- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-28
- Bylos Nr.
- e2-492-480/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė
- Atsakovas
- V. K.
- Kategorijos
dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aliuvita“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Nemokumo valdymas“ atstovei G. S., atsakovo V. K. atstovui advokato padėjėjui D. O.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aliuvita“ patikslintą ieškinį atsakovui V. K. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Aliuvita“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Nemokumo valdymas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovo V. K. 20 519,88 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Patikslintame ieškinyje nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2026-436/2018 UAB „Aliuvita“ iškėlė bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. liepos 17 d. UAB „Aliuvita“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2006 m. vasario 1 d., laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Aliuvita“ vadovo pareigas ėjo V. K..
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-317-555/2020 UAB „Aliuvita“ bankrotą pripažino tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-317-555-2020 Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 4 d. nutartis palikta nepakeista). Sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, abiejose nutartyse konstatuota, kad nuo 2010 m. UAB „Aliuvita“ finansinė padėtis nuosekliai blogėjo – turtas mažėjo, o skolos didėjo; beviltiškų skolų atsiradimas bei apyvartinių lėšų trūkumas buvo nulemtas V. K. veiksmų; buvo apmokamos ne UAB „Aliuvita“, bet UAB (duomenys neskelbtini) skolos; V. K. veiksmai – nenaudingų (nuostolingų) įmonei sandorių sudarymas, neabejotinai pablogino UAB „Aliuvita“ finansinę padėtį ir sukėlė jos nemokumą; valdymo organų pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Aliuvita“ iškėlimo egzistavo vėliausiai 2015 m. pabaigoje–2016 m. pradžioje; V. K. turėjo pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu apsaugoti kreditorių interesus, tačiau priešingai, nesiėmė jokių veiksmų.
Ieškovės įsitikimu, atsakovas, kaip buvęs UAB „Aliuvita“ vadovas, privesdamas įmonę prie bankroto, kuris teismų sprendimais yra pripažintas tyčiniu, nevykdė jam įstatyme nustatytų pareigų, t. y. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai UAB „Aliuvita“ buvo nemoki (pagal UAB „Aliuvita“ balansą, sudarytą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., UAB „Aliuvita“ turtas sudarė 31 399 Eur dydžio sumą, tuo tarpu įsipareigojimai – 138 062 Eur). Taigi UAB „Aliuvita“ buvo nemoki, dėl to V. K. nuo 2016 m. sausio 1 d. turėjo prievolę pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal kasacinio teismo praktiką, visi įsipareigojimai, kurie susiformavo ar padidėjo UAB „Aliuvita“ nuo nemokumo momento, yra žala, kurią atlyginti privalo atsakovas V. K..
Bankroto bylą nagrinėjantis teismas yra patvirtinęs BUAB „Aliuvita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, pagal kurį bendra reikalavimų suma siekia 111 074,70 Eur dydžio sumą, tačiau ne visi bankroto byloje patvirtinti finansiniai reikalavimai yra susiformavę po nustatyto nemokumo momento. Išanalizavus BUAB „Aliuvita“ finansinius reikalavimus, patvirtinus bankroto byloje, nustatyta, kad naujai susiformavusių ir padidėjusių finansinių reikalavimų suma siekia 20 519,33 Eur: V. K. – 13,15 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriui – 839,28 Eur, valstybės įmonei (toliau – VĮ) Turto bankui – 1 459,07 Eur, A. Š. – 11 905,26 Eur (reikalavimo dalis be pagrindinės skolos pagal paskolos sutartį, kuri buvo imta duomėn, siekiant nustatyti pradelstus įsipareigojimus 2015 m. gruodžio 31 d.), UAB (duomenys neskelbtini) (UAB (duomenys neskelbtini)) – 6 003,12 Eur (reikalavimo dalis, kuri susiformavo nuo 2016 m. sausio 1 d., kitos dalies, kaip avansiniai apmokėjimai, prievolės vykdymo termino nėra galimybės nustatyti, dėl to į bendrą žalos sumą nėra traukiama), Alytaus miesto savivaldybės administracijai – 299,45 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas V. K. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas laikosi bendros pozicijos, jog ieškovė yra apskritai netinkama šalis šiame teisminiame procese, kadangi žalos, galimai kilusios pavėlavus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo klausimą galėtų kelti tik patys ieškovės įvardinti kreditoriai, kurių reikalavimai atsirado ar padidėjo tuo periodu, kai buvo uždelsta inicijuoti bankroto bylą. Be to, tokia kreditorių teisė galėtų būti įgyvendinama tik po bankroto bylos pabaigos, nes tik tada taps aiškus galutinis bankroto procese nepadengtų skolų dydis.
Žala pavėluotu bankroto bylos iškėlimu nebuvo sukelta, nes bendras skolų kreditoriams dydis 2016–2018 m. laikotarpiu tiek mažėjo, tiek didėjo, todėl dalis asmenų šiuo metu apskritai nebėra kreditoriai, dalies kreditorių reikalavimai yra sumažėję. Pagal kasacinio teismo praktiką tik būtent bendras išaugęs įmonės skolų dydis galėtų būti laikomas žala dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo. UAB „Aliuvita“ įsiskolinimai kreditoriams 2015 m. gruodžio 31 d. siekė 138 062 Eur, kai tuo tarpu šiuo metu jie sudaro 111 074,70 Eur sumą, t. y. kreditorinių reikalavimų per 2016–2018 m. laikotarpį sumažėjo 26 987,30 Eur, kas apskritai paneigia žalos sąlygą ir eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę atsakovui, nepriklausomai, kas tokį reikalavimą reikštų.
Bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma, kol bankroto byla nėra užbaigta, per se (iš lot. savaime) negalėtų būti laikoma žalos dydžiu net ir patiems kreditoriams. Be to, skolininkės skola jos kreditorei, kuri atsirado iš civilinių teisinių santykių, nelaikoma skolininkės žala. Skolininkės skola, žiūrint iš būtent skolininkės perspektyvos, yra jos prievolė, atsiradusi bendrais pagrindais, o ne dėl to, kad bankrotas buvo tyčinis. Kreditoriams mokėtinos sumos, kurios nebuvo patirtos, t. y. kurios nebuvo skolininkės išlaidos, nelaikomos skolininkės žala. Priešingai, iš skolininkės negautas apmokėjimas, jeigu tai buvo nulemta tyčinio bankroto, gali būti laikomos būtent kreditoriaus negautomis pajamomis, t. y. kreditoriaus žala.
Žalos sąlyga šiuo metu net nėra aiški. UAB „Aliuvita“ yra pareiškusi ieškinį dėl sandorių ginčijimo bankrotą pripažinus tyčiniu, kas galimai leis įmonei gauti pajamų kreditorių reikalavimams tenkinti, be to, turi nerealizuoto turto už keliasdešimt tūkstančių eurų, kuris taip pat bus skirtas kreditorių reikalavimams tenkinti. O ir ieškovė reikalauja priteisti daugiau, nei galėtų reikalauti patys kreditoriai. Ieškovė įrodinėja, kad kreditoriaus A. Š. reikalavimas po 2016 m. sausio 1 d. padidėjo, iš viso 11 905,26 Eur, tačiau ši suma yra neteisingai apskaičiuota. Pagrindinė skola, kurios ieškovė nelaiko žala, nes ji atsirado iki 2016 m. sausio 1 d., šiam kreditoriui yra 17 377,20 Eur, todėl nuo pagrindinės skolos po 2016 m. sausio 1 d. atsirado papildomus skolos, iš viso 8 250,48 Eur sumai.
Šalies argumentai
Atsakovas kreipėsi į teismą dėl UAB „Aliuvita“ bankroto bylos iškėlimo formaliai vėluodamas tai padaryti ne siekdamas tuo sukelti įmonei ir jos kreditoriams žalos, o, priešingai, siekdamas iki bankroto bylos pradžios kuo didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais, kas iš dalies ir pavyko. Be to, atsakovas sąžiningai klydo manydamas, kad dėl bankroto bylos negalima kreiptis, kol nebuvo išnagrinėta byla dėl skolos akcininkui A. Š. priteisimo. Nors šešių konkrečių kreditorių reikalavimai padidėjo, iš viso 16 864,55 Eur sumai, tačiau bendras UAB „Aliuvita“ įsiskolinimas visiems kreditoriams sumažėjo 26 987,30 Eur sumai, todėl tiesioginė delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo finansinė nauda pačiai UAB „Aliuvita“ ir visiems jos kreditoriams in corpore (iš lot. kartu) siekė 10 122,75 Eur, kas, žiūrint per kaltės sąlygos prizmę, visiškai pateisino tokią atsakovo veiką. Atsakovo kaltės ir prieš konkrečius kreditorius nėra.
Motyvuojamoji dalis
Patikslintas ieškinys tenkintinas
Byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos, padarytos įmonės vadovo neteisėtais veiksmais, atlyginimo, kai įmonei iškelta bankroto byla.
Iš byloje esančių ir Kauno apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. eB2-85-555/2022 (teismų informacinė sistema „Liteko“, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis) duomenų nustatyta, UAB ,,Aliuvita“ (toliau – ieškovė, įmonė) Juridinių asmenų registre įregistruota 2006 m. vasario 1 d. Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi iškelta UAB ,,Aliuvita“ bankroto byla, bankroto administratore paskirta MB ,,Nemokumo valdymas“. Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi patvirtintas UAB ,,Aliuvita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 110 921,84 Eur sumai. Juridinių asmenų registro duomenimis, laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 27 d. iki bankroto bylos UAB ,,Aliuvita“ iškėlimo šios bendrovės vadovu buvo V. K. (toliau – atsakovas). 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi UAB „Aliuvita“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 4 d. nutartimi pripažino UAB „Aliuvita“ bankrotą tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi minėtą Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui dėl padarytos žalos BUAB ,,Aliuvita“ kreditoriams, t. y. vadovui laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Teigia, kad įmonei esant faktiškai nemokiai, atsakovas neiniciavo bankroto bylos iškėlimo ir tokiais veiksmais padarė žalą įmonės kreditoriams. Kaip žalą kreditoriams ieškovė nurodo nuo nemokumo nustatymo padidėjusią kreditorių reikalavimų sumą ir naujai susiformavusių kreditorių reikalavimų sumą.
2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju bankroto byla ieškovei iškelta 2018 m. liepos 5 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, todėl žalos, padarytos laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo klausimui spręsti taikytinos ĮBĮ normos (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1867 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 1 d.).
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą, išaiškinta, kad tuo atveju, jei yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovas šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tam, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 ir šios nutarties 53, 54 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika).
ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžtas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016, 46 punktas).
Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartyje konstatuota, kad valdymo organų pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Aliuvita“ iškėlimo egzistavo vėliausiai 2015 m. pabaigoje–2016 m. pradžioje (turimo turto sumažėjo ženkliai, tam turėjo didelės įtakos ir nekilnojamojo turto su susijusiu asmeniu V. K. perdavimas UAB (duomenys neskelbtini)), tačiau buvęs įmonės vadovas V. K. neiniciavo įmonės bankroto (nutarties 51 pastraipa). Teismo vertinimu, buvęs UAB „Aliuvita“ vadovas neabejotinai žinojo įmonės finansinę padėtį, kokio dydžio bendrovės turimi pradelsti įsipareigojimai yra susidarę ir, kokia reali galimybė atsiskaityti su kreditoriais, toliau tęsiant nuostolingą bendrovės veiklą. V. K., atitinkamu laikotarpiu būdamas įmonės vadovu ir geriausiai matydamas įmonės finansinę padėtį, turėjo pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu apsaugoti kreditorių interesus, tačiau priešingai, nesiėmė jokių veiksmų nei įmonės finansinės būklės gerinimui, nei kreditorių interesų užtikrinimui, t. y. neįvykdė įmonės vadovams ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo. Išvada, kad BUAB „Aliuvita“ faktiškai tapo nemoki 2015 m. pabaigoje–2016 m. pradžioje, patvirtinta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje (nutarties 57 pastraipa). Taigi, kaip matyti iš BUAB „Aliuvita“ tyčinio bankroto byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinio, tyčinio bankroto bylą nagrinėję teismai nustatė tik apytikslį BUAB „Aliuvita“ faktinio nemokumo atsiradimo momentą – 2015 m. pabaiga–2016 m. pradžia. Tačiau paminėtų priimtų teismų procesinių sprendimų turinys liudija, kad minėtas išvadas teismai grindė įmonės 2010–2017 metų finansinės atskaitomybės dokumentais, ir būtent BUAB „Aliuvita“ 2015 m. balansu. Pažymėtina, kad finansines ataskaitas įmonės sudaro pagal ataskaitinio laikotarpio paskutinės dienos duomenis (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 16 straipsnio 10 dalis). Nagrinėjamoje byloje pateikto ieškovės balanso, sudaryto už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., duomenys rodo, kad įmonė turto iš viso turėjo už 31 399 Eur (ilgalaikis turtas – 13 415 Eur, trumpalaikis turtas – 17 984 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 138 062 Eur. Teismas pažymi, kad konstatuojant įmonės nemokumą, vertinami ne įsipareigojimai, o pradelsti įsipareigojimai, kurie ieškovės byloje pateiktais duomenimis 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė mažiausiai 20 047,04 Eur sumą, arba viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Apibendrindamas visa tai, teismas daro išvadą, kad UAB „Aliuvita“ buvo nemoki 2015 m. gruodžio 31 d.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, o pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
Taigi, įmonei tapus nemokia 2015 m. gruodžio 31 d., atsakovas privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas teismui pateikė tik 2018 m. birželio 19 d.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021). Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali sumokėti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
Atsižvelgdamas į pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, teismas kaip nepagrįstus atmeta atsakovo argumentus, kad žalos įmonei jis nepadarė, nes įsiskolinimai kreditoriams 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis siekė 138 062 Eur, kai tuo tarpu šiuo metu jie sudaro 111 074,70 Eur sumą, t. y. kreditorinių reikalavimų per 2016–2018 m. laikotarpį sumažėjo 26 987,30 Eur, kas apskritai paneigia žalos sąlygą ir eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę atsakovui, nes žalos dydis nustatomas ne kaip skirtumas tarp įmonės nustatyto nemokumo momentu buvusių įsipareigojimų sumos ir bankroto byloje patvirtintos kreditorių finansinių reikalavimų sumos, o per laikotarpį tarp pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo momento išaugęs įmonės skolų dydis, jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta.
2018 m. spalio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-85-555/2022, Kauno apygardos teismas patvirtino BUAB „Aliuvita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų: V. K. – 146,58 Eur, A. J. – 637,44 Eur, VSDFV Alytaus skyriaus – 68,41 Eur, VMI prie LR FM – 1 459,07, A. Š. - 29 289,46 Eur, UAB (duomenys neskelbtini) – 73 084,12 Eur, Alytaus miesto savivaldybės administracijos – 2 706,78 Eur. Į bylą pateiktais ir bankroto bylos duomenimis, teismas nustatė, kad per laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. liepos 5 d., kai atsakovas nevykdė pareigos dėl bankroto bylos iškėlimo, susiformavo 20 519,33 Eur dydžio kreditorių reikalavimai: V. K. - 146,58 Eur A. J. – 637,44 Eur dėl nesumokėto darbo užmokesčio; VSDFV Alytaus skyrius – 68,41 Eur dėl nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų (pastaba: teismas pažymi, kad tikslindama ieškinį ieškovė V. K. ir A. J. Garantinio fondo lėšomis sumokėtą darbo užmokesčio dalį priskyrė VSDFV Kauno skyriui (buv. Alytaus skyriui), tačiau bendra šių trijų kreditorių suma (852,43 Eur) nepasikeitė); VMI prie LR FM – 1 459,07 Eur dėl prievolės mokėti mokesčius nevykdymo; A. Š. – 11 905,26 Eur dėl Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimu priteistų palūkanų, bylinėjimosi ir sprendimo vykdymo išlaidų; UAB (duomenys neskelbtini) – 6 003,12 Eur, kai ši bendrovė už ieškovę mokėjo mokesčius VSDFV Alytaus skyriui ir apmokėjo AB „Energijos skirstymo operatorius“ sąskaitas; Alytaus miesto savivaldybės administracijos – 299,45 Eur dėl nesumokėto žemės nuomos mokesčio. Taigi, apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, kad 20 519,33 Eur suma (146,58 + 637,44 + 68,41 + 1 459,07 + 11 905,26 + 6 003,12 + 299,45 = 20 519,33 Eur) gali būti vertinama kaip žala, nulemta pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.
Teismas pažymi, kad 2018 m. liepos 17 d. (t. y. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai) balanso duomenimis įmonės ilgalaikis turtas buvo tik 8 315 Eur, trumpalaikis – 16 343 Eur. Be to, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-744-343/2021 2021 m. rugpjūčio 10 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu ieškovei taikant restituciją yra priteista 42 093,82 Eur suma. Kaip jau minėta, 2018 m. spalio 29 d. nutartimi patvirtintas UAB ,,Aliuvita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 110 921,84 Eur sumai bankroto proceso eigoje buvo tikslinamas ir ši suma yra kiek padidėjusi (111 074,70 Eur). Šios aplinkybė aiškiai parodo, jog dėl pavėluoto bankroto proceso iniciavimo buvo pažeistos kreditorių tiesės, naujos prievolės sukurtos kartu užkertant galimybes jas patenkinti iš įmonės turimo turto.
Ieškovei įrodžius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, atsakovui tenka pareiga nuginčyti savo kaltę, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą. Be jau anksčiau paminėto subjektyvaus vertinimo, kad kreditorinių reikalavimų per 2016–2018 m. laikotarpį sumažėjimas 26 987,30 Eur suma eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę atsakovui, jokių kitų aplinkybių, kuriomis būtų ginčijama aptariama civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, atsakovas nenurodė, t. y. įstatyme įtvirtintos prezumpcijos nenuginčijo.
Konstatavęs, kad egzistuoja civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, teismas sprendžia, jog yra pagrindas patikslintą ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovei iš atsakovo 20 519,33 Eur žalos atlyginimą. Patenkinus reikalavimą dėl pagrindinės prievolės sumos priteisimo, tenkinamas ir ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Kadangi ieškovė CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, todėl nuo priteistos patikslinto ieškinio sumos 461,68 Eur žyminis mokestis priteistinas iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis; 96 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė prašyme nurodo ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad patyrė 2 359,50 Eur advokato atstovavimo išlaidų, kurias sudaro ieškinio ir atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) pakeitimo 8.2 punktą, už ieškinio parengimą taikomas 2,5 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), o už atsiliepimo į atskirąjį skundą – 0,4 koeficientas (Rekomendacijų 8.16 punktas). Remiantis Statistikos departamento viešai skelbiama informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2021 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 1 517,40 Eur, todėl maksimali už ieškinio parengimą advokatui priteistina suma sudaro 3 793,50 Eur (1 517,40 Eur x 2,5), vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2021 m. antrąjį ketvirtį sudarė 1 566,40 Eur, todėl maksimali už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą advokatui priteistina suma sudaro 626,56 Eur (1 566,40 Eur x 0,4). Kadangi ieškovės prašomos priteisti 2 359,50 Eur dokumentų rengimo išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto jų maksimalaus dydžio (3 793,50 + 626,56 = 4 420,06), todėl jos priteistinos iš bylą pralaimėjusios šalies – atsakovo.
Ieškinį patenkinus, atsakovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos, sudaro mažesnę nei 5 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnis ir 96 straipsnio 6 dalis bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“ Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 straipsniais, 269 straipsnio 1 dalimi, 270 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
patikslintą ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Aliuvita“, juridinio asmens kodas 300531986, atstovaujamai nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Nemokumo valdymas“, 20 519,33 (dvidešimt tūkstančių penkis šimtus devyniolika eurų 33 ct) Eur žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (20 519,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. liepos 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 359,50 (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt devynis eurus 50 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 461,68 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt vieną eurą 68 ct) žyminio mokesčio, priteistą sumą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.