog skyrėsi su ieškove dar 2024 m. gegužės mėnesį (gyveno skirtinguose kambariuose iki 2024 m. rugpjūčio mėnesio), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad šalių santykiai nebuvo konfliktiški. Nors šalys jau gyveno skirtinguose kambariuose, tačiau labiau tikėtina, kad minėta pinigų suma buvo panaudota bendrai buičiai, mokesčiams, maistui ir kitoms išlaidoms padengti, kadangi tuo metu šalys dar gyveno kartu. Be to, ši suma apskritai neturėtų būti vertinama, kadangi ieškovė byloje nekėlė klausimo dėl išlaikymo priteisimo už laikotarpį iki 2024 m. rugpjūčio 10 d. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismui, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog tarp šalių buvo susitarimas iš anksto skirti dalį išlaikymo šalių dukrai iš anksto.

41. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė ir neatėmė jo mokėto išlaikymo laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 29 d. iki ieškinio padavimo teismui dienos. Nurodo, kad dukros išlaikymui 2024 m. gruodžio 10 d. pervesta 100 Eur; 2025 m. sausio 2 d. - 100 Eur; 2025 m. sausio 16 d. - 200 Eur; 2025 m. vasario 28 d. - 150 Eur; 2025 m. kovo 27 d. - 150 Eur; 2025 m. balandžio 30 d. - 150 Eur. Su šiais teiginiai apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, kad ieškovė tiek ieškiniu, tiek teismo posėdžio metu šių sumų neginčijo, reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo pareikštas atsižvelgus į šias sumas. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nors tiksliai nenurodė visų sumų, tačiau jis vertino pateiktus išrašus ir pagrįstai nurodė, kad tik dėl 550 Eur yra nurodyta mokėjimo paskirtis, kurią galima identifikuoti kaip išlaikymo teikimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas pavedimus vertino ir priimdamas 2025 m. gruodžio 1 d. nutartį. Pažymėtina, kad ieškovė į bylą yra pateikusi šalių susirašinėjimą, kuris ir taip pat pačios šalys teismo posėdžio metu patvirtina, kad ieškovė vykdė atsakovo prašymus, išlaidos už šiuos prašymus buvo kompensuojamos bankiniais pavedimais bei atsiskaitant grynais pinigais.

42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir atėmė dalį mokėjimų laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 29 d. iki ieškinio padavimo dienos. Priteistas išlaikymo įsiskolinimas negali būti vertinamas kaip nepagrįstai didelis ar pažeidžiantis atsakovo teises bei neatitinkantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

Dėl 2025 m. gruodžio 5 d. papildomo sprendimo

43. Apeliantas teigia, kad nuo pat ieškinio gavimo dienos laikėsi pozicijos, jog ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nėra, šalių duktė gyvena su ieškove, o apeliantas niekada tam neprieštaravo, todėl ieškinio reikalavimas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą buvo absoliučiai nepagrįstas ir pareikštas dirbtinai, todėl iš apelianto be jokio pagrindo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su šiuo ieškinio reikalavimu, todėl papildomas sprendimas turi būti pakeistas.

44. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Visų pirma, pažymėtina, kad šalims nepavyko ginčo sureguliuoti mediacijoje, būtent dėl to ir buvo inicijuota tokia civilinė byla. Antra, teisė kreiptis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nepriklauso nuo to, ar ji jau faktiškai nusistovėjusi. Net jei vaikas faktiškai gyveno su ieškove, teisinis gyvenamosios vietos nustatymas yra savarankiškas reikalavimas. Juo siekiama: aiškiai apibrėžti tėvų teises ir pareigas; užtikrinti vaiko interesų apsaugą ateityje; išvengti ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos. Todėl toks reikalavimas gina teisę į teisinį apibrėžtumą ir vaiko interesų apsaugą, net jei faktinė situacija jau egzistuoja. Ieškinio reikalavimas laikomas patenkintu, jei teismas jį tenkina, nepriklausomai nuo ankstesnės faktinės situacijos bei to, kad atsakovas ir neprieštarauja. Ginčo nebuvimas nepaneigia poreikio teisiškai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo sprendimas ir papildomas sprendimas paliekami nepakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė apeliacinėje instancijoje patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Įvertinęs bylos apimtį, sudėtingumą, ieškovės atstovo paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš atsakovo ieškovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir 2025 m. gruodžio 5 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovei S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.