Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-06-23 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-254-1035/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-06-23
Bylos Nr.
AN2-254-1035/2021
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-00652-2021-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Valerij Lauš (pirm.)
Institucija
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius
Advokatai
Rimgaudas Černius
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-254-1035/2021Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00652-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 6.1; 21.11.10 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal A. V. atstovo advokato Rimgaudo Černiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarimo, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1500 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

A. V. nubaustas už tai, kad jis, būdamas UAB „T“ vadovu, 2021 m. sausio 11 d. leido dirbti virtuvės darbuotojai J. G. įmonės restorane „G“ (duomenys neskelbtini), atlikinėti pagalbinės virtuvės darbuotojo funkcijas, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka nesudarė rašytinės darbo sutarties ir nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui apie darbuotojos J. G. įdarbinimą vieną dieną iki darbo pradžios, tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 punkto ir pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 punkto nuostatas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu A. V. atstovas advokatas R. Černius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną A. V. atžvilgiu nutraukti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ANK 95 straipsnyje numatytą administracinio nusižengimo sudėtį, vadovavosi ne įrodymais, o prielaidomis, taip pat taikė teismų praktiką, kuri nėra aktuali nagrinėjamai bylai arba nėra formuojanti teisės taikymo praktiką. Pagal teismų praktiką, kurioje apibendrintas darbo santykiams taikomas teisinis reglamentavimas, konstatuoti nelegalų darbą, kaip administracinį nusižengimą, galima nustačius visus sudėties požymius, iš kurių išskirtini specifiniai šios veikos objektyvieji požymiai: asmuo pradėjo realiai dirbti, darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių, nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020).

1.2. Nors patikrinimo metu J. G. buvo neveikiančios bendrovės restorano patalpose, ji neformaliai bendravo su artima drauge T. C. Bendravimo metu darbo funkcijos nebuvo vykdomos. Be to, dėl paskelbto karantino atlikti atitinkamų funkcijų nebuvo galimybių ir poreikio, nes nebuvo gautas užsakymas gaminti maistą išsinešimui, kuo ir vertėsi UAB ,,T“. Byloje pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad UAB „T“ veikla buvo minimali, ją vykdyti pakako vienos virtuvės darbuotojos – T. C. Nebuvo poreikio samdyti papildomus darbuotojus, nes bendrovės kiti darbuotojai buvo prastovose ir, esant reikalui, buvo galima juos atšaukti iš prastovų. Aplinkybė, kad J. G. ir T. C., apklausiamos stresinėmis sąlygomis, stengėsi pateikti primygtinai reikalaujamą paaiškinimą apie savo susitikimo paskirtį ir susitarimą dėl jo pagal bendravimo temas tarp moterų, nepatvirtina nei susitarimo dėl darbo (jau vien dėl to, kad buvo tariamasi ne su darbdaviu), nei darbo atlikimo fakto. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, J. G. ir T. C. aplinkybes paaiškino ne visiškai sklandžiai, tačiau tai nereiškia, kad jų paaiškinimų galima nepaisyti ar jie turi kokį nors teisiškai reikšmingą trūkumą. Jos stengėsi aplinkybes paaiškinti taip, kaip jos supranta, ir atsakant į primygtinius raginimus nemeluoti (t. y. darant spaudimą). Jų paaiškinimų esmė visada buvo ta pati – susitikimas buvo asmeninio pobūdžio, nesusijęs su darbo atlikimu, tuo labiau – UAB „T“ naudai. Vadovas A. V. apie tokį susitikimą nieko nežinojo.

1.3. Tarp J. G. ir UAB „T“ apskritai nebuvo jokių santykių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutikimui prilygino nepakankamą darbo tvarkos kontrolę, kai J. G. galėjo papulti į bendrovės restorano patalpas kitos darbuotojos kvietimu prieš prasidedant realiai darbo dienai. Tokios aplinkybės nepakanka konstatuoti faktinių darbo santykių dėl dviejų priežasčių. Pirma, jei pirmosios instancijos teismas ir konstatavo kontrolės iš A. V., kaip bendrovės vadovo, trūkumą, tai ji turėjo lemti faktinių darbo santykių atsiradimą – leidimą sudaryti susitarimą dėl darbo funkcijų atlikimo tarp nelegalaus darbuotojo ir bendrovės atstovo, kuris turėjo teisę ar galimybę pažadėti ir įvykdyti darbdavio pareigas, būdingas darbo santykiams – parūpinti darbo funkcijos atlikimą ir pažadėti bei išmokėti darbo užmokestį už faktinį darbo funkcijų vykdymą. T. C., kurios kvietimu į restorano patalpas atvyko J. G., nebuvo įgaliota veikti UAB „T“ vardu. Nebuvo nustatytos aplinkybės, kad: J. G. atliko, sutiko ar buvo susitarusi atlikti kokias nors funkcijas; jai buvo pažadėtas atlygis už darbinių funkcijų atlikimą; tokius pažadus galėjo duoti ir realiai įvykdyti darbdavio vardu ją asmeniniam susitikimui pasikvietusi T. C. Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai patikrino ir įsitikino T. C. darbo santykiais su UAB „T“, nustatė, kad T. C. vykdė virėjos pareigas, t. y. nei pagal savo kvalifikaciją, nei pagal jai bendrovės patikėtas pareigas, faktinius resursus neturėjo galimybės pažadėti, faktiškai atlikti kokio nors asmens atžvilgiu darbo santykiuose darbdaviui būdingus veiksmus (jų visumą). J. G. taip pat paneigė bet kokią tokių santykių galimybę. Taigi, realus darbo atlikimas (faktiniai darbo santykiai) negalėjo susiklostyti net faktiškai, kas patvirtina ir reikiamos kontrolės buvimą – joks kitas UAB „T“ darbuotojas be vadovo neturi galimybės vykdyti darbdavio funkciją. Antra, jei teismas konstatuoja administracinėn atsakomybėn patraukto asmens (A. V.) pasyvumą, tai jis turi lemti ne bet kokius neteisėtus kito asmens veiksmus, bet būtent tokius, kurie aktualūs taikomai administracinio nusižengimo sudėčiai. A. V. bendrovės restorano patalpose būna kiekvieną dieną prieš prasidedant realiai darbo dienai, įskaitant ir 2021 m. sausio 11 d., imasi pašalinti bet kokias priežastis abejoti bendrovės veiklos teisėtumu, todėl nėra pagrindo teiginiams, kad kontrolė buvo nepakankama ar esamą kontrolės tvarką prilyginti leidimui vykdyti nelegalų darbą. Negalima reikalauti absoliučios kontrolės, nes tai reikštų, kad darbdavys (jo vadovas) turi ne tik vykdyti savo pareigas, bet ir tuo pačiu būti su kiekvienu darbuotoju, šalia jo ir tiesiogiai kontroliuoti jo darbo funkcijų atlikimą.

1.4. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad UAB „F“ paskelbto karantino laikotarpiu nevykdė veiklos ir jos negalėjo vykdyti ta darbuotojų sudėtimi, kuriai buvo paskelbta dalinė prastova (vadovė, vyr. buhalterė ir pagalbinė darbuotoja J. G.), nėra teisiškai reikšmingos, nes J. G. darbo santykiai nepriklausė nuo šios bendrovės veiklos laikino sustabdymo karantino sąlygomis. Priešingai, jai prastova buvo paskelbta tik iš dalies kaip ir kitiems darbuotojams, kurie turėjo užtikrinti bendrovės minimalų veiklos palaikymą, kad sušvelnėjus karantino sąlygoms, ji galėtų atnaujinti prieš tai vykdytą veiklą visa apimtimi. Reikėjo tvarkyti bendrovės veiklos dokumentus, rūpintis paramos gavimu iš valstybės dėl finansinės paramos darbo užmokesčiui darbuotojams, kuriems paskelbta prastova, prižiūrėti šios bendrovės restorano patalpas ir jas tvarkyti net ir nevykdant joje viešojo maitinimo veiklos (tą būtent ir darė J. G.). Byloje nėra duomenų, kad UAB „F“ nutraukė savo veiklą ir to teismas nekonstatavo. Prastova nereiškia, kad darbuotojui nemokamas darbo užmokestis ar nutraukiami darbo santykiai.

Žemesnės instancijos teismas

1.5. Nelegaliam darbui konstatuoti būtiną atlygintinumo požymį pirmosios instancijos teismas konstatavo ne pagal faktinius duomenis, o išimtinai formaliu ir prielaidomis grindžiamu kriterijumi, kad Darbo kodeksas įpareigoja asmenį samdantį atsilyginti už jo naudai atliktas darbo funkcijas, mokėti jam minimalų darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinės aplinkybės, kad J. G. gavo kokį nors atlygį, kad jai buvo pažadėtas atitinkamas atlygis arba bent buvo kokia nors prielaida konstatuoti, jog ji faktiškai atliko ar galėjo atlikti kokius nors darbo veiksmus, kurie būtų pagrindas konstatuoti darbdaviui kokią nors naudą, adekvačią mokėtinam atlygiui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, įvertino visas bylos aplinkybes ir tinkamai skyrė administracinę nuobaudą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Nagrinėjamoje byloje A. V. pripažintas kaltu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kurioje yra numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Pažymėtina, kad šioje normoje nėra įvardijama, kas konkrečiai laikytina nelegaliu darbu. Nelegalaus darbo apibrėžimas yra pateikiamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Teismų praktikoje pažymima, kad norint konstatuoti nelegalų darbą, būtina nustatyti šiuos požymius: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).

Dėl liudytojų parodymų pažymėtina, kad Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir Inspekcijos) 2021 m. kovo 16 d. nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. NDA 0893-1680 užfiksuota, kad virtuvėje maisto gamyba ir ruoša užsiėmė T. C., kartu su ja buvo mergina, kuri prisistatė jos dukra, atvykusi papietauti. Paprašius dukros prisistatyti, nustatyta, kad tai J. G. (b. l. 3). T. C. raštu paaiškino, kad J. G. atvyko pavalyti daržoves vienai valandai (b. l. 8), o J. G. raštu paaiškino, kad atvyko plauti indus (b. l. 10). Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje T. C. parodė, kad J. G. neatliko jokių darbų (b. l. 78). Tą patį parodė ir J. G., kuri pripažino, kad teikdama paaiškinimus melavo (b. l. 73). Be to, J. G. teismo posėdyje parodė, kad atėjusi į restoraną ,,G“ jokių rūbų nepersirengė, tik apsiavė T. C. priklausančius kroksus, nes buvo sušlapusios kojos (b. l. 73), tačiau teikdama rašytinius paaiškinimus buvo nurodžiusi, kad persirengė rūbus persirengimo kambaryje (b. l. 10).

Palyginus T. C. ir J. G. paaiškinimus, duotus patikrinimo metu ir teisme, matyti akivaizdus nenuoseklumas. Priežasčių, kodėl paaiškinimai galėjo kisti (galimas smurtas, spaudimas ir pan.), nenustatyta. Kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, apklausti asmenys yra pilnamečiai, neturintys jokių psichinių ar rimtų sveikatos sutrikimų, kas galėtų apriboti jų faktinių aplinkybių suvokimą ir teisingą atvaizdavimą, dėl ko teigti, jog T. C. ir J. G. nesuvokė savo duotų paaiškinimų nėra jokio pagrindo. Apelianto argumentas, kad jos buvo apklausiamos stresinėmis sąlygomis, stengėsi pateikti primygtinai reikalaujamą paaiškinimą, nėra paremtas objektyviais duomenimis. Vien subjektyvi nuomonė, deklaratyvūs teiginiai negali suponuoti patikrinimą atlikusių inspektorių įgaliojimų viršijimo.

Apeliantas pabrėžia tarp T. C. ir J. G. vykusį neformalų bendravimą, tačiau tai nepaneigia patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, kad J. G. taip pat atlikti skundžiamame nutarime nurodytas darbo funkcijas. Atliekant patikrinimą tiek T. C., tiek J. G. nurodė, kad J. G. plovė indus ir valė daržoves. Akivaizdu, kad tokie veiksmai patenka į darbo funkcijų sampratą. Teigti, kad T. C. ir J. G. buvo susitikusios tik atsigerti kavos, atsižvelgus į byloje esančių duomenų visumą, nėra pagrindo.

Patikrinimo metu inspektorių padarytame vaizdo įraše 2021_0111_112241_009.MOV užfiksuota J. G., teigianti, kad padėti darbe ją pasikvietė T. C. (00:31 – 00:44), atvykusi persirengė darbuotojų kambaryje (02:47 – 02:53). Vaizdo įraše 2021_0111_110739_006.MOV užfiksuota, kad, pasak T. C., J. G. jai padeda (00:45 – 00:49). Taip pat užfiksuota, kad T. C. pjaustė maisto produktus, o įėjus inspektoriams, J. G. atsitraukė nuo darbo stalo. Aplinkybė, kad J. G., be kita ko, neformaliai bendravo su T. C. ir kartu gėrė kavą, nėra teisiškai reikšminga šioje byloje. Byloje surinkti įrodymai atskleidžia, kad J. G. plovė indus, valė daržoves. Nors restorane ,,G“ nebuvo lankytojų dėl pandemijos, bylai aktualiu laikotarpiu maistas buvo teikiamas išsinešimui. Tai įrodo byloje pateiktos UAB ,,Wolt LT“ sąskaitos-faktūros (b. l. 34-36). Administracinio nusižengimo padarymo dieną maistas taip pat buvo teikiamas. J. G. teismo posėdyje parodė, kad restoranas teikė maistą išsinešimui (b. l. 73), o T. C. paantrino, parodydama, jog 2021 m. sausio 11 d. buvo apie 15 užsakymų (b. l. 78). Taigi, restoranas veikė ir teikė maitinimo paslaugas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad J. G. dirba UAB ,,F“ ir nors jai paskelbta prastova, tai nereiškia, jog darbo santykiai yra nutrūkę. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šios bendrovės direktorė 2020 m. lapkričio 6 d. įsakymu ,,Dėl prastovos paskelbimo“ paskelbė dalinę prastovą pagalbinei darbuotojai J. G. (Priedas Nr. 1) (b. l. 20-21), o 2020 m. gruodžio 28 d. įsakymu ,,Dėl darbo laiko“ buvo numatytas J. G. darbo grafikas – 2021 m. sausio 4, 11, 18, 25 d., 11–13 val. (b. l. 37). Nors, kaip teigia apeliantas, J. G. atliko įvairias funkcijas UAB ,,F“, tačiau administracinio nusižengimo padarymo data ir laikas – 2021 m. sausio 11 d. nuo 10.00 val. iki 11.00 val., t. y. J. G. administracinio nusižengimo padarymo metu neprivalėjo būti savo darbovietėje – UAB ,,F“, nes jos darbas prasidėjo tik 11 val., todėl darytina išvada, kad J. G. atliekamos darbo funkcijos UAB ,,F“ nepaneigia bylos nustatytų jos atliekamų darbo funkcijų kitame restorane (,,G“).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo posėdyje J. G. ir T. C. parodė, jog J. G. ne kartą yra buvusi restorane ,,G“ (b. l. 73, 78). Be to, T. C. patvirtino, kad A. V. žino, jog J. G. ateina į restoraną, pats A. V. teisme patvirtino, kad yra davęs sutikimą ateiti J. G. (b. l. 40). Apeliantas teigia, kad A. V. bendrovės restorano patalpose būna kiekvieną dieną prieš prasidedant realiai darbo dienai, įskaitant ir 2021 m. sausio 11 d., tačiau iš bylos duomenų matyti, jog įvykio dieną A. V. nebuvo restorane ,,G“ ir atvyko tik tada, kai jam paskambino T. C. (b. l. 3, 79). Sutiktina, kad vadovo galimybė kontroliuoti visus į darbovietę ateinančius asmenis yra ribota, tačiau bendrovė per bendrovės vadovą prisiima pareigas ir jas įgyvendina, bendrovės vadovo pareigų apimtis ir atsakomybė skiriasi nuo kitų bendrovės darbuotojų. Bendrovės vadovui įstatymų numatytais atvejais gali būti taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė už netinkamą savo pareigų vykdymą. Šiuo atveju tai ir buvo padaryta. Be kita ko, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra neabejotinas pagrindas administracinei atsakomybei pagal ANK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias administracinę atsakomybę už nelegalų darbą, kilti (Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-113-491/2018; Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-250-485/2019). Taip pat pažymėtina, kad J. G. dirba kitame A. V. priklausančiame bistro ,,C“ (b. l. 12, 14), kurio direktorė – pastarojo sutuoktinė. Dėl šios priežasties apelianto akcentuojama aplinkybė dėl įrodymų, patvirtinančių susitarimą dėl darbo tarp J. G. ir A. V., nebuvimo vertintina būtent šiame kontekste. Viena vertus, byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių šios susitarimo faktą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šią aplinkybę, rėmėsi netiesioginiais įrodymais ir jų visuma. A. V. ir J. G. yra pažįstami dėl pastarosios atliekamo darbo UAB „F“, kurios direktorė yra A. V. sutuoktinė. Minėta, kad, paties A. V. teigimu, minėta bendrovė priklauso jam. A. V. pripažino faktą, kad žinojo apie J. G. atėjimą į jo vadovaujamą bendrovę. Abi bendrovės vykdo iš esmės analogišką veiklą. A. V., J. G. ir T. C. parodymai, kuriais jie neigia susitarimo tarp A. V. ir J. G. buvimo faktą, vertintini kritiškai. Šiuos asmenis sieja tiesioginiai ir (UAB „T“) ir netiesioginiai (faktiniai) (UAB „F“) pavaldumo santykiai. J. G. ir T. C. paaiškinimų yra nenuoseklūs. A. V. nenaudingi pirminiai (iki A. V. atvykimo į bendrovę patikrinimo dieną) paaiškinimai vėliau buvo keičiami į jam naudingus. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad nustatyti šioje byloje minėto susitarimo buvimo faktą remiantis vien nelegalaus darbuotojo paaiškinimais nėra galimybės. Tačiau, kaip minėta, šį faktą patvirtina minėti netiesioginiai įrodymai ir aptartos aplinkybės.

Dėl atlygintinumo požymio sutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tai, jog byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. Nors nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, jog buvo tartasi dėl apmokėjimo už darbo funkcijų atlikimą, visgi teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad, jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti VSDF administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią, ir pabrėžiama, kad faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-87-895/2015).

Aukštesniojo teismo vertinimu, skundžiamu nutarimu paskirta administracinė nuobauda yra adekvati A. V. padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikoma asmens teises suvaržančia labiau negu tai būtina. A. V. bauda paskirta tinkamai pritaikius įstatymą, pagrįstai atsižvelgus į administracinio nusižengimo pobūdį, jo pavojingumą, taip pat į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių, lengvinančių aplinkybių. Paskirtos baudos dydis yra artimas ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam baudos minimumui. Pažymėtina, kad vertinti padarytą nusižengimą kaip mažareikšmį, o juo labiau vertinti kaip palankią aplinkybę švelnesnės nuobaudos skyrimo kontekste, nėra jokio teisinio pagrindo. A. V. skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per švelni ar per griežta, atitinka padaryto nusižengimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad A. V. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindas tenkinti apeliacinį skundą nenustatytas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apelianto A. V. atstovo advokato Rimgaudo Černiaus apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Valerij Lauš