Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų K. B. ir N. B. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarimo K. B. ir N. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. ir N. B. Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. teismo nutarimu iškelta administracinio teisės pažeidimo byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 187² straipsnį už tai, kad Marijampolės rajono apylinkės teisme, esančiame Kauno g. 8, Marijampolėje, 2015 m. spalio 26 d. teismo posėdžio metu, būdami pasirašytinai įspėti pagal LR ATPK 187² str. dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, davė žinomai melagingus parodymus apie tai, kad 2015 m. rugpjūčio 22 d. įvykusio eismo įvykio kelio Marijampolė-Kalvarija 3,90 km metu, eismo įvykio dalyviai T. G., K. B. ir N. B. susitarė dėl eismo įvykio aplinkybių, o T. G. iš eismo įvykio vietos ne pasišalino, o išėjo į namus atsinešti eismo įvykio deklaracijos.

Apeliaciniuose skunduose (toliau-skundas) administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys K. B. ir N. B. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jų atžvilgiu nutraukti. Skunduose nurodoma, kad teismas tik formaliais pagrindais konstatavo, kad pažeidimo esmė įrodyta ir visiškai neskyrė dėmesio subjektyviesiems pažeidimo požymiams, prioritetu laikydamas aukštesniojo teismo nutarimą liudytojams N. B. ir K. B. iškelti administracinio teisės pažeidimo bylas pagal LR ATPK 187² straipsnį. Teigia, kad jų parodymai policijos pareigūnams ir parodymai teisme nėra prieštaringi, todėl nebuvo pagrindo teismui duotus parodymus pripažinti melagingais. Liudytojas policijos pareigūnas R. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad apklausiant liudytojus nebuvo užduodami klausimai apie tai, kur išėjo automobilio vairuotojas, ar jie susitarė dėl eismo įvykio ir pan. Be to, ir pati apklausa policijos pareigūnų automobilyje buvo tik formali, be jokių teisių ir pareigų išaiškinimo. Jie buvo apklausiami vienu ir tuo pačiu metu, tame pačiame automobilyje. Jie, bendrais bruožais kartu, nupasakojo įvykio aplinkybes ir policijos pareigūnai jiems reikiamą informaciją užfiksavo protokoluose. Jiems tebuvo nurodyta, ką parašyti ir kur. Apie atsakomybę, gresiančią baudą net nebuvo jokios kalbos. Tik teisme buvo išsamiai paaiškintos atsakomybės sąlygos ir pasekmės bei jų dydis. Mano, kad tik parašas ant paaiškinimo, nesant kvalifikuoto išaiškinimo, ir tai tik po apklausos atlikimo, neatitinka reikalavimų, keliamų įspėjimui, už kurį gresia atsakomybė. Šioje byloje ne tik nėra duomenų, jog jie, suvokdami gresiančią atsakomybę, davė tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, bet netgi suteiktas prioritetas policijos pareigūnų parodymams bei įtvirtinta dviprasmybė. Jų paaiškinime užfiksuota, kad N. B. iškvietė policijos pareigūnus, tačiau teisminio nagrinėjimo metu buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad telefono numeris, kuriuo iškviesta policija, nėra jos. Tačiau šios aplinkybės nutarime nėra aptartos, nėra atsižvelgta ir į tai, kad N. B. eismo įvykyje buvo su dviem mažamečiais vaikais, kad streso būsenos ji siekė tik rūpintis vaikais ir jai visai nebuvo aktualus nei pažeidėjas, nei pažeidimo aplinkybės. Taip pat nurodoma, kad K. B. negalėjo adekvačiai vertinti padėties, todėl šiuo atveju yra nubaustas už tai, kad būdamas streso būsenos neišsamiai nupasakojo įvykio aplinkybes, nors pareigūnai šiomis aplinkybėmis net nesidomėjo.

Motyvuojamoji dalis

K. B. ir N. B. apeliaciniai skundai netenkintini.

LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 straipsnio taip pat išeina, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog K. B. ir N. B. padarė jiems inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą.

Pažymima, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien dėl to, jog K. B. ir N. B. teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo yra nepriimtinos, nelaikytina, kad jie patraukti administracinėn atsakomybėn nepagrįstai.

LR ATPK 187² straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už melagingų parodymų, specialisto paaiškinimų bei ekspertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios apgavystės padarymą administracinio teisės pažeidimo byloje.

Iš bylos duomenų matyti, jog Marijampolės rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama T. G. administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-2380-537/2015, kurioje K. B. ir N. B. buvo liudytojai.

Minėtoje byloje T. G., apskundus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutarimą, kuriuo jis buvo nubaustas pagal LR ATPK 127 straipsnio 2 dalį, o administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta, Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimu pripažintas padaręs ir administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Kauno apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog T. G. sąmoningai ignoravo teisės aktuose vairuotojo elgesiui po eismo įvykio nustatytus reikalavimus, nesulaukęs policijos pareigūnų, neužpildęs eismo įvykio deklaracijos, siekdamas išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Taip pat K. B. ir N. B. Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. teismo nutarimu iškelta administracinio teisės pažeidimo byla pagal LR ATPK 187² straipsnį.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, jog liudytojų K. B. ir N. B. parodymai, duoti teisme, iš esmės skiriasi nuo pirminiuose paaiškinimuose nurodomų įvykio aplinkybių, susijusių su T. G. pasišalinimu iš eismo įvykio vietos.

Liudytojas K. B. bylos tyrimo metu policijos pareigūnams iškart po eismo įvykio nurodė, jog automobilio „VW Touareg“ vairuotojas atsiprašinėjo už sukeltą eismo įvykį, prašė nekviesti policijos, tačiau pasakius, kad ji jau yra iškviesta, jis pasišalino iš įvykio vietos, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Vėliau iš pateiktos T. G. nuotraukos jis atpažino, kad tai tas pats asmuo, vairavęs automobilį „VW Touareg“ , kuris sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino (ATP bylos Nr. A2.6.-2380-537/2015 lapai 7, 8). Liudytoja N. B. bylos tyrimo metu policijos pareigūnams iškart po eismo įvykio nurodė, kad tai ji iškvietė policiją paskambinusi telefonu 112, prie jos buvo priėjęs eismo įvykio kaltininkas, atsiprašė, ragino nekviesti policijos, bendraujant su juo pajautė jam iš burnos sklindantį alkoholio kvapą. Vėliau iš pateiktos T. G. nuotraukos ji atpažino, kad tai tas pats asmuo, vairavęs automobilį „VW Touareg“ , kuris sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino (ATP bylos Nr. A2.6.-2380-537/2015 lapai 6, 9).

Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojai K. B. ir N. B. nurodė visiškai kitokias T. G. pasišalinimo iš eismo įvykio aplinkybes. Liudytojas K. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad T. G. nuėjo namo atsinešti eismo įvykio deklaracijos, jie apsikeitė telefono numeriais. Teigė nežinantis, kas iškvietė policiją, ir negalintis pasakyti, kodėl T. G. grįžtančio nelaukė. Liudytoja N. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su T. G. susitarė, jog jis atsineš eismo įvykio deklaraciją. Taip pat nurodė, kad nei ji, nei K. B. policijos nekvietė, ir mano, kad tai padarė kiti žmonės. Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas R. K. nurodė, kad automobilio „VW Touareg“ vairuotojas buvo pasišalinęs iš įvykio vietos. Kitų dviejų automobilių vairuotojai K. B. ir N. B. aiškino, kad „VW Touareg“ vairuotojas buvo išlipęs, atsiprašė, prašė nekviesti policijos, tačiau N. B. nurodžius, jog policija yra informuota vairuotojas pasišalino ir nuėjo link sodų bendrijos. Asmenys duodami paaiškinimus nebuvo labai susijaudinę, jie buvo įspėti už melagingų parodymų davimą, paaiškinimus perskaitė ir pasirašė. Liudytojai tikrai neminėjo, jog buvo tartasi dėl eismo įvykio, tik sakė, jog pasišalinęs asmuo prašė nekviesti policijos, be to, paaiškinime nurodė pasišalinusio asmens požymius. Įvykio vietoje jie užtruko apie 2 val.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad teikdami paaiškinimus iškart po eismo įvykio, nei K. B., nei N. B. neminėjo, kad su vairuotoju jie susitarė patys užpildyti eismo įvykio deklaraciją, kad jam pretenzijų neturi, kad T. G. ne pasišalino iš eismo įvykio vietos, bet nuėjo į savo namus atnešti deklaracijos, ir kad jie apsikeitė telefono numeriais, priešingai – jie netgi padėjo policijos pareigūnams nustatyti pasišalinusį asmenį, t. y. nurodė, kad vairuotojas yra 35-38 metų amžiaus, šviesių trumpų plaukų, pliktelėjęs, apie 185 cm ūgio, vilkėjo raudonos spalvos marškinėlius ir raudonus šortus, o vėliau atpažino T. G. iš nuotraukų. Teismui nekyla jokių abejonių, kad iškart po eismo įvykio automobilio „VW Touareg“ vairuotojas T. G. ir kito eismo įvykyje dalyvavusio automobilio „Volvo V70“ vairuotoja N. B. dėl eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio deklaracijos pildymo nesusitarė, telefono numeriais neapsikeitė, taip pat T. G. po eismo įvykio savo tapatybės neatskleidė, dėl ko N. B. paskambinusi telefonu 112 iškvietė policijos pareigūnus ir kartu su K. B. apibūdino pasišalinusį asmenį turėdami tikslą jį nustatyti. Teismui akivaizdu, kad šių liudytojų parodymai teisme buvo priderinti prie T. G. sukurtos versijos, kuria jis siekė išvengti administracinės atsakomybės už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Įvertinus K. B. ir N. B. Marijampolės rajono apylinkės teisme duotus parodymus, palyginus juos su jų pirminiais parodymais, kita byloje esančia medžiaga, akivaizdžiai matyti, jog tokie teisme liudytojų duoti parodymai yra melagingi ir nesutampa su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kitų liudytojų parodymais.

Apeliacinių skundų motyvai, jog K. B. ir N. B. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios ir kad jie neturėjo tikslo meluoti, atmetami kaip nepagrįsti. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, įvertinęs K. B. ir N. B. teismo posėdžio metu duotus parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad K. B. ir N. B. suvokė, jog teisme duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, suprato ir norėjo, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Aukštesnysis teismas pažymi, jog K. B. ir N. B. siekė padėti T. G. išvengti administracinės atsakomybės ir duodami melagingus parodymus bandė patvirtinti T. G. iškeltą versiją, jog jis iš eismo įvykio vietos pasišalino tik dėl to, kad išėjo atsinešti eismo įvykio deklaracijos, o administracinės atsakomybės išvengti nesiekė.

Aukštesnysis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (LR ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kuriuo pripažino K. B. ir N. B. padariusius administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 187² straipsnyje. Apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti, paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėms ir laikytini tik pažeidėjų gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Administracinės nuobaudos paskirtos nepažeidus LR ATPK 30 straipsnio ir 30² straipsnio reikalavimų, nėra per griežtos, yra proporcingos padarytam administraciniam teisės pažeidimui, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkamos administracinės nuobaudos tikslams pasiekti (LR ATPK 20 straipsnis). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, K. B. ir N. B. apeliaciniai skundai netenkinami, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016-03-04 nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarimą palikti nepakeistą, o K. B. ir N. B. apeliacinių skundų netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.