- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-11
- Bylos Nr.
- I-2672-281/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00644-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjui A. B. (A. B.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. B. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2017-02-27 pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–18).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2014 m. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, kameros plotas užstatytas baldais. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti. Kaliniams nėra užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, nes mygtukai neveikia, jie yra sugedę. Vienos valandos pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas, pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, kiemeliai nėra valomi, juose nėra įrengtų šiukšlių kibirų, peleninių, be to kiemelių stoge yra asbesto, kuris kelia pavojų pareiškėjo sveikatai. Kamerose nėra įrengta ventiliacija, yra drėgna bei tamsu, langai uždengti grotomis. Kamerose nėra užtikrinamas tinkamas dirbtinis apšvietimas. Kamerose temperatūra neatitinka higienos normų reikalavimų, veisiasi pelėsis, sienos nepritaikytos valymui, kameros neremontuotos. Pareiškėjui nebuvo išduodamas reikiamas kiekis patalynės dalių, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nešvarūs drabužiai nemokamai skalbiami tik vieną kartą per du mėnesius. Pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas, kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Lukiškių TI-K kamerose dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę. Kamerose pilna tarakonų, utelių, pelių, vorų, blakių, administracija nevykdo deratizacijos, dezinfekcijos. Neužtikrinamas tinkamas maistas, maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio energetinė vertė per maža, dienos norma deficitinė, nes maistas paduodant į kamerą nesveriamas. Kalinimo laikotarpiu nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistas buvo nešamas tiesiai į kamerą, jis buvo atšalęs, sąlygų eiti į valgyklą nebuvo sudaryta. Viso sulaikymo metu pareiškėjui nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su žmona. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nes kentė fizinius skausmus, jautė baimę, nepilnavertiškumo jausmą, pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti,
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–36).
Šalies argumentai
Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kamerose yra įrengti pavojaus mygtukai, bet nuteistieji neretai patys šiuos mygtukus gadina. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010, laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pažymėjo, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, kalinami Lukiškių TI-K, turi pareikšti tokį norą raštu ar žodžiu, kreiptis į būrio viršininką. Kiekvieną dieną pagaminto maisto kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K iki 2016 m. nebuvo įrengta pasimatymų kambarių. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, todėl šis pareiškėjo reikalavimas turėtų būti atmestas. Lukiškių TI-K prašė priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso: 5,58 Eur.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2014 m., sąlygomis, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2014 m. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2017-02-27 (spaudas ant skundo). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės konvojuojant yra pažeidžiamos tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2017-02-27. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2014-02-26, tačiau reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2014-02-27 iki 2017-02-27) 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl byloje bus vertinamas šis laikotarpis.
CK 1.131 str. 2 d. nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, argumentuodamas, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik iš televizijos, ilgą laiką buvo neveiksnus, o be to, EŽTT nutarimai, kuriais aiškinamas Konvencijos 3 str. pareiškėjui nebuvo žinomi. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodė subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios neužkirto kelio pareiškėjui laiku paduoti skundą dėl savo teisių pažeidimo. Esant netinkamoms kalinimo sąlygoms, pareiškėjas nuo pat kalinimo pradžios galėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, o kalinimo sąlygos galimai netinkamos. Todėl, teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-02-27 iki 2017-02-27 Lukiškių TI-K buvo laikomas šiose kamerose: 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 145 (3-4 asm.), 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 117 (2-4 asm.), 7,80 kv. m ploto kameroje Nr. 292 (2-4 asm.), 7,95 kv. m ploto kameroje Nr. 295 (3-4 asm.), 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 106 (1 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 184 (3-4 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 157 (2-3 asm.), 6,43 kv. m ploto kameroje Nr. 113 (2 asm.), 7,78 kv. m ploto kameroje Nr. 300 (3-4 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 180 (3 asm.). Įvertinus šiuos duomenis matyti, kad iš viso Lukiškių TI-K vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus pažeidė 90 parų.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., LVAT 2011-01-06 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-122/2010). Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (dėl baldų buvo mažai vietos) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.
Žemesnės instancijos teismas
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose veisėsi tarakonai, utelės, pelės, vorai, blakės.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 123–129). Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Pasak pareiškėjo, kamerose nebuvo arba neveikė prižiūrėtojų iškvietimo mygtukai. Šis skundo teiginys nelaikytinas pakankamai detalizuotu kalinimo sąlygų apibudinimu, todėl jis atmetamas kaip abstraktaus pobūdžio ir nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl neveikiančių iškvietimo mygtukų. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrus trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad trūkumai ar pažeidimai būtų pašalinti.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo atitvertas netinkamai, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į privatumą, nėra įrengta veidrodžio bei tualeto reikmenų spintelės.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 p. nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Taigi pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kai vienoje kameroje buvo laikomas kartu su kitais kaliniais, iš viso 96 paras.
Be to, pareiškėjas nedetalizavo, kuriuose kamerose nėra įrengto veidrodžio ar tualeto reikmenų spintelės. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pagal byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 48–121) matyti, kad pažeidimų, susijusių su tualeto spintelės ar veidrodžio įrengimu tose kamerose, kuriuose pareiškėjas buvo kalinamas, nenustatyta. Kadangi pareiškėjas tik bendro pobūdžio teiginiais nurodė aplinkybes, susijusias su sanitarinio mazgo neatitikimu higienos normų reikalavimams, Lukiškių TI-K nepereina pareiga pateikti visus įrodymus, susijusius su higienos normų reikalavimų atitiktimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimai dėl veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra ginčo, kad teisė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę pareiškėjui buvo užtikrinta. Taip pat teisės aktai nenustato įpareigojimo Lukiškių TI-K sanitariniame mazge įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo dėl to konstatuoti kokius nors netinkamus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus ir (ar) neveikimą šiais aspektais.
Pareiškėjas nurodo, kad vienos valandos pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas, pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, kiemeliai nėra valomi, juose nėra įrengtų šiukšlių kibirų, peleninių, be to kiemeliu stoge yra asbesto, kuris kelia pavojų pareiškėjo sveikatai.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore nėra, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimai kiemai. Jie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurie Lukiškių TI-K kiemeliai buvo netvarkingi, apleisti. Teismo vertinimu, atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti. HN 76:2010 6 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka; 17 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės akto nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-08-28 nutarimo Nr. 1163 (toliau – Nutarimas 1998-08-28 Nr. 1163) „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Pagal atsakovo paaiškinimus, Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Atkreipė dėmesį, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo”. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais. Byloje objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas tinkamas maisto kiekis, maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio energetinė vertė per maža. Kalinimo laikotarpiu nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistas buvo nešamas tiesiai į kamerą, jis buvo atšalęs, sąlygų eiti į valgyklą nebuvo sudaryta.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmetami kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Tuo tarpu maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Maitinimo organizavimo taisyklių 22 p. nustato, kad nuteistieji maitinami kalinimo įstaigos valgykloje arba gamybiniame objekte specialiai tam skirtoje patalpoje dienotvarkėje nustatytu laiku pagal kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą būrių (skyrių) ir brigadų nuteistųjų maitinimo grafiką. Maitinimo organizavimo taisyklių 24 p. įtvirtinta, kad kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras arba specialias gamybines patalpas pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose. Dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai. Atsižvelgiant į tai, maisto pristatymas pareiškėjui į kamerą atitiko teisės aktų reikalavimus ir neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo atveju nenustatyta.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo sudaryta galimybė turėti ilgalaikių pasimatymų.
Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra speciali nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisė, kuri įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. BVK 85 str. 1 d. 2 p. nustatyta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. BVK 94 str. 1 d. numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais (BVK 94 str. 3 d.). Pagal BVK 94 str. 4 d., kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. BVK 94 str. 8 d. nustatyta, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje nustatytas tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal BVK 94 str. 4 d. ilgalaikiai pasimatymai gali būti keičiami į trumpalaikius pasimatymus, ilgalaikių pasimatymų kambarių neįrengimas Lukiškių TI-K negali būti laikomas Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais.
Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl noro dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose Lukiškių TI-K administracijos organizuojamose užsiėmimuose, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Lukiškių TI-K administracija atsiliepime patvirtino pareiškėjo teisę dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose ar užsiimti kita veikla, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas tokio noro nepareiškė nei žodžiu, nei raštu. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti lauke, taip pat pareiškėjas turėjo teisę pateikti prašymą užsiimti fizine veikla sporto salėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pareiškėjo užimtumo neužtikrinimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo išduodamas reikiamas kiekis patalynės dalių, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nešvarūs drabužiai nemokamai skalbiami tik vieną kartą per du mėnesius.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 107 p. nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos 76:2010 64 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 40 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nesudarė sąlygų nemokamai skalbti ir džiovinti drabužius vertinti kritiškai, kadangi nei HN 76:2010, nei 134:2015 nereglamentuoja, jog tokios paslaugos pareiškėjui turi būti teikiamos nemokamai. Atsakovas pažymėjo, kad nuteistųjų patalynė ir apatiniai darbužiai skalbiami nemokamai vieną kartą per savaitę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė skalbti rūbus, nepaneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų.
HN 76:2010 63 p. nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (HN 76:2010 66–67 p.). Lietuvos higienos normos 134:2015 42 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims. 43 p. nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė ar minkštasis inventorius buvo netinkamas naudoti. Byloje nėra duomenų, kad kuriuo nors kalinimo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis dėl jam išduotos patalynės ar minkštojo inventoriaus tinkamumo naudoti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra neindividualizuotos, bendro pobūdžio, taip pat, nepagrįstos byloje esančia medžiaga, neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo klausimu nenustatyta.
Pareiškėjo teigimu Lukiškių TI-K kamerose nėra įrengtos ventiliacijos, yra drėgna bei tamsu, langai uždengti grotomis. Kamerose nėra užtikrinamas tinkamas dirbtinis apšvietimas. Kamerose temperatūra neatitinka higienos normų reikalavimų, veisiasi pelėsis.
Atkreiptinas dėmesys, kad grotų ant kamerų langų bei tinklo virš pasivaikščiojimų kiemelių įrengimas įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. Taigi šiuo aspektu teismas nenustato neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, nes tokį kamerų ir laisvės atėmimo įstaigų įrengimą numato teisės aktai.
Iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 p. numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos higienos normos 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos 26 p., santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., temperatūra – 18-28C, šaltuoju metų laiku oro drėgmė turi būti 35-60 proc., temperatūra – 18-22C, 28 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl nurodytų kalinimo sąlygų. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais buvo tikrintos kameros Nr. 113, 117, 157 (b. l. 56, 57–58, 91–92), šiose kamerose ginčijamu laikotarpiu vėdinimo, drėgmės, apšvietos ir temperatūros reikalavimų pažeidimų nenustatyta, pelėsių neaptikta. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų laikymo sąlygų – drėgmės, temperatūros, vėdinimo, apšvietos – laikomi objektyviai nepagrįstais.
Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K įstaiga yra išlaikoma iš valstybės biudžeto, todėl remontas šioje įstaigoje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad kameroms reikalingas remontas, neindividualizuodamas kokiais požymiais ši būklė pasireiškia, kokioms konkrečiai kameroms reikalingas remontas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra objektyvių duomenų išvadai, kad atsakovės atstovo veiksmai buvo neteisėti užtikrinant higienos normos reikalavimų laikymąsi, todėl šioje dalyje jam civilinė atsakomybė nekyla.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu, sveikatos sutrikimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo Lukiškių TI-K poveikio jo psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Pareiškėjas taip pat nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį nepakankamo ploto privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 90 paros, į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais – 96 paros, pažeidimų mastą, jų trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 750 Eur neturtinės žalos dydis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
ABTĮ 40 str. 1 d. nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 5,58 Eur realiai patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 3 d. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str., 133 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. B. (A. B.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.