Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. K. ir atsakovų A. Č. bei B. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-833-324/2012, iškeltoje pagal ieškovo R G. K. ieškinį atsakovams A. Č. ir B. Č. dėl vienašališko pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, pirkimo – pardavimo sutarties dalies nutraukimo ir sumokėtų piniginių lėšų grąžinimo, kur tretieji asmenys: R. S., E. S., E. M., V. B., L. B., Ž. Ž., A. V., G. V., O. T. ir L. T..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Teismas nepažeidė Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalies. Iš tiesų, atsakovo ranka daryti įrašai preliminariojoje sutartyje įrodo, kad vykdant pirkimo – pardavimo sutartį atsakovas iš viso yra gavęs 700 000 Lt iš ieškovo, o pinigų grąžinimo fakto atsakovai neįrodė.Atsakovai teigia, kad 310 400 Lt suma ieškovui buvo grąžinta pas notarę, pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau notarė 2012 m. gegužės 22 d. teismo posėdžio metu to nepatvirtino.Teismas nepažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies.Atsakovai nenurodo aplinkybių, kada jie pinigus neva grąžino ir kaip, kokiam asmeniui perdavė, kokiomis aplinkybėmis.Teismas tinkamai taikė CK 1.73 straipsnį.Ieškovas neginčija sutartyje nurodyto fakto, kad 389 600 Lt atsakovas gavo. Tačiau paties atsakovo ranka daryti įrašai patvirtina, kad atsakovai iš viso yra gavę 700 000 Lt.Teismas pagrįstai laikė, kad nutraukus sutartį, pagal ją atsakovų gauti 310 400 Lt priteistini ieškovui, ir dėl to CK 6.222 straipsnio 1 dalis buvo pritaikyta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliaciniai skundai atmestini, Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. G. K. ir atsakovų A. Č. bei B. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 24 d. ginčo šalys sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2974/8521 dalių pirkimo – pardavimo sutartį (29-40 b. l., 1 t.). Jos 2.1.2 punkte nurodyta, kad ieškovas žemės sklypo dalį nupirko už 1 189 600 Lt, iš kurių 389 600 Lt pardavėjas gavo iš pirkėjo prieš pasirašant šią sutartį. Likusius pinigus – 800 000 Lt – pirkėjas įsipareigojo sumokėti pardavėjui iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. Sutarties 4.3 punktu pardavėjas įsipareigojo per vienerius metus nuo šios sutarties pasirašymo dienos paruošti žemės sklypo detalųjį planą bei atidalinti parduodamas žemės sklypo dalis, suformuojant naujus turtinius vienetus pagal sutarties 3.5 punktą. Įsipareigojimo iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. sumokėti likusią kainos dalį ieškovas neįvykdė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009 m. gruodžio 7 d. ieškovui buvo persiųstas notariškai patvirtintas atsakovų pareiškimas dėl raginimo atsiskaityti už nupirktą turtą per papildomai paskirtą 15 kalendorinių dienų terminą. Ieškovas, kaip pirkėjas, buvo įspėtas, kad pinigų nesumokėjimas pagal sutartį yra esminis jos pažeidimas, dėl kurio, šio įsipareigojimo neįvykdžius per papildomai paskirtą terminą, sutartis bus nutraukta, negrąžinant sumokėtos 389 600 Lt sumos (43-44 b. l., 1 t.). Šį pareiškimą antstolis ieškovui įteikė 2009 m. gruodžio 8 d. (85 b. l., 1 t.). 2009 m. gruodžio 30 d. ieškovui buvo persiųstas notarės B. G. patvirtintas atsakovų pareiškimas apie pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą (87-89 b. l., 1 t.).

Ieškovas pirmosios instancijos teisme teigė, jog sutarties nutraukimo 2009 m. gruodžio 30 d. atsakovų pareiškimu faktas jam nebuvo žinomas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas neneigė, jog per antstolį 2009 m. gruodžio 8 d. gavo 2009 m. gruodžio 7 d. atsakovų įspėjimą dėl sutarties nutraukimo, kuris yra pakankamas sutarties nutraukimui, be to, notarės liudijimas ir antstolio raštas patvirtina, kad 2009 m. gruodžio 30 d. atsakovų pareiškimas apie sutarties nutraukimą, neradus ieškovo darbovietėje ir namų adresu, jam buvo įteiktas 2010 m. balandžio 30 d. per bendrovės „Ortopedijos technika“ administraciją (ieškovas yra šios bendrovės valdybos pirmininkas), o kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK numatyta prezumpcija, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti pranešimą, sprendė, jog apie sutarties nutraukimą ieškovas buvo tinkamai informuotas. Kadangi apeliaciniu skundu ieškovas atskirai neginčija šios pirmosios instancijos teismo išvados, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovo motyvai, kad sutarties nutraukimo faktas jam nebuvo žinomas, byloje yra paneigti ir atskirai dėl šios aplinkybės šioje nutartyje nepasisako.

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas įrodinėjo, kad vienašališkas pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimas 2009 m. gruodžio 30 d. atsakovų pareiškimu yra neteisėtas, nes jis, matydamas, kad atsakovai per vienerius metus neparuoš žemės sklypo detaliojo plano ir neatidalins ieškovo perkamo sklypo, vadovaudamasis CK 6.46 straipsnio 2 dalimi, teisėtai sustabdė likusių pinigų už sklypą sumokėjimą. Anot jo, jis turėjo teisę sustabdyti pinigų mokėjimą, nes atsakovai netinkamai vykdė sutartimi savo prisiimtus įsipareigojimus paruošti žemės sklypo detalųjį planą ir atidalinti žemės sklypą, tokiu būdu iš esmės pažeisdami ginčo sutarties sąlygas, bei sudarė pagrindą jam nesitikėti, jog sutartis bus įvykdyta ateityje, dėl ko sutarties dalis jo atžvilgiu turi būti nutraukta CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu.

Kaip matyti iš šalių procesinių dokumentų turinio, ginčas byloje kilo iš esmės dėl pagrindinės sutarties (pirkimo – pardavimo sutarties) sąlygų aiškinimo.

Apeliaciniu skundu ieškovas nesutinka su skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo pateiktais išaiškinimais apie tai, kas yra ginčo sutarties objektas ir kas pagal šią sutartį yra laikoma esminiu sutarties pažeidimu.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad jo ir atsakovų tarpusavio teises ir pareigas nustatančios sutarties esmė yra žemės sklypo, suformuoto, kaip atskiras turtinis vienetas, pirkimas – pardavimas. Tokia išvada buvo padaryta, įvertinus pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, konkrečiai sutarties 1.1, 5.4, 3.5, 2.1.2, 4.3, 5.1.1 punktus.

Ieškovas savo apeliaciniu skundu teigia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja preliminariosios sutarties 3 punktui, taip pat sutarties sudarymo tikslui – įsigyti galutinai suformuotą žemės sklypą gyvenamojo namo statybai. Todėl, anot jo, teismas pažeidė įstatymu apibrėžtas sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str.).

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai svarbūs siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-323/2010; kt.).

Ginčo pirkimo – padavimo sutarties 1.1 punkte, be kitko, nurodyta, kad pardavėjas (sutuoktiniai A. Č. ir B. Č.) pardavė, o pirkėjas R. G. K. nupirko 2974/8521 dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitos paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas 5233/0002:189 Karmėlavos kadastrinėje vietovėje, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių namų statyba (31 b. l., 1 t.). Pirkimo – padavimo sutarties 3.5 punktu sandorio šalys susitarė, kokia žemės sklypo dalimi kiekvienas pirkėjas naudosis (nustatyta, kad ieškovas naudosis žemės sklypo dalimi, sklypo ribų plane pažymėta sklypu Nr. 10). Be to, prie sutarties buvo pridėtas žemės sklypo ribų planas, kuriame atsispindėjo kiekvieno pirkėjo perkama žemės sklypo dalis (41 b. l., 1 t.). Taigi, sutartyje buvo aiškiai išreikšta ieškovo valia, kad jis siekia įsigyti būtent žemės sklypo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o ne atidalintą atskirą žemės sklypo vienetą. Pažymėtina, jog minėtų sutarties sąlygų ieškovas įstatymų nustatyta tvarka neginčijo ir šioje byloje neginčija.

Tai, kad ieškovas siekė įsigyti dalį žemės sklypo bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o ne jau atidalintą žemės sklypą, kaip ir pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, taip pat patvirtina ir sutarties sąlygos, kurios buvo nustatytos kitiems pirkėjams. Kiti pirkėjai ginčo sutartimi galutinę sandorio kainą įsipareigojo sumokėti tada, kai pardavėjas įvykdys sutarties 4.3 punktu prisiimtą įsipareigojimą dėl parduodamų žemės sklypo dalių atidalijimo, suformuojant naujus turtinius vienetus pagal sutarties 3.5 punktą, tuo tarpu ieškovas likusius pinigus įsipareigojo sumokėti iki konkrečios datos – 2009 m. rugpjūčio 10 d., t. y. anksčiau, nei atsakovai įsipareigojo paruošti žemės sklypo detalųjį planą ir atidalinti parduodamas žemės sklypo dalis, suformuojant naujus turtinius vienetus pagal sutarties 3.5 punktą (sutarties 4.3 p.). Taigi, šią aplinkybę įvertinęs neatsiejamai nuo sutarties 5.1 ir 5.1.1 punktų, pirmosios instancijos teismas iš tiesų turėjo pagrindą teigti, kad pagal pirkimo-pardavimo sutarties 5.1.1 punktą, kitiems pirkėjams priėmimo – perdavimo aktais nuosavybėn turėjo būti perduotos ne žemės sklypo dalys bendrojoje nuosavybėje, o atskiri turtiniai vienetai, tuo tarpu ieškovui turėjo pereiti nuosavybėn būtent dalis žemės sklypo bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nes jis įsipareigojo sumokėti pinigus daug anksčiau, nei kiti pirkėjai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir preliminariojoje sutartyje ginčo šalys susitarė, kad jos privalo pasirašyti žemės sklypo priėmimo – perdavimo aktą per vieną darbo dieną, kai pardavėjas gauna visą pirkimo kainą, jei tarp šalių nėra sutarta kitaip (7 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kitokia pirkimo-pardavimo sutartimi nustatyta ieškovo atsiskaitymo už perkamą žemės sklypo dalį tvarka leidžia spręsti, kad ieškovas iš esmės sutiko perimti nuosavybėn neatskirtą ir atskirai nesuformuotą žemės sklypo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kuri būtų suformuota vėliau. Preliminariosios žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties 3 punktas, kuriame nurodyta, kad pardavėjo parduodamas, pirkėjo perkamas žemės sklypas bus suformuotas adresu (duomenys neskelbtini), viso 2061 kvadratinis metras (20,61 a.), atitinka pagrindinės sutarties sąlygas, kuriomis buvo taipogi susitarta, jog atsakovas suformuos ieškovui atskirą žemės sklypą. Šiuo atveju preliminarioji sutartis nepaneigia, o tik patvirtina, jog ieškovas siekė įsigyti žemės sklypą, kuris bus suformuotas ateityje. Pažymėtina, kad notarė B. G. teismo posėdžio metu patvirtino, jog sutartimi buvo sutarta, kad visi pinigai bus sumokėti tada, kai bus įvykdyta prievolė dėl detaliojo plano, išskyrus K.. Visi būtų turėję mokėti delspinigius po įregistravimo, išskyrus K.. Taip pat paaiškino, kad sutarties projektas buvo iš pradžių visiems vienodas, tačiau šalių pageidavimu ieškovui buvo nurodytas kitoks terminas ir be detaliojo plano. Dėl ko šalys taip susitarė, notarė nurodė nežinanti (42-43 b. l., 3 t.). Taigi, notarės paaiškinimai leidžia spręsti, kad sutartimi ieškovui atsiskaitymo tvarka tikslingai buvo numatyta kitokia, nei kitų pirkėjų. Taip pat notarė patvirtino, kad sutartimi buvo perkama tik dalis žemės sklypo, nes jei būtų perkami atskiri sklypai – nebūtų visi dalyvavę sandoryje. Taigi, aptartos aplinkybės paneigia ieškovo argumentus, jog jo tikslas buvo įsigyti būtent suformuotą (atidalintą) atskirą sutartyje numatyto žemės sklypo dalį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo nurodomas tikslas ant įsigyjamos žemės sklypo dalies statyti gyvenamąjį namą šiuo atveju nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 2002 m. balandžio 30 d. LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. 218 patvirtino Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15.2 punkto teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad teisės statyti įgyvendinimas atskiro turtinio vieneto statuso neturinčiame žemės sklype pastarąjį procesą galėjo apsunkinti bendraturčių teisių įgyvendinimo aspektu, tačiau nedarė jos neįmanoma.

Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15.2 punktu, tam, kad būtų galima gauti statybos leidimą, statytojas turėjo pateikti savivaldybės merui arba administracijos subjektui žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus, taip pat žemės sklypo bendraturčių sutikimą, jei žemės sklypas priklauso jiems bendrosios nuosavybės teise.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pagal tuo metu galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostatą viename bendrame sklype buvo galima tik vieno gyvenamojo namo statyba, tuo tarpu sklypai buvo pirkti su tikslu kiekvienai iš žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties šalių pasistatyti gyvenamąjį namą. Ieškovo teigimu, net ir pripažinus, kad gavus bendraturčių sutikimą, būtų įmanoma gyvenamojo namo statyba, logiška, kad nei vienas iš sklypo bendraturčių nebūtų suinteresuotas duoti sutikimo, nes tai reikštų, kad jie negalėtų statytis gyvenamojo namo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovo aiškinimas prieštarauja ne tik įstatyminiam reglamentavimui, bet ir pirkimo-pardavimo sutarties sąlygoms. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad minėtas Teritorijų planavimo įstatymo reglamentavimas ieškovui galėjo užkirsti kelią įgyvendinti savo tikslą – statyti gyvenamąjį namą.

Pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalies nuostatą, nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. CK 6.398 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo – perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Šios nuostatos atsispindi pirkimo – pardavimo sutarties 5.1 ir 5.1.1 punktuose.

Taigi, pagal minėtą teisinį reglamentavimą, pirkėjui nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pereina, surašius priėmimo – perdavimo aktą.

Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, kiti pirkėjai likusias pinigų sumas atsakovams, kaip pardavėjams, įsipareigojo sumokėti tik tada, kai atsakovai įvykdys pirkimo – pardavimo sutarties 4.3 punkte numatytą įsipareigojimą – per 1 metus nuo sutarties pasirašymo dienos paruošti žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą bei atidalinti parduodamas žemės sklypo dalis, suformuojant naujus turtinius vienetus pagal sutarties 3.5 punktą. Tuo tarpu ieškovas įsipareigojo sumokėti likusią pinigų sumą anksčiau, nei turėjo būti įvykdytas sutarties 4.3 punkte nustatytas atsakovų įsipareigojimas. Taigi, iš šios sutarties sąlygos bei 5.1.1 punkte nustatytos sąlygos akivaizdu, jog ieškovas, sumokėjęs sutarties kainą pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytu terminu, pagal sutartį nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį būtų įsigijęs anksčiau, nei kiti pirkėjai. Todėl jei ieškovas ir būtų ketinęs statyti gyvenamąjį namą, kitų pirkėjų, kurie dar nebūtų įgiję nuosavybės teisės į likusias žemės sklypo dalis, sutikimo jam gauti nebūtų reikėję, nes, kaip minėta, nuosavybės teisė pirkėjui pereina tik nuo to momento, kai yra pasirašomas priėmimo – perdavimo aktas.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pirkimo – pardavimo sutartimi šalys susitarė, kas laikytina esminiu sutarties sąlygų pažeidimu.

Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatą, vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Vadinasi, pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.

Sutarties 2.1.2.1 punktu šalys nustatė, kad, pirkėjui 2.1.2 punkte nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus 800 000 Lt, pardavėjo ir pirkėjo R. G. K. susitarimu tai laikoma esminiu sutarties sąlygų pažeidimu. Taip pat nustatyta, kad pardavėjas, įspėjęs pirkėją rašytiniu pranešimu prieš 15 kalendorinių dienų, turi teisę vienašališkai iš dalies nutraukti sutartį dėl pirkėjo R. G. K. perkamos parduodamo turto 2974/8521 dalies, gavęs notaro išduotą liudijimą apie esminį sutarties sąlygų pažeidimą. Sumokėti 389 600 Lt lieka pardavėjui jo patirtų nuostolių atlyginimui. 2.1.2.1.1 punktu šalys nustatė, kad nuostolių atlyginimo suma – 389 600 Lt - nėra per didelė, neįrodinėjama, protingai pagrindžianti galimus pardavėjo materialinius nuostolius ir pirkėjas, įvertindamas aukščiau nurodytus faktorius, nesikreips į teismą dėl nuostolių sumažinimo. Tuo tarpu pardavėjo prisiimto įsipareigojimo parengti viso žemės sklypo detalųjį planą per sutartą terminą neįvykdymo pasekmių šalys sutartyje nenumatė. Taigi, yra pagrindas spręsti, jog šalys esminiu sutarties pažeidimu pripažino tik pirkėjo įsipareigojimo sumokėti 800 000 Lt sumą, kaip likusią perkamo daikto kainos dalį, nevykdymą, tuo tarpu detaliojo plano neparengimo sutartyje numatytu terminu šalys nepriskyrė prie esminio sutarties pažeidimo.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškintos CK 6.46, 6.58 ir 6.207 straipsnių, numatančių sutarties šalies teisės sustabdyti savo prievolės vykdymą, taikymo sąlygos. Apibendrindamas šių teisės normų nuostatas, kasacinis teismas padarė išvadą, kad tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartinės prievolės, kitos šalies prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos yra tokios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2009).

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas įrodinėja, jog atsakovai neturėjo pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, kadangi jis buvo sustabdęs savo prievolės vykdymą, vadovaudamasis CK 6.46 straipsniu.

Pagal CK 6.46 straipsnio 2 dalies, kuria rėmėsi ieškovas, nuostatą, skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog detaliojo planavimo veiksmų neatlikimu pirkėjas galėjo pateisinti savo prievolės sumokėti visą perkamo daikto kainą vykdymo sustabdymą. Pirmiausia, pirkimo – pardavimo sutartyje prievolės sumokėti turto kainą vykdymo sustabdymo pagrindas nebuvo numatytas. Be to, ieškovo teisę sustabdyti savo prievolės vykdymą paneigia sutartyje numatyti skirtingi ieškovo pareigos sumokėti sandorio kainą ir atsakovų įsipareigojimo parengti detalųjį planą terminai (ieškovas privalėjo pinigus sumokėti anksčiau, nei atsakovas privalėjo parengti detalųjį planą). Taigi, nėra vienos iš CK 6.46 straipsnio taikymo sąlygos, t. y. kad prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į CK 6.58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, pagal kurią prievolės šalis neturi teisės sustabdyti prievolės vykdymo, jeigu kita prievolės šalis negali savo pareigos įvykdyti ne dėl nuo jos priklausančių aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, kad panaši sąlyga numatyta ir CK 6.46 straipsnio 3 dalyje, pagal kurios nuostatą skolininkas neturi teisės sustabdyti prievolės vykdymo, kai kreditorius savo pareigos negali įvykdyti dėl paties skolininko kaltės, taip pat kai kreditorius savo pareigos negali įvykdyti dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių.

Atsakovai įrodinėjo, jog jie negalėjo įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų dėl valstybės institucijų veiklos.

Byloje nustatyta, kad viena iš kliūčių, dėl kurios detalusis planas buvo pripažintas neatitinkančiu Teritorijų planavimo įstatymo, kitų teisės aktų reikalavimų ir todėl negalėjo būti patvirtintas, buvo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktas Nr. TP1-731(15.4). Byloje yra pateiktas Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. Ik-148-554/2012, iškeltoje pagal A. Č. ir B. Č. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl 2011 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto panaikinimo, įpareigojimo pateikti patikrinimo aktą su teigiama išvada dėl detaliojo plano patvirtinimo, kuriuo buvo nuspręsta šį aktą panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais svarstyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), detalųjį planą bei pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį patikrinimo aktą (117-129 b. l., 3 t.). Lietuvos apeliaciniam teismui atsakovai pateikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502 -3034/2012, kuria Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimas paliktas nepakeistas (109-16 b. l., 3 t.). Taigi, šios aplinkybės iš esmės patvirtina, jog ne nuo atsakovų valios priklausančių aplinkybių, o būtent dėl valstybės institucijų veiklos atsirado kliūtys detaliojo plano parengimui. Todėl ir dėl šios priežasties ieškovas negalėjo pasinaudoti teise sustabdyti savo prievolės vykdymą. Taip pat pirmosios instancijos teismui turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad būtent dėl to, jog sutarties 4.3 punktu prisiimto įsipareigojimo įvykdymas priklausė ir nuo trečiųjų asmenų (būtent valstybės institucijų) veiklos, šalys atsakovų įsipareigojimo neįvykdymo nepripažino esminiu sutarties pažeidimu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje nutartyje aptartos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, apibūdinančios ieškovo ir atsakovų įsipareigojimus, leidžia pagrįstai teigti, kad ieškovo ir atsakovų prievolės nebuvo taip susijusios, jog būtų galima pateisinti ieškovo prievolių sustabdymą, nes ieškovas, skirtingai nei buvo susitarę kiti pirkėjai, pinigų sumokėjimo nesusiejo su detaliojo plano parengimu ir žemės sklypo atidalinimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo argumentai, kad atsakovas, kaip protingas ir atidus verslininkas, kuris vertėsi žemės sklypų atidalinimu ir pardavimu, privalėjo numatyti galimybę, kad sklypai gali būti neatidalinti per atsakovų įsipareigotą terminą, taip pat ta aplinkybė, jog iki šiol atsakovai nėra įvykdę savo sutartinių įsipareigojimų, šiuo atveju esminės reikšmės negali turėti. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent ieškovas pirmiau neįvykdė savo piniginės prievolės, kuri suėjo anksčiau, nei atsakovams numatytas terminas, per kurį jie turėjo paruošti detalųjį planą ir suformuoti žemės sklypus. Taigi, tuo metu, kai ieškovas buvo iš esmės pažeidęs sutarties sąlygas, nebuvo teisinio pagrindo spręsti apie kokius nors atsakovų sutartinių įsipareigojimų pažeidimus, nes sutartyje numatyti jiems terminai dar nebuvo suėję. Be to, kyla abejonių, ar apskritai ieškovas buvo sustabdęs savo prievolės vykdymą, nes duomenų, kad jis būtų pranešęs atsakovams apie prievolės sumokėti likusią kainos dalį vykdymo sustabdymą, nei apie atsisakymą prievolę įvykdyti, byloje nėra. Be to, ieškinį dėl savo pažeistų teisių gynimo ieškovas pareiškė tik po to, kai atsakovai vienašališkai nutraukė sutartį.

Ginčo dėl to, kad sutarties 2.1.2 punkte numatytu terminu, taip pat ir per papildomai nustatytą terminą likusios kainos dalies ieškovas nesumokėjo, byloje nėra. Todėl yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog atsakovai pirkimo – pardavimo sutarties 2.1.2.1 punkte nustatytu pagrindu, kurio ieškovas neginčija ir nėra nuginčijęs įstatyme nustatyta tvarka, turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį ieškovo atžvilgiu, nes, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas neturėjo pagrindo sustabdyti savo prievolės sumokėti turto kainą įvykdymą, be to, nėra sutartinio ir įstatyminio pagrindo pripažinti, kad sutartį iš esmės pažeidė pardavėjai. Todėl teisėjų kolegija atmeta ieškovo argumentus, kad atsakovai, vienašališkai nutraukdami sutartį, elgėsi nesąžiningai.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju ieškovas, ginčydamas vienašališko sutarties nutraukimo atsakovų iniciatyva teisėtumą ir pagrįstumą ir reikšdamas reikalavimą nutraukti sutartį dėl atsakovų įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, neturi teisinio pagrindo remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Atitinkamai, ieškovui neįrodžius, jog jis turėjo teisinį pagrindą sustabdyti savo piniginės prievolės įvykdymą, ir tokiu būdu nepaneigus aplinkybės, kad jis, nesumokėdamas atsakovams likusios kainos už įsigyjamą žemės sklypo dalį per sutartyje nustatytą terminą, iš esmės pažeidė sutarties sąlygas, dėl ko atsakovai teisėtai vienašališkai nutraukė sutartį, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiu 2009 m. gruodžio 30 d. atsakovų pareiškimu išreikštą vienašališką nutraukimą sutarties, 2008 m. gruodžio 24 d. sudarytos dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2974/8521 dalių pirkimo - pardavimo, šią sutarties dalį nutraukti pagal CK 6.127 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl esminio sutarties pažeidimo iš atsakovų pusės.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovai iš ieškovo iš viso yra gavę 700 000 Lt, o ne tik 389 600 Lt sumą, nurodytą pirkimo – pardavimo sutarties 2.1.2 punkte. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad yra kitų rašytinių įrodymų (įrašai preliminariojoje sutartyje), patvirtinančių 700 000 Lt sumos gavimą, o atsakovai neįrodė, kad jie 310 400 Lt atsakovui yra sugrąžinę.

Pagal CPK 178 straipsnyje nuostatą, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjamu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis).

Atsakovų apeliaciniame skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2009, yra išaiškinta, kad CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinti valstybės asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.

Atsakovai savo apeliaciniu skundu teigia, jog savo išvadą, kad jie privalėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog 310 400 Lt buvo grąžinti, pirmosios instancijos teismas padarė, nepagrįstai vadovaudamasis CK 1.73 straipsnio 1 dalimi. Apeliantų teigimu, aplinkybę, kad pasirašant pirkimo - pardavimo sutartį, buvo gauta ne 700 000 Lt, o 389 000 Lt, patvirtina pirkimo pardavimo sutarties 2.1.2 punktas, o pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį notarinė sutartis yra oficialus rašytinis įrodymas, todėl jokie papildomi rašytiniai įrodymai dėl pinigų grąžinimo nereikalingi.

Su šiais atsakovų argumentais sutikti nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2009, be kitko, išaiškino, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Šis išaiškinimas atitinka Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatytą sąlygą, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais.

Nors pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytos aplinkybės, kad pasirašant šią sutartį, atsakovai gavo iš ieškovo 389 600 Lt, ieškovas atskirai neginčija, tačiau didesnės pinigų sumos išmokėjimo atsakovams faktą jis įrodinėja kitais rašytiniais įrodymais, t. y. įrašais preliminariojoje sutartyje (28 b. l., 1 t.). Negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad preliminariosios sutarties nebegaliojimo faktas restitucijos taikymui teisinės reikšmės neturi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ranka daryti įrašai preliminariosios sutarties trečiajame lape turi būti vertinami kaip atskiri rašytiniai įrodymai, kurie vertintini atsiejamai nuo preliminariosios sutarties, kuri, kaip pagrįstai nurodo atsakovai, yra pasibaigusi. Kadangi byloje yra pateikta rašytinių įrodymų (paties atsakovo patvirtinimas preliminariojoje sutartyje, jog jis gavo 100 000 Lt avansą, balandžio 4 d. gavo 300 000 Lt, gegužės 22 d. - 300 000 Lt), kad atsakovai iš ieškovo iš viso yra gavę 700 000 Lt, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovai turi pareigą įrodyti savo teiginį, jog 310 400 Lt ieškovui jie yra grąžinę. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, tokių įrodymų atsakovai nepateikė (CPK 178 str.). Tuo tarpu pirkimo – pardavimo sutartyje užfiksuotas 389 600 Lt gavimo faktas savaime neįrodo, kad atsakovai 310 400 Lt ieškovui grąžino.

Atsakovai įrodinėja, kad sudarant pagrindinę sutartį, šalių pasiekti susitarimai preliminariojoje sutartyje buvo modifikuoti. Pasak jų, teismo taikoma restitucija pagal atskirus ikisutartinius santykius, kurie buvo šalių pakeisti, o ne pagal pagrindinę sutartį, pažeidžia CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovų argumentai nesudaro pakankamo pagrindo bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip, nes preliminariojoje sutartyje ranka padarytų įrašų teisingumo jie neginčija. Todėl atsakovams neįrodžius, kad iš gautos 700 000 Lt sumos buvo grąžinta 310 400 Lt, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.222 straipsnio 1 dalimi ir pirkimo – pardavimo sutarties 2.1.2.1 punktu, kuriuo šalys susitarė, kad atsakovų vienašališkos sutarties dalies nutraukimo dėl ieškovo esminio sutarties sąlygų pažeidimo atveju sumokėti 389 600 Lt lieka pardavėjui jo patirtų nuostolių atlyginimui, pagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovų ieškovui 310 400 Lt (700 000 Lt – 389 600 Lt). Taigi, nėra pagrindo skundžiamo sprendimo naikinti ir atsakovų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog ir kiti atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pagrindo daryti kitokias, nei padarytos šioje nutartyje, išvadas nesudaro ir jų nepaneigia, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo sutarties sąlygas, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutartinės prievolės vykdymo sustabdymą, vienašališką sutarties nutraukimą, taip pat civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, bei padarė pagrįstas išvadas, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus tiek ieškovo, tiek atsakovų apeliacinius skundus, teisėjų kolegija jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas palieka kiekvienam iš jų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimą nepakeistą.