- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-13
- Bylos Nr.
- e2A-1725-343/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03154-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, VšĮ Kauno klinikinei ligoninei
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2YT-7223-638/2016 pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, VšĮ Kauno klinikinei ligoninei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis laikotarpiu nuo 1973 03 01 iki 1978 04 01 dirbo Pirmoje tarybinėje ligoninėje. Nurodė, kad 2008 m. VSDFV Kauno skyriui pateikė dokumentus, reikalingus darbo stažui pagrįsti ir pensijos dydžiui apskaičiuoti, tarp kurių buvo ir VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės 2009 01 23 pažyma Nr. 454 apie pareiškėjo darbo stažą šioje ligoninėje laikotarpiu nuo 1973 03 01 iki 1978 04 01. VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius apskaičiavo ir pradėjo mokėti pareiškėjui priklausančią senatvės pensiją. 2010 m. pradžioje, buvusios pareiškėjo sutuoktinės pareiškimų pagrindu, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veikų, numatytų LR BK 182 str. ir 300 str., todėl VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius 2010 01 22 sprendimu Nr. 10.33 C-1609 išbraukė pareiškėjo darbo stažą tuometinėje Pirmoje tarybinėje ligoninėje ir perskaičiavo senatvės pensijos dydį. Kauno apygardos teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Teismas konstatavo, kad VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės 2009 01 23 pažyma nėra suklastota, taip pat nuosprendyje iš visumos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų padaryta išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1973 03 01 iki 1978 04 01 dirbo tuometinėje Pirmoje tarybinėje ligoninėje. Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Kauno 2-ojo skyriaus pensijų skyrių su prašymu, apskaičiuojant senatvės pensiją, įtraukti į darbo stažą laikotarpį nuo 1973 03 01 iki 1978 04 01 ir išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, neišmokėtą per visą laikotarpį nuo 2010 01 31. Prašymą atsisakyta tenkinti motyvuojant tuo, jog teismas dėl stažo užskaitymo nepriėmė sprendimo. Pareiškėjas nurodė, kad jis dirbo ligoninėje nuo 1973 03 01 medicinos aparatūros priežiūros inžinieriumi, jo atlyginimas buvo 90 rublių per mėnesį, jam buvo priskirti fizioterapijos kabinetai centrinėje ligoninėje, poliklinikoje Mickevičiaus gatvėje, jis aptarnavo fizioterapijos kabinetuose esančią įrangą, jis dirbo faktiškai laisvu grafiku, nors formaliai darbo diena buvo nuo 9 iki 18 valandos. Pareiškėjas nurodė, kad turėjo darbo knygelę, tačiau ją iš jo pavogė.
Suinteresuoti asmenys dėl pareiškėjo prašymo paliko spręsti teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.
Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
Teismas nurodė, kad nėra ginčo, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo išleistas ligoninės direktoriaus įsakymas dėl priėmimo į darbą 1973 02 28, tačiau, skaičiuojant pensiją, yra aktualu nustatyti ne vienkartinį priėmimo į darbą faktą, o konkretų darbo laikotarpį su konkrečia pradžia ir pabaiga. Teismas vertino, kad Kauno apygardos teismo 2014 04 16 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-31-485/2014 konstatuota aplinkybė, jog pareiškėjas ligoninėje dirbo nėra pakankama pripažinti, kad pareiškėjas dirbo nuo 1973 03 01 iki 1978 04 01, nes baudžiamojoje byloje nebuvo nagrinėjama ir nebuvo konstatuota, kada konkrečiai pareiškėjas baigė dirbti. Teismas vertino, kad priėmimo į darbą fakto pakako priimti išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, tačiau tai neįrodo darbo trukmės, todėl baudžiamojoje byloje konstatuoti faktai negali būti panaudoti pensijos nustatymo tikslu. Teismas, apžiūrėjęs baudžiamąją bylą, sprendė, kad joje apklaustų liudytojų parodymai nėra pakankami nustatyti pareiškėjo darbo Pirmoje tarybinėje ligoninėje pabaigos momentą. Teismas apžiūrėjo 1978 metų ligoninės direktoriaus personalo įsakymus, įskaitant priėmimus į darbą, išleidimus atostogų, atleidimus iš darbo, tarifikacijos sąrašus, kuriuose nurodyti visi ligoninės darbuotojai, gavę atlyginimus, taip pat 1978 metais atleistų darbuotojų asmens korteles, tačiau nebuvo surasta jokių duomenų apie pareiškėją, pareiškėjo pavardė, išskyrus priėmimo į darbą įsakymą, niekur nėra paminėta. Teismas taip pat nenustatė jokių archyvo dokumentų dingimo, neišsaugojimo, lapų numeracijos, įrašų pažeidimų požymių. Teismo posėdyje apklausti liudytojai konkrečių pareiškėjo atleidimo iš darbo datų nenurodė, jų prisiminimai yra blankūs. Teismas vertino, kad viena aplinkybė, jog liudytojai pastebėjo ligoninėje pareiškėją, nepakanka prašomam faktui nustatyti, kai akivaizdžiai esant nepažeistiems, nedingusiems, o priešingai, pilnai išsaugotiems archyvui perduotiems dokumentams, juose neužfiksuota jokių pareiškėjo realiai atlikto darbo, gauto užmokesčio, gautų atostogų įrašų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškimą tenkinti. Nurodo, jog sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodymų vertinimo nagrinėjant šios kategorijos bylas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nepagrįsta teismo išvada, kad liudytojų parodymai, duoti baudžiamojoje byloje, yra netikslūs, nes prisiminimai blankūs. Liudytoja M. T. patvirtino, kad pareiškėjas ligoninėje dirbo, prisiminė ir paaiškino, kokie dokumentai buvo pristatyti jį priimant į darbą, paaiškino, kad negalėjo būti taip, jog žmogus buvo priimtas į darbą, tačiau į darbą neina, o tokiu atveju darbuotojas būtų buvęs atleistas už pravaikštas. Teismo posėdžio metu liudytojas M. B. detaliai prisiminė ir paaiškino, kada ir kokiose pareigose dirbo, taip pat pasirašęs dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimo, patvirtino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1973 m. iki 1979 m. dirbo Pirmoje tarybinėje ligoninėje. Jokiais įrodymais šie liudytojų parodymai nebuvo paneigti, jais abejoti nėra pagrindo, jie, skirtingai nei nurodo teismas, buvo nuoseklūs ir aiškūs. Pareiškėjas nebuvo atsakingas už dokumentų darbovietėje rengimą, todėl negali būti atsakingas už tai, kad dėl darbuotojų kaltės dokumentai nėra išlikę.Baudžiamojoje byloje nebuvo aiškintasi dėl pareiškėjo darbo laiko trukmės Pirmojoje tarybinėje ligoninėje, kadangi tai nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas, tačiau nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas ligoninėje dirbo, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad šio fakto nepakanka pripažinti, kad pareiškėjas joje dirbo nuo 1973 03 01 iki 1978 04 01.Teismas išvadas motyvavo pavieniais, neatitinkančiais jiems keliamų reikalavimų, įrodymais; įrodymus vertino selektyviai, rėmėsi parankiomis įrodymų dalimis, o kitus įrodymus nemotyvuotai atmetė. Teismas nesilaikė teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo ir tikėtinumo taisyklės, kuria remiantis, byloje pateikti įrodymai leistų padaryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad tam tikri faktai buvo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Laiko nepagrįstais skundo argumentus, kad prašomas nustatyti juridinis faktas yra visiškai įrodytas ir kad pareiškėjas jo darbo stažą pagrindžiančių dokumentų neturi ne dėl jo kaltės. Teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Suinteresuotas asmuo VšĮ Kauno klinikinė ligoninė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Skundo argumentai dėl teismo netinkamo įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo prašomam juridiniam faktui nustatyti nepagrįsti, kadangi byloje esančių įrodymų pagrindu negalima daryti motyvuotos, didesnės prielaidos, kad pareiškėjas ligoninėje dirbo iki 1978 04 01, nei nedirbo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, teigiant, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo prašomos trukmės darbo laikotarpį Pirmoje tarybinėje ligoninėje.
Pareiškėjas pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis laikotarpiu nuo 1973 03 01 iki 1978 04 01 dirbo Pirmoje tarybinėje ligoninėje. Pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė konstatavęs nesant pakankamai įrodymų patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis argumentuodamas netinkamu baudžiamojoje byloje liudytojų duotų parodymų ir šioje byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, todėl yra svarbu, jog kiekviena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais tam, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (CPK 178 str.), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d. ). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 01 04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 01 28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
Apeliacinės instancijos teismas su apeliacinio skundo argumentais dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus ir visų ištirtų įrodymų visumos pagrindu darė pagrįstą išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą (CPK 176 str. 178 str. 185 str.).
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas, priešingai nei teigiama skunde, vadovavosi ne pavieniais, selektyviai pasirinktais įrodymais, bet išvadas grindė visais byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais, tame tarpe ir VšĮ Kauno klinikinės ligoninės archyviniais dokumentais. Archyviniai dokumentai yra pilnai išlikę, tačiau juose nėra jokių duomenų apie pareiškėją, išskyrus vienintelį priėmimo į darbą 1973 02 28 įsakymą. Archyvo knygose dokumentai apie kitų darbuotojų darbą yra išlikę, jose teismas nenustatė lapų numeracijos pažeidimų, trūkstamų lapų, ištrintų ar kitaip naikintų įrašų, kitų požymių, kad archyvo dokumentai buvo neleistinai keičiami, taisomi ar naikinami. Taigi, visi dokumentai yra išsaugoti, tačiau juose nėra duomenų apie pareiškėjo realiai atliktą darbą, gautą darbo užmokestį, įrašų apie suteiktas atostogas, apie atleidimą iš darbo, t. y. archyviniai dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjas ligoninėje dirbo iki 1978 04 01. Apeliantas skunde teigia, kad jo prašomas nustatyti juridinis faktas yra visiškai įrodytas liudytojų M. T. bei M. B. nuosekliais, aiškiais ir jokiais kitais įrodymais nepaneigtais parodymais. Tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad, esant nepažeistiems, nedingusiems, o priešingai, pilnai išsaugotiems ir archyvui perduotiems dokumentams, remiantis vien liudytojų parodymais nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo prašomą juridinį faktą. Be to, nėra pagrindo sutikti su apeliantu dėl šių liudytojų parodymų netinkamo įvertinimo, kadangi liudytoja M. T. negalėjo nurodyti tikslios apelianto darbo pabaigos datos, negalėjo paaiškinti aplinkybių, susijusių su įsakymo dėl apelianto atleidimo iš darbo dingimu, liudytojas M. B. taip pat nepatvirtino, kad apeliantas ligoninėje dirbo iki 1978 04 01. Pažymėtina, kad byloje užfiksuoti kitų liudytojų (A. B. M., A. E., A. A. T., J. D. B.) parodymai taip pat nepatvirtina prašyme išdėstytų aplinkybių. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai baudžiamojoje byloje priimtame nuosprendyje konstatuotą faktą, jog jis ligoninėje dirbo, laikė nepakankamu pripažinti, kad jis ligoninėje dirbo nuo 1973 03 01 iki 1978 04 01. Kaip nustatyta, byloje nėra jokių dokumentų apie apelianto darbą ligoninėje nurodytu laikotarpiu, teismo nuosprendyje taip pat nėra nurodyta, kokiu laikotarpiu pareiškėjas dirbo. Nuosprendyje konstatuota, kad nėra paneigtas priėmimo į darbą faktas, tačiau, apskaičiuojant darbo stažą, yra būtina nustatyti laikotarpį su konkrečia darbo pradžia ir pabaiga. Todėl teismo nuosprendis, byloje nesant jokių kitų dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo darbo stažą ligoninėje, nėra šį stažą įrodantis dokumentas. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.