- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-05
- Bylos Nr.
- 1A-209-557/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12477-2021-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas, Eugenijus Antanauskas
- Nuteistasis
- T. U., ir O
- Advokatai
- Marina Saveljeva
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.2Vagystė įsibrovus į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją (BK 178 str. 2 d.)
- 1.2.14.3.2.1Plėšimas įsibrovus į patalpą (BK 180 str. 2 d.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas
- 2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. U. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. U. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu su Plungės apylinkės teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartimi paskirta subendrinta pagal Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 18 d., 2021 m. gruodžio 21 d., 2021 m. gruodžio 2 d. nuosprendžius bausme, prie griežčiausios 2022 m. liepos 20 d. nutartimi nustatytos subendrintos 4 metų laisvės atėmimo bausmės pridedant po dalį naujuoju nuosprendžiu paskirtų švelnesnių bausmių, ir T. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmės pradžią nurodant skaičiuoti nuo 2023 m. gegužės 23 d.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas T. U. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021 m. balandžio 22 d. iki 2021 m. balandžio 24 d., nuo 2021 m. gegužės 15 d. iki 2021 m. gegužės 17 d., t. y. 4 (keturios) dienos, ir atlikta bausmė pagal Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 18 d., 2021 m. gruodžio 21 d., 2021 m. gruodžio 2 d. nuosprendžius, kuriais paskirtos bausmės subendrintos 2022 m. liepos 20 d. nutartimi, vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir O. K., tačiau jis nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. T. U. nuteistas už tai, kad jis ir O. K., veikdami bendrininkų grupe, pagrobė svetimą turtą įsibrovę į patalpą ir apiplėšė žmogų, o būtent:
1.1. T. U. ir O. K. 2021 m. balandžio mėn., laikotarpiu nuo 20 d. 19.30 val. iki 21 d. 8.15 val., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, pro balkono langą įsibrovę į nukentėjusiojo V. S. buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidų, pagrobė 600 Eur vertės televizorių „Samsung Crystal UHD 8 series“, 145 Eur vertės garso kolonėles „Sony Extra Bass“, 40 Eur vertės žaidimų konsolę „X-Box 360“, bendros 40 Eur vertės dešimt žaidimų konsolės žaidimų, 10 Eur vertės virtualios realybės akinius, bendros 100 Eur vertės penkis mobiliojo ryšio telefono „Samsung“ kroviklius, mobiliojo ryšio telefoną „Iphone X“, kurio vertė 50 eurų, 70 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Huawei i6 2019“, 30 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nous“, 70 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nous“, bendros 30 Eur vertės dvi elektronines cigaretes „Gusto Mini“, 30 Eur vertės elektroninę cigaretę „Pulse BF“, 30 Eur vertės elektroninę cigaretę „Icos“, bevertę mobiliojo ryšio telefono „Samsung 02S“ dėžutę su telefono dokumentais. Tokiu būdu T. U. ir O. K., įsibraudami į patalpas, bendrais veiksmais pagrobė svetimą nukentėjusiajam V. S. priklausantį turtą ir padarė jam 1 245 Eur turtinę žalą.
1.2. Be to, T. U. ir O. K. 2021-05-15 apie 16.24 val. (duomenys neskelbtini) parke, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, reikalavo iš E. L. pinigų, o nukentėjusiajam atsisakius duoti pinigų, T. U. ir O. K. pavartojo prieš jį fizinį smurtą, t. y. O. K. smogė kumščiu vieną kartą E. L. į veidą, T. U. kumščiu smogė vieną kartą E. L. į nugarą, nuo smūgio nukentėjusiajam nukritus ant žemės, T. U. ir O. K. spyrė E. L. ne mažiau kaip du kartus į įvairias kūno vietas, taip sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą, T. U. keliu prispaudus E. L. ranką prie žemės, ištraukė iš nukentėjusiojo kelnių kišenės piniginę ir iš jos pagrobė E. L. priklausančius 40 Eur ir ant nukentėjusiojo kaklo buvusį pakabintą 60 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nexus“, kuriame buvo 2 Eur vertės UAB „Bitė“ išankstinio papildymo kortelė „Ežys“. Tokiu būdu T. U. ir O. K., pavartodami fizinį smurtą prieš E. L., bendrais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, pagrobė jam priklausantį turtą ir padarė 102 Eur turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. U. nurodo, kad nesutinka su jo nuteisimu, nes mano, kad byloje nėra surinkta pakankamų jo kaltės įrodymų.
2.1. Dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį T. U. nurodo, kad teismas turėjo įvertinti tiek nukentėjusiųjų, tiek pačių kaltinamųjų, tiek liudytojų parodymus ir įvertinti aplinkybes, kurios iš dalies buvo skirtingos.
2.2. Teisme kaip liudytojas apklaustas M. Č. nurodė, kad V. S. bute buvo jis, T. U., ir O. K., tačiau dėl 2021-04-20 įvykio jis, M. Č., daug ko nepamena, taigi, apelianto teigimu, jo parodymai nėra reikšmingi ir neturėtų būti vertinami kaip jo kaltės įrodymas.
2.3. Nors policijos pareigūnai protokole užfiksavo, jog A. G. pranešė, kad adresu (duomenys neskelbtini), esančiame bendrabutyje antrame aukšte yra paliktas didelis televizorius, o pareigūnams atvykus nurodė, jog matė, kaip D. D. nusinešė šį televizorių, ir jis buvo rastas jo bute, o apklausiamas kaip liudytojas teisme D. D. nurodė, kad, radęs šį televizorių prie jo, T. U., buto durų, pagalvojo, kad tai jo televizorius ir parsinešė jį į savo butą, tačiau, pasak apelianto, D. D. parodymai, kad, jo manymu, būtent jis, T. U., parsinešė televizorių ir paliko prie savo buto durų, negali būti vertinami kaip jo kaltės įrodymas dėl šio televizoriaus vagystės, kaip ir liudytojos A. G. parodymai, nes jie nematė, kad būtent jis, T. U., atnešė televizorių ir paliko jį prie savo buto durų. Nors ant televizoriaus buvo rastas vienas piršto pėdsakas, kuris, kaip nustatyta, buvo paliktas jo – T. U., tačiau, pasak apelianto, šis pėdsakas galėjo likti po to, kai būdamas nukentėjusiojo bute jis ne kartą buvo prisilietęs prie televizoriaus, ieškodamas jungties dėl galimybės žaisti kompiuterinius žaidimus, todėl galėjo palikti savo pirštų pėdsakus. Kita vertus, šis televizorius yra apie 1,15 metro skersmens, todėl, apelianto teigimu, „neįmanoma paimti ranka su vienu pirštu televizorių ir jį su antgamtinėmis galėmis vienu pirštu nunešti į kitą tarkim iš (duomenys neskelbtini) vietos į (duomenys neskelbtini) bendrabutį“.
2.4. Dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį T. U. nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog jis yra prisidėjęs prie nukentėjusiojo E. L. apiplėšimo. Pasak apelianto, nebuvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, teismas nenustatinėjo, kodėl G. Š. buvo paslėpęs iš nukentėjusiojo E. L. pagrobtą telefoną ir vėliau jį jam atidavė. Nors teisme apklaustos įvykį mačiusios mergaitės paliudijo, jog įvykio vietoje matė šviesiaplaukį ir plika galva vaikinus, kurie stovėjo šalia nukentėjusiojo ir galbūt jį mušė, tačiau jo sulaikymo metu policijos pareigūnai neužfiksavo, kad įvykio liudytojos atpažino jį pagal išvaizdos požymius kaip prieš nukentėjusįjį smurtavusį asmenį. Be to, akistatos metu G. Š. jau nebetvirtino, kad jis, T. U., smurtavo prieš nukentėjusįjį, sakė, kad tik stovėjo šalia, tačiau teismas rėmėsi pirminiais G. Š. parodymais, kuris pats, apelianto teigimu, nusikalsdamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, slėpė tai nuo policijos pareigūnų, o teismas visų aplinkybių tinkamai neįvertino.
3. Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Iš nuteistojo T. U. apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl nukentėjusiojo V. S. turto vagystės ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiojo E. L. apiplėšimo ir prašo jį išteisinti, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad byloje nėra neabejotinų jo kaltės įrodymų, patvirtinančių, kad jis prisidėjo prie šių nusikaltimų padarymo, o pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, nepašalino prieštaravimų, todėl, apelianto teigimu, jis buvo nuteistas nepagrįstai.
6. Pažymėtina, jog pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, neleidžia daryti išvados, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. U. kaltu dėl V. S. turto vagystės ir E. L. apiplėšimo, veikiant bendrai su O. K., įstatymo nuostatas taikė teisingai ir nuteisė jį už vagystę ir plėšimą pagrįstai.
7. Nors T. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu savo kaltės dėl V. S. turto vagystės ir E. L. apiplėšimo, veikiant bendrininkų grupe su O. K., nepripažino, nurodydamas, kad iš nukentėjusiojo V. S. buto televizoriaus jis nepagrobė ir nežino, kaip jis atsirado prie jo buto durų, o savo pirštų pėdsakus ant televizoriaus jis galėjo palikti, kai, būdamas nukentėjusiojo bute, ieškojo jungties dėl galimybės žaisti kompiuterinius žaidimus, taip pat neigia prisidėjęs prie E. L. apiplėšimo, nurodydamas, kad būtent G. Š. iš nukentėjusiojo pagrobtą telefoną buvo paslėpęs ir vėliau atidavė jį jam, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos T. U. parodymus vertino kaip pasirinktą gynybos versiją, kuri prieštarauja teisme apklaustų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams ir kitų byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje aprašytų duomenų visumai.
Dėl T. U. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį
8. T. U. neginčija, kad kaltinime nurodytu laiku buvo nukentėjusiojo V. S. bute, kur vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau, apelianto teigimu, V. S. pasakius, kad nori eiti pas mergaitę, jie visi kartu (su juo kartu buvo O. K., dar buvo ir V. Č.) išėjo (pirmas išėjo V. Č.) ir jokių daiktų iš nukentėjusiojo buto jis nepagrobė. Apie tai jis sužinojo tik kitą ar dar kitą dieną, kai jam paskambinęs V. S. pasakė, kad prie jo, T. U., buto durų buvo rastas jo televizorius. Tačiau, apelianto teigimu, jis televizoriaus iš nukentėjusiojo V. S. buto nepavogė ir nežino, kaip jis galėjo atsirasti prie jo buto durų (to niekas nematė ir nepatvirtino), o jo pirštų pėdsakai ant šio televizoriaus galėjo atsirasti, kai jis, būdamas nukentėjusiojo bute, ieškojo jungties dėl galimybės žaisti kompiuterinius žaidimus. Be to, pasak apelianto, ant televizoriaus buvo rastas vienas jo piršto pėdsakas, todėl jis negalėjo apie 1,15 metro skersmens televizoriaus „paimti ranka su vienu pirštu“ ir nusinešti prie savo buto durų. Todėl, T. U. teigimu, dėl V. S. televizoriaus vagystės jis buvo nuteistas nepagrįstai. Sutikti su šiais nuteistojo T. U. apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
9. Nagrinėjamoje byloje T. U. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe su O. K., kaltinime nurodytu laiku, pro balkono langą įsibrovę į V. S. butą, pagrobė iš nukentėjusiojo buto kaltinime nurodytą bendros 1 245 Eur vertės turtą, iš jų ir 600 Eur vertės televizorių „Samsung Crystal UHD 8 series“. Nors T. U. apeliaciniame skunde tvirtina, kad šio televizoriaus iš nukentėjusiojo buto jis nepagrobė (dėl kitų kaltinime nurodytų daiktų, kurie tyrimo metu nebuvo rasti, pagrobimo apeliaciniame skunde nepasisakoma) ir nežino, kaip jis atsirado prie jo buto durų, tačiau, kaip minėta, T. U. neneigia, kad įvykio dieną kartu su O. K. buvo V. S. bute (anksčiau jo nepažinojo), kur visi kartu vartojo alkoholį, ir ant televizoriaus buvo rasti tiek jo, tiek nuteistojo O. K. pirštų pėdsakai. Nors T. U. teigia, kad būdamas nukentėjusiojo bute jis lietėsi prie televizoriaus, ieškodamas jungties, tačiau pažymėtina, kad tokią versiją jis iškėlė tik po to, kai ikiteisminio tyrimo metu specialisto išvada buvo nustatyta, kad ant nukentėjusiojo televizoriaus buvo rasti tiek jo, tiek O. K., kuris šioje byloje taip pat nuteistas dėl V. S. turto vagystės, veikiant bendrai su T. U. pirštų pėdsakai. Be to, nei nuteistasis O. K., nei liudytojas V. Č. apklausų metu nenurodė, kad jiems esant nukentėjusiojo V. S. bute T. U. būtų ieškojęs jungties prie televizoriaus dėl galimybės žaisti kompiuterinius žaidimus. Priešingai, O. K. apklausiamas 2022-07-04 teisiamojo posėdžio metu nurodė: „Visi žaidėme su ixboxu per televizorių <...>. S. irgi žaidė žaidimus, jis mums įjungė.“, 2021-04-24 įtariamojo apklausos metu jis taip pat nurodė: „Bute buvome svetainės kambaryje. Šiame kambaryje kiek pamenu buvo televizorius ir žaidimų kompiuteris, kurį V. buvo įjungęs ir visi su šiuo žaidėme pakaitomis <...>“ (t. 4, b. l. 79). Todėl T. U. versija, kad jo pirštų pėdsakai ant nukentėjusiojo televizoriaus galėjo likti, kai jis neva ieškojo jungties dėl galimybės žaisti kompiuterinius žaidimus, kurią jis iškėlė tik teisme ir kurios nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, vertintina kaip jo gynybos pozicija. Juolab, kad ant nukentėjusiojo televizoriaus, kaip minėta, buvo rasti ir nuteistojo O. K. pirštų pėdsakai, o pats televizorius buvo rastas prie T. U. buto durų. Nors T. U. teigia, jog jis nežino, kaip nukentėjusiojo V. S. televizorius atsirado prie jo buto durų, apeliaciniame skunde akcentuodamas, kad to niekas nematė ir nepatvirtino, tačiau pažymėtina, kad nuteistasis O. K. 2021-04-24 įtariamojo apklausos metu nurodė, kad jiems išėjus iš nukentėjusiojo V. S. buto, jie iš karto nuėjo pas T. U. į kambarį, esantį bendrabučio antrame aukšte, adresu (duomenys neskelbtini). Būtent šiuo adresu, kaip nurodyta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato vyriausiosios patrulės 2021-04-22 tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 60), bendrabučio antrame aukšte bendro naudojimosi patalpose pastebėjusi paliktą televizorių ir įtardama, kad jis gali būti vogtas, policijai pranešė A. G.. Pareigūnams apie 8.39 val. nuvykus nurodytu adresu televizoriaus bendro naudojimosi patalpose jau nebebuvo. Pranešėja nurodė, kad apie 6.30 val., atėjusi į bendrabutį prižiūrėti savo sergančios mamos, pamatė koridoriuje padėtą didelį televizorių, kuris buvo užklotas užuolaida. Apklausus kitus bendrabučio antro aukšto gyventojus, kita moteris – A. M. – nurodė mačiusi, kad televizorių išsinešė D. D. į (duomenys neskelbtini) butą. Pabeldus į šį butą, durų niekas neatidarė, tačiau vėliau pastebėjus minėtą asmenį, šis nurodė, kad televizorių pamatė prie draugo T. U. (duomenys neskelbtini) buto durų, todėl pagalvojo, kad tai jo televizorius. Kadangi keliskart pabeldus durų niekas neatidarė, nusprendė televizorių parsinešti į savo butą, kad niekas nepavogtų. Šių duomenų kontekste nekyla abejonių, kad televizorių iš nukentėjusiojo V. S. buto pagrobė būtent T. U., veikdamas bendrininkų grupe su O. K., nes būtent jų, kaip nustatyta specialisto išvada, pirštų pėdsakai buvo rasti ant šio televizoriaus, kuris, kaip patvirtino kaip liudytojas apklaustas T. U. kaimynystėje gyvenantis D. D., buvo paliktas prie T. U. buto durų. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, jog byloje specialisto išvada nustatyta, kad įvykio vietos apžiūros metu ant nukentėjusiojo V. S. buto balkono lango rėmo varčios aptiktas nuteistojo O. K. piršto pėdsakas, o tai atitinka nukentėjusiojo parodymus, kad į jo butą, kuris yra pirmame aukšte, buvo įsibrauta pro balkoną. Nors šią aplinkybę tiek T. U., tiek O. K. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu neigė, tačiau pats nuteistasis O. K. 2021-04-24 įtariamojo apklausos metu nurodė, kad į būdamas nukentėjusiojo bute balkoną nebuvo užėjęs, t. y. nurodė: „Vieną kartą iš buto visiškai visi buvome išėję į lauką prie laiptinės parūkyti ir vieną kart aš buvau užėjęs į tualetą, daugiau bute į kitus kambarius ir balkoną nebuvau užėjęs.“ (t. 4, b. l. 79). T. U. 2021-04-23 įtariamojo apklausos metu taip pat nurodė: „Su tuo vyru rūkėme cigaretę, normalią, tik vieną kartą ir lauke. Jokiame balkone nebuvome.“ (t. 3, b. l. 120), be to, patvirtino, kad išeidamas iš savo buto nukentėjusysis V. S. užrakino duris. 2021-11-25 liudytojo apklausos metu V. Č. (nurodė, kad yra T. U. draugas) taip pat nurodė, kad ėjo rūkyti į lauką, balkone nebuvo, nurodydamas: „V. gyveno vieno kambario bute, ir mes tame kambaryje, ne virtuvėje, ir baliavojome. Ėjome rūkyti vieną kartą ir tai tik į lauką. Į balkoną tikrai nėjome.“ (t. 2, b. l. 157). Kita vertus, ši aplinkybė T. U. apeliaciniame skunde nėra ginčijama, pats nuteistasis O. K. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl apylinkės teismo pripažintos įrodyta aplinkybės, kad į nukentėjusiojo V. S. butą buvo įsibrauta pro balkoną, plačiau nepasisako.
10. Dėl T. U. apeliacinio skundo argumento, kad ant nukentėjusiojo V. S. televizoriaus buvo rastas tik vienas jo piršto pėdsakas, todėl, pasak apelianto, jis negalėjo apie 1,15 metro skersmens televizoriaus „paimti ranka su vienu pirštu“ ir nusinešti prie savo buto durų, pažymėtina, kad ant nukentėjusiojo televizoriaus, kaip minėta, buvo rasti ir nuteistojo O. K. pirštų pėdsakai, be to, ne visi ant televizoriaus rasti pirštų atspaudai buvo tinkami asmeniui(-ims) identifikuoti, todėl T. U. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl galimybės „vienu pirštu“ nusinešti televizorių prie savo buto durų atmestinos kaip nepagrįstos.
11. Dėl apelianto skundo argumento, kad liudytojo M. Č. parodymai neturėtų būti vertinami kaip jo kaltės įrodymas, nes šis asmuo nurodė daug ko nepamenantis, pažymėtina, kad šio liudytojo parodymais ir nebuvo grindžiama T. U. kaltė, kadangi jis jokių reikšmingų aplinkybių dėl V. S. daiktų vagystės nenurodė, 2021-11-25 liudytojo apklausos metu nurodė tik tai, jog kartu su T. U. ir O. K. buvo nukentėjusiojo bute, kur visi vartojo alkoholį, tačiau V. pasakius, kad nori eiti pas draugę, jis pirmas išėjo ir apie įvykdytą vagystę iš jo buto nieko nežino, apie tai, kad V. buvo apvogtas, sužinojo tik praėjus kelioms dienoms (t. 2, b. l. 157).
12. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl T. U. padarytos nusikalstamos veikos, veikiant bendrininkų grupe su O. K., t. y. kad jie kaltinime nurodytu, įsibrovę laiku pro balkono langą į V. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrobė iš šio buto 600 Eur vertės televizorių „Samsung Crystal UHD 8 series“ ir kitus kaltinime nurodytus daiktus, tokiais savo veiksmais padarydami nukentėjusiajam V. S. bendros 1 245 Eur vertės turtinę žalą. Šie apelianto T. U. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo, veikiant kartu su nuteistuoju O. K., padarymo neabejotinai įrodyta ir abejonių nekelia, o remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais T. U. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, nėra pagrindo.
Dėl T. U. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį
13. T. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis dėl E. L. apiplėšimo yra nuteistas nepagrįstai, nes, apelianto teigimu, byloje nėra įrodyta, kad jis yra prisidėjęs prie šio nusikaltimo padarymo. Įvykio liudytojos nurodė tik tai, kad matė parke du šviesiaplaukį ir plika galva vaikinus, kurie stovėjo šalia nukentėjusiojo ir galbūt jį mušė, tačiau jo sulaikymo metu policijos pareigūnai neužfiksavo, kad atpažino jį pagal išvaizdos požymius kaip prieš nukentėjusįjį smurtavusį asmenį. Be to, apylinkės teismas nesiaiškino, kodėl G. Š. buvo paslėpęs iš E. L. pagrobtą telefoną ir vėliau atidavė jį nukentėjusiajam, tik rėmėsi pirminiais G. Š. parodymais, kuris, apelianto teigimu, pats nusikalsdamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, slėpė tai nuo policijos pareigūnų, be to, akistatos metu G. Š. jau nebetvirtino, kad jis, T. U., smurtavo prieš nukentėjusįjį, tik sakė, kad stovėjo šalia, tačiau teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiais nuteistojo T. U. apeliacinio skundo argumentais.
14. T. U. neginčija, kad jis kartu su O. K. ir G. Š. (duomenys neskelbtini) parke gėrė alų, o jo pritrūkus, ėjo į parduotuvę, eidami sutiko neblaivų E. L., prie kurio O. K. pradėjo kabinėtis ir jie susistumdė, tačiau tvirtina, kad jis prieš nukentėjusįjį nesmurtavo ir jo neapiplėšė. Tokius T. U. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pastarojo gynybos versiją, kurią paneigia skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir aptartų duomenų visuma.
15. Nukentėjusysis E. L. nurodė, kad eidamas parku namo sutiko tris vaikinus, kurie pradėjo prie jo kabinėtis. Kilus konfliktui pirmas jam smūgiavo O. K., jis stovėjo priešais jį, kiti du vaikinai stovėjo jam už nugaros. Nuo suduoto smūgio jis nenugriuvo, tada pajuto smūgį iš nugaros (kas smūgiavo, nematė) ir parkrito ant žemės, parkritęs matė kažkieno kojas nubėgant. Pamena, jog matė, kad bėga G. Š.. Kaip liudytoja apklausta tiesiogiai įvykį mačiusi nepilnametė K. B., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, jog matė, kaip du vaikinai spardė nukentėjusįjį, o vienas stovėjo šalia, t. y. nurodė: „Vienas stovėjo šalia, o dviese tą žmogų spardė. <...> du vaikinai spardė, o vienas stovėjo šalia.“ (t. 3, b. l. 50 antra pusė). Kaip liudytojas apklaustas G. Š. nurodė, jog matė, kaip O. K. smogė nukentėjusiajam E. L. į veidą, tada T. U. smūgiavo nukentėjusiajam į nugarą ir šis parkrito ant žemės. Nurodė, jog jis šaukė jiems, kad liautųsi, tačiau T. U. su O. K. nereagavo, todėl jis nuėjo nuo jų tolyn. Nors T. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad G. Š., pats nusikalsdamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, buvo paslėpęs iš E. L. pagrobtą telefoną ir slėpė tai nuo policijos pareigūnų, o apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, šios aplinkybės neįvertino, tačiau visų pirma pažymėtina, jog G. Š. visų apklausų metu ir neneigė, jog iš E. L. pagrobtą telefoną jis buvo paslėpęs, nes norėjo jį grąžinti nukentėjusiajam, tačiau tai, priešingai apelianto tvirtinimui, savaime nepagrindžia, kad būtent G. Š. šį telefoną pagrobė iš nukentėjusiojo. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ir G. Š. 2021-05-16 pareikštas įtarimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl E. L. apiplėšimo, veikiant bendrininkų grupe su O. K. ir T. U. (t. 3, b. l. 70–71), tačiau Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2021-11-12 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-15494-21 G. Š. buvo nutrauktas, konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (t. 3, b. l. 84–88). Priimant šį sprendimą, be kita ko, buvo įvertintos ir G. Š. nurodytos aplinkybės, kad jis buvo paslėpęs iš nukentėjusiojo pagrobtą telefoną, kurį O. K., pamatęs policijos pareigūnus, išmetė į šiukšlių dėžę, o jis, norėdamas grąžinti telefoną nukentėjusiajam, ištraukė jį iš šiukšlinės ir paslėpė po parke esančia žiūrovų tribūna, tačiau, įvertinus ne tik G. Š. parodymus, kad jis prieš nukentėjusįjį E. L. nesmurtavo (2021-09-06 papildomos liudytojo apklausos metu G. Š. nurodė, kad tuo metu, kai O. K. pradėjo prie nukentėjusiojo kabinėtis, stumdė jį ir smogė kumščiu į veidą, T. U. lyg tai irgi smogė tam vyrui į nugarą ir šis nukrito ant žemės, jis šaukė jiems liautis, tačiau šie nereagavo, todėl jis, nenorėdamas turėti problemų, pradėjo eiti nuo jų šalin, o kai jie jį pasivijo, matė O. K. rankoje telefoną ir iškart suprato, kad jis jį pagrobė, nes tas telefonas buvo ant oranžinės juostelės, kurį jis, G. Š., matė ant to vyro kaklo, o pamatęs atvažiuojantį policijos pareigūnų tarnybinį automobilį, išmetė jį šiukšlių dėžę parke, o jis, bijodamas, kad telefonas neiškeliautų į šiukšlinę, paslėpė jį parke po laiptais, kad vėliau galėtų grąžinti nukentėjusiajam; analogiškai G. Š. nurodė ir apklausiamas teisme), kurios sutampa su tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos K. B. parodymais, kad nepažįstamą vyrą mušė tik du vaikinai, trečiasis nieko nedarė, stovėjo atokiau, ir įvertinus šiuos duomenis visų tyrimo surinktų duomenų visumos kontekste buvo prieita prie išvados, jog G. Š. nepadarė veikos, turinčios BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl prokuroro 2021-11-12 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-15494-21 jam buvo nutrauktas. Šis prokuroro procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs, taigi jame konstatuotos aplinkybės nebekvestionuojamos, todėl apelianto T. U. teiginiai, kad būtent G. Š. pagrobė iš nukentėjusiojo telefoną, atmestini kaip nepagrįsti.
16. Nors T. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad G. Š. akistatos metu jau nebetvirtino, kad jis, T. U., smurtavo prieš nukentėjusįjį E. L., tik sakė, kad stovėjo šalia, o teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, tačiau pažymėtina, kad nors G. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tiek 2021-11-26 liudytojo apklausos metu, tiek apklausiamas teisme liudytojas G. Š. patvirtino matęs ne tik O. K., bet ir T. U. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, kai šis: „<...> kelėnu laiko prispaudęs to vyro ranką prie žemės <...>“ po to, kai: <...> O. K. alkūne smogė vieną kartą tam vyrui į veido sritį, lyg tai T. U. kumščiu smogė tam vyrui vieną kartą į nugaros sritį ir tas vyras nukrito ant žemės. Šaukiau jiems, kad liautųsi, kad einu nuo jų šalin, tačiau niekas į mane neragavo.“ (t. 3, b. l. 95 – G. Š. 2021-11-26 liudytojo apklausos protokolas). Apklausiamas kaip liudytojas teisme G. Š. taip pat nurodė: „T. kažkaip ant kojų buvo, o O. ant krūtinės užlipęs. <...> Galiu pasakyti, kad To. buvo ant kojos.“ (t. 5, b. l. 66–67); atsakydamas į teisėjos klausimą, kodėl davė skirtingus parodymus, nurodė: „Negaliu atsakyti kodėl duodu skirtingus parodymus, nes aš mėgaujuosi gyvenimu ir yra natūralu kažko neatsiminti.“, tačiau patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas: „Patvirtinu tuos parodymus, kuriuos daviau, turbūt taip ir buvo, jeigu taip sakiau. Aš šiuo momentu neatsimenu tų visų parodymų. <...> gali būti, kad tada geriau atsiminiau.“; atsakydamas į T. U. klausimą nurodė: „Tavo koja pasirodo buvo ranka. Neatsimenu.“, patikslindamas į advokatės J. Piekienės klausimą nurodė: „Negaliu atsakyti konkrečiai apie tą momentą. Ką sakiau tada, taip tikriausiai ir buvo.“ (t. 5, b. l. 67). Įvertinęs pacituotus liudytojo G. Š. parodymus nukentėjusiojo E. L. parodymų, jog jis matė nueinantį G. Š. tuo metu, kai po pirmų smūgių sudavimo jis parkrito ant žemės (kaip minėta, E. L. nurodė, kad pirmas jam smūgiavo O. K., po to jis pajuto smūgį iš nugaros ir tada parkrito ant žemės), taip pat liudytojos K. B. parodymų, kad tuo metu, kai du vyrai mušė nukentėjusįjį, vienas vyras stovėjo šalia ir nieko nedarė, kontekste, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog telefoną iš E. L., pavartodami prieš jį fizinį smurtą, pagrobė būtent O. K. ir T. U. Vien tai, kad iš nukentėjusiojo E. L. pagrobtą telefoną, kurį, kaip nurodė G. Š., O. K., pamatęs policijos pareigūnus, išmetė į šiukšlinę, o jis, G. Š., norėdamas telefoną grąžinti, paslėpė jį ir vėliau per kitus asmenis grąžino nukentėjusiajam, savaime nepagrindžia, kad telefoną iš nukentėjusiojo E. L. pagrobė G. Š., kuriam, kaip minėta, prokuroro 2021-11-12 nutarimu (t. 3, b. l. 84–88) ikiteisminis tyrimas dėl nukentėjusiojo E. L. apiplėšimo, veikiant bendrininkų grupe su O. K. ir T. U., buvo nutrauktas, konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
17. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – paties T. U., nuteistojo O. K., nukentėjusiojo E. L., liudytojų G. Š. ir K. B. parodymus, kitus byloje surinktus duomenis – padarė pagrįstą išvadą dėl T. U. kaltės dėl nukentėjusiojo E. L. apiplėšimo, veikiant bendrininkų grupe su O. K..
18. T. U. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
Dėl proceso išlaidų
19. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2023-09-12 pažyma Nr. APD-2023-13531 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje prašoma priteisti valstybei iš nuteistojo T. U. 185 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už gynėjos advokatės M. Saveljevos suteiktą antrinę teisinę pagalbą šiam nuteistajam apeliacinės instancijos teisme (t. 6, b. l. 68), ir pateikta šias išlaidas pagrindžianti pažyma (t. 6, b. l. 69–70).
20. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir T. U. gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, 2A-1-788/2021, 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021 ir kt.). Atsižvelgiant į tai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinio proceso metu turėtos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo T. U. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo T. U. apeliacinį skundą atmesti.