Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Č. ir B. Č. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. T., O. T., Ž. Ž., G. V., A. V., V. B., L. B., E. M., R. S., E. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei Kauno miškų urėdijai dėl patikrinimo akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Skunde (t. I, b. l. 5-14) pareiškėjai paaiškino, kad nuosavybės teise valdo 0,8521 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas I), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, o tretieji suinteresuoti asmenys (fiziniai asmenys) yra 0,8100 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas II), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, bendrasavininkai. 2009 m. spalio 6 d. pareiškėjai, tretieji suinteresuoti asmenys ir Kauno rajono savivaldybės administracija pasirašė sutartį Nr. S-985 dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo (toliau – ir Sutartis), kuria Kauno rajono savivaldybės administracija perdavė pareiškėjams ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Žemės sklypo I bei Žemės sklypo II sujungimo ir padalijimo, dalies atidalintų sklypų naudojimo būdo/pobūdžio tikslinimo į inžinerinės infrastruktūros teritorijos/susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo bei statybos reglamento nustatymo detaliojo plano planavimo organizatoriaus teises ir pareigas. Detalusis planas 2010 m. rugpjūčio 17 d. buvo pateiktas tikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai – Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui. Inspekcija 2011 m. balandžio 13 d. parengė teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-731(15.4) (toliau – ir Aktas), kuriuo pateikė neigiamą patikrinimo išvadą bei siūlymą tvirtinančiai institucijai (Kauno rajono savivaldybės tarybai) detaliojo plano netvirtinti. Akte atsakovas nurodė, kad detaliojo plano sprendiniai pažeidžia Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos), 127.9 punkto reikalavimus. Pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktą, draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Akte atsakovas nurodė, kad statomų statinių zona yra 50 metrų atstumu nuo vandens telkinio kranto linijos. Pareiškėjų nuomone, 127.9 punkto nuostatos taikomos ir vandens telkinių apsaugos zonose, o statyba draudžiama nurodytais atstumais tik tuo atveju, jeigu statyba yra vykdytina už miestų, miestelių ir kaimų ribų. Detaliuoju planu planuojama teritorija patenka į Naujasodžio kaimo, esančio Karmėlavos sen., Kauno r. savivaldybėje, ribas. Iš to seka, kad detaliojo plano sprendiniams Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punkte numatyti ribojimai netaikytini. Taip pat Akte buvo nurodyta, jog detaliojo plano sprendiniuose nenumatytos konkrečios apsaugos nuo potvynių priemonės pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. D1-466 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 2.03.03:2005 „Inžinerinės teritorijų apsaugos nuo patvenkimo ir užtvinimo projektavimas. Pagrindinės nuostatos“ (toliau – ir STR 2.03.03:2005), neišnagrinėta tų priemonių įgyvendinimo (įrengimo) galimybė. Be to, įgyvendinant apsaugos priemones gali keistis upių pakrančių hidrologinis režimas, numačius keisti esamą teritorijos reljefą ir pakelti žemės lygį reikėtų naikinti visus įregistruotus saugotinus želdinius, statant sutvirtinimo elementus gali būti pažeisti trečiųjų asmenų interesai. Pareiškėjų įsitikinimu, šie teiginiai yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas, TPĮ) 23 straipsnio reguliavimą, Akte nurodomas reikalavimas dėl apsaugos nuo potvynių priemonių konkretizavimo nėra laikomas privaloma teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo dalimi. Apsaugos nuo potvynio priemonės turi būti išanalizuotos ir konkretizuotos tik tuo atveju, kai tokie reikalavimai nustatyti išduotose planavimo sąlygose (TPĮ 23 str. 3 d.). Išduotose planavimo sąlygose detaliojo plano rengimui nebuvo įtvirtintas joks reikalavimas konkretizuoti apsaugos nuo potvynių priemones. Nežiūrint to, detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje, siekiant apsaugos nuo potvynių įgyvendinimo, yra įtvirtinta privaloma sąlyga (apsaugos nuo potvynių priemonė) – pakelti teritoriją iki neužliejamos altitudės aukščio (Baltijos jūros aukščių sistemoje altitudė – 30,6 m), kadangi priešingu atveju, statyba teritorijoje nebus galima. Be to, Akte nurodyti motyvai dėl neva neigiamų ir trečiųjų asmenų interesus pažeidžiančių atitinkamų apsaugos nuo potvynių priemonių įgyvendinimo pasekmių yra tik prielaidomis pagrįsta Inspekcijos nuomonė. Aktas neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Detaliojo plano brėžinyje padaryta pastaba, jog statyba galima tik pakėlus teritoriją iki neužliejamos altitudės aukščio, tačiau nereiškia, jog ja įpareigojama pakelti iki neužliejamos altitudės aukščio visą detaliuoju planu planuojamą teritoriją. Detaliojo plano brėžinyje pažymėta statybos zona, kurioje planuojama atitinkamų statinių teritorija, ir kuri gali būti pakelta iki reikiamo aukščio, siekiant išvengti potvynio grėsmės. Iš Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 (toliau – ir Aprašas), 3, 8 ir 14 punkto sisteminio aiškinimo seka, jog neigiama išvada gali būti įrašyta tada, jeigu būtų nustatyta, jog rengiant detalųjį planą buvo neatlikti ar netinkamai atliktos privalomos detaliojo plano rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir tai yra esminiai pažeidimai; būtų nustatyta, jog suklastoti ar teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų iš esmės neatitinka planavimo procedūrų dokumentai; planavimo sąlygos ir jų sąvadas iš esmės neatitinka teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; būtų nustatyta, jog detaliojo plano sprendiniai iš esmės neatitinka teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, planavimo sąlygoms. Taigi konkrečiu atveju Akte išdėstyti motyvai neleidžia pareiškėjams daryti išvados, jog yra nors vienas iš paminėtų pagrindų, kuriam esant atsakovas būtų galėjęs pateikti neigiamą išvadą. Konkrečių apsaugos nuo potvynių priemonių nustatymas bei tų priemonių įgyvendinimo galimybės išnagrinėjimas nėra privaloma procedūra, etapas ar stadija nei pagal teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus, nei pagal išduotas privalomas sąlygas. Akte nėra nurodytas nei vienas teritorijų planavimą reglamentuojantis teisės aktas, kurio būtų neatitikęs rengiamas detalusis planas dėl to, kad jame nebuvo numatytos konkrečios apsaugos nuo potvynių priemonės bei neišnagrinėta tų priemonių įgyvendinimo galimybė. Be to, Akte minimas STR 2.03.03:2005 yra privalomas ir nustato atitinkamas pareigas statybos proceso dalyviams.

Be to, Akte atsakovas nurodė, jog Žemės sklypai I ir II patenka į valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Kauno miškų urėdijos Sodų bendrijos miškų (Karmėlavos girininkija) 497 kvartalo 1 taksacinį miško sklypą, kuris yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 02-05-2443 ir 2010 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 02-05-2602 detaliuoju planu planuojamuose sklypuose iki tol įregistruoti miško naudojimo apribojimai buvo pakeisti į saugotinus želdinius (medžiai ir krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje. Inspekcijos nuomone šis pakeitimas yra susijęs su Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalimi, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi. Pareiškėjai pabrėžė, kad atsižvelgiant į šiuos Akte nurodytus argumentus, nėra aišku, kokie pažeidimai, priežiūros institucijos nuomone, buvo padaryti rengiant detalųjį planą, kadangi jie nėra identifikuoti. Nekilnojamojo turto registre registruota ir nustatyta Žemės sklypo I ir II tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, o naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Iš to akivaizdu, kad Žemės sklypuose I ir II nėra miško žemės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Kauno miškų urėdija prieštaravo pareiškėjų skundo tenkinimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Teismas, įvertinęs atsakovo priimto individualaus administracinio akto turinį bei atsakovo paaiškinimus, sprendė, kad Akto 1 punkte atsakovas argumentus išdėstė neaiškiai, logiškai nerišliai, iš dalies dviprasmiškai, jie nėra pakankamai argumentuoti, taip pat iš dalies neparemti konkrečiomis teisės aktų normomis. Akto 1 dalyje atsakovas iš esmės nurodė, kad įgyvendinus eilę pakeitimų detaliojo plano sprendiniuose (pakėlus statybos zonos teritoriją ir t. t.), statyba iš esmės galima. Tačiau nagrinėjant ginčą teisme, tiek atsakovas atsiliepime, tiek jo atstovės paaiškinime jau kategoriškai teigiama, kad statyba draudžiama iš esmės. To pasėkoje kyla pagrįstas klausimas, dėl kokių priežasčių (vertinant Institucijų veiklos tikslus, numatytus Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., Konstitucijos nuostatose) buvo pasirašyta Sutartis, išduotos planavimo sąlygos bei planavimo sąlygų sąvadas, duotos teigiamos išvados Nuolatinėje statybos komisijoje, nekonstatuota jokių esminių nukrypimų nuo minėtų dokumentų. Tačiau priimant ginčijamą Aktą atsakovas neaišku kodėl jau kitaip ėmė traktuoti teisės aktų nuostatas. Akto 1 punkte tik konstatuota, kad statybos zona numatyta už 50 metrų nuo vandens telkinio kranto linijos, tačiau neargumentuota, ar šis atstumas teisėtas, ar ne. Taip pat atsakovas visiškai nepasisakė apie ginčo sklypų buvimo vietą kaimo (ar ne kaimo) administracinėse ribose (bylos duomenys duoda pagrindą teigti, jog planuojama teritorija yra Naujasodžio kaime – šią aplinkybę taip pat patvirtino VĮ Registrų centro duomenys ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas), visiškai neįvertino administracinio vieneto urbanizuotumo požymio planuojamų sklypų vietoje. Tai betarpiškai gali turėti įtaką atsakovo paminėtiems atstumams. Be to, ginčijame Akte nepažymėta, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja tos vietovės bendrojo ar specialiųjų planų sprendiniams. Išanalizavęs atsakovo argumentus dėl potvynio užliejamų teritorijų, teismas padarė išvadą, kad šie teiginiai nepagrįsti konkrečiais faktiniais duomenimis (pagrindiniai duomenys buvo renkami tik teismo posėdžio metu ir tik teismo iniciatyva) ir jie taip pat nesudaro pakankamo pagrindo pateikti atsakovui neigiamą išvadą ateityje. Tiek Akte, tiek detaliojo plano brėžinyje (pastaba) kalbama apie būtinumą pakelti teritorijos lygį, tačiau tai visiškai nebuvo numatyta planavimo sąlygose ir planavimo sąlygų sąvade, o tik altitudės aukštis neduoda pakankamo pagrindo neigiamai išvadai. Teismas pabrėžė, kad konkretūs techniniai sprendiniai dėl statybos zonos aukščio pakėlimo gali būti sprendžiami jau išduodant planavimo sąlygas (sąvadą) statinio statybai, bet ne teritorijos detaliojo planavimo etape, nesant jokių techninių duomenų apie būsimą konkretų statinį. Specialistai patvirtino, kad atskirais atvejais gali būti ištisai užliejami Kleboniškio, Naujasodžio kaimai – tai daug didesnė nuo seniai gyvenama teritorija. Įvertinus Kauno rajono savivaldybės administracijos pažymą, VĮ Registrų centro duomenis, Hidrometeorologijos pažymas, Aplinkos apsaugos agentūros raštus, žemėlapius, Bendrojo plano fragmentus matyti, kad teritorija, kurioje potvyniai gali pasikartoti kartą per 1000 metų apima ne tik ginčo sklypus, bet daug didesnę gyvenamąją teritoriją su gyvenamaisiais namais ir kita infrastruktūra. Atsakovas neįrodė, kad šiuo metu iš minėtų teritorijų evakuojami gyventojai. Taigi Akto 1 punkte išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo pateikti neigiamą išvadą dėl detaliojo plano patikrinimo.

Teismas pritarė pareiškėjų argumentams, kad juridiškai galiojantys planuojamos teritorijos duomenys (teisinis statusas) pagrįstai suteikia jų savininkams teisėtus lūkesčius naudotis savo nuosavybe pagal nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pobūdį. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis imperatyviai numato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Specialiosios sąlygos iki šiol teisės aktų nustatyta tvarka nepanaikintos ir nepakeistos, todėl nėra teisiškai pagrindo minėtų duomenų nelaikyti teisingais ir išsamiais bei jais nesivadovauti tikrinant detalųjį planą bei teikiant išvadą. Joks teisės aktas atsakovui nesuteikia teisės oficialius duomenis vertinti kitaip negu reikalauja teisės aktai. Bylos įrodymai patvirtina, kad duotoje situacijoje atsakovas be teisinio pagrindo nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimais, o rėmėsi tik Valstybinės miškų tarnybos pateikta informacija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų nuostatų 38.2 punktas imperatyviai numato, kad miškų valstybės kadastras tvarkomas naudojantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o nuostatų 38.3 punktas imperatyviai nurodo vadovautis ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis (valdų ribos, kadastro vietovių ir kadastro vietovių blokų ribos ir t.t.). Iš to seka, kad Miškų valstybės kadastras yra tvarkomas naudojantis Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis. Atsakovas nepateikė duomenų, kodėl jis turinčiu juridiškai didesnę galią laiko Miškų valstybės kadastrą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo situacijoje kalba neina apie išimtinę valstybės nuosavybę (valstybinės reikšmės miškus, kurie išimti iš civilinės apyvartos), bet apie mišką, kuris iš esmės yra privatus arba skirtas nuosavybės teisių atkūrimui). Tai duoda pagrindą išvadai, kad analizuojamu atveju pirmenybė turėtų būti teikiama Nekilnojamojo turto registro duomenims, jei kitų registrų duomenys jiems prieštarauja. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad detaliuoju planu planuojamuose žemės sklypuose saugotinų želdinių (arba miško žemės, kuri iš esmės skirta privatizavimui), yra mažiau negu apie 1/3 dalį. Duomenų, kad šis plotas yra priskirtas rezervatų, draustinių ir pan. teritorijų, turinčių išskirtinę reikšmę visuomenei, kategorijai, nėra. Taigi padarytų pažeidimų reikšmė, mastas nėra išskirtiniai bei ypatingai dideli, duodantys pakankamą pagrindą neigiamai išvadai pateikti.

III.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjų skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Pareiškėjai, pradėję rengti detalųjį planą ir suvokę, kad siekiamo tikslo nepasieks kol sklypams yra įregistruoti miško naudojimo apribojimai (visos likusios teritorijos, išskyrus mišku apaugusią žemę, žemės paviršiaus altitudė yra žemesnė nei potvynio metu užliejama žemės paviršiaus altitudė), ėmėsi aktyvių veiksmų šiam apribojimui panaikinti, ko pasėkoje buvo priimti, Inspekcijos nuomone, neteisėti Kauno apskrities viršininko įsakymai, kuriais be jokio teritorijų planavimo dokumento panaikinti miško naudojimo apribojimai.Teikiant Inspekcijai tikrinti detaliojo plano bylą, joje buvo įsegtas aiškinamasis raštas, kurio tekste miško naudojimo apribojimai buvo išbraukti ir vietoje jų įrašyta – saugotini medžiai ne miško paskirties žemėje.Inspekcijos nuomone, jau argumentai dėl detaliuoju planu planuojamiems sklypams taikytinų miško naudojimo apribojimų yra pakankami patikrinimo aktui su neigiama išvada išduoti ir atitinkamai teismo sprendimo daliai panaikinti, nes teisė į statybą miško žemėje (dalis planuojamos teritorijos miškams priskirta pagal Nutarimą Nr. 520) negali būti realizuota.Vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127 punktu ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalimi paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus, jei ši teritorija potvynių metu užliejama. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašai rodo, jog detaliuoju planu planuojamai teritorijai yra įregistruoti ir taikomi vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos apribojimai. Pagal detaliojo plano byloje esančius žemės sklypų planus, vandens telkinio apsaugos juosta yra 10 m, o vandens telkinio apsaugos zona yra 500 m ir apima visą sklypų teritoriją.Nei aplinkybė, kad Kauno rajono savivaldybė sudarė su pareiškėjais sutartį dėl teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, nei tai, kad išdavė sąlygas ir sąlygų sąvadą, nei tai, kad Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokole nurodyta išvada, jog nutarta derinti detalųjį planą, nepaneigia nustatytų teisės aktų pažeidimų ir nepanaikina Inspekcijos pareigos patikrinti, ar parengtas teritorijų planavimo dokumentas ir jo tikslai neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.Inspekcija pažymėjo, kad neturėjo teisinio pagrindo vadovautis neteisėtai išregistruotais žemės sklypų apribojimais, nes iki Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 18 d. ir 2010 m. kovo 20 d. įsakymo priėmimo Nekilnojamojo turto registro duomenys sutapo su Miškų valstybės kadastro duomenimis ir atitiko Nutarimą Nr. 520, o teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo principai negali būti aiškinami ignoruojant imperatyvias teisės aktų nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto. Nagrinėjant tokio pobūdžio bylą tikrintinas ginčijamo administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas (ABTĮ 89 straipsnis).

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punktą prieš teikiant tvirtinti detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti patikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3d. įsakymu Nr. D1-239, 48 punktas nustato, kad detaliojo teritorijų planavimo dokumentas tikrinamas Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200, nustatyta tvarka.

Akivaizdu, kad teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo procedūrai kaip bendrasis teisės aktas taikytinas Viešojo administravimo įstatymas, nustatantis viešojo administravimo principus (3 straipsnis) bei bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus (8 straipsnis). Šių reikalavimų nesilaikyta. Pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad Akto 1 punkte atsakovas argumentus išdėstė neaiškiai, logiškai nerišliai, iš dalies dviprasmiškai, jie nėra pakankamai argumentuoti, taip pat iš dalies neparemti konkrečiomis teisės aktų normomis. Akto 1 dalyje atsakovas iš esmės nurodė, kad įgyvendinus eilę pakeitimų detaliojo plano sprendiniuose, statyba iš esmės galima, tačiau ten pat nurodoma teisės akto nuostata, draudžianti naujų gyvenamųjų namų, vasarnamių, ūkininko ūkio ir kitų pastatų statybą atitinkamu atstumu nuo vandens telkinio kranto linijos arba terasos šlaito briaunos. Pastarojo akto taikymas nagrinėjamai situacijai neaptartas ir nedetalizuotas. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teiginiai dėl potvynio užliejamų teritorijų, nepagrįsti konkrečiais faktiniais duomenimis.

Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarko aprašo 8 ir 10 punktai nustato teritorijų planavimo dokumento tikrinimo apimtį ir tuo pačiu apsprendžia patikrinimo akto turinį, o 14.2 punkte nurodyta, kad patikrinimo akte išvada įrašoma neigiama – kai teritorijų planavimo procedūros ir Dokumento sprendiniai neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų. Taip pat įtvirtintas reikalavimas neigiamos išvados atveju surašyti motyvuotas pastabas Dokumentui ir pasiūlymą planavimo organizatoriui, ištaisius Dokumentą bei atlikus privalomas svarstymo ir derinimo procedūras, pateikti tikrinti pakartotinai. Šių specialiųjų reikalavimų ginčijamas aktas taip pat neatitinka. Ginčijame Akte nevertinta ar detaliojo plano sprendiniai atitinka tos vietovės aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Atsakovas, nepaisydamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatų, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, nesivadovavo šiais duomenimis, o 2 Akto punkte pateikė abstrakčią teisės aiškinimo taisyklę ir iš esmės išsprendė jo kompetencijai nepriklausantį administracinį ginčą dėl prieštaringų duomenų apie planuojamą žemės sklypą, neinicijavęs abejones sukėlusių administracinių aktų nuginčijimo procedūrų.

Toks administracinis aktas pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas ir panaikintas įpareigojant atsakovą pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį detaliojo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.