Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Ž. J., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutarties.

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi Ž. J., padariusiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartimi Ž. J. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. J. padarė BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką šiomis aplinkybėmis: 2009 m. sausio 1 d., apie 00.00 val., prie klubo „Combo“, esančio Kaune, Raudondvario pl. 10, keletą kartų įspyrė E. P. į įvairias kūno vietas; 2009 m. vasario 14 d., vakare, Kauno r., (duomenys neskelbtini), kambaryje sudavė E. P. per veidą, tampė už plaukų, neleido išeiti iš kambario, o jai pabėgus spardė duris ir norėjo patekti į vidų; 2009 m. gruodžio 16 d., apie 20.00 val., E. P. išėjus iš darbovietės, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), ją apspjaudė, apstumdė ir grasino nužudyti; be to, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėn. pradžios iki gruodžio mėn. 24 d., tiksliau laikas nenustatytas, terorizavo ją, t. y., sistemingai skambindamas telefonu bei rašydamas SMS žinutes, grasino ją nužudyti arba pats nusižudyti, du kartus telefonu grasino susprogdinti nukentėjusiosios namą ir visa tai suteikė pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti; taip jis sistemingai baugino E. P. naudodamas fizinę ir psichinę prievartą.

Kasatoriaus nuomone, esant naujiems medicininiams dokumentams, teismas, vertindamas jo sveikatos būseną, privalėjo skirti teismo psichiatrinę ekspertizę (nuo paskutinės psichiatrinės ekspertizės praėjo daugiau kaip septyni mėn.). Teismams buvo pateikti oficialūs medicininiai duomenys, kad jis serga potraumine depresija, todėl, esant tokiai diagnozei, teismas neturėjo pagrindo taikyti priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, turėjo būti taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Taip pat kasatorius nurodo, kad šiuo metu jo sveikata akivaizdžiai pagerėjusi, jis nuolat vartoja vaistus, lankosi pas gydytoją, be to, gyvena kartu su tėvais, kurie yra pensininkai, motina sunkiai serga ir nėra kam jų prižiūrėti. Kasatoriaus teigimu, dėl visų nurodytų aplinkybių teismo nutartis turi būti panaikinta ir byla nutraukta.

Prokuroro nuomone, priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje Ž. J. buvo taikyta pagrįstai.

2010 m. gruodžio 2 d. kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Ž. J. iki nusikalstamų veikų padarymo ir jų padarymo metu sirgo paranoidine šizofrenija, kuri jam diagnozuota nuo 2006 m., šiuo metu jis taip pat serga šia liga. Dėl paranoidinės šizofrenijos Ž. J. nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat šiuo metu negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Jam reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, t. y. stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 7 d. teisiamajame posėdyje dalyvavęs ekspertas L. Paulavičius patvirtino šio ekspertizės akto išvadas ir nurodė, kad Ž. J. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Taip pat ekspertas nurodė, kad, prieš pateikiant išvadas, buvo išanalizuota nauja medžiaga, gauta per laikotarpį nuo pirmosios iki pakartotinos ekspertizės ir esanti Ž. J. ambulatorinėje kortelėje. Teisme ekspertas taip pat susipažino ir su teisminio nagrinėjimo metu pateiktais dokumentais bei nurodė, kad akivaizdžiai matyti, jog Ž. J. gydanti gydytoja matė psichozės reiškinius, yra įrašai, kuriais siūloma tiriamajam gultis į ligoninę, tačiau jis to vengė. Ekspertas patvirtino, kad komisijos, atlikusios kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, nuomonė vienareikšmiška – siūlymas taikyti priverstinį gydymą Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

Be to, prokuroras pastebi, kad ir ankstesniame 2010 m. vasario 23 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konstatuota, jog Ž. J. reikia taikyti tą pačią priverčiamąją medicinos priemonę. Teisminio nagrinėjimo metu pateiktas 2011 m. vasario 22 d. išrašas iš medicininių Ž. J. dokumentų, kuriame nurodyta diagnozė F07.2 (potrauminis sindromas); F610 (psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį), F 60.3 (emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas), F 60.2 (asocialaus tipo asmenybės sutrikimas), nepaneigė ekspertizės aktuose nurodytos paranoidinės šizofrenijos diagnozės ir pagrindo teismui taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

Taigi, prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos posėdyje prašymas atlikti įrodymų tyrimą buvo atmestas pagrįstai, nes visos aplinkybės, reikalingos apeliaciniam skundui išnagrinėti, pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo išsamiai išsiaiškintos, todėl Ž. J. teisės nebuvo suvaržytos ir tai nesutrukdė teismui priimti pagrįstos nutarties.

Ž. J., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, kasacinis skundas netenkintinas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Pagal BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šių nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl Ž. J. apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas atsakė į esminius Ž. J. apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis ginčijo savo psichinės būsenos ištyrimo išsamumą, taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pagrįstumą ir prašė pakeisti vieną priverčiamąją medicinos priemonę kita (stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ambulatoriniu stebėjimu pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis). Teismas motyvuotai įvertino byloje esančius 2010 m. vasario 23 d. teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2010 m. gruodžio 2 d. teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), eksperto L. Paulavičiaus paaiškinimus, duotus teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taip pat pasisakė dėl gynybos pateikto 2011 m. vasario 22 d. medicininių dokumentų išrašo, patvirtinančio Ž. J. būsenos pagerėjimą, vertinimo kitų bylos duomenų kontekste, taigi patikrino bylą pagal paduotą apeliacinį skundą tiek, kiek buvo prašoma, todėl laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punktas). Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti gynėjo prašymą atlikti byloje įrodymų tyrimą, siekiant dar kartą patikrinti Ž. J. psichinės būsenos stabilumą ir pirmosios instancijos teismo paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bei gydymo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis – pagrįstumą. Visos reikšmingos šio klausimo išsprendimui aplinkybės buvo ištirtos, patikrintos ir išanalizuotos pirmosios instancijos teismo, todėl apeliacinio skundo pagrįstumas galėjo būti patikrintas įvertinus šių aplinkybių visumą be papildomo įrodymų tyrimo. Nagrinėjamoje byloje buvo atliktos dvi teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės, kurios abi patvirtino, jog Ž. J. tiek nusikalstamų veikų padarymo metu, tiek iki ir po jų sirgo paranoidine šizofrenija, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų bei jų valdyti, ir kad jam reikia taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Teisme du kartus apklaustas ekspertas L. Paulavičius, dalyvavęs atliekant Ž. J. psichinės būklės tyrimą, patvirtino duotas ekspertizes išvadas ir toliau rekomendavo taikyti minėtą priverčiamąją medicinos priemonę. Teismui gynėjo pateiktas 2011 m. vasario 22 d. medicininių dokumentų išrašas, kuriuo kaip svarbiausiu įrodymu kasatorius remiasi grįsdamas savo apeliacinį ir kasacinį skundus, buvo paskelbtas teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau ekspertas dėl šių naujų duomenų ekspertizės aktų išvadų nepakeitė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šį gynybos pateiktą dokumentą kitų bylos duomenų kontekste, padarė išvadą, kad jis nekeičia ekspertizės aktų išvadų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo tokios išvados paneigti. Gynybos pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad Ž. J. sveikata gerėja, tačiau ir toliau išlieka tam tikri psichikos sutrikimai (diagnozė: F07.2 (potrauminis sindromas), F61.0 (mišrūs asmenybės sutrikimai), F60.3 (emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas), F60.2 (asocialaus tipo asmenybės sutrikimas), todėl šie duomenys nepaneigia ekspertizės aktuose padarytos išvados, kad Ž. J. serga paranoidine šizofrenija ir jam reikalingas priverstinis gydymas, t. y. nesudaro pagrindo abejoti ekspertizės aktų pagrįstumu. Be to, pažymėtina, kad pagal BK 98 straipsnio 6 dalį teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 straipsnį šiuos klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą. Taigi Ž. J. sveikata bus nuolatos – ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius – tikrinama ir jai pagerėjus įstatymo nustatyta tvarka sprendžiamas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino bylą pagal paduotą Ž. J. apeliacinį skundą, motyvuotai atsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus, todėl, priimdamas sprendimą taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nutarties bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ir panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Ž. J., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, kasacinį skundą atmesti.