- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-03
- Bylos Nr.
- AN2-329-935/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00457-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal E. M. atstovės advokato padėjėjos (toliau – pažeidėjo atstovė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria buvo atmestas E. M. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2018 m. sausio 10 d. nutarimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2018 m. sausio 10 d. nutarimu E. M. buvo nubaustas už tai, kad jis 2017 m. spalio 13 d., apie 22.00 val., Nidos g. 2, Vilniuje, vairuodamas automobilį Mercedes Benz S 320, v. n. (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas atbulas, buvo neatidus, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovinį automobilį „Mitsubishi Lancer“, v. n. (duomenys neskelbtini), ir abu automobilius nežymiai apgadino (padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio), iš įvykio vietos pasitraukė, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimus. Tokiais veiksmais E. M. padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje. Minėtu nutarimu E. M. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 3 dalyje, padarymą buvo paskirta 60 Eur bauda, o už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, padarymą 600 Eur bauda, vadovaujantis ANK 38 straipsniu paskirtos nuobaudos subendrintos ir pažeidėjui paskirta 600 Eur dydžio bauda. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi buvo atmestas E. M. skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2018 m. sausio 10 d. nutarimas paliktas nepakeistas.Apeliaciniame skunde E. M. atstovė prašo administracinio nusižengimo teiseną dėl ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo nutraukti. Advokatė nurodo, kad apeliantas neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Teigia, kad automobilių kontaktas buvo pakankamai nestiprus, todėl E. M. jo nepajuto ir neišgirdo. Po automobilių susidūrimo E. M. nesustojo ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo 50 metrų, kadangi norėjo pastatyti savo automobilį laisvoje namo kiemo parkavimo vietoje, t. y. nebuvo jokios jo kaip vairuotojo reakcijos į įvykį. Skunde aiškinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino E. M. parodymus. Teigiama, kad duodamas paaiškinimus jis surašė tai, ką jam diktavo policijos pareigūnas. E. M. tokioje situacijoje atsidūrė pirmą kartą, todėl jis neturėjo pagrindo netikėti ir nepasitikėti pareigūnais, jam pateiktais kaltinimais dėl apgadinto automobilio, jis rašė paaiškinimus, kaip jam buvo diktuojama policijos įstaigoje. Pažymi, kad iki to momento, kai buvo iškviestas į policiją duoti paaiškinimus, E. M. nesuprato, kad apgadino svetimą automobili, o teismas prilygino minėtą situaciją kaip jo suvokimą apie automobilio apgadinimą jau įvykio dieną. Sąmoningas suvokimas apie svetimo automobilio apgadinimą atsirado tik tuomet, kai jam policijoje buvo pateiktos nuotraukos ir kai jis pats nuplovęs savo automobilį pamatė nubrozdinimus. Jis tikrai įvykio dieną nesuprato, jog kliudė ir apgadino kitą automobilį ir tyčia neiškvietė pareigūnų, pasišalino iš eismo įvykio vietos, siekdamas nuslėpti nusižengimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės. Advokatė tikina, jog E. M. elgesys po įvykio patvirtina ir parodo tai, kad jis nesuvokė apie padarytą pažeidimą. Faktą, jog pažeidėjas nesuvokė, kad pakliuvo į eismo įvykį, patvirtina byloje esančių garso įrašų turinys, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino. Bandymas iš karto po įvykio aiškintis įvykio aplinkybes įrodo, kad E. M. neturėjo pagrindo ir tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Pažeidėjo atstovė nurodo, jog faktą, kad pažeidėjas nesuvokė, jog kliudė kitą automobilį, patvirtina ir tai, kad E. M. po automobilių susidūrimo nesustojo, neišlipo iš automobilio ir neapžiūrėjo kito automobilio apgadinimų, o pabaigė manevrą, t. y. nuvažiavo į vietą, kurioje norėjo pastatyti savo automobilį, jį pastatė ir nuėjo namo. Skunde teigiama, kad liudytojas A. M. teisme parodė, jog girdėjo bumptelėjimo garsą, tačiau tiek pažeidėjo, tiek nukentėjusiojo automobiliai buvo tik nubrozdinti, ką patvirtina byloje esančios fotolentelės, tačiau teismas nevertino tokių liudytojo A. M. parodymų kritiškai ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą bei iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. E. M. atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad nusižengimas, numatytas ANK 426 straipsnio 1 dalyje, padaromas tik tyčia. Taigi asmuo turi suvokti ne tik tai, kad sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, jog iš įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Kai eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tai paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino, arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Šiuo atveju byloje esantys duomenys, neleidžia daryti išvados, kad E. M., sąmoningai tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos.
Motyvuojamoji dalis
E. M. atstovės advokatės apeliacinis skundas netenkintinas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartis paliktina nepakeista
ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad šiuo atveju nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tik dalyje dėl E. M. patraukimo atsakomybėn pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad E. M. kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, yra neginčijamai įrodyta byloje surinktų, ištirtų bei tinkamai įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, kad ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiuo atveju teigtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje ne tik visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau juos sujungė į nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, kuri leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl E. M. kaltumo padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, nėra ginčijamas faktas, jog E. M. sukėlė eismo įvykį ir pasitraukė iš įvykio vietos, tačiau teigiama, kad iš įvykio vietos buvo pasitraukta nesuvokus, jog dėl E. M. veiksmų kilo eismo įvykis ir buvo apgadintas kitas automobilis, t. y. tvirtinama, jog E. M. veiksmuose nebuvo tyčios. Iš tikrųjų ANK 426 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad jis yra susijęs su eismo įvykiu ir iš jo vietos pasišalinti suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013).Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog E. M. suvokė, kad sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino automobilį ir pasišalino iš įvykio vietos suprasdamas, jog elgiasi neteisėtai ir pažeidžia KET reikalavimus. Iš liudytojo A. M. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog E. M. po kontakto tarp jo vairuojamo automobilio ir kito automobilio šiek tiek pastovėjo vietoje (išlipęs iš automobilio nebuvo), tuomet jis nuvažiavo į kitą vietą, pastatė automobilį šalia kelio, išlipo, apėjo aplink savo automobilį, apžiūrėjo automobilio kampą, ir nuėjo (tuo metu buvo tamsus paros metas, tačiau teritorija, kur viskas vyko buvo apšviesta) (b. l. 109). Iš esmės tokias pačias aplinkybes liudytojas nurodė ir duodamas paaiškinimus nusižengimo tyrimo metu, t. y. A. M. nurodė, kad kitą automobilį kliudęs automobilis dar kažkiek pastovėjo vietoje, vėliau, pastatęs automobilį kitoje vietoje, jo vairuotojas apžiūrėjo tą vietą, su kuria buvo kliudytas kitas automobilis (b. l. 43). Taigi tokie liudytojo parodymai akivaizdžiai rodo, jog E. M. pajuto, kad jo automobilis kontaktavo su kitu automobiliu, kadangi jis beveik iš karto po įvykio apžiūrėjo savo automobilio kampą, kuriuo buvo kliudytas kitas automobilis. Abejoti liudytojo A. M. parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi šis liudytojas niekaip nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Pastebėtina, jog jis net nerojo duoti parodymų, kadangi su E. M. jam tenka susitikti kiekvieną dieną ir jis nenori konfliktų (b. l. 37).Apeliaciniame skunde bandoma įtikinti, kad A. M. parodymais negalima tikėti, kadangi jis nurodė, jog girdėjo bumptelėjimo garsą, nors iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad automobiliai iš tikrųjų buvo tik nubrozdinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog toks apeliacinio skundo teiginys yra visiškai nepagrįstas, kadangi yra akivaizdu, kad vienam automobiliui stovint, o kitam judant, iš pradžių (automobiliams kontaktuojant) atsiranda atsitrenkimo į stovintį automobilį garsas, kuris gali būti apibūdinamas kaip „bumptelėjimas“. Pastebėtina, jog iš byloje esančių fotolentelių (dauguma jų darytos esant tamsiam paros metui ir dirbtiniam apšvietimui) matyti (b. l. 55, 56, 82), kad ant E. M. vairuoto automobilio esantys apgadinimai yra akivaizdžiai matomi. Faktą, jog automobilio apgadinimai buvo akivaizdžiai matyti, patvirtina ir policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys (b. l. 36). Taigi nekyla abejonių, kad E. M. iš karto po eismo įvykio, apžiūrėjęs savo automobilį, turėjo pamatyti ir matė apgadinimus, privalėjo suprasti ir suprato, jog pakliuvo į eismo įvykį, privalėjo suprasti ir suprato, jog privalo elgtis taip, kaip numato KET, tačiau savo pareigą ignoravo, apie eismo įvykį nepranešė, iš eismo įvykio vietos pasišalino niekam nepranešęs. Pažymėtina tai, kad teiginį, jog savo automobilio apgadinimus E. M. galėjo pastebėti tik nuplovęs automobilį, paneigia policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog ant automobilio dešinės pusės bamperio akivaizdžiai matėsi „šviežias“ apgadinimas, kuris atitinka ant kito automobilio užfiksuotus apgadinimus.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentu, jog automobilių apgadinimai nėra ženklūs, todėl nėra paneigta, jog E. M. galėjo nepajusti kontakto tarp automobilių. Šiuo atveju teigtina, jog abiejų automobilių apgadinimai yra akivaizdūs (Mitsubishi Lancer, v. n. (duomenys neskelbtini), buvo apgadintas sparnas (metalinė detalė), buferis (plastikinė detalė), žibintas (stiklinė detalė) (b. l. 46-47, 109), o E. M. vairuotam automobiliui akivaizdžiai buvo apgadintas bamperio kampas), šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog E. M. galėjo nepajusti kontakto tarp automobilių, kurio metu jie buvo apgadinti. Faktą, kad pažeidėjas tikrai suprato, jog sukėlė eismo įvykį, patvirtina ir anksčiau aptarti įrodymai.Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad E. M. parodymai nėra nuoseklūs, todėl jais vadovautis nėra pagrindo. E. M. paaiškinime, duotame tyrimo metu, nurodė, kad jis galėjo neišgirsti atsitrenkimo į kitą automobilį dėl garsiai grojusios muzikos, vėliau pasistatė automobilį kitoje vietoje, išlipęs jo neapžiūrėjo, nuėjo namo (b. l. 48). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. M. jau nurodė, jog, palikęs automobilį jo neapžiūrėjo, nuo jo nuėjo, tuomet prisiminęs, kad paliko raktelį automobilio bagažinės spynelėje, sugrįžo prie automobilio, užrakino bagažinę ir paliko raktą automobilio salone, jokių apgadinimų nematė ir automobilio neapžiūrėjo (b. l. 81). Tiek pirmoji E. M. nurodyta įvykių versija, tiek versija nurodyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės prieštarauja betarpiškai įvykį mačiusio liudytojo parodymams, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo. Pastebėtina, jog visiškai neįtikėtina, kad A. M., kuris matė, ką po eismo įvykio darė E. M., būtų nepamatęs, jog šis buvo nuo automobilio nuėjęs, vėliau grįžo ir dar kartą buvo atsidaręs automobilio dureles. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs byloje pateiktų garso įrašų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su garso įrašų turiniu, konstatuoja, kad juose jokių aplinkybių, reikšmingų administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimui, nenustatyta ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino, dėl jų nepasisakė. Pateiktuose garso įrašuose užfiksuota, kad apeliantas skambino bendruoju pagalbos numeriu – 112, siekdamas išsiaiškinti, kur turėtų kreiptis dėl policijos pareigūnų palikto pranešimo. Šios aplinkybės jokios reikšmės vertinant E. M. veiksmus neturi ir nepaneigia jo tyčios, padarius administracinį nusižengimą. Vien tai, kad E. M. teiravosi, kur turi kreiptis dėl sukelto eismo įvykio, atsižvelgus į kitus anksčiau aptartus įrodymus, neleidžia teigti, kad jis tik radęs paliktą pranešimą sužinojo apie sukeltą eismo įvykį.Įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutarties, skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl E. M. atstovės advokatės apeliacinis skundas netenkintinas ir skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
E. M. atstovės advokatės apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.