Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, Ik-148-554/2012

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-06-01
Bylos Nr.: Ik-148-554/2012
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00402-2011-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Natalja Zelionkienė, Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius
Pareiškėjas: A. Č., B. Č.
Atsakovas: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: VĮ ,,Kauno miškų urėdija“, L. T., O. T., Ž. Ž., G. V., A. V., V. B., L. B., E. M., R. S., E. S.
Advokatai: Jonas Zaronskis

Kategorijos

14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
14.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. Ik-148-554/2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00402-2011-4.Procesinio sprendimo kategorijos: 14.3, 14.6, 74. (S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 1 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Nataljos Zelionkienės, Algis Markevičius (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,dalyvaujant pareiškėjų - A. Č. , B. Č. atstovui advokato padėjėjui Jonui Zaronskiui,

atsakovo – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei Jolantai Garmuvienei,

trečiojo suinteresuoto asmens – VĮ ,,Kauno miškų urėdija“ atstovui Mindaugui Petkevičiui,specialistams – R. B. , A. M. P.,nedalyvaujant – pareiškėjams A. Č. , B. Č. ,

tretiesiems suinteresuotiems asmenis – L. T. , O. T. , Ž. Ž. , G. V. , A. V. , V. B. , L. B. , E. M. , R. S. , E. S. , Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Č. , B. Č. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos dėl 2011-04-13 Patikrinimo akto panaikinimo, įpareigojimo atsakovą pateikti Patikrinimo aktą su teigiama išvada dėl detaliojo plano patvirtinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skunde Kauno apygardos administracinio teismo prašė:

1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011-04-13 Patikrinimo aktą Nr. TP1 - 731(15.4);

Šalies argumentai

2) įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos pateikti detalaus teritorijų planavimo dokumento (detalaus plano) Patikrinimo aktą su teigiama išvada ir siūlymu tvirtinti žemės sklypų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančių (duomenys neskelbtini) , Kauno rajono savivaldybėje, detaliojo plano projektą.

Pareiškėjai skunde (T.1, b.l. 5-14) nurodė, taip pat pareiškėjų atstovas teismo posėdžių metu paaiškino, kad pareiškėjai nuosavybės teise valdo 0,8521 ha ploto žemės sklypą (toliau - Žemės sklypas I)(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), kurio pagrindinė tikslinės naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, esantį (duomenys neskelbtini) ., Kauno rajono savivaldybėje. Tretieji suinteresuotieji asmenys (fiziniai asmenys) yra 0,8100 ha ploto žemės sklypo (toliau – Žemės sklypas II)(unikalus Nr_DN_ ), kurio pagrindinė tikslinės naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, esančio (duomenys neskelbtini) Kauno rajono savivaldybėje, bendrasavininkai. 2009-10-06 pareiškėjai, tretieji suinteresuotieji asmenys ir Kauno rajono savivaldybės administracija pasirašė sutartį Nr. S-985 (toliau – Sutartis) dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, kuria Kauno rajono savivaldybės administracija perdavė Pareiškėjams ir Tretiesiems suinteresuotiems asmenims Žemės sklypo I bei Žemės sklypo II sujungimo ir padalijimo, dalies atidalintų sklypų naudojimo būdo/pobūdžio tikslinimo į inžinerinės infrastruktūros teritorijos/susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo bei statybos reglamento nustatymo detaliojo plano planavimo organizatoriaus teises ir pareigas.

2010-08-17 Detalusis planas buvo pateiktas tikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje - Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui (toliau - Inspekcija). Inspekcijos pareigūnai, atlikę Detaliojo plano tikrinimą, 2011-04-13 parengė teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP-1-731(15.4) (toliau – Aktas), kuriuo pateikė neigiamą patikrinimo išvadą bei siūlymą tvirtinančiai Institucijai (Kauno rajono savivaldybės tarybai) Detaliojo plano netvirtinti. Ginčijame Akte nurodė, kad Detaliojo plano sprendiniai pažeidžia LR Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo Nr. 343 XXIX skyriaus 127 p. (127.9 p.p.) reikalavimus. Minėto Nutarimo 127.9 p.p. numatyta, jog draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais - potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Ginčijame Akte atsakovas nurodė, kad statomų statinių zona yra 50 metru atstumu nuo vandens telkinio kranto linijos. Pareiškėjas pabrėžė, kad Nutarimo Nr. 343 127.9 p.p. nuostatos taikomos ir vandens telkinių apsaugos zonose, o statyba draudžiama nurodytais atstumais tik tuo atveju, jeigu statyba yra vykdytina už miestų, miestelių ir kaimų ribų. Detaliuoju planu planuojama teritorija patenka į (duomenys neskelbtini) , esančio Karmėlavos sen., Kauno r. savivaldybėje, ribas. Iš to seka, kad Detaliojo plano sprendiniams Nutarimo Nr. 343 127.9.1 p.p. numatyti ribojimai netaikytini. Ginčijamame Akte taip pat nurodoma, jog Detaliojo plano sprendiniuose nenumatytos konkrečios apsaugos nuo potvynių priemonės pagal STR 2.03.03:2005 „Inžinerinės teritorijų apsaugos nuo patvenkimo ir užtvinimo projektavimas. Pagrindinės nuostatos". Neišnagrinėta tų priemonių įgyvendinimo (įrengimo) galimybė. Taip pat nurodyta, kad jog įgyvendinant apsaugos priemones gali keistis upių pakrančių hidrologinis režimas, numačius keisti esamą teritorijos reljefą ir pakelti žemės lygį reikėtų naikinti visus įregistruotus saugotinus želdinius, statant sutvirtinimo elementus gali būti pažeisti trečiųjų asmenų interesai. Pareiškėjai ir jų atstovas nurodė, kad atsakovas tai teigia nepagrįstai, kadangi Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TPĮ) 2 str. 3 d. numatyta detaliojo plano sąvoka - detalusis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). TPĮ 23 str. reglamentuojamas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, kuris nustatomas rengiamu detaliuoju planu. TPĮ 23 str. 1 d. apibrėžta, kad rengiant detaliuosius planus, nustatomas privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas: konkretus teritorijos naudojimo tipas; leistinas pastaru aukštis; leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas; leistinas sklypo užstatymo intensyvumas; stalinių statybos zona; užstatymo tipas (išreikštas tekstiniu apibūdinimu ir grafiškai — statiniu statybos zona, statybos riba ar linija); servitutai; susisiekimo sistemų organizavimas. TPĮ 23 str. 3 d. nustatyta, jog reikalavimai dėl papildomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatomi išduodant planavimo sąlygas. TPĮ 23 str. 5 d. numatyta, jog Detaliuoju planu nustatomas teritorijos naudojimo tipas ir galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdai ir jei numatyta – pobūdis, bei TPĮ 23 str. 1 d. nurodyti privalomieji reglamentai. O TPĮ 23 str. 6 d. nustato, kad Detaliajame plane išnagrinėjami galimi teritorijos aprūpinimo inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis būdai. Pareiškėjai pabrėžė, kad atsižvelgiant į TPĮ 23 str. reikalavimus, Akte nurodomas reikalavimas dėl apsaugos nuo potvynių priemonių konkretizavimo nėra laikoma privaloma teritorijos tvarkymo ir naudojimo rėžimo dalimi. Apsaugos nuo potvynio priemonės turi būti išanalizuotos ir konkretizuotos tik tuo atveju, kai tokie reikalavimai nustatyti išduotose planavimo sąlygose (TPĮ 23 str. 3 d. ). Išduotose planavimo sąlygose Detaliojo plano rengimui nebuvo įtvirtintas joks reikalavimas konkretizuoti apsaugos nuo potvynių priemones. Nežiūrint to, Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje, siekiant apsaugos nuo potvynių įgyvendinimo, yra įtvirtinta privaloma sąlyga (apsaugos nuo potvynių priemonė) - pakelti teritoriją iki neužliejamos altitudės aukščio (Baltijos jūros aukščių sistemoje altitudė - 30,6 m.), kadangi priešingu atveju, statyba teritorijoje nebus galima. Be to, atsakovo Akte nurodyti motyvai dėl neva neigiamų ir trečiųjų asmenų interesus pažeidžiančių atitinkamų apsaugos nuo potvynių priemonių įgyvendinimo pasekmių yra tik Inspekcijos atstovų nuomonė, kuri grindžiama prielaidomis, bet ne faktais ar kitais objektyviais duomenimis. Viešojo administravimo įstatymo (toliau — VAĮ) 8 str. 1 d. imperatyviai reikalauja, jog individualus administracinis aktas būti pagristas (paremtas) objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Tai patvirtina, kad ginčijamas Aktas neatitinka imperatyvių VAĮ reikalavimų. Pareiškėjai ir jų atstovas taip pat akcentavo, kad Detaliojo plano brėžinyje yra padaryta pastaba, jog statyba galima tik pakėlus teritoriją iki neužliejamos altitudės aukščio, tačiau nereiškia, jog ja įpareigojama pakelti iki neužliejamos altitudės aukščio visą detaliuoju planu planuojamą teritoriją. Detaliojo plano brėžinyje pažymėta statybos zonos, kurioje planuojama atitinkamų statinių teritorija, kuri ir gali būti pakelta iki reikiamo aukščio, siekiant išvengti potvynio grėsmės.

Pareiškėjai akcentavo, kad Detaliojo teritorijų planavimo dokumento tikrinamas detaliai reglamentuojamas teisės aktų nuostatomis – tai TPĮ, Aplinkos ministro 2004-05-03 įsakymu Nr. Dl-239 „Dėl Detaliųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo" (toliau — Taisyklės), taip pat ir Aplinkos ministro 2004-04-23 įsakymo Nr. Dl-200 „Dėl Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo" (toliau — Aprašas), bei bendrąja prasme ir VAĮ normomis. Detaliojo plano tikrinimas yra valstybinės teritorijų planavimo priežiūros dalis. TPĮ 34 str. 1 d. įstatymų leidėjas apibrėžė, kad valstybinė teritorijų planavimo priežiūra — tai tikrinimas, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolė, taip pat tikrinimas, ar sprendiniai atitinka TPĮ ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Taisyklės detaliojo plano tikrinimo procedūros taip pat detaliau nenustato, o tik įtvirtina blanketinę teisės normą. Detaliojo plano tikrinimo procedūra detaliai reglamentuojama Aprašo normomis. Aprašo 3 p. numato, kad dokumentų tikrinimas — tai tikrinimas, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolė, taip pat tikrinimas, ar sprendiniai atitinka Aprašo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Aprašo 8 p. nurodyta, jog tikrinant dokumentą yra tikrinamas planavimo organizatoriaus atitikimas TPĮ 8 str., 14 str., 20 str. reikalavimams, dokumento rengėjo atitikimas TPĮ 36 str. reikalavimams, dokumento atitikimas teisės aktais nustatytiems jo sudėties reikalavimams, dokumento sprendinių atitikimas planavimo sąlygoms, planavimo sąlygų ir jų sąvadų, dokumento rengimo, svarstymo, derinimo procedūrų bei sprendinių atitikimas TPĮ ir kitų teisės aktų reikalavimams. Aprašo 10 p. taip pat numatyta, jog tikrinimo metu taip pat išnagrinėjama, kaip įvertinti pateikti planavimo pasiūlymai ir priežiūros institucijų atsakymai į skundus dėl atmestų planavimo pasiūlymų. Aprašo 14.2. p. reglamentuoja, kad Patikrinimo akte įrašoma išvada yra neigiama tuo atveju, kai teritorijų planavimo procedūros ir dokumento sprendiniai neatitinka TPĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (neatlikti privalomi planavimo proceso etapai, stadijos ar procedūros, lemiančios dokumento sprendinius, dokumento sprendiniai neatitinka teisės aktų reikalavimų, suklastoti ar teisės aktų reikalavimų neatitinka planavimo procedūrų dokumentai). Pareiškėjai ir jų atstovas teigia, kad Aprašo 3 p., 8 p., 14 p. turi būti aiškinami ir taikomi sistemiškai, todėl neigiama išvada gali būti įrašyta tada, jeigu būtų nustatyta, jog rengiant detalųjį planą buvo neatlikti ar netinkamai atliktos privalomos detaliojo plano rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir tai yra esminiai pažeidimai; būtų nustatyta, jog suklastoti ar teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų iš esmės neatitinka planavimo procedūrų dokumentai; planavimo sąlygos ir jų sąvadas iš esmės neatitinka teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; būtų nustatyta, jog detaliojo plano sprendiniai iš esmės neatitinka teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, planavimo sąlygoms. Taigi, konkrečiu atveju Akte išdėstyti motyvai neleidžia pareiškėjams daryti išvados, jog būtų buvęs nors vienas iš šių anksčiau nurodytų pagrindų, kuriam esant būtų buvę galima Akte įrašyti neigiamą išvadą. Pareiškėjai akcentavo, kad konkrečių apsaugos nuo potvynių priemonių nustatymas bei tų priemonių įgyvendinimo galimybės išnagrinėjimas nėra privaloma procedūra, etapas ar stadija nei pagal teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktus, nei pagal išduotas privalomas sąlygas, o Akte nėra nurodyta nė vieno teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės akto, kurio būtų neatitikęs rengiamas Detalusis planas dėl to, kad jame nebuvo numatytos konkrečios apsaugos nuo potvynių priemonės bei neišnagrinėta tų priemonių įgyvendinimo galimybė. Be to, atsakovo Akte minimas STR yra privalomas ir nustato atitinkamas pareigas statybos proceso dalyviams ir visiškai nereglamentuoja detalaus teritorijų planavimo etapo iki statybų proceso pradžios.

Šalies argumentai

Pareiškėjai ir jų atstovas taip pat nurodė, kad Akte atsakovas teigia, jog Žemės sklypas I ir Žemės sklypas II patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos Sodų bendrijos miškų (Karmėlavos girininkija) 497 kvartalo 1 taksacinį miško sklypą, kuris yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. 2010-03-18 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-2443 ir 2010-03-20 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-2602 Detaliuoju planu planuojamose sklypuose iki to įregistruoti miško naudojimo apribojimai buvo pakeisti į saugotinus želdinius (medžiai ir krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje. Inspekcijos nuomone šis pakeitimas yra susijęs su Miškų įstatymo 11 str. 1 d. nuostatomis, kuri Konstitucinio teismo 2009-06-22 nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško pavertimo kitomis naudmenomis atvejais arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi. Pareiškėjai pabrėžė, kad atsižvelgiant į šiuos Akte nurodytus argumentus, nėra aišku, kokie, priežiūros Institucijos nuomone, pažeidimai buvo padaryti rengiant Detalųjį planą, kadangi jie nėra identifikuojami ir nurodomi pateiktais argumentais. Todėl vien dėl šios aplinkybės, antrojoje Akto dalyje „Patikrinimo apibendrinimas" nurodyti teiginiai, nepažymint jokio detaliojo planavimo pažeidimo, nesudaro pagrindo teikti neigiamą Detaliojo plano patikrinimo išvadą. Atsižvelgiant į tai, kad Akte yra pateikiamos faktinės aplinkybės, susijusios su Miškų įstatymo 11 str., manytina, jog atsakovas baiminasi, jog Detaliojo plano sprendiniais galimai yra siekiama miško žemę paversti kitomis naudmenomis. Nekilnojamojo turto registre registruota ir nustatyta Žemės sklypo I ir Žemės sklypo II tikslinė naudojimo paskirtis — kita, naudojimo būdas — gyvenamosios teritorijos, o naudojimo pobūdis — mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Remiantis tokiais nekilnojamojo turto registro duomenimis, akivaizdu, kad Žemės sklype I ir Žemės sklype II nėra miško žemės. Be to, šiuo metu šie registro duomenys yra galiojantys ir teisės aktų nustatyta tvarka nepakeisti. Juridiškai ir šiuo metu galiojantis planuojamos teritorijos teisinis statusas pagrįstai suteikia jų savininkams teisėtus lūkesčius tvarkyti juos, atsižvelgiant į nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pobūdį. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. imperatyviai numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Aukščiau paminėti Žemės sklypo I ir Žemės sklypo II duomenys nėra nuginčyti, todėl nėra pagrindo jų nelaikyti teisingais ir išsamiais bei jais nesinaudoti, sprendžiant dėl jų savininkų teisių tvarkyti juos savo nuožiūra ir juose planuoti atitinkamą veiklą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovai nesivadovavo įstatymų reikalavimais, o rėmėsi tik Valstybinės miškų tarnybos pateikta informacija. Be to, LR Vyriausybės 2003-10-09 nutarimo Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo" 38.2 p. numato, kad miškų valstybės kadastras tvarkomas naudojantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o pagal 38.3. punktą — ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis (valdų ribos, kadastro vietovių ir kadastro vietovių blokų ribos). Taigi, Miškų valstybės kadastras yra tvarkomas naudojantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o esantys neatitikimai tarp Miškų valstybės kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenų turi būti sprendžiami duomenų, įrašytų Nekilnojamojo turto registre naudai. Be to, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys sukuria žemės sklypų savininkams pagrįstus teisėtus lūkesčius, kurie yra saugomi Lietuvos Respublikos teisės aktų.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (T.1, b.l. 41-45) nurodė, taip pat atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad parengto detaliojo plano sprendiniai Inspekcijos nuomone prieštarauja teisės aktų reikalavimas ir tai yra pagrindas Akte įrašyti neigiamą išvadą. TPĮ 2 str. 39 d. numato, jog teritorijų planavimas tai procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti. TPĮ 3 str. įtvirtina teritorijų planavimo tikslus. Teritorijų planavimo tikslai yra formuoti sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką; suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų. TPĮ 3 str. 2 d. nustatyta, kad nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius. Detaliojo teritorijų planavimo uždaviniai yra įvardinti TPĮ 19 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad detaliojo teritorijų planavimo uždaviniai yra šie: 1) detalizuojant bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinius ir kiekybinius parametrus; 2) suformuoti žemės sklypus statinių statybai, sudarant sąlygas investicijoms ir ūkinei veiklai plėtoti; 3) nustatyti ar pakeisti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti; 4) suformuoti žemės juostas komunikaciniams koridoriams ir susisiekimo komunikacijoms įrengti, inžinerinės ir miesto infrastruktūros plėtrai; 5) nustatyti ar pakeisti užstatymo, erdvių, socialinės infrastruktūros išdėstymo principus ir teritorijų naudojimo tipus. TPĮ 2 str. 41 d. numato, kad teritorijų planavimo dokumento sprendinys tai raštu arba grafiškai išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas, nusakantis vystymo kryptis, erdvinio organizavimo nuostatas, žemės sklypų arba jų grupių, infrastruktūros objektų išdėstymo, naudojimo ir apsaugos sąlygas bei tvarką. Taigi, TPĮ detalųjį planavimą apibrėžia kaip savivaldybės teritorijos dalių planavimą žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms, teisėms ir prievolėms nustatyti, pakeisti arba panaikinti. Detalusis planas TPĮ 2 str. 3 d. kontekste suprantamas, kaip teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris nėra nukreiptas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, bet yra susijęs su toje teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Paminėtina ir tai, kad rengiant detalųjį planą įvertinamos gretimybės (su planuojamąja teritorija besiribojantys žemės sklypai ar miško valdos, valstybės saugomos teritorijos ar objektai, nekilnojamasis turtas, apsauginės zonos, inžinerinės infrastruktūros projektai), darančios įtaką detaliojo plano sprendimams, tačiau teritorijos tvarkymo režimas joms nenustatomas. Prieš teikiant tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus, jie turi būti patikrinti atitinkamoje valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. TPĮ 34 str. 1 d. valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą apibrėžia sekančiai - tai tikrinimas, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolė, taip pat tikrinimas, ar sprendiniai atitinka šio Įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Aplinkos ministro 2004-04-23 įsakymu Nr. D1-200 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo" buvo patvirtintas Aprašas. Aprašo 14.2 p. numatyta, kad teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte gali būti įrašoma neigiama išvada, kai teritorijų planavimo procedūros ir dokumento sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų. TPĮ 26 str. 5 d., 27 str. 2 d. iš esmės įtvirtina nuostatą, jog detalusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo yra neigiama. Taigi, nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo Išvados priklauso, ar galima kita procedūros stadija - detaliojo plano tvirtinimas. TPĮ 26 str. 3 d. nustato, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.

Atsakovas ir jo atstovė pabrėžė, kad pateikto tikrinti detaliojo plano tikslai, uždaviniai bei numatoma veikla yra sklypų sujungimas, nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir padalijimas į 7 sklypus, 2 atidalintų sklypų naudojimo būdo ir pobūdžio tikslinimas, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo bei statybos reglamento nustatymas (užstatymo vietos nustatymas). Tikrinti pateiktame Detaliajame plane užstatyti numatomos teritorijos yra gausiai apaugusios medžiais, Detaliuoju planu formuojamuose sklypuose yra 427 medžiai iš kurių 131 numatoma kirsti, nes jie yra planuojamoje statybinėje zonoje. Detaliojo plano byloje buvo pateikti dokumentai (nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ir planai) patvirtinantys, kad detaliuoju planu planuojamiems sklypams iki 2010-03-20 Kauno apskrities viršininko įsakymais buvo taikomi miško naudojimo apribojimai. Vėliau Kauno apskrities viršininko įsakymais miško naudojimo apribojimai buvo pakeisti kita specialiąja žemės naudojimo sąlyga - saugotini želdiniai (medžiai ir krūmai) augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje.

Atsakovo ir jo atstovės nuomone parengto teritorijų planavimo dokumento sprendiniai taip pat pažeidžia LR Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo" XXIX skyriaus 127 p. reikalavimus. Paminėtoje teisės normoje numatyta, kad Vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų - arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų - nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais - potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Atsakovo nuomone šio punkto dalis dėl atstumų, gali ir turi būti taikomi tik tuo atveju, jei potvynio metu tokia teritorija yra neužliejama, o jei teritorija potvynio metu yra užliejama, statyba tokioje teritorijoje yra draudžiama. Kad ši teritorija potvynio metu yra užliejama, patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojos derinimas detaliojo plano brėžinyje, kad „statyba galima tik pakėlus teritoriją iki neužliejamos altitudės aukščio (Baltijos jūros aukščių sistemoje altitudė 30,6 m.)“.

Be to, atsakovas ir jo atstovė pabrėžė, kad 2010-10-08 raštu Inspekcija užklausė Aplinkos ministerijos Miškų departamentą, kuris pateikė atsakymą, jog detaliuoju planu planuojami žemės sklypai iš dalies patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos Sodų bendrijos miškų (Karmėlavos girininkija) 497 kvartalo 1 taksacinį miško sklypą. LR Vyriausybės 2002-04-12 nutarimu Nr. 520 „Dėl Kauno apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms"' šis miškas yra priskirtas II grupės miškams „Specialios paskirties miškai" B „Rekreacinių miškų" pogrupiui. Iš to seka, kad dalis detaliuoju planu planuojamos teritorijos ir užstatyti planuojamos teritorijos vienareikšmiškai yra priskiriama miškui. Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarime yra pasakyta, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog paminėti Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai - ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai - draudimai yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija. Miškų įstatymo 2 str. 3 d. nustatyta, kad miško žemė - apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Miškų įstatyme nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie kiti statiniai gali būti miško žemėje. Todėl darytina išvada, kad pagal Miškų įstatymą miško žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su miškų susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių, pavyzdžiui, gyvenamųjų namų statyba nėra leidžiama. Žemės įstatymo 26 str. 1 d. numato, kad Miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami: 1) mišku apaugęs plotas (medynai); 2) neapaugęs mišku plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos; 3) žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrengimų užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės; 4) žemė, kurioje numatyta įveisti mišką; 5) miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos. Iš to seka pagrįsta išvada, kad teisė į statybą miško žemėje (dalis planuojamos teritorijos miškams priskirta pagal Vyriausybės 2002-04-12 nutarimą Nr. 520) negali būti realizuota.

Tretysis suinteresuotas asmuo – Valstybės įmonė Kauno miškų urėdija ir jos atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą (T.1, b.l. 132-133) nurodė, taip pat atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad Detaliuoju planu planuojama teritorija patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos Karmėlavos girininkijos 497 kvartalo 1 taksacinį sklypą. LR Vyriausybės 2002-04-13 nutarimu Nr. 250 šis miškas priskirtas II grupės B ,,Rekreacinių miškų pogrupiui“. Šis miškas nėra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams ir patikėjimo teise nevaldomas VĮ Kauno miškų urėdijos. Ginčo vietoje esantis miškas priskiriamas privačių ir rezervuotų nuosavybės teisių atkūrimui miškams. Dalį ginčo sklypų užima miško žemė, todėl miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis prieštarauja Miškų įstatymui.

Tretysis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM teismo prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą (T.2, b.l. 3-5) nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2010-03-18 įsakymu Nr. 02-05-2443 ir 2010-03-20 įsakymu Nr. 02-05-2602 buvo patikslinti planuojamų žemės sklypų kadastrinei duomenys. Iki šių kadastro duomenų patikslinimo planuojamiems sklypams buvo taikomi miško apribojimai. 2011-07-04 buvo gauti papildomi duomenys, kurie davė pagrindą išvadai, kad planuojami sklypai patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos Karmėlavos girininkijos 497 kvartalo 1 taksacinį miško sklypą. Šioje teritorijoje esantis miškas Miškų valstybės kadastre buvo registruotas pagal 2003 metų inventorizacijos duomenis. Atitinkamai 0,8098 ploto ir 0,8517 ploto žemės sklypuose yra 0,23 ha ir 0,31 miško žemės. Likusiose dalyje Nacionalinė žemės tarnyba iš esmės pritarė tiek Inspekcijos, tiek Kauno miškų urėdijos išdėstytiems argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjai nuosavybės teise valdo 0,8517 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), kurio pagrindinė tikslinės naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (T. 1, b.l. 17-19, 188-190 - Naujasodžio kaimas, Kauno rajono savivaldybė)(specialioji naudojimo sąlyga – saugotini želdiniai ne miškų ūkio paskirties žemėje). Tretieji suinteresuotieji asmenys (fiziniai asmenys) nuosavybės teise valdo 0,8089 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), kurio pagrindinė tikslinės naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, naudojimosi pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba (specialioji naudojimo sąlyga – saugotini želdiniai ne miškų ūkio paskirties žemėje), esantį (duomenys neskelbtini) Kauno rajono savivaldybėje (T.1, b.l. 21-22, 191-193). 2009-10-06 pareiškėjai, tretieji suinteresuotieji asmenys (fiziniai asmenys) ir Kauno rajono savivaldybės administracija pasirašė Sutartį Nr. S-985 dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, kuria Kauno rajono savivaldybės administracija perdavė Pareiškėjams ir Tretiesiems suinteresuotiems asmenims Žemės sklypo I ir Žemės sklypo II sujungimo ir padalijimo, dalies atidalintų sklypų naudojimo būdo/pobūdžio tikslinimo į inžinerinės infrastruktūros teritorijos/susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo bei statybos reglamento nustatymo detaliojo plano planavimo organizatoriaus teises ir pareigas (T.1, b.l. 37, Detaliojo plano sprendinių byla). 2009 metais įvairios Institucijos išdavė planavimo sąlygas, taip pat Kauno rajono savivaldybės vyriausiasis architektas išdavė planavimo sąlygų sąvadą Detaliojo plano rengimui (DP bylos sprendinių duomenys). Šių dokumentų duomenys patvirtina, kad kompetentingos institucijos nenumatė jokių apribojimų (draudimų) dėl užliejamų (potvynių apsemiamų) teritorijų, taip pat nepažymėjo, kad planuojamoji teritorija yra užliejama potvynio ir jokia statyba joje negalima. 2010-01-14 ir 2010-08-13 Detalusis planas buvo pateiktas svarstyti Kauno rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijai. Komisijos nariai (privalėdami matyti bei įvertinti pasikeitusiais specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, altitudžių aukščius) iš esmės vienbalsiai pritarė parengto Detaliojo plano sprendiniams, kuriems taip pat pritarė ir KAVA Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus bei Kauno rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus atstovai (DP bylos dokumentų duomenys). Atsakovas, pateikus tikrinti Detalųjį planą, 2010-06-01 rašte Nr. (15.26)-2D-6185 (DP bylos duomenys) pareiškėjams nurodė tik vieną pateikto tikrinimui Detaliojo plano trūkumą – būtinas Kauno miesto savivaldybės administracijos pritarimas sprendiniams. Tiek Nuolatinė statybos komisija, tiek Inspekcija privalėjo ir turėjo galimybę patikrinti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, kurios buvo tiek viešame registre, tiek DP bylos dokumentuose. Minėtos Institucijos taip pat turėjo galimybę įvertinti Detaliojo plano brėžinyje esančią pastabą apie būtinumą pakelti teritoriją iki neužliejamos altitudės aukščio. Tačiau pasirašant Sutartį, išduodant planavimo sąlygų sąvadą bei išduodant konkrečias planavimo sąlygas, planavimo organizatoriams jokių pastabų dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ar potvynių grėsmės (užliejamų teritorijų) nebuvo pareikšta. DP byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno apskrities viršininko 2010-03-18 įsakymu Nr. 02-05-2443 ir 2010-03-20 įsakymu Nr. 02-05-2602 buvo patikslinti planuojamų žemės sklypų kadastriniai duomenys ir nustatyti saugotini želdiniai, augantys ne miško žemėje. Iki šių kadastro duomenų patikslinimo planuojamiems sklypams buvo taikomi miško žemės apribojimai (ši duomenų pasikeitimo seka tiek DP byloje, tiek Viešajame registre yra akivaizdi). Ginčijame 2011-04-13 Akte (T.1, b.l. 35-36, DP bylos duomenys) Inspekcija pateikė neigiamą Detaliojo plano patikrinimo išvadą – siūlė netvirtinti minėto teritorijų planavimo dokumento. Savo išvadą atsakovas grindė tuo, kad detaliojo plano sprendiniai pažeidžia Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo Nr. 343 XXIX skyriaus 127 p. (127.9 p.p.) reikalavimus - vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų - nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais - potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Konstatavo, kad statomų statinių zona numatyta 50 metrų atstumu nuo vandens telkinio kranto linijos, tačiau planuojamos teritorijos aukštis kinta nuo ~ 23.20 m iki ~ 28.50 m, o teritorijos aukštis planuojamoje statybinėje zonoje ~ 27.5 m. Siekiant apsaugoti pastatus nuo užliejimo ši teritorija turi būti sukelta iki neužliejamos altitudės aukščio (30,60 m). Inspekcijos atstovai taip pat nurodė, kad Detaliojo plano sprendiniuose nenumatytos konkrečios apsaugos nuo potvynių priemonės pagal STR 2.03.03:2005, taip pat neišnagrinėta šių priemonių įgyvendinimo galimybės ir jų poveikis hidrologiniam rėžimui, saugotiniems želdiniams, tretiesiems suinteresuotiems asmens. Atsakovas ginčijame Akte pabrėžė, kad neįgyvendinus paminėtų reikalavimų statyba negalima. Atsakovas taip pat konstatavo, kad nepagrįstai 2010-03-18 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-2443 ir 2010-03-20 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-2602 planuojamuose sklypuose įregistruoti saugotini želdiniai (medžiai ir krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje. Dalis planuojamų sklypų patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos Sodų bendrijos miškų (Karmėlavos girininkija) 497 kvartalo 1 taksacinį miško sklypą. Šioje teritorijoje esantis miškas Miškų valstybės kadastre registruotas pagal 2003 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, patvirtintus Vyriausybės 2004-11-09 nutarimu Nr. 1423. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Konstitucinio teismo 2009-06-22 nutarimu buvo pripažinta, kad Miškų įstatymo 11 str. 1 d. tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, prieštarauja Konstitucijai. Iš to seka, kad nėra teisinių galimybių miško žemę paversti kitomis naudmenomis.

Teismas konstatuoja, kad teisę kreiptis į administracinį teismą pagrinde reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau tekste ir – ABTĮ) 5 straipsnis. ABTĮ 5 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d. skundą dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir, tuo pačiu, nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, jog asmuo mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti - pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Darytina išvada, kad administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas - kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomų interesų gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali tinkamai apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 str. 2 p. - 4 p. numatytų būdų (ABTĮ 57 str.). Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą kaip nepagrįstą ABTĮ 88 str. 1 p. pagrindu (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2006-07-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A11–1192/2006, 2009-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-712/2009 ir t.t.).

Atsakovas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektui, todėl savo veikoje (taip pat ir priimdamas administracinius aktus) privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p. nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Iš to seka, jog atsakovas privalo užtikrinti, kad, atliekant viešojo administravimo veiksmus bei priimant sprendimus, būtų laikomasi Viešojo administravimo įstatymo 3 str. numatytų viešojo administravimo principų, tame tarpe ir objektyvumo principo, reiškiančio, jog sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs - atitikti faktines aplinkybes, kurias patvirtina surinktų ir objektyviai įvertintų įrodymų visuma. Teismas, vertindamas viešojo administravimo organo priimto ginčijamo administracinio akto teisėtumą, pirmiausia privalo nustatyti, ar jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str. 1 d. įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. LVAT nekartą pabrėžė, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (ABTĮ 13 str., 20 str., 57 str.). Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismui ABTĮ nustato imperatyvią pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 89 str. nurodytų pagrindų, kuriems esant viešojo administravimo metu priimtas sprendimas (įsakymas, aktas ir t.t.) yra naikintinas (ABTĮ 13 str., 20 str., 2010-11-24 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.). Teismas, įvertinęs atsakovo priimto individualaus administracinio akto dalies turinį (Akto 1 p.), taip pat įvertinęs jį atsakovo atsiliepimo bei atsakovo atstovo paaiškinimo teismo posėdyje kontekste, daro išvadą, kad ginčijamo Akto 1 p. atsakovas argumentus išdėstė neaiškiai, logiškai nerišliai, iš dalies dviprasmiškai, jie nėra pakankamai argumentuoti, taip pat iš dalies neparemti konkrečiomis teisės aktų normomis. Visa tai pareiškėjams sukelia teisiškai neaiškią situaciją ir sudaro galimybę elgtis dviprasmiškai (tuo pačiu metu negalint įvertinti, kuris jų elgesio modelis atitinka teisės normų reikalavimus, bei kaip teisėtu būdu pasiekti norimo rezultato). Tai suponuoja pricipo valdžia tarnauja žmogui, teisėtų lūkesčių principo, bei pasitikėjimo viešojo administravimo institucijomis principo pažeidimus (ABTĮ 57 str.). Darydamas šias išvadas teismas vertina tai, kad ginčijamo Akto 1 dalyje atsakovai iš esmės nurodė, kad įgyvendinus eilę pakeitimų Detaliojo plano sprendiniuose (pakėlus statybos zonos teritoriją ir t.t.), statyba iš esmės galima. Tačiau nagrinėjant ginčą teisme, tiek atsakovas atsiliepime, tiek jo atstovės paaiškinime jau kategoriškai teigiama, kad statyba draudžiama iš esmės (taip negalėjo įvardinti trečiųjų asmenų teisių pažeidimo būdo, realios galimybės pasikeisti upių hidrologiniam rėžimui ir t.t.). To pasėkoje kyla pagrįstas klausimas – dėl kokių priežasčių (vertinant Institucijų veiklos tikslus, numatytus Viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str., Konstitucijos nuostatose) buvo pasirašyta Sutartis, išduotos planavimo sąlygos bei planavimo sąlygų sąvadas, duotos teigiamos išvados Nuolatinėje statybos komisijoje, nekonstatuota jokių esminių nukrypimų nuo minėtų dokumentų ir t.t.. Tačiau priimant ginčijamą Aktą atsakovas neaišku kodėl jau kitaip ėmė traktuoti teisės aktų nuostatas. Ginčijamo Akto 1 p. tik konstatuota, kad statybos zona numatyta už 50 metrų nuo vandens telkinio kranto linijos, tačiau neargumentuota ar šis atstumas teisėtas, ar ne. Taip pat atsakovas visiškai nepasisakė apie ginčo sklypų buvimo vietą kaimo (ar ne kaimo) administracinėse ribose (bylos duomenys duoda pagrindą teigti, jog planuojama teritorija yra Naujasodžio kaime – šią aplinkybę taip pat patvirtino VĮ Registrų centras duomenys ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas), visiškai neįvertino administracinio vieneto urbanizuotumo požymio planuojamų sklypų vietoje. Tai betarpiškai gali turėti įtaką atsakovo paminėtiems atstumams. Be to, ginčijame Akte nepažymėta, kad Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja tos vietovės Bendrojo ar Specialiųjų planų sprendiniams. Įvertinus atsakovo argumentus dėl potvynio užliejamų teritorijų, teismas daro išvadą, kad šie teiginiai nepagrįsti konkrečiais faktiniais duomenimis (pagrindiniai duomenys buvo renkami tik teismo posėdžio metu ir tik teismo iniciatyva) ir jie taip pat nesudaro pakankamo pagrindo pateikti atsakovui neigiamą išvadą ateityje. Teismas daro išvadą, kad ši atsakovo teisme išsakyta išvada (užliejamose teritorijose statyba draudžiama) yra taip pat nepakankama. Tiek ginčijamame Akte, tiek Detaliojo plano brėžinyje (pastaba) kalbama apie būtinumą pakelti teritorijos lygį, tačiau tai visiškai nebuvo numatyta Planavimo sąlygose ir Planavimo sąlygų sąvade, o tik altitudės aukštis neduoda pakankamo pagrindo neigiamai išvadai. Teismas pabrėžia, kad konkretūs techniniai sprendiniai dėl statybos zonos aukščio pakėlimo gali būti sprendžiami jau išduodant planavimo sąlygas (sąvadą) statinio statybai, bet ne teritorijos detaliojo planavimo etape, nesant jokių techninių duomenų apie būsimą konkretų statinį. Teismo posėdžio metu apklausti specialistai patvirtino, kad šį teritorija gali būti užliejama, tačiau konkrečių užliejamų teritorijų dokumentų jie pateikti negalėjo, taip pat patvirtino, jog reikia matuoti kiekvieną sklypą atskirai. Specialistai taip pat patvirtino, kad atskirais atvejais gali būti ištisai užliejami Kleboniškio, (duomenys neskelbtini) – tai daug didesnė nuo seniai gyvenama teritorija. Įvertinus Kauno rajono savivaldybės administracijos pažymą, VĮ Registrų centras duomenis, Hidrometeorologijos pažymas, Aplinkos apsaugos agentūros raštus, žemėlapius, Bendrojo plano fragmentus (T.1, b.l. 122, 124-125, 127, 128, 145-147, 153-154, 166, 179) matyti, kad teritorija, kurioje potvyniai gali pasikartoti kartą per 1000 metų apima ne tik ginčo sklypus, bet daug didesnę gyvenamąją teritoriją su gyvenamaisiais namais ir kita infrastruktūra (DP bylos l. 92). Atsakovas teismui nepateikė duomenų, kad šiuo metu iš minėtų teritorijų evakuojami gyventojai ir t.t.. Iš to seka, kad Akto 1 p. išdėstyti atsakovo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo pateikti neigiamą išvadą dėl Detaliojo plano patikrinimo (ABTĮ 57 str., 89 str. 1 d. 1 p.).

Žemės įstatymo 1 str. nurodyta, kad šis įstatymas - reglamentuoja žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises. Kaip jau buvo paminėta, 2010-03-18 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-2443 ir 2010-03-20 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-2602 Detaliuoju planu planuojamose sklypuose iki to įregistruoti miško naudojimo apribojimai buvo pakeisti į saugotinus želdinius (medžiai ir krūmai), augančius ne miškų ūkio paskirties žemėje (šie duomenys oficialiai patalpinti Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje). Nekilnojamojo turto registre registruota ir nustatyta Žemės sklypo I ir Žemės sklypo II tikslinė naudojimo paskirtis — kita, naudojimo būdas — gyvenamosios teritorijos, o naudojimo pobūdis — mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba (tiek Akto surašymo metu, tiek šiuo metu duomenys yra nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka). Šie pagrindiniai požymiai iš esmės atitinka ir Kauno rajono savivaldybės Bendrojo plano reikalavimus. Teismas pritaria pareiškėjų argumentams, kad juridiškai galiojantys planuojamos teritorijos duomenys (teisinis statusas) pagrįstai suteikia jų savininkams teisėtus lūkesčius naudotis savo nuosavybe pagal nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pobūdį. Atsakovui turi būti žinoma, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. imperatyviai numato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, specialiosios sąlygos iki šios teisės aktų nustatyta tvarka nepanaikintos ir nepakeistos, todėl nėra teisiškai pagrindo minėtų duomenų nelaikyti teisingais ir išsamiais bei jais nesivadovauti tikrinant Detalųjį planą bei teikiant išvadą. Joks teisės aktas atsakovui nesuteikia teisės oficialius duomenis vertinti kitaip negu reikalauja teisės aktai. Bylos įrodymai patvirtina, kad duotoje situacijoje atsakovai be teisinio pagrindo nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimais, o rėmėsi tik Valstybinės miškų tarnybos pateikta informacija. Be to, ir LR Vyriausybės 2003-10-09 nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Nuostatų 38.2 p. imperatyviai numato, kad miškų valstybės kadastras tvarkomas naudojantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o paminėtų Nuostatų ir 38.3. p. imperatyviai nurodo vadovautis ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis (valdų ribos, kadastro vietovių ir kadastro vietovių blokų ribos ir t.t.). Iš to seka, kad Miškų valstybės kadastras yra tvarkomas naudojantis Nekilnojamojo turto registro ir nekilnojamojo turto kadastro duomenimis. Atsakovai nepateikė duomenų, kodėl jie turinčiu juridiškai didesnę galią laiko Miškų valstybės kadastrą. Teismas atkreipia dėmesį, kad ginčo situacijoje kalba neina apie išimtinę valstybės nuosavybę (valstybinės reikšmės miškus, kurie išimti iš civilinės apyvartos), bet apie mišką, kuris iš esmės yra privatus arba skirtas nuosavybės teisių atkūrimui (T.1, b.l. 132-133). Tai duoda pagrindą išvadai, kad duotoje situacijoje pirmenybė turėtų būti teikiama Nekilnojamojo turto registro duomenims, jei kitų registrų duomenys jiems prieštarauja (ABTĮ 57 str., 89 str. 1 d. 1 p.).

Teismas taip pat ima domėn ir tai, kad detaliuoju planu planuojamuose žemės sklypuose saugotinų želdinių (arba miško žemės, kuri iš esmės skirta privatizavimui), yra mažiau negu apie 1/3 dalį (T.1., b.l. 132-136). Darydamas išvadą dėl Akto 2 p. panaikinimo tikslingumo, teismas iš dalies vadovaujasi tiek LVAT, tiek ir LAT formuojama teismų praktika bylose, kurioje vienokiu ar kitokiu aspektu paliečiami miškų klausimai (Teismų įstatymo 33 str.). Kilusio ginčo pobūdis rodo, jog iš vienos pusės yra siekiama apsaugoti teritorijos, kuriai yra nustatytas ypatingas teisinis rėžimas (atsakovo pozicija, kad tai galimai miško žemė), o iš kitos pusės - siekiama išsaugoti bei išlaikyti atsiradusių teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą, atitinkantį teisėtų lūkesčių principo idėją (pareiškėjų pozicija). Tiek LVAT, tiek ir LAT yra pabrėžę, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. LAT yra nurodęs, kad kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (LAT 2007-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, 2010-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010). Minėtuose teismo procesiniuose dokumentuose buvo akcentuota, jog teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, kad būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises - asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (LAT 2009-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009, 2011-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011). Sprendžiant, ar siekis šiuo metu apriboti pareiškėjų teisę į nedidelį miško žemės sklypą (atsakovų teigimu) ir atitinkamai šioje dalyje apsunkinant bei apribojant pareiškėjų teises teritorijos planavimo srityje, atitinka proporcingumo principo kriterijus, būtina įvertinti ir tai, ar šia priemone bus pasiektas racionalus rezultatus, iš kurio tiek visuomenė, tiek fizinis asmuo gaus protingą bei realiai apčiuopiamą naudą. Kaip jau buvo minėta, galimai miško žemė užima nedidelį plotą. Duomenų, kad šis plotas yra priskirtas rezervatų, draustinių ir pan. teritorijų, turinčių išskirtinę reikšmę visuomenei, kategorijai nėra. Visa tai duoda pagrindą išvadai, kad padarytų pažeidimų reikšmė, mastas (imant domėn atsakovo poziciją dėl miško žemės), teismo nuomone nėra išskirtiniai bei ypatingai dideli, duodantys pakankamą pagrindą neigiamai išvadai pateikti (ABTĮ 57 str.).

Be to, teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad žemės sklypų savininkų teisės (teisinio tikrumo principas, teisėti lūkesčiai ir t.t.) detaliojo teritorijų planavimo procese duotoje situacijoje buvo pažeistos daug platesnėje apimtyje. Kaip jau buvo paminėta, buvo pažeista principinė nuostata teisiniuose santykiuose - laikytis teisių ir pareigų vienovės. Situacija, kada viešosios teisės srityje viešojo administravimo sistemos subjektas turi daugiau teisių negu pareigų, laikytina ydinga (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2008-07-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1334/2008, 2009-04-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-476/2009 ir kt.). To kontekste neaišku, kodėl kita kompetentinga Institucija (Kauno rajono savivaldybės administracija, nes Detaliojo plano rengimo procedūros prasidėjo ne nuo atsakovo veiksmų), privalėdama matyti ir suprasti (valdžia tarnauja žmogui), jog ginčo sklypuose jokia statyba negalima (užliejama teritorija, netinkami atstumai ir t.t.), nesivadovavo TPĮ 20 str. 2 d., kur numatyta, kad savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis tik gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Taigi, nustatyta tvarka Sutarties sudarymas yra veiksmas valstybinio administravimo srityje, kuris yra priskirtas savivaldybės kompetencijai. ABTĮ 2 str. 14 d. apibrėžia individualaus teisės akto sąvoką – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Tokiais aktais asmenims yra sukuriamos atitinkamos subjektinės teisės ir pareigos (LVAT 2007-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A8-441/2007). LR Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 635 patvirtinto Aprašo 3 p. nustato, kad savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, vadovaudamasi TPĮ ir šiuo Aprašu, gali sudaryti Sutartį žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams (šiuo atveju tokia Sutartis buvo pasirašyta). Iš to seka, kad paminėtos Institucijos profesionalūs pareigūnai padarė išvadą, jog ginčo teritorijoje savininkai turi teisę, remiantis teisės aktų nuostatomis rengti Detalųjį planą, taip pat išdavė Sąlygų sąvadą. Iš to kyla pagrįstas klausimas kaip du viešojo administravimo subjektai, siekdami bendro teisinio gėrio ir tarnaudami Lietuvos Respublikos piliečiams, elgiasi priešingai.

Pareiškėjai taip pat prašė teismą įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos pateikti detalaus teritorijų planavimo dokumento (detalaus plano) Patikrinimo aktą su teigiama išvada ir siūlymu tvirtinti žemės sklypų unikalus (duomenys neskelbtini) , esančių (duomenys neskelbtini) , Kauno rajono savivaldybėje, detaliojo plano projektą.

Šioje dalyje pareiškėjų skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Aplinkos ministro 2004-04-23 įsakymu Nr. D1-200 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo" buvo patvirtintas Aprašas. Aprašo punkte numatyta, kokius sprendimus, atlikusi Detaliojo plano patikrinimą gali priimti Inspekcija (atsakovas). Aprašo 14.2 p. numatyta, kad teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte gali būti įrašoma neigiama išvada, kai teritorijų planavimo procedūros ir dokumento sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju aktualus Aprašo 14.1 p., kuris numato, kad teigiama išvada įrašoma – kai teritorijų planavimo procedūros ir Dokumento sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus ir patikrinimo metu nustatyti Dokumento trūkumai yra neesminiai, nelemiantys Dokumento sprendinių ir planavimo procedūrų rezultatų, Dokumentą siūloma tvirtinti. Sprendimą, ar Dokumento trūkumai yra esminiai ar ne, priima patikrinimo aktą tvirtinantis asmuo. Iš to seka, kad teismas negali priimti sprendimo, kurį pagal kompetenciją duotoje teisinėje ginčo situacijoje privalo priimti Inspekcija. Ši teismo išvada neužkerta kelio pareiškėjams ateityje ginti savo subjektines teises teisme (ABTĮ 10 str.). Inspekcijai priėmus sprendimą, kuris netenkins pareiškėjų interesų, jie turės teisę atsakovo sprendimą apskųsti administraciniam teismui įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 10 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 2 p.,

n u sprendžia:

Pareiškėjų A. Č. , B. Č. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011-04-13 Patikrinimo aktą Nr. TP1 - 731(15.4).

Įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais svarstyti žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančių (duomenys neskelbtini) , Kauno rajono savivaldybėje, detalųjį planą bei pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkanti Patikrinimo aktą.

Likusioje dalyje pareiškėjų A. Č. , B. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Algis MarkevičiusJolanta MedvedevienėNatalja Zelionkienė