Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės–Balynienės, Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) I. K. ir apelianto (atsakovo) biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės I. K. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo atsakovui biudžetinei įstaigai Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biurui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė pateikė ieškinį, kurį patikslinusi, prašė:1) pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikinti atsakovo biudžetinės įstaigos (toliau – BĮ) Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorės 2015-03-03 įsakymą „Dėl darbo sutarties nutraukimo I. K.“ Nr. P-VR-31; 2) grąžinti ieškovę į darbą BĮ Vilniaus miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biure į buhalterės pareigas; 3) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji pagal 2010-10-15 sudarytą darbo sutartį nuo 2010-10-25 pradėjo dirbti vyr. specialiste BĮ Sveiko maisto biure, kurį reorganizavus prijungimo prie BĮ Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro būdu, ieškovė buvo perkelta dirbti pas atsakovą. Atsakovo direktorei pasiūlius, ieškovė pas atsakovą nuo 2012-04-16 dirbo buhaltere ir iš šių pareigų 2015-03-03 atleista Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas). Ieškovės teigimu, jai nebuvo išsamiai paaiškintos jos atleidimo iš darbo priežastys, o paprašius jas nurodyti, 2015-03-03 įstaigos direktorės rašytiniuose paaiškinimuose dėl ieškovės atleidimo iš pareigų priežasčių nurodytas aplaidus buhalterinių dokumentų tvarkymas, savavaliavimas bei neleistinas elgesys darbe, tačiau neįvardintos jokios konkrečios tariamo pažeidimo aplinkybės. Pasak ieškovės, įstaigos direktorė siekė ją atleisti dėl viešai reiškiamų pretenzijų dėl jai mokamo mažesnio nei kitoms buhalterėms darbo užmokesčio. Nurodė, kad nėra ir nebuvo jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių ieškovės elgesį vertinti kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Iki atleidžiant iš darbo, jai nė karto nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, nebuvo pareikštos pretenzijos dėl darbo kokybės, o 2014 metais ji buvo įvertinta geriausia biuro personalo nare. Ieškovės teigimu, Visuomenės sveikatos biuro direktorės 2015-03-03 įsakymas Nr. P-VR-31 „Dėl darbo sutarties nutraukimo I. K.“ yra neteisėtas dėl DK imperatyviai nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimo, o ji atleista iš darbo nepasibaigus pasiaiškinimo pateikimo terminui. Nurodė, kad dėl atleidimo iš darbo ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, kadangi neteko mėgstamo darbo ir pajamų šaltinio, buvo pažeminta prieš kitus biuro darbuotojus, dėl ko patyrė didelį emocinį šoką ir nusivylimą, pasijautė visiškai nuvertinta, bijo dėl savo bei nepilnametės dukros ateities ir patirtą neturtinę žalą įvertino 1500 Eur (el. bylos priedo T. 1, b. l. 1-10, 44-54).

Atsakovas atsiliepime į ieškinį su ieškovės reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti. Nurodė, kad ieškovės teiginiai apie galimybių ir būdų ieškojimą atleisti ieškovę iš darbo yra nepagrįsti, kadangi tiek atlikus BĮ Vilniaus sveiko miesto biuro reorganizaciją, tiek nustačius, jog ieškovės kvalifikacija neatitinka jos užimamų pareigų, buvo siekiama išsaugoti darbo santykius su ieškove, viena auginančia mažametę dukterį. Atsakovo teigimu, 2014 metų viduryje, į darbą priėmus dar vieną buhalterę – D. R., ieškovė pradėjo reikšti kolegėms ir atsakovo vadovei nepasitenkinimą dėl jai mokamo mažesnio darbo užmokesčio negu buhalterės D. R.. 2015 metų sausio mėnesį dėl įtampos buhalterijoje buvo praktiškai neįmanoma dirbti. Atsakovas įrodinėjo, jog atsižvelgiant į buhalterijoje vyraujančią įtampą ir į tai, jog nuo 2015-03-02 keitėsi atsakovo vyr. buhalterė (nuo 2015-03-02 Biuro vyr. buhaltere tapo D. R., o buvusi buhalterė V. M. buvo perkelta į buhalterės pareigas), buhalterijoje 2015 m. vasario 23-27 d., pasitelkiant išorinius vertintojus, buvo atliekamas patikrinimas. Atlikus minėtą patikrinimą, buvo nustatytas darbo funkcijų neatlikimas: nebuvo darbo laiko apskaitos žiniaraščių nuo 2014 m. lapkričio mėnesio, darbuotojų darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, nepateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai B tipo deklaracijos (forma FR0471). Atsakovas nurodė, kad minėtų darbų atlikimas buvo pavestas ieškovei, todėl tiek jai, tiek už buhalterių darbą atsakingai vyr. buhalterei V. M., 2015-03-02 įteikti reikalavimai pasiaiškinti. Nevykdydama pavestų darbo funkcijų ieškovė iš esmės neatliko pagrindinių savo darbo funkcijų, dėl ko darbdavys prarado pasitikėjimą ieškove, sukėlė didelių abejonių, kad ieškovė I. K. tinkamai ateityje vykdys jai pavestus darbus ir paskyrė griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo (T. 1, b. l. 59- 68).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Spręsdamas dėl atleidimo iš darbo pagrindo ir pasekmių teismas nustatė, jog per visą darbo buhalterės pareigose laikotarpį ieškovė neturėjo drausminių nuobaudų ir buvo nuolatos skatinama, todėl laikė nepagrįstais ieškovės teiginius dėl atsiradusio prieš ją neigiamo nusiteikimo. Teismas, įvertinęs įsakymo dėl ieškovės atleidimo iš darbo turinį, kuriame nenurodyta jokių pažeidimo aplinkybių bei tikslių atleidimo priežasčių, gautą ieškovės pasiaiškinimą, kuriame ieškovė pasiaiškino tik dėl buhalterinių duomenų tvarkymo, aplinkybę, jog atleidimo iš darbo priežastys buvo ieškovei suformuluotos tik kitą dieną po įsakymo priėmimo ir tarp jų buvo nurodyta neleistino elgesio priežastis, dėl kurio nebuvo gautas ieškovės pasiaiškinimas, bei kitus drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimus, konstatavo, kad ieškovės atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą yra neadekvati sankcija. Teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų apie darbdaviui padarytą žalą dėl to, kad ieškovė nepateikė B grupės deklaracijų už 2014 m., kitų deklaracijų. Teismas įvertino aplinkybes, susijusias su ieškovės darbu iki pažeidimo padarymo (drausminių nuobaudų nebuvimą, kasmetinį skatinimą už labai gerą darbą, jog jos veiksmais darbdaviui nebuvo padaryta žala), tai, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą, sprendė, jog atsakovas nepagrįstai konstatavo ieškovės šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad už netinkamą pavestų darbų kontrolę vyr. buhalterei buvo paskirta švelnesnė drausminė nuobauda – papeikimas. Įvertinęs teisės pažeidimo padarymo aplinkybes, teismas nusprendė panaikinti ginčijamą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 242 straipsnio 2 dalį, pripažįstant ją per griežta, ir patenkino ieškovės reikalavimą dėl 2015-03-03 BĮ Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorės įsakymo Nr. P-VR-31 „Dėl darbo sutarties nutraukimo I. K.“ panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino akivaizdžiai konfliktiškus santykius tarp ieškovės ir jos kolegų, ypatingai su šiuo metu vykdančia vyr. buhalterės pareigas D. R., atleidimo iš darbo aplinkybes, ir sprendė, jog dėl galimų nepalankių darbo sąlygų sudarymo netikslinga ieškovę grąžinti į darbą. Vertindamas ieškovės grąžinimo į darbo aplinkybę taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovė dirba kitose darbovietėse (AB „Lietuvos radijo ir televizijos centre“, UAB „Maisto pilys“). Remdamasis DK 300 straipsnio 4 dalimi teismas paskaičiavo ir priteisė ieškovei priklausančias išmokas, laikė, jog 2010-10-15 darbo sutartis Nr. 8-193 su ieškove nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, konstatuodamas, kad priteistos išeitinės išmokos bei kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką sumos yra pakankamos kompensuoti ieškovei dėl atleidimo iš darbo patirtą nuoskaudą (el. bylos priedo T. 2, b. l. 30-36).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliantė (ieškovė) I. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydama: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą; grąžinti ją į Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro buhalterės pareigas ir teismo sprendimo dalį dėl ieškovės grąžinimo į darbą vykdyti skubos tvarka; 2) priteisti iš atsakovo 4141,30 Eur už priverstinę pravaikštą per laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2015-03-03) iki teismo sprendimo priėmimo dienos, po 56,45 Eur už kiekvieną darbo dieną už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose; 3) likusią pirmosios instancijos sprendimo dalį palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad spręsdamas dėl jos grąžinimo į darbą pirmosios instancijos teismas neįsigilino į situaciją, neatsižvelgė į ieškovės aiškų norą grįžti į darbą, pažeisdamas teismų praktiką dėl neteisėto atleidimo iš darbo padarinių taikymo ir nepagrįstai taikydamas DK 300 straipsnio 4 dalį. Ieškovė įrodinėja, kad teismo nurodyti argumentai nepaneigia galimybių ieškovę grąžinti į darbą, o motyvas dėl ieškovės konfliktiškų santykių su kolegomis ir vadovais paremtas prielaidomis. Ieškovė nurodė, kad dėl priimto teismo sprendimo susiklosčiusi teisinė situacija jai yra nesąžininga. Be to, priimto sprendimo pagrindu susiklostė realus precedentas vadovo savavalei, neteisėtam darbuotojo atleidimui, numatant, kad darbuotojas nebus grąžintas į darbą ir jam išmokant nesvarbu kokio dydžio kompensaciją iš biudžetinių lėšų. Ieškovės teigimu, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovė turėtų būti grąžinama į ankstesnį darbą, kadangi nėra jokių objektyvių ekonominių, technologinių ir organizacinių priežasčių, dėl kurių ji negalėtų būti grąžinama. Byloje nėra paneigta, jog paskirtą darbą ieškovė atliko sąžiningai, jai nebuvo skirta jokių nuobaudų, buvo ne kartą skatinta priemokomis, kitų darbuotojų vertinama teigiamai. Ieškovė nurodo, jog teisinės reikšmės neturi ir dabartinė I. K. darbo vieta, o ją įvertinęs ir negrąžinęs ieškovės į darbą, teismas pažeidė DK 2 straipsnyje įtvirtintą laisvės pasirinkti darbą principą ir neįvertino ieškovės siekio grįžti pas atsakovą į buhalterės pareigas. Ieškovė nesutiko ir su teismo argumentu dėl akivaizdžiai konfliktiškų santykių iki atleidimo iš darbo, kadangi atsakovo vadovės paaiškinimai yra nepatikimas duomenų šaltinis, o ji kitų nuobaudų nėra turėjusi. Nagrinėjamoje byloje teismų praktikoje įtvirtinti alternatyvūs darbuotojo interesų gynimo būdai ieškovės interesų neapgintų. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad egzistuoja aplinkybės, trukdančios ar eliminuojančios ieškovei grįžti į darbą, todėl nepagrįstas teismo teiginys, jog ieškovei bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbi. Ieškovės teigimu, atsakovas neįrodė, kad ieškovė prastai susitvarkytų su savo darbinėmis funkcijomis, nepateikė įrodymų, rodančių jos konfliktiškumą, o drausminių nuobaudų neturėjimo aplinkybė įrodo, jog ieškovės elgesys darbe yra tinkamas. Ieškovė taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką (74 darbo dienas) ir kompensaciją už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įsiteisėjimo iki 1090,55 Eur. Ieškovės teigimu, ji AB „Lietuvos radijo ir televizijos centre“ dirbo iki atleidimo, todėl kompensacijos sumažinimas 1090,55 Eur yra nepagristas. Jai pirmosios instancijos teismo turėjo būti priteista 4141,30 Eur, bei po 56,45 Eur vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Ieškovė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai neįvertino jos patirtų išgyvenimų, todėl apeliacinės instancijos teismo prašo peržiūrėti ir teismo argumentus, kuriais netenkintas neturtinės žalos reikalavimas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas bylinėjimosi išlaidas, padarė aritmetinę klaidą.

Apeliantas (atsakovas) pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ne tik nesutinka su ieškovės argumentais dėl jos grąžinimo į darbą, tačiau mano, jog ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu (su visais išvestiniais reikalavimais) yra nepagrįstas. Atsakovo teigimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovės konfliktinius santykius su kolegomis ir vadovais, ypatingai su vyr. buhaltere nuo 2015-03-02 paskirta D. R., o procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės įrodo, jog konfliktinė situacija egzistavo dar iki ieškovės atleidimo iš darbo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė alternatyvaus DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto darbuotojo teisių gynimo būdo ir negrąžino ieškovės I. K. į darbą. Aplinkybė, jog ieškovė išreiškė norą grįžti į darbą, neturi reikšmės, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas yra laisvas pasirinkti, kokį darbuotojo teisių gynimo būdą taikyti konkrečiu atveju, remiantis CPK 418 straipsniu. Atsakovas nurodo, kad dėl ieškovės padarytų darbo drausmės pažeidimų nėra aišku, kiek darbo laiko išdirbo atsakovo darbuotojai, kaip ir kokiu būdu buvo apskaičiuojamas darbuotojų darbo užmokestis, o už privalomų deklaracijų nepateikimą ir/ar klaidingą pateikimą Biurui grėsė atsakomybė, todėl netinkamai vykdydama darbo funkcijas ieškovė negrįžtamai prarado darbdavio pasitikėjimą ja, kaip buhaltere. Atsakovo teigimu, ieškovės padarytų pažeidimų mastas, pobūdis, jų padarymo aplinkybės, atsakovo prarastas pasitikėjimas ieškove, buvo pagrindas pripažinti ieškovės pareigų netinkamą atlikimą šiurkščius darbo drausmės pažeidimu, tačiau ir pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, darbdavio pasitikėjimo praradimas ieškove sudaro pagrindą taikyti DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą darbuotojo teisių gynimo būdą negrąžinant ieškovės į darbą. Atsakovas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog atsakovės darbas kitose įmonėse patvirtina aplinkybę, jog taikant alternatyvų darbuotojos teisių gynimo būdą nėra pažeidžiamos ieškovės teisės. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovės argumentu dėl nepagrįstai sumažintos jai priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, kadangi ieškovei dirbant kitose darbovietėse yra užtikrinamas pragyvenimo šaltinis. Atsakovo teigimu, reikalavimas priteisti neturtinę žalą pagrįstas absoliučiai deklaratyviomis, niekuo neparemtomis aplinkybėmis.

Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-18 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-16632-727/2015 dalį, kuria teismas ieškovės I. K. ieškinį tenkino iš dalies, ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nesutiko su teismo sprendimu pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, nurodydamas, jog teismas neįvertino ieškovės padarytų pažeidimų svarbos. Nurodė, dėl ieškovės neteisėtų veiksmų nėra aišku, kiek darbo laiko išdirbo atsakovo darbuotojai nuo 2014 m. lapkričio mėnesio, kaip ir kokiu būdu buvo apskaičiuojamas darbuotojų darbo užmokestis, be to, atsakovui grėsė atsakomybė už teisės aktais nustatytų pareigų nevykdymą. Atsakovo teigimu, ieškovė neabejotinai prarado darbdavio pasitikėjimą, o jis nulėmė ieškovei skiriamos drausminės nuobaudos griežtumą – atleidimą iš darbo. Atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai drausminės nuobaudos griežtumą susiejo su piniginės žalos padarymu, kadangi suformuotoje teismų praktikoje realios (piniginės) žalos padarymas nėra būtina sąlyga darbo drausmės pažeidimą kvalifikuoti šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo pažeidimas sukėlė kitų neigiamų padarinių – nepasitikėjimą darbuotoju. Atsakovas nurodo, jog nepagrįstas teismų praktika bei teisės aktais pirmosios instancijos teismo vertinimas dėl paskirtos drausminės nuobaudos griežtumo atsižvelgiant į ieškovės pažeidimo konstatavimą pirmą kartą. Teismas neįvertino, kad už netinkamą pavestų darbų kontrolę vyr. buhalterei buvo paskirta švelnesnė drausminė nuobauda – papeikimas, kadangi skiriant nuobaudą yra tiriami konkrečiai to asmens veiksmai (neveikimas). Ginčo atveju turi būti vertinamas ieškovės I. K. neveikimas ir padaryti darbo drausmės pažeidimai, o ne vyr. buhalterės V. M. veiksmai. Skiriant drausminę nuobaudą ieškovei, buvo vertinamos išimtinai asmeninės ieškovės darbo funkcijos, kurių ji nevykdė, kai tuo tarpu vyr. buhalterei V. M. drausminė nuobauda buvo skirtą už tai, jog pastaroji nekontroliavo jai pavaldžios darbuotojos. Atsakovas nurodo, jog nepagrįstas ir teismo argumentas, jog ieškovės atleidimas iš darbo neatitiko atleidimui keliamų reikalavimų. Atsakovo teigimu, ieškovei buvo žinomos atleidimo priežastys, buvo laikytasi drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, o DK nereglamentuoja ir nenurodo įsakymo, kuriuo skiriama drausminė nuobauda, turinio. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovė iš darbo nebuvo atleista dėl kilusios konfliktinės situacijos, todėl nurodo, kad neturi reikšmės aplinkybė, jog darbuotojos pasiaiškinimas gautas tik dėl buhalterinių dokumentų tvarkymo, kadangi vien aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas sudaro pagrindą skirti ieškovei griežčiausią drausminę nuobaudą (e. bylos priedo T. 2, b. l. 48-56).

Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovei buvo pavestos ir tokia apimtimi bei tvarka vykdyti funkcijos, dėl kurių neatlikimo ieškovei paskirta drausminė nuobauda. Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro personalo veiklos ir finansų apskaitos politikos monitoringo rekomendacijose patvirtinama, jog atsakovo įstaigoje nebuvo vidaus aktų, kuriais būtų konkrečiai apibrėžta kokias pareigas ir funkcijas turi vykdyti kiekviena iš biure dirbančių darbuotojų, todėl atsakomybė dėl veiklos trūkumų turėjo būti dalinama tiek įstaigos vadovams, tiek darbuotojams. Nurodo, jog drausminė nuobauda skirta praleidus įstatyme nustatytą terminą, kadangi dėl tam tikrų dokumentų nepateikimo kompetentingoms institucijoms atsakovui tapo žinoma vasario 1 d. Ieškovės teigimu, aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo tvarką. Nurodo, jog įmonėje vyravo chaosas, dviem iš trijų buhalterių buvo pavesta vykdyti tapačias darbo funkcijas, o beveik metus laiko nepastebėtas atitinkamų darbo funkcijų neatlikimas. Atsakovas nepateikė teismui objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog jo bei suinteresuotų asmenų (jo darbuotojų) paaiškinimai dėl darbo funkcijų paskirstymo atsakovo įmonėje yra teisingi. Ieškovė nurodo, kad pagal užimamų pareigų pobūdį ir kasacinio teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vadovų darbo prigimtis ir jų atliekamų funkcijų specifika lemia jų drausminės atsakomybės ypatumus, didžiausia atsakomybė turėjo kilti vyr. buhalterei, o ne ieškovei (e. bylos priedo T. 2, b. l. 61-68).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2010-10-15 darbo sutarties su BĮ Sveiko maisto biuru Nr. 8-193 pagrindu pradėjo dirbti nuo 2010-10-25 vyr. specialiste, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-10-12 sprendimu Nr. 1-245 reorganizavus prijungimo būdu BĮ Sveiko maisto biurą prie BĮ Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro, ieškovė nuo 2011-11-16 tęsė darbo santykius atsakovo įstaigoje, kurioje 2012-04-16 įsakymo Nr. 52 pagrindu buvo perkelta į buhalterės pareigas (e. bylos priedo T. 1, b. l. 13-16). Darbo sutartis su ieškove nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (e. bylos priedo T. 1, b. l. 16-17). Apeliacijos objektas – ginčas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo fakto vertinimas.

Dėl darbo drausmės pažeidimo

DK 238 straipsnyje, reglamentuojančiame drausminės nuobaudos parinkimą, nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši teisės norma turi būti taikoma parenkant drausminę nuobaudą tiek už nešiurkštų, tiek ir už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (šiurkštų darbo pareigų nevykdymą). Atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl, nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas, be kitų aplinkybių, patikrina ir DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kuriuos darbdavys privalo vykdyti, skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-13/2005). Parinkdamas drausminę nuobaudą, darbdavys gali (atitinkamais atvejais – turi) atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, reikšmingas jos parinkimui, taip pat vadovautis DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės drausminė atsakomybė yra kildinama iš biuro buhalterijoje 2015 m. vasario 23-27 d., pasitelkiant išorinius vertintojus, atlikto patikrinimo. Patikrinimo metu nustatyta, kad nėra dalies darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščių už 2014 m. lapkričio, gruodžio, 2015 m. sausio ir vasario mėn., iš viso nerasta darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščių, Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateiktos B tipo deklaracijos (forma FR0471) (el. bylos priedo T. 2, b. l. 2-9). Atsakovas 2015-03-02 pateikė prašymą ieškovei pasiaiškinti dėl dalies darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščių už 2014 m. lapkričio ir gruodžio mėn. bei 2015 m. sausio ir vasario mėn. nebuvimo, darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščių nebuvimo, nurodyti, kodėl nepateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai B tipo deklaracijos (forma FR0471) bei nurodyti, kiek ir kodėl yra nepateiktų deklaracijų VSDFV ir VMI iki 2015 m. kovo 2 d. (el. bylos priedo T. 1, b. l. 25). Taigi darbdavys ieškovei 2015-03-02 reikalavime pasiaiškinti paprašė nurodyti aplinkybes dėl įtariamo darbo drausmės pažeidimo. Ieškovė 2015-03-02 pateikė pasiaiškinimą (el. bylos priedo T.1, b. l. 26). Tačiau atsakovas tą pačią dieną ieškovei pateikė dar vieną reikalavimą pasiaiškinti dėl iki 2015 m. vasario 20 d. nepateiktos B tipo deklaracijos (el. bylos priedo T.1, b. l. 27). Taip pat ieškovei pateiktas atsakovo direktoriaus 2015-02-25 įsakymu Nr. VĮ-6 sudarytos komisijos nario reikalavimas pasiaiškinti dėl konfliktinės situacijos (el. bylos priedo T. 1, b. l. 28). Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė pasiaiškino dėl paskutinių dviejų reikalavimų. BĮ Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro 2015-03-03 įsakyme Nr. P-VR-31 atleidimo priežastys nenurodytos (e. bylos priedo T.1, b.l.17), tačiau jos nurodytos atsakovo direktorės 2015-03-03 paaiškinime: aplaidus buhalterinių dokumentų tvarkymas, savavaliavimas bei neleistinas elgesys darbe (e. bylos priedo T. 1, b. l. 34). Nors ieškovės atleidimo iš darbo procedūroje yra formalių pažeidimų (reikalavimuose pasiaiškinti nenurodytas tikslus darbo drausmės pažeidimas, skirtas trumpas pasiaiškinimui pateikti terminas), tačiau ieškovė nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu duodama paaiškinimus (garso įrašo medžiagos duomenys) nenurodė, jog nesuprato reikalavimų pasiaiškinti turinio ar jai nepakako laiko pasiaiškinti (CPK 183 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog nors ir buvo formalių pažeidimų atleidimo iš darbo procedūroje, tačiau atsakovas iš esmės nenukrypto nuo drausminės nuobaudos paskyrimo tvarkos ir drausminę nuobaudą ieškovei paskyrė įvertinęs ieškovės pasiaiškinime nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog ieškovė nepateikė pasiaiškinimo dėl konfliktinės situacijos su kita buhaltere, o atsakovo vadovės paaiškinime viena iš atleidimo priežasčių nurodyta konfliktinė situacija, tačiau iš darbdavio procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių ir reikalavimų pasiaiškinti turinio vertintina, jog darbdavys pagrindiniu kriterijumi drausminės nuobaudos skyrimui laikė vis tik ieškovės netinkamą darbo pareigų vykdymą. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertinant paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą ir teisėtumą, reikšmę turi ne tik drausminės nuobaudos skyrimo procedūra, bet ir pažeidimo įvertinimas, kadangi drausminė nuobauda skiriama už darbo drausmės pažeidimą. Įstatyme numatyta, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Taigi, kai įstatyme kalbama apie drausminę atsakomybę, ji yra siejama jau su konkrečių priskirtų darbo pareigų nevykdymu arba netinkamu vykdymu. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog darbo drausmės pažeidimo požymiai yra objektyvūs - darbuotojo neteisėtas elgesys, t. y. darbo pareigų, nustatytų norminiuose teisės aktuose, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas ir subjektyvūs - darbuotojo kaltė, kuriuos pareiga įrodyti tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2011, 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2012). Darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu. Darbdavys, atleidęs darbuotoją DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu (šiurkštus darbo pareigų pažeidimas), ir darbuotojui ginčijant tokį atleidimo pagrindą teismine tvarka, turi įrodyti nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu. Teismas, vertindamas drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumą, turi atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau (DK 238 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2007). Kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys ir į tai, kad šiurkštus darbo drausmės pažeidimas darbo teisiniuose santykiuose kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, o darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas, dėl ko darbdavys atleisti darbuotoją tokiu pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2006, 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2011).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog darbdavys nepagrįstai ieškovės darbo pareigų nevykdymą vertino kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir skyrė griežčiausią drausminę nuobaudą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo atsakovo apeliacinio skundo argumentais nesutikti su apylinkės teismo išvada. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas 2014-08-04 įsakymu Nr. DS-4 „Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo“ nuo 2014-08-01 už teisingą ir savalaikį įstaigos darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymą paskyrė buhalteres D. R. ir I. K. (el. bylos priedo T. 1, b. l. 122). Byloje rašytinių įrodymų apie detalesnį darbų pasiskirstymą buhalterijoje nepateikta, iš 2015-03-02 monitoringo rekomendacijų matyti, jog atsakovo įstaigai rekomenduojama parengti buhalterių pareigines instrukcijas ir perskirstyti funkcijas tarp buhalterių (CPK 178 straipsnis; el. bylos priedo T. 2, b. l. 9). Išklausiusi garso įrašą teisėjų kolegija nustatė, jog buhalterinių darbų paskirstymas tarp buhalterių buvo pavestas organizuoti vyr. buhalterei V. M., kuri skirstė darbus. Vyr. buhalterė V. M. 2015-03-02 paaiškinime nurodė, kurie darbai paskirti ieškovei (el. bylos priedo T.1, b. l. 123-124). Taigi lokalinio akto dėl darbų paskirstymo tarp buhalterių nebuvo, pavedimai atlikti darbus buvo nurodomi žodžiu. Taigi dėl aiškių darbo funkcijų neišdėstymo konstatuotina darbdavio kaltė (DK 229 straipsnis), todėl nesant reglamentuotų lokaliniais teisės aktais buhalterių funkcijų, negalima spręsti, jog ieškovė padarė šiukštų darbo drausmės pažeidimą, juolab, kad darbo laiko žiniaraščius pildyti pavesta ir ieškovės kolegei. Kaip jau buvo minėta, darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos konkrečiu darbo drausmės pažeidimu, todėl nesant lokalinių aktų, apibrėžiančių kiekvienos iš buhalterių funkcijas, žodinis pavedimas negali būti vertinamas kaip konkrečių priskirtų darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, kadangi skirstant žodžiu darbus, pavedimai priklausomai nuo objektyvių aplinkybių gali keistis. Kita vertus, pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant darbo drausmės pažeidimą kaip šiurkštų, turi būti atsižvelgiama ir į sukeltas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais atsakovo nurodytus argumentus dėl neužpildytų dokumentų svarbos, tačiau darbdavys nei pirmosios instancijos teisme, nei pateikdamas apeliacinį skundą neįrodė pasekmių, nurodydamas tik deklaratyvius teiginius (pvz. nepildant darbo laiko apskaitos žiniaraščio, neaiškus darbuotojų darbo laikas, darbo užmokesčio apskaičiavimas, o atsakovui dėl deklaracijų nepateikimo grėsė bauda, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad darbuotojams nebuvo mokamas darbo užmokestis ar jis apskaičiuotas neteisingai (CPK 178,183 straipsniai)). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog prarado pasitikėjimą ieškove, o pasitikėjimui turi įtakos ir A klasės pajamų deklaracijų (forma FR0572) dalies nepateikimas VMI bei jau pateiktose deklaracijose klaidingų sumų nurodymas, tačiau minėta aplinkybė nevertintina nagrinėjamu atveju. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, ieškovės atleidimo metu aplinkybė dėl A tipo deklaracijų pateikimo (ar netinkamo pateikimo) nebuvo žinoma ir vertinama, ji neturėjo reikšmės skiriant ieškovei drausminę nuobaudą ir už minėtų deklaracijų nepateikimą ieškovei drausminė nuobauda paskirta nebuvo. Taigi minėta aplinkybė teisiškai nereikšminga nagrinėjant ieškovės darbo pareigų tinkamą neatlikimą ir jį vertinant drausminės nuobaudos kontekste.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs drausminės nuobaudos skyrimo motyvus, nustatė, jog tiek reikalavimuose pasiaiškinti (T.1, b. l. 25, 27), tiek įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo (T.1, b. l. 17) yra nurodomas pats darbo pareigos neįvykdymo faktas, tačiau nevertinamos pažeidimo pasekmės. Atsakovas procesiniuose dokumentuose ne kartą nurodė, kad skirdamas drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, rėmėsi galimai iškilsiančia atsakomybe už teisės aktais nustatytų pareigų nevykdymu bei aplinkybe, jog neaišku kiek laiko atsakovo darbuotojai išdirbo nuo 2014 m. lapkričio mėn. bei kaip buvo skaičiuojamas atsakovo darbuotojų darbo laikas. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pačios griežčiausios drausminės nuobaudos skyrimas negali būti pagrįstas iškilsiančios grėsmės padariniu (CK 1.5 straipsnis). Kaip minėta, atsakovas nepagrindė, kad atsakovės pažeidimas sukėlė sunkius padarinius (pvz., buvo neišmokėtas darbuotojams darbo užmokestis ar jis apkritai buvo nemokamas ir pan.). Atsakovas taip pat nepagrindė, kaip tokia drausminė poveikio priemonė užtikrina teisingumą darbo teisiniuose santykiuose (DK 35 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad darbuotojo kaltės forma taip pat turi reikšmės skiriant drausminę nuobaudą (DK 238 straipsnis). Ieškovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodė, kad jos darbo funkcijos kiekvieną kartą keitėsi ir jas atlikinėjo pagal atskirą pavedimą. Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovė turėjo vykdyti žodinius vyr. buhalterės pavedimus. Tokios aplinkybės patvirtina, jog nesant reglamentuotų pareiginiuose nuostatuose ar kituose lokaliniuose aktuose ieškovės funkcijų, negalima konstatuoti, jog atsakovės kaltė laikytina pakankamas pagrindu skiriant griežčiausią drausminę nuobaudą (DK 235 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog pagal teismų praktiką realios žalos padarymas nėra būtina sąlyga darbo drausmės pažeidimui kvalifikuoti šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, tačiau, kaip jau minėta, pareiga įrodyti darbo drausmės pažeidimo sukeltas pasekmes tenka darbdaviui, o atsakovas neįrodė, kokios atsirado realios pasekmės (CPK 178, 183 straipsniai), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino drausminę nuobaudą. Kita vertus, iš šalių paaiškinimų bei faktinių bylos aplinkybių galima konstatuoti ieškovės netinkamą darbo funkcijų atlikimą, už kurį galėjo būti skirta švelnesnio pobūdžio drausminė nuobauda. Tačiau teismas neturi teisės vienos drausminės nuobaudos pakeisti kita, taip pat neturi teisės skirti švelnesnę drausminę nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2006; DK 35 straipsnio 1 dalis, 238 straipsnis, 240 straipsnio 3 dalis, CK 1.5 straipsnis). Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad drausminei nuobaudai skirti buvo suėjęs senaties terminas, nes apie dokumentų nepateikimą atsakovui turėjo būti žinoma nuo vasario 1 d. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą, nes terminas drausminei nuobaudai skirti pradedamas skaičiuoti nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos (DK 241 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas įrodė, jog apie apeliantės darbo trūkumus paaiškėjo atlikus auditą (CPK 178 straipsnis).

Dėl ieškovės grąžinimo į darbą

Apeliantė (ieškovė) I. K. įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos negrąžino į darbą, remdamasis konfliktiškais ieškovės santykiais su kolegėmis. Ieškovės teigimu, ji išreiškė aiškų norą grįžti į darbą, o teismas mechaniškai pritaikė DK 300 straipsnio 4 dalį. Tokie ieškovės argumentai nepagrįsti byloje esančiais įrodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nusprendė taikyti alternatyvų ieškovės teisių gynimo būdą ir negrąžinti jos į darbą, priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Byloje pateikti atsakovo darbuotojų paaiškinimai (T. 1, b. l. 92-94), atsakovo direktorės G. S. 2015-02-25 tarnybinis pranešimas (T. 1, b. l. 112), buhalterės D. R. 2015-02-25 tarnybinis pranešimas (T. 1, b. l. 113), atsakovo direktorės 2015-02-25 įsakymas Nr. VĮ-6 „Dėl laikinosios komisijos sudarymo sprendžiant konfliktinę situaciją buhalterijoje“ (el. bylos priedo T.1, b. l.114) patvirtina, kad susiklostė konfliktinė situacija tarp atsakovo buhalterijos darbuotojų (CPK 183, 185 straipsniai). Taigi minėti rašytiniai įrodymai paneigia ieškovės apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas konstatuodamas konfliktinius santykius, rėmėsi tik prielaidomis. Ieškovė apeliaciniame skunde pateikė deklaratyvius argumentus bei pasvarstymus apie sudarytas sąlygas vadovo savivalei, kurie neturi teisinės reikšmės sprendžiant reikalavimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą. Byloje pateikta 2015-03-26 užklausa Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kurioje keliamas buhalterės D. R. priėmimo klausimas į vyr. buhalterės pareigas (el. bylos priedo T. 1, b. l. 115). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tuo atveju, jeigu ieškovė būtų grąžinta į darbą, ji būtų pavaldi D. R., todėl įvertinus šią aplinkybę, galima pagrįstai abejoti pačios ieškovės gebėjimu efektyviai dirbti, įvertinat ieškinio argumentus dėl neturinės žalos jai padarymo darbdavio veiksmais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai netenkino ieškovės apeliacinio skundo reikalavimo grąžinti ją į darbą.

Dėl kompensacijos dydžio

Ieškovė taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką (74 darbo dienas) ir kompensaciją už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įsiteisėjimo iki 1090,55 Eur, kadangi ji AB „Lietuvos radijo ir televizijos centre“ dirbo iki atleidimo ir kompensacijos sumažinimas 1090,55 Eur yra nepagristas.

DK 300 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismui nustačius, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytas darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdas yra skirtas kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-296/2005; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011). Aptariama kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Už darbdavio veiksmų padarinius pagal įstatymą yra atsakingas pats darbdavys. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, t. y. DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010).

Nagrinėjamoje byloje, įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo priteista suma visiškai atlygina ieškovės praradimus dėl neteisėto atleidimo, kadangi ieškovė iki teismo sprendimo priėmimo dirbo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centre“ ir UAB „Maisto pilys”. Ieškovės nurodomos sumos priteisimas, t. y. neįvertinus jos gaunamų pajamų kitose darbovietėse, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis VSDFV duomenimis, paskaičiavo darbo užmokesčio skirtumą, o ne vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

DK 250 straipsnyje reglamentuojama, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydis kiekvienu atveju nustatomas teismo, vadovaujantis Civiliniu kodeksu. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Nustatant neturtinės žalos dėl neteisėto atleidimo iš darbo dydį, kaip į vieną šios žalos dydžio nustatymo kriterijų atsižvelgiama ir į tai, kaip darbuotojo teisės apgintos taikant neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ir ji priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008). Taigi tiek įstatymas, tiek kasacinio teismo išaiškinimai nurodo kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama dėl neturtinės žalos priteisimo.

Byloje nėra duomenų dėl kilusių pasekmių, susijusių su apeliantės (ieškovės) sveikatos, emocinės, psichologinės ir pan. būklės pablogėjimu dėl atleidimo iš darbo, be to, ieškovės prašymas nemotyvuotas. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad byloje nėra pateikti įrodymai, galintys pagrįsti priežastinį ryšį tarp darbdavio veiksmų neteisėtai atleidžiant apeliantę, ir jos sveikatos sutrikimų, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės teisių pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija jai ginant neturtines vertybes (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma ir teismo skundžiamame procesiniame sprendime išdėstyti motyvai bei jų pagrindu padarytos išvados teikia pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė nurodo, jog teismas neteisingai paskaičiavo advokato teisinės pagalbos išlaidas, dėl ko priteisė neteisingai apskaičiuotą proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui sumą. Byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai suskaičiavo advokato teisinės pagalbos išlaidas, ir jos sudaro 700 Eur, o ne 900 Eur, kaip nurodo ieškovė (el. bylos priedo T.1, b. l. 39, 184-186). Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2015-06-02 išrašyta PVM sąskaita –faktūra Nr. 015-06-22, kuri apmokėta pavedimu, konkrečiai nurodant mokėjimo paskirtyje išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą. Taigi nėra pagrindo konstatuoti neteisingai suskaičiuotas advokato teisinės pagalbos išlaidas.

Atmetus apeliacinius skundus už jų parengimą šalių sumokėtos sumos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.