- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-30
- Bylos Nr.
- 1A-445-290/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40290-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- Z. V.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistosios Z. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 140 straipsnio 3 dalį ir nubausta 50 MGL dydžio, t. y. 2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą civilinis ieškinys D. Š. interesais dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš Z. V. D. Š. priteista 150 Eur, o likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas. Taip pat pilnai patenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos 15,26 Eur ieškinys, šią sumą išieškant iš nuteistosios Z. V..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Z. V. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteista už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 21 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo virtuvėje, tyčia, medinio grindų šepečio kotu sudavė per kairę ranką motinos I. K. ant rankų laikomai mažametei D. Š., gimusiai 2017 metais, po to pastūmė I. K., dėl ko I. K. rankose laikoma D. Š. galva atsitrenkė į sieną ir susimušė galvos sritį, tokiu būdu nukentėjusiajai D. Š. sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji Z. V. prašo šį Alytaus apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde nurodo, jog teismas nuosprendyje teigė, kad jos parodymai nenuoseklūs ir tas nenuoseklumas netiesiogiai patvirtina jos kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio ir neįvertino, kad pačios I. K. parodymai yra nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad I. K. priekaištavo dėl to, kad ji neplauna virtuvės ir kitų bendro naudojimo patalpų, tuo tarpu I. K. tą dieną atėjusi į bendro naudojimo patalpas – virtuvę, jai pradėjo priekaištauti dėl to, kad ji atrakino duris ir įleido pas ją atvykusius policijos pareigūnus. Jos parodymai niekada nesikeitė, ji niekada neneigė prašiusi I. K. išeiti iš virtuvės, kai tarp jų prasidėjo žodinis konfliktas, sakydama „Irma tu nieko dabar nedarai, negamini, todėl išeik“ bei priekaištavo dėl to, kad ji netvarko, neplauna bendro naudojimo patalpų. Tuo tarpu I. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės skyrėsi. Ikiteisminio tyrimo metu I. K. nurodė, jog kai ji įėjo į virtuvę su dukra ant rankų, ji grindų šepečiu šlavė grindis ir tarp jų kilus žodiniam konfliktui staiga užsimojo ir trenkė, bet pataikė jos dukrai, po to ją stumtelėjo, dėl ko dukra galva atsitrenkė į sieną. Duodama parodymus teisme, I. K. jau nurodė, kad kai ji (apeliantė) įėjo į virtuvę, ji marinavo burokėlius, kad jos dukra atėjo iš paskos, o joms pradėjus stumdytis, ji dukrą pasiėmė ant rankų. Kalbėdama apie atsitrenkimą kakta nurodė, jog jai išeinant ji pastūmė ir dukra kakta atsitrenkė į kampą. I. K. nenuoseklumą parodo ir tas faktas, kad ji savo socialinei darbuotojai R. R. įvykio dieną skambinusi telefonu nurodė, jog kaimynė bendroje virtuvėje trenkė D. Š. šepečio kotu per galvą ir per ranką. I. K. skirtingai aiškino ir apie žymes, kurias pastebėjo ant mergaitės kūno. Ji buvo sakiusi, kad nuo smūgio šepečiu paraudo dukros ranka, o akistatos metu nurodė, jog ant dukros rankos žymių nematė. Pagal iškvietimą į įvykio vietą po konflikto praėjus 3-15 min. atvykęs pareigūnas R. T. nurodė, jog ant mergaitės kaktos matė pamėlynavusį guzą, ar ant rankos buvo smurto žymių nepamena. Teismas šiuos liudytojo parodymus vertino kaip patvirtinančius jos kaltę, tačiau visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad per valandą apžiūrint mergaitę ligoninėje jokios mėlynės ar guzo medikai nepastebėjo, kad buvo pastebėtas tik neaiškios kilmės paraudimas kaktos srityje, o pats sumušimas užrašytas tik iš motinos žodžių. Kad apžiūrint mergaitę nebuvo konstatuota jokių objektyvių sumušimo žymių patvirtino teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas S. Jasinskas. Teismas taip pat nevertino eksperto paaiškinimo, kad trauminio poveikio žymės per kelias valandas negali išnykti, kad per parą objektyvios trauminio poveikio žymės kaip tik išryškėja. Todėl sekančią po įvykio dieną apžiūrint mažametę D. Š., kuri, kaip nurodė motina, kakta atsitrenkė į kampą, žymės turėjo būti ne išnykusios, o kaip tik išryškėjusios. Teismas rėmėsi ir liudytojos J. B. parodymais, kuri kaip Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė buvo iškviesta į įvykio vietą. Ji nurodė, kad medikai nurodė, jog ant mergaitės yra patinimas ar guzas, tačiau apžiūrint ligoninėje nei patinimas, nei guzas nebuvo konstatuotas. Patinimas, kaip nurodė teismo medicinos ekspertas, per valandą ar dvi negali išnykti, kad jis gali atslūgti tik maždaug po paros. Ligoninėje mergaitei buvo nustatytas neaiškios kilmės paraudimas kaktos srityje, tačiau paraudimas yra subjektyvus požymis, kuris, kaip nurodė medicinos ekspertas, gali atsirasti ir dėl temperatūros pokyčių, patrynimo ir pan., todėl nustačius neaiškios kilmės paraudimą, nesant jokių kitų objektyvių trauminio poveikio žymių, negalima daryti išvados, kad tas paraudimas yra atsiradęs dėl sumušimo. Mergaitės motina nurodė, kad po smūgio šepečiu į ranką mergaitė neverkė, todėl galima daryti išvadą, kad joks smūgis vaikui nebuvo suduotas, o tuo pačiu nebuvo sukeltas ir fizinis skausmas. Kaip nurodė motina, mergaitė atsitrenkusi kakta į kampą stipriai verkė. Tačiau šiuos jos žodžius paneigia liudytojas R. T., kuris atvykęs praėjus keliolikai minučių po įvykio, jokių mergaitės verkimo žymių/požymių nematė, priešingai – liudytojui mergaitė neatrodė kaip ką tik verkusi, nes vizualiai nesimatė jokių stipraus verkimo žymių, matė tik susijaudinusią mergaitės motiną I. K.. Mergaitės susijaudinimo nepastebėjo ir liudytoja J. B., o susijaudinusi buvo tik mergaitės motina. Be to, atsitrenkus kakta į kampą turėjo iššokti guzas, atsirasti mėlynė ar netgi kirstinė žaizda. Ji niekada neneigė bendravusi su pareigūnais, nurodė, kad jiems klausiant apie konfliktą, ji patvirtino tarp jos ir I. K. buvus žodinį konfliktą bei tai, kad ji mergaitės nemušė. Byloje nėra jokių įrodymų, kad policijos pareigūnai apžiūrėjo mažametę D. Š. virtuvėje prie jos (apeliantės), o visi apklausti asmenys nurodė, kad mergaitė buvo apžiūrėta I. K. kambaryje, o ten jos nebuvo.
2.2. Apeliantė teigia, kad apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio jų sąsajos ir padarė neteisingą, surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą, ignoravo faktines bylos aplinkybes ir taip atsietai bei neapgrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai iš esmės įtakojo teismo išvadą dėl jos kaltės. Byloje nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, kuris pagrįstų jai pateiktą kaltinimą. Teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, jų visiškai neišanalizavo ir nemotyvavo.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistosios skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistosios Z. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas Z. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl Z. V. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistosios kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant Z. V. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
8. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Toks kaltininko elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius ir nori taip elgtis.
9. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).
Žemesnės instancijos teismas
10. Apygardos teismo nuomone, byloje esantys įrodymai – liudytojų I. K., J. B., R. T., R. R. parodymai, taip pat specialisto išvada ir kita rašytinė bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad Z. V., nukentėjusiosios D. Š. atžvilgiu veikdama netiesiogine tyčia, medinio grindų šepečio kotu sudavė per kairę ranką motinos I. K. ant rankų laikomai mažametei dukrai D. Š., po to pastūmė I. K., dėl ko ant rankų laikoma D. Š. galva atsitrenkė į sieną ir susimušė galvos sritį, tuo sukėlė mažametei fizinį skausmą.
11. Liudytoja I. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad Z. V. paėmė medinį šepetį, užsimojo ir sudavė, pataikė D. Š. į ranką. Po smūgio šepečiu D. Š. neverkė, bet kai Z. V. ją pastūmė, tada pradėjo verkti. Po smūgio šepečiu ji su dukra ant rankų ėjo link durų, tuomet Z. V. jas stūmė, D. Š. atsitrenkė kakta į kampą ir pradėjo verkti. Analogiškas aplinkybes liudytoja I. K. nurodė pranešdama telefonu policijai apie nusikalstamą veiką ir kviesdama pareigūnus, taip pat ir protokole-pareiškime (1 t., b. l. 1–3). Apeliantė nurodo, kad liudytojos parodymai dėl sužalojimų buvimo yra nenuoseklūs, tačiau apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju D. Š. nebuvo konstatuotas sveikatos sutrikdymas, o fizinis skausmas gali pasireikšti ir ant kūno nesant jokių žymių. Vien tai, kad akistatos metu liudytoja I. K. teigė, jog ant nukentėjusiosios rankos žymių nebuvo, savaime nepaneigia fakto, kad jai buvo suduota su šepečiu, ar kad I. K. nebuvo pastumta, dėl ko nukentėjusioji atsitrenkė su galva į sieną, kaip kad liudytoja nuosekliai tvirtino viso proceso metu. I. K. taip pat nurodė, kad po smurto prieš dukrą D. Š. panaudojimo, mergaitė verkė, kas taip pat patvirtina, jog fizinis skausmas jai buvo sukeltas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojos I. K. parodymai viso baudžiamojo proceso metu iš esmės nekito, buvo nuoseklūs, vieni kitus papildantys, todėl teismas neturi pagrindo abejoti jos parodymais, be to, byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad liudytoja siekia melagingai apkaltinti Z. V. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu ir ją apkalbėti. Negana to, liudytojos I. K. parodymus taip pat patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi ir liudytojų parodymais, kurie nors įvykio tiesiogiai ir nematė, tačiau netiesiogiai patvirtino liudytojos I. K. nurodomas aplinkybes bei tai, kad ant nukentėjusiosios buvo matyti smurto žymių. Liudytoja J. B., Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė, nuosekliai nurodė, kad I. K. specialistėms paaiškino, kad bendro naudojimo patalpose ji konfliktavo su kaimyne, to konflikto metu kaimynė šepečio kotu siekdama suduoti I. K., pataikė jos dukrai į kairę ranką ir galvą. Medikai nurodė, kad ant mergaitės yra patinimas ar guzas. Liudytojas R. T. nurodė, kad įvykio vietoje pareigūnus sutiko išsigandusi ir susijaudinusi pranešėja (I. K.), kuri paaiškino, kad su kaimyne sukonfliktavo ir konflikto metu kaimynė medine šluota sudavė smūgį mažamečiam vaikui, kurį pranešėja laikė ant savo rankų. Vaikas buvo apžiūrėtas ir nustatyta kažkokia mėlynė, todėl buvo iškviesti medikai. Šiuo atveju įžvelgė, kad galimai buvo sužalotas vaikas ir, įvertinus situaciją, iškvietė medikus. Liudytoja R. R. nurodė, kad I. K. jai sakė, jog kaimynė (Z. V.) bendroje virtuvėje trenkė D. Š. šepečio kotu per galvą ir per ranką. I. K. pasakojo, kad iškvietė policiją ir buvo ligoninės priėmime, kad ėjo į ekspertizę. Klausė jos, ar kaimynė stipriai sužalojo mergaitę, I. K. atsakė, kad nestipriai, bet liko kažkokios žymės.
13. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės papildomoje informacijoje (1 t., b. l. 66, 67) užfiksuotos aplinkybės, kad „kaimynė puolė mamą, pataikė medine lazda taip pat stūmė mamą, dėl ko mergaitė atsitrenkė galva į sieną“. Iš paciento apžiūros lapo (1 t., b. l. 64) matyti, kad D. Š. gydytojo apžiūrėta tuoj pat po įvykio, t. y. 2018 m. rugpjūčio 21 d. 13 val. 40 min, nustatyta, kad kairėje kaktos srityje yra sumušimo žymė, kiek jautresnis kairio dilbio vidurinis trečdalis, gydytojas specialistas padarė išvadą, kad nustatytas veido ir kairio dilbio sumušimas. Ekspertas, apklaustas teisme, nurodė, kad specialisto išvadoje nurodyta, kad apžiūrint D. Š., kūno paviršiuje trauminio poveikio žymių nerasta, tačiau ekspertas paaiškino, kad trauminio poveikio žymių apžiūros metu galėjo ir neišlikti, o sumušimo žymę jis citavo iš medicininės statistinės kortelės.
14. Apeliantė nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad policijos pareigūnai apžiūrėjo mažametę D. Š. virtuvėje prie jos (apeliantės), visi apklausti asmenys nurodė, kad mergaitė buvo apžiūrėta I. K. kambaryje, o ten jos nebuvo. Tačiau apygardos teismo nuomone tai neturi esminės reikšmės vertinant liudytojo R. T. parodymus apie tai, kad jis ant nukentėjusiosios kūno pamatė sužalojimų ir iškvietė medikus. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais, kuriuose jis nurodė pastebėjęs ant nukentėjusiosios kaktos nedidelį guzą, kuris buvo paraudęs. Vien tai, kad ši smurto žymė neišliko ilgesnį laiko tarpą ir nebuvo matoma specialistui apžiūrint nukentėjusiąją, savaime nepaneigia fizinio skausmo sukėlimo fakto. Ar nukentėjusiajai suduodant smūgius galėjo būti jaučiamas fizinis skausmas specialistas išvadoje atsakyti negalėjo, kadangi išvada dėl skausmo sukėlimo daroma esant bylos medžiagos duomenims, patvirtinantiems mušimo ar kitokio smurtavimo faktą.
15. Apygardos teismo nuomone, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, daroma neabejotina išvada, kad Z. V. savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai D. Š. fizinį skausmą. Teismas atkreipia dėmesį į veiksmų intensyvumą, į tai, kad veiksmai nors ir nebuvo nukreipti tikslu sužaloti mažametę, tačiau nuteistoji suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, jog savo veiksmais kėsinasi ne tik į I. K., tačiau ir į jos rankose laikomą mažametę, ir nors šių pasekmių – fizinio skausmo sukėlimo mažametei ji nenorėjo, tačiau tokiems padariniams buvo visiškai abejinga ir sąmoningai leido jiems atsirasti smūgiuodama šepečiu ir stumdama liudytoją I. K., kuri laikė nukentėjusiąją, taigi veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Neabejotina, kad analogiškais veiksmais visais atvejais sukeliamas fizinis skausmas, be to, veiksmai buvo atlikti prieš mažametę, kuri yra fiziškai silpnesnė, ir sukelti skausmą yra paprasčiau nei suaugusiajam. Z. V. tikslas buvo išreikšti nepasitenkinimą liudytoja I. K. dėl jos manymu pareigų name nevykdymo, t. y. mažareikšmis, neįtakotas provokuojančių ar neteisėtų liudytojos ar juo labiau nukentėjusiosios veiksmų. Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti, kad nukentėjusiajai D. Š. fizinis skausmas iš tiesų buvo sukeltas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja, kadangi tiek liudytojų parodymai, tiek rašytinė bylos medžiaga yra detaliai aptarta ir išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
16. Byloje neginčytinai nustačius, kad Z. V. 2018 m. rugpjūčio 21 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo virtuvėje, tyčia medinio grindų šepečio kotu sudavė per kairę ranką motinos I. K. ant rankų laikomai mažametei D. Š., gimusiai 2017 metais, po to pastūmė I. K., dėl ko ant rankų laikoma D. Š. galva atsitrenkė į sieną ir susimušė galvos sritį, tokiu būdu nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, todėl jos veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.
17. Skirdamas nuteistajai Z. V. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių taip pat nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai nuteistajai skyrė bausmę – baudą, bausmės dydį pagrįstai parinko BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto ribose, atitinkantį jos minimalų dydį už nesunkų nusikaltimą. Nuteistosios apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.
18. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas Z. V. pritaikytas tinkamai, jai paskirtos bausmės rūšis ir dydis individualizuoti teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų.
19. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, ir kad jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti jokio įstatyminio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistosios Z. V. apeliacinį skundą atmesti.