- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-09
- Bylos Nr.
- A-442-2006-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03222-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- O. B.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 72.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. (O. B.) skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, VAAT) prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – atsakovas, Vilniaus AVPK) 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 10-8-IL-3346 atsisakyti išduoti leidimą įsigyti ginklus bei įpareigoti atsakovą išduoti leidimą įsigyti trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai ir sportui.
Skundą pareiškėjas grindė įsigaliojusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. I-3832-643/2013. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs jo skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išduoti leidimą įsigyti ginklą, įpareigojo Vilniaus AVPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 14 d. prašymą išduoti leidimą įsigyti ginklą ir priimti sprendimą tuo klausimu. VAAT nusprendė, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas, GŠKĮ) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto aktualią redakciją ir šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė išduoti leidimą įsigyti ginklą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad jo teistumas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas, BK) 97 straipsnio 3 dalies 1 punktu, išnyko dar 2004 m. birželio 15 d. Pareiškėjas, išnykus teistumui ir praėjus 3 metams po teistumo išnykimo (2007 m. birželio 15 d.), t. y. dar gerokai iki įsigaliojant naujos redakcijos Įstatymo nuostatoms (įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 1 d.), galėjo pretenduoti gauti leidimą įsigyti ginklą ir atitiko nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamus reikalavimus. VAAT konstatavo, jog Vilniaus AVPK, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi naujai įsigaliojusia Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakcija ir taip pažeidė lex retro non agit principą, kadangi pritaikė Įstatymo nuostatas, įtvirtinusias griežtesnius reikalavimus nepriekaištingos reputacijos asmens statusui pripažinti, kartu faktiškai pabloginusias pareiškėjo teisinę padėtį, palyginti su ankstesne įstatymo redakcija. Naujos redakcijos Įstatymo nuostatos buvo pritaikytos dar iki jų įsigaliojimo atsiradusioms aplinkybėms. Jeigu pareiškėjas praėjus trejiems metams po teistumo išnykimo ginklą būtų įsigijęs, jo atžvilgiu naujoji Įstatymo redakcija nebūtų buvusi taikoma ir jo nepriekaištinga reputacija nebūtų pervertinama. Pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu bei jame išdėstytais motyvais ir argumentais, o atsakovo teiginys, kad VAAT suklydo, netinkamai vadovavosi suformuota teismų praktika šios kategorijos bylose, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu, atsakovas turėjo teisę jį skųsti apeliacine tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu (b. l. 18-20) prašė skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus nebuvo išduotas vadovaujantis Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija Nr. XI-1146) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu (B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos) ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo). Pagal 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) priedo 2 straipsnio 4 dalį, GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija Nr. XI-1146) nustatyti griežtesni negu iki šio Įstatymo įsigaliojimo galiojusio GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija Nr. X-1348) apribojimai, netaikytini asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio Įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012) ir pažymėjo, kad įstatymų leidėjas pasikeitus Įstatymo redakcijai, nustatančiai griežtesnius reikalavimus, griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitinka dvi sąlygas: 1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo; 2) asmuo ginklą įsigijo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Nurodė, jog šios bylos kontekste pareiškėjas kreipėsi į policijos įstaigą dėl leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus 2012 m. gegužės 14 d., šaunamųjų ginklų iki to laiko įsigijęs ir turėjęs nebuvo, todėl jo atžvilgiu pagrįstai taikomos GŠKĮ nuostatos, įsigaliojusios 2011 m. kovo 1 d. (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija Nr. XI-1146).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 56-59) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. Nr. 10-8-IL-3346 neišduoti pareiškėjui leidimo įsigyti civilinės apyvartos ginklą teisėtumo ir pagrįstumo. Vilniaus AVPK pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2012 m. gegužės 14 d. prašymą išduoti leidimą įsigyti ginklą ir, nustatęs, kad pareiškėjas 2002 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo buvo pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 2 dalį, 112 straipsnio 1 dalį, 116 straipsnio 2 dalį bei jam skirtas 2 metų laisvės atėmimas bei 625 Lt bauda, o remiantis BK 47¹ straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, ir, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nusprendė pareiškėjui leidimo įsigyti civilinės apyvartos ginklą neišduoti. Nors pareiškėjas skunde teigė, jog jis turi būti laikomas turinčiu nepriekaištingą reputaciją, nes jo teistumas yra išnykęs, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymu pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1146) nustatyta, jog nurodytoje teisės normoje išdėstyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012 pateiktu išaiškinimu ir atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašymas leisti įsigyti ginklą Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui buvo pateiktas 2012 m. gegužės 14 d. Taigi pareiškėjas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) nebuvo įsigijęs ginklų, o į atsakovą su prašymu leisti įsigyti ginklus kreipėsi 2012 m. gegužės 14 d. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas neatitinka vienos iš griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymui keliamų sąlygų, teismas konstatavo, jog jam taikytinos griežtesnės Pakeitimo įstatymo nuostatos. Todėl pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą pareiškėjas pagrįstai nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pareiškėjas yra pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Dėl teismas sprendė, kad Vilniaus AVPK sprendimu pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsisakė išduoti leidimą pareiškėjui įsigyti ginklą.
Pareiškėjas ginčijo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3832-643/2012 bei jame išdėstytais motyvais ir argumentais. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį skundo argumentą ir n byloje vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–1233/2012).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 65-69) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo reikalavimus tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad priimant ginčijamą atsakovo sprendimą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, buvo nepagrįstai nesivadovauta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, jame pateiktais išaiškinimais bei nustatytais įpareigojimais. Nesivadovaujant įsigaliojusiu teismo sprendimu buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 ir 58 straipsniai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis) ir apelianto teisės. Pareiškėjo teigimu, nėra susiformavusi vienareikšmiška teismų praktika atitinkamo pobūdžio bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas remtis kitu teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012), o ne tuo, kuris ginčą išsprendė iš esmės (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3832-643/2012), yra nepagrįstas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ginčas buvo spręstas iš esmės. Jame konstatuota, kad atsakovas, priimdamas sprendimą tais pačiais pagrindais, kaip ir priėmė šioje byloje skundžiamą pakartotinį sprendimą, pažeidė principą lex retro non agit, kadangi pritaikė GŠKĮ nuostatas, įtvirtinusias griežtesnius reikalavimus nepriekaištingos reputacijos asmens statusui pripažinti, kartu faktiškai pabloginusios pareiškėjo teisinę padėtį lyginant su ankstesne Įstatymo redakcija. Mano, kad naujos Įstatymo redakcijos nuostatos buvo pritaikytos dar iki jų įsigaliojimo atsiradusioms aplinkybėms.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu (b. l. 76-78) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis procesas nutrauktinas.
Pareiškėjo vardu apeliacinį skundą padavė jo atstovas advokatas S. U. (b.l. 65-69).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo, advokatas arba atstovas pagal įstatymą. Kai apeliacinį skundą paduoda advokatas, atstovas pagal įstatymą, įmonių ar institucijų vadovų įgalioti asmenys, prie jo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis jį paduodančio asmens įgaliojimus.
Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi (ABTĮ 49 straipsnio 3 dalis).
Savo įgaliojimų patvirtinimui pareiškėjo atstovas advokatas S. U. prie apeliacinio skundo pridėjo 2013 m. gegužės 2 d. advokato orderį serija LAT Nr. 787767, kuriame nurodyta, kad jam pavedama atstovauti pareiškėjo interesus Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (b.l. 70).
ABTĮ 50 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.) nustatė, kad atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus: 1) bylos perdavimą kitam teismui ar institucijai; 2) visišką ar dalinį skundo (prašymo) reikalavimų atsisakymą; 3) skundo (prašymo) reikalavimų pripažinimą; 4) skundo (prašymo) pagrindo ar dalyko pakeitimą; 5) teismo sprendimo ar nutarties apskundimą; 6) įgaliojimų perdavimą kitam asmeniui (per įgaliojimą); 7) vykdomojo rašto gavimą ir jo pateikimą išieškoti; 8) priteistų pinigų gavimą.
Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir šiuo metu galiojančioje ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XII-348 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d.), kurioje nustatyta, kad atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus: 1) bylos perdavimą kitam teismui ar institucijai; 2) visišką ar dalinį skundo (prašymo) reikalavimų atsisakymą; 3) skundo (prašymo) reikalavimų pripažinimą; 4) skundo (prašymo) pagrindo ar dalyko pakeitimą; 5) taikos sutarties sudarymą; 6) teismo sprendimo ar nutarties apskundimą; 7) įgaliojimų perdavimą kitam asmeniui (per įgaliojimą); 8) vykdomojo rašto gavimą ir jo pateikimą išieškoti; 9) priteistų pinigų gavimą.
ABTĮ 50 straipsnio 3 dalis numato, kad įgaliojimas atlikti kiekvieną šio straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose nurodytų veiksmų turi būti specialiai aptartas atstovo įgaliojime.
Atsižvelgiant į paminėtas ABTĮ nuostatas, paduoti apeliacinį skundą atstovaujamojo vardu atstovas turi teisę tik tais atvejais, kai jo įgaliojimus patvirtinančiame dokumente specialiai yra nurodyta, jog atstovas turi teisę apskųsti teismo sprendimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tokios teisės išskyrimas nėra savitikslis, kadangi bet koks sprendimo ar nutarties apskundimas yra susijęs su skundžiančio asmens diskrecija, pasveriant tai, ar apskundimas yra tikslingas, kokios gali būti skundo teisinės pasekmės, ar racionalu skųsti teismo sprendimą ar nutartį, kurie iš esmės tenkina asmenį. Todėl teisę apskųsti teismo sprendimą ar nutartį turinčio asmens ir jo atstovo požiūris dėl būtinybės skųsti teismo sprendimą ar nutartį gali skirtis. Dėl nurodytų priežasčių įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti asmens teises bei apriboti atstovo pagal pavedimą diskreciją, teismo sprendimų ir nutarčių apskundimo teisę atstovui pagal pavedimą priskyrė prie specialiai aptartinų įgaliojime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-530/2010).
Prie apeliacinio skundo pridėtame minėtame advokato orderyje nėra specialiai nurodyta, jog advokatas S. U. turi teisę apskųsti teismo sprendimą ar nutartį. Šiame advokato orderyje nurodyta advokato teisė atstovauti pareiškėją Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, teisėjų kolegijos nuomone, nesuteikia teisės pareiškėjo atstovui apskųsti teismo sprendimą.
Kadangi apeliacinį skundą pareiškėjo vardu padavė asmuo, neturintis teisės jį paduoti, o ši aplinkybė paaiškėjo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, todėl apeliacinis procesas nutraukiamas (ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 7 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 7 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį procesą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.