Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjai advokatei Vidai Povilaitienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutarties, patikslintos Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi, kuria M. D. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 145 straipsnio 1 dalyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. D. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad jis nesunkiai sužalojo savo motiną, o būtent: 2016 m. balandžio 24 d., laikotarpiu nuo 17 val. iki 22 val., bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), sudavė motinai F. D. vieną kartą kumščiu į veidą, paėmęs ją už plaukų, iš kambario nutempė į koridorių, koridoriuje, F. D. gulint ant grindų, ne mažiau kaip tris kartus spyrė į galvą, tuo padarydamas F. D. nosies kaulų lūžį, kairės akiduobės medialinės ir apatinės sienelės lūžius, kraujosruvą dešinėje akyje po jungine, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir dešinio žando srityje, muštinę žaizdą pakaušyje, ir tai sukėlė F. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

1.1. Be to, M. D. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad jis grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, o būtent: 2016 m. gegužės 7 d., apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini), stovėdamas laiptinėje prie buto durų Nr. (duomenys neskelbtini), motinai F. D. pagrasino žodžiu, kad ją nužudys, papjaus, išsukinės rankas, kojas, supjaustys gabalais, ir tai sukėlė nukentėjusiajai F. D. pakankamą pagrindą matyti, kad grasinimas ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą gali būti įvykdytas, taip grasino nužudyti F. D. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą.

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė J. Steponavičiūtė prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį – M. D. paskirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

2.1. Skunde nurodoma, kad teismas, pagrįstai pripažinęs M. D. nepakaltinamu dėl jo įvykdytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei teisme ištirtus duomenis ir nepagrįstai M. D. paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, o ne stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kaip rekomendavo teismo psichiatrijos ekspertų komisija. Atkreipiamas dėmesys, kad 2016 m. spalio 25 d. stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte konstatuota, jog M. D. veikų padarymo metu nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija; psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, priklausomybės sindromas, dėl kurių jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad M. D. ir šiuo metu yra nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija; psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, priklausomybės sindromas, dėl kurių jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertizės išvadoje konstatuota, kad M. D. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas. M. D. rekomenduojamas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis, t. y. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje.

2.2. Prokurorė taip pat pažymi, kad pagrindinis kriterijus, parenkant priverčiamosios medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl, šiuo atveju, ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų-psichiatrų išvados ir rekomendacijos. Teismas skirdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį turi įvertinti du kriterijus: asmens psichinę sveikatą ir, su ja susijusį, jo socialinį pavojingumą. Dėl pirmojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios, todėl teismas šiuo atveju turėjo atsižvelgti į teismo psichiatrijos ekspertų komisijos pateiktą M. D. psichinės būklės vertinimą, į išvadas, nurodančias, kad dėl psichikos sutrikimų jam reikalingas priverstinis gydymas stacionare sustiprinto stebėjimo sąlygomis, o ne bendro stebėjimo sąlygomis. Mano, kad teismas netinkamai vertino M. D. pavojingumo visuomenei laipsnį, teismo psichiatrijos ekspertų komisijos išvadą. Be to, visiškai nebuvo vertinti teismo psichiatrės-ekspertės N. M. gana kategoriški paaiškinimai teisme, jog M. D. yra pavojingas visuomenei ir jo pavojingumo laipsnis yra tikrai aukštas, jis piktnaudžiauja narkotinėmis medžiagomis, psichotropiniais vaistais, alkoholiu, smurtauja artimoje aplinkoje ir yra tikrai neprognozuojamas, todėl bendro stebėjimo sąlygos jam negali būti taikomos. Teismas neįvertino ir M. D. gydančios gydytojos I. B. parodymų, kad M. D. psichikos sveikatos būklė yra gerėjanti, bet ji tikrai nėra pagerėjusi. Atkreipia dėmesį, kad I. B. be kita ko nurodė, jog ji pritaria ekspertizės akte pateiktoms išvadoms, nes M. D. anamnezėje yra konstatuotas jo agresyvumas, nesigydymai, bėgimai iš ligoninių, todėl M. D. turėtų būti gydomas sustiprinto stebėjimo sąlygomis.

2.3. Be to, apeliantės vertinimu, teismas, skirdamas švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę, nei rekomendavo ekspertų komisija, visiškai nepagrįstai nurodė, jog M. D. padarytos uždraustos veikos nėra sudėtingos, nors tokia teisinė veikų klasifikavimo kategorija baudžiamojoje teisėje nėra numatyta. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, jog uždraustų veikų padarymui galėjo turėti įtakos nukentėjusiosios pavojingas elgesys, nors nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme, tai nebuvo nustatyta. Teismas, konstatavęs, jog M. D. psichinė sveikatos būklė yra gerėjanti, neatkreipė dėmesio į tai, jog ji nėra pagerėjusi, ir tai teisme nurodė M. D. gydanti gydytoja I. B..

2.4. Skunde taip pat nurodoma, kad iš bylos medžiagos matyti, jog M. D. daro pavojingas veikas, susijusias su smurtu prieš savo artimiausią šeimos narį – motiną, ir tai rodo, kad pastarasis nepaklūsta nustatytoms taisyklėms, smurtauja prieš artimiausią sau asmenį, taigi nekyla abejonių, kad jis yra itin socialiai pavojingas ir gali kelti pavojų kitiems visuomenės nariams. Be to, M. D. nesuvokia savo ligos ir dėl to gali stengtis išvengti gydymo, o tai gali sukelti jo psichinės būklės pablogėjimą. Šių aplinkybių visuma pagrindžia būtinumą taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis, stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje šiuo metu nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Abejotina, kad pritaikius švelnesnes priemones, būtų pasiektas tikslas neleisti M. D. padaryti naujų pavojingų veikų, keliančių pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai, o taip pat – laikytis gydytojų paskirto gydymo režimo, t. y. vartoti jam paskirtus vaistus – nesant sustiprintos gydytojų priežiūros nebūtų užtikrintas M. D. sveikimo procesas.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, M. D., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėja prašė prokurorės skundo netenkinti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. Steponavičiūtės apeliacinis skundas tenkinamas.

4. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

4.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

4.2. Be to, pagal BK 98 straipsnio 6 dalį teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Taigi pagerėjus asmens sveikatai įstatymo nustatyta tvarka sprendžiamas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74/2012).

4.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad M. D. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 145 straipsnio 1 dalyje, dėl šių padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų pripažino M. D. nepakaltinamu ir taikė jam BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teismas savo sprendimą taikyti švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę nei rekomendavo ekspertai motyvavo tuo, kad M. D. padarė uždraustas veikas, priskiriamas nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms, už smurtines veikas jis nėra teistas, padarytos uždraustos veikos nėra sudėtingos, uždraustų veikų padarymui įtakos galėjo turėti pavojingas nukentėjusiosios elgesys, M. D. sveikatos būklė gerėja.

4.4. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. D. veikų padarymo metu, t. y. 2016 m. balandžio 23 d. ir 2016 m. gegužės 7 d., nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija; psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, priklausomybės sindromas, dėl kurių jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. M. D. ir šiuo metu nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija; psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, priklausomybės sindromas, dėl kurių jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. M. D. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jam rekomenduojamas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis, t. y. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje (2 t., b. l. 46–50)­.

4.5. Viena iš minėtą ekspertizę atlikusių teismo psichiatrų ekspertų N. M. teismo posėdyje patvirtino ekspertizės akto išvadą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių M. D. taikymo, t. y. dėl stacionarinio stebėjimo sustiprinto stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, ir paaiškino, kad tokios stebėjimo sąlygos rekomenduojamos dėl to, kad M. D. „<...> yra visiškai nekritiškas savo psichinio sutrikimo atžvilgiu, pastoviai vartoja įvairias psichoaktyviąsias medžiagas (pradedant marihuana, heroinu, amfetaminu ir kartu derinant su alkoholiu bei psichotropiniais vaistais). M. D. elgesys esant apsvaigimo būsenoje yra ypatingai įžūlus ir neprognozuojamas, nekontroliuojamas, smurtas nukreiptas į artimą šeimos narį, t. y. mamą. Sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti daugybiniai ir M. D. taikytinos sustiprinto režimo sąlygos“. Į teisėjo klausimą ekspertė atsakė, kad „<...> priklausomybė psichoaktyvioms medžiagoms yra viena iš sąlygų skirti griežtesnes stebėjimo sąlygas“. Taip pat atkreipė dėmesį, kad sustiprintas stebėjimas taikomas šešis mėnesius, po to gydytojų komisija vertina asmens psichinę būklę. Šiai būklei pagerėjus yra pagrindas kreiptis į teismą dėl stebėjimo sąlygų pakeitimo. Be to, ekspertė nurodė, kad M. D. grasinimas motinai buvo „pakankamai žiaurus“, o sustiprintas režimas, lyginant su bendru, yra labiau uždaras, be to, asmuo neturi teisės atsisakyti vaistų. M. D. yra pavojingas visuomenei, jo pavojingumo laipsnis yra tikrai aukštas, jis piktnaudžiauja narkotinėmis medžiagomis, psichotropiniais vaistais, alkoholiu, smurtauja artimoje aplinkoje, tikrai yra neprognozuojamas, todėl bendro stebėjimo sąlygos jam negali būti taikomos (2 t., b. l. 80–81). M. D. gydanti gydytoja I. B. teismo posėdyje nurodydama, kad M. D. būklė yra gerėjanti, taip pat nurodė, kad šiuo metu spręsti, jog pastarojo būklė pagerėjusi, tikrai negalima, ir pritarė ekspertizės akto išvadai, kad M. D. turi būti gydomas sustiprinto stebėjimo sąlygomis, atkreipdama dėmesį, kad M. D. anamnezėje nustatytas agresyvumas, „nesigydymai, bėgimai iš ligoninių, ir akcentuodama, kad ekspertai pagal specialius kriterijus sprendžia, kokiomis sąlygomis pacientas turi būti gydomas (2 t., b. l. 121–124).

4.6. Kaip pirmiau minėta, įstatymas tiesiogiai nereikalauja, kad teismas, parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgtų į padarytos veikos pavojingumą – pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, be to, kaip teisingai pažymėta prokurorės apeliaciniame skunde, baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos į sudėtingas ir nesudėtingas neskirstomos, o tai, kad uždraustų veikų padarymui įtakos galėjo turėti nukentėjusiosios pavojingas elgesys, byloje nenustatyta.

4.7. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti ekspertizės akto pagrįstumu ir ekspertų išvada, kad M. D. reikalingas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ne bendro, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Dėl to prokurorės skundas tenkinamas ir skundžiama nutartis keičiama (BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį, patikslintą Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi, pakeisti.

M. D. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.