Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė (pranešėja), kolegijos teisėjai Andrutė Kalinauskienė ir Andžej Maciejevski, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-10 sprendimo civilinėje byloje pagal V. V. ieškinį atsakovui VšĮ Mykolo Romerio universitetui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir neturtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

MRU studijų tvarkos, patvirtintos Senato 2011-01-27 nutarimu Nr. ISN-17, 92 p. nurodyta, kad studijų dalykų rezultatams vertinti universitete taikoma kaupiamojo balo sistema. Bendras studijų dalyko studijų rezultatų vertinimas nustatomas pagal to dalyko programoje numatytą skaičiavimą. Pagal tvarkos 93 p. pagrindinis studijų rezultatų vertinimo būdas yra egzaminas. Atskirais atvejais, kaip to reikalauja studijuojamo dalyko specifika, galimas įvertinimas įskaitos ar atestavimo būdu. Remiantis tvarkos 96 p. studijų rezultatai vertinami naudojant vertinimo balais sistemą. Universitete taikoma dešimties balų studentų vertinimo sistema. Mažiausias teigiamas pažymys yra 5 balai. Teismas nurodė, kad pasitvirtinus faktui, kad Viešosios politikos ir vadybos studijų programos I kurso nuolatinių studijų studentų didžiąją dalį ieškovas įvertino 7 balais (mažesnio kaip 7 balai įvertinimo nebuvo), yra pagrindas teigti, kad tokių būdu ieškovas pažeidė minėtas Studijų tvarkos nuostatas, kuo buvo pažeisti studentų sąžiningos konkurencijos, teisėtų lūkesčių principai. Ieškovas teigė, kad Atestacijos komisija neturėjo vadovautis vien Socialinės politikos Socialinio darbo katedros vedėjos prof. dr. V. I. argumentais apie ieškovo taikytos studijų vertinimo metodikos ydingumą ir neatsižvelgė į ieškovo, turinčio pakankamą kompetenciją toje srityje, paaiškinimus. Teismas pažymėjo, kad ieškovas savo paaiškinimus pateikė ir dėl to net buvo atidėtas Atestacijos komisijos 2012-12-21 posėdis. Todėl teigti, kad atestacijos komisija neįvertino ieškovo apaaiškinimų, nėra jokio pagrindo. Teismas akcentavo, jog atestacijos komisija vertino visą pateiktą apie ieškovą informaciją ir vadovavosi ne vien prof. dr. V. I. pažyma. Teismas taip pat pažymėjo, kad už tai, jog prof. dr. V. V. būtų neatestuotas, balsavo visi Atestacijos komisijos nariai, balsavusių prieš ir susilaikiusių nebuvo. Nurodė, kad universiteto dėstytojai, savo sričių specialistai ir akademinėje bendruomenėje pripažinti autoritetai, prieš balsavimą reikiamai apsvarstė ir įvertino galimas neigiamas pasekmes, kurios atsiras ieškovo atžvilgiu Atestacijos komisijos nariams balsuojant už tai, kad ieškovas būtų neatestuotas. Tačiau, kaip minėta, Atestacijos komisija nutarė, kad prof. dr. V. V. edukacinė kompetencija neatitinka pedagoginiam darbui keliamų reikalavimų, dėl ko ieškovas buvo neatestuotas.

Teismo nuomone, tarpinės atestacijos rezultatai nepaneigia išvados, kuri buvo priimta neeilinės ieškovo atestacijos metu. Tarpinės atestacijos metu nebuvo gautas Studentų atstovybės prezidento kreipimasis dėl ieškovo veiksmų ištyrimo. Teismas pažymėjo, kad tame rašte buvo duomenys apie ieškovo galimai priimtą dovaną už galimai palankesnį studentų įvertinimą. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu neigė, kad gavo iš studentų kokias nors dovanas, kurios buvo paminėtos studentų skunde bei Studentų atstovybės prezidento A. Z. pareiškime. Bylos nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas A. Z., buvęs MRU studentų atstovybės prezidentas, parodė, kad jam 9 studentai patvirtino, jog dėstytojas V. V. leido nelaikyti egzamino pasiūlęs 7 balų įvertinimą. Liudytoja A. M. parodė, kad laikė Logikos egzaminą, kurį vertino ieškovas, liudytoja buvo įvertinta 9 balais, nes realiai laikė egzaminą. Tačiau liudytoja patvirtino, jog studentai dėstytojui V. V. nešdavo dovanas ir kad apie tai seniai buvo kalbama. A. M. patvirtino, jog prieš Kalėdas grupės studentai „susimetė“ pinigų dovanai nupirkti, kas buvo abonementas į krepšinio varžybas ir dovana buvo įteikta ieškovui. Dovana buvo skirta tam, kad užsitikrinti sėkmingą egzamino rezultatą. Liudytoja patvirtino, kad dėstytojas V. V. iš karto leido išeiti iš auditorijos tiems studentams, kuriems tinka 7 balų įvertinimas. Liudytoja V. Z. parodė, kad egzaminą laikė visi studentai, o apie įteiktas dovanas dėstytojui V. V. liudytojai nežinoma. Teismas atsižvelgė į tą aplinkybę, kad pagal MRU kanclerio pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00032-13. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2013-06-10 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras nutarime pažymėjo, jog nebuvo nustatytas būtinas nusikalstamos veikos požymis - didelė žala, tačiau prokuroras konstatavo, jog ieškovas piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi. Atsižvelgtina į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu dar du studentai, 1-os ir 2-os grupių seniūnai patvirtino, jog studentai rinko dėstytojui V. V. pinigus dovanai nupirkti ir dovana dėstytojui buvo įteikta. Teismas, vertindamas ieškovo veiksmus, atsižvelgė į šią aplinkybę, kurią pagal įrodymų tikimybių pusiausvyros principą, įvertinęs įrodymų visumą, pripažino labiau tikėtinu buvus, nei priešingai. Konstatavo, kad vertinant studentų žinias ieškovo veiksmuose buvo nesąžiningumo požymių, kas nevadintina lojalumu MRU vertybėms. Dėl to atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas MRU kaip nors piktnaudžiavo teise ar elgėsi nesąžiningai ieškovo atžvilgiu. Esant tokiai situacijai atsakovas, spręsdamas ieškovo atleidimo klausimą neturėjo pareigos iš anksto įspėti ieškovą, kaip teigia ieškovas, pagal DK 130 str. nuostatas. Ieškovui neturėjo būti taikoma Darbo kodekso 140 str. 2 d., numatanti išeitinės išmokos mokėjimą. Teismas nurodė, kad įstatymų nustatytais atvejais pareiga mokėti išeitinę išmoką darbdaviui atsiranda tik nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju, kai nėra jokios darbuotojo kaltės.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašė teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas klaidingai aiškino ir taikė Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas bei nepagrįstai suabsoliutino universiteto autonomijos principą. Tam, kad būtų galima taikyti DK 124 str. 1 d., kiti darbo sutarties pagrindai turi būti aiškiai nustatyti įstatyme, o ne poįstatyminiuose teisės aktuose, lokaliuose teisės aktuose ar teismų praktikoje. Mokslo ir studijų įstatymo 65 str. reglamentuoja priėmimą į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigas. Šio straipsnio 4 dalis reguliuoja asmens, antrą kartą iš eilės laimėjusio konkurso toms pačioms pareigoms dėstytojo ar mokslo darbuotojo pareigoms eiti ir dirbančio pagal neterminuotą darbo sutartį atestavimą (kas penkis metus) bei tokio atestavimo teisines pasekmes. Ši straipsnio dalis netaikytina asmenims, dirbantiems pagal terminuotas darbo sutartis, kokią buvo sudaręs atsakovas su prof. V. V.. Nagrinėjamo Mokslo ir studijų įstatymo 65 str. 6 d. nustatyta, kad mokslo ir studijų institucijų dėstytojams ir mokslo darbuotojams institucijų tarybų nustatyta tvarka gali būti rengiama neeilinė atestacija, tačiau šiame kontekste pažymi, kad teisė rengti neeilines atestacijas nereiškia, kad ši įstatymo nuostata nustato darbo sutarties nutraukimo pagrindus. Ši teisės norma negali būti aiškinama plečiamai. Priešingas šio straipsnio aiškinimas sukurtų naują taisyklę, kuri nepagrįstai suteiktų mokslo ir studijų institucijoms teisę pakeisti imperatyvias DK nuostatas dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva. Taip pat teismas neatskyrė drausminės atsakomybės ir darbuotojo atestacijos institutų ir jų pasekmių. Mykolo Romerio universiteto dėstytojų ir mokslo darbuotojų parinkimo, vertinimo ir atestacijų tvarkos 22 p. įtvirtina, kad atestacijos paskirtis – įvertinti dėstytojo atitikimą kvalifikaciniams reikalavimams, lojalumo universiteto vertybėms laikymąsi, įnašą į studijų procesą, kūrybiškumą ir išskirtinius pasiektus rezultatus, jo veiklos perspektyvumą. Nors prof. V. V. neeilinė atestacija buvo surengta dėl neva netinkamo pareigų vykdymo, ką numato Atestacijų tvarkos 20 p., tai nereiškia, kad darbdavys turi teisę pasinaudoti šiuo institutu siekdamas ne įvertinti asmens tinkamumą einamoms pareigoms, o nubausti darbuotoją. Darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės yra laikomas drausmės pažeidimu, už kurį darbuotojas gali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn DK XVI skyriuje įtvirtinta tvarka. Todėl daro išvadą, kad darbuotoją atleidžiant jam kaltais veiksmais pažeidus pareigų atlikimo tvarką taikoma drausminės atsakomybės procedūra, o ne atestacijos atveju nustatant, kad darbuotojo kvalifikacija neatitinka darbdavio nustatytų reikalavimų darbuotojas atleidžiamas DK 129 str. pagrindu. Mokslo ir studijų įstatymas nenustato kitokio teisinio reguliavimo, todėl šios nuostatos turėjo būti taikomos ir nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai nevertino ieškovo atitikimo dėstytojams keliamiems reikalavimams apsiribodamas išvada, kad darbuotojas kaltais veiksmais pažeidė Universiteto studijų tvarką, patvirtintą Senato 2011-01-27 nutarimu Nr. 1SN-17. Teigia, kad dėl šių priežasčių ieškovo atleidimas, nepagrįstai konstatavus jo kaltę ir netinkamą pareigų atlikimą, bet nevertinant tariamo pažeidimo drausminės atsakomybės prasme, o pasinaudojant atestacijos instrumentu yra neteisėtas. Nurodė, kad teismas netinkamai vertino neeilinės atestacijos turinio ir procedūros ypatumus. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą tik deklaratyviai pakartojo atsakovo argumentus dėl neeilinės atestacijos vykdymo, ignoruodamas teismų praktikoje nustatytas taisykles, kurių pagrindu kiekvienoje byloje teismas gali ir turi patikrinti, ar atestacija buvo vykdoma laikantis nustatytos procedūrinės tvarkos, ar ji buvo vykdoma objektyviai ir ar tikrai darbuotojo neatestavimas yra pakankamai argumentuotas. Teismas netyrė įrodymų, patvirtinančių ieškovo tinkamumą einamoms pareigoms, o besąlygiškai rėmėsi atsakovo Atestacinės komisijos išvadomis. Tai, kad neeilinė atestacija buvo vykdoma tik dėl galimo netinkamo pareigų vykdymo nepaneigia atestacijos tikslo – visapusiškai įvertinti darbuotojo tinkamumą užimamoms pareigoms. Komisijos nutarimas neatestuoti ieškovo (t. y. pripažinti jį netinkamu eiti pareigas) vien tuo pagrindu, kad 2012 m. sausį ir 2010 m. sausį vykusių egzaminų įvertinimas galimai netinkamas, iš esmės reiškia ne darbuotojo kvalifikacijos ar sugebėjimų vertinimą, o drausminės atsakomybės taikymą. Tokiu būdu darbuotojo atestacija iš esmės buvo neteisėtai paversta drausminės atsakomybės taikymo procedūra. Atsižvelgiant į atestacijos tikslą ir padarinius ir siekiant apsaugoti darbuotojų teisę į darbą bei kitas jų teises ir teisėtus interesus, turi būti užtikrinta, jog būtų griežtai laikomasi nustatytos jų atestavimo tvarkos ir sąlygų. Rengiat ieškovo neeilinę atestaciją padaryta visa eilė procedūrinių pažeidimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo. Neeilinė atestacija buvo įvykdyta praleidus nustatytą terminą ir pagal tvarką, kurią patvirtino tokios teisės neturintis subjektas, todėl laiko tai esminiais pažeidimais, dėl kurių neeilinės atestacijos rezultatai pripažintini neteisėtais.

Teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, paneigiančius ieškovo tariamai įvykdyto darbo pareigų nevykdymo faktą. Konstatuojant ieškovo kaltę ir neteisėtus veiksmus teismas rėmėsi išimtinai netiesioginiais įrodymais, kurie nei patvirtina, nei paneigia fakto, kad buvo pažeistos darbo pareigos. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, netinkamai taikė CPK 176 str. ir 185 str. nuostatas, rėmėsi vien tik atsakovo nurodytais spekuliatyviais argumentais, kurių dauguma laikytini hipotetinėmis prielaidomis, visiškai nepasisakydamas dėl ieškovo argumentų, taip pat nenurodydamas, kodėl ieškovo paaiškinimai yra atmestini. Taip pat nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas palaiko atsakovo argumentus, kad ieškovui netinkamai atlikus savo pareigas, tai sietina su jo kalte, t. y. sutapatina atleidimo iš darbo teisėtumą su darbuotojo kaltės įrodymu. Tokia teismo pozicija laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Nurodo, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodyta, kad darbo sutarties pabaigai nagrinėjamoje byloje DK normos netaikytinos.

Pažymi, kad atestacijos procedūra yra savarankiška procedūra, kurią teisiškai įtvirtino Mokslo ir studijų įstatymas (58 str. 6 d., 65 str. 6 d.). Remiantis tuo, ignoruoti atestacijos ar neeilinės atestacijos procedūrą, kaip savarankišką, teisėtą procedūrą, nėra pagrindo. Universitetas, turėdamas Mokslo ir studijų įstatymo nustatytą pareigą parengti atestacijos ir neeilinės atestacijos vykdymo tvarką, turėjo pagrįstą teisę apibrėžti pastarosios motyvus. V. A. tvarkos 20 p., universitete galimos neeilinės atestacijos motyvai yra – galimas dėstytojo (mokslo darbuotojo) neatitikimas kvalifikacijos reikalavimams arba galimas dėstytojo (mokslo darbuotojo) nelojalumas universiteto vertybėms arba galimai netinkamai vykdomos dėstytojo (mokslo darbuotojo) pedagoginės pareigos. Vadovaujantis tuo, kad ieškovo atestacija, kurios motyvas, remiantis Atestacijų tvarkos 20 p. buvo galimai netinkamai vykdomos jo, kaip dėstytojo, pedagoginės pareigos, turėjo tikslą – išsiaiškinti, ar nurodytas įtarimas yra patvirtintinas ar atmestinas kaip nepagrįstas. Tuo pagrindu neeilinė atestacija ieškovo atžvilgiu buvo teisėta.

Mokslo ir studijų įstatymo 58 str. 6 d. įtvirtina dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestaciją, nurodydamas aukštajai mokyklai pareigą pačiai reglamentuoti jos vykdymą. Šio įstatymo 65 str. 6 d. įtvirtina neeilinę atestaciją ir patikslina, jog jos vykdymo tvarkos parengimas yra taip pat tos pačios aukštosios mokyklos uždavinys. Atestaciją ir neeilinę atestaciją įtvirtina du atskiri Mokslo ir studijų įstatymo straipsniai. Dėl to daro išvadą, kad įstatymo leidėjas sąmoningai atskyrė šiuos institutus, nes jų vykdymo pagrindai, aplinkybės šioms procedūroms inicijuoti ir tikslai nėra tapatūs.

Universitete vykdomas atestacijas ir neeilines atestacijas reglamentuojantis teisės aktas buvo priimtas 2012-05-31. Jo teisėtumo klausimas buvo detaliai išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme, kuris patvirtino, jog dokumentas, reglamentuojantis universitete vykdomų atestacijų tvarką yra teisėtas ir pagrįstai taikintinas.

Teismas tinkamai įvykdė CPK 414 str. įtvirtintą pareigą išsamiai ištirti visus su byla susijusius įrodymus bei atsižvelgė ir į gautus netiesioginius įrodymus (žiniaraščių išrašų kopijos), kuriuos ieškovas siekia ignoruoti kaip neva netinkamus ir nepakankamus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, detaliai rėmėsi visais byloje pateiktais įrodymais - neeilinės atestacijos išvada, prokuratūros nutarimu, liudininkų parodymais, žiniaraščių išrašais, kitais reikšmingos informacijos bylai turinčiais duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo valingos ieškovo veiklos vaidmenį nagrinėjamoje byloje. Asmeniui, kurio atleidimo iš darbo pagrindas susiformavo dėl asmens kaltės negali būti taikomos teisės normos, paneigiančios kaltės institutą, todėl negali būti taikoma ir ta tvarka, kuri taikoma atleidžiamajam darbuotojui, kai nėra jo kaltės (pvz., DK 129, 130, 140 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys).

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas prof. V. V. VšĮ Mykolo Romerio universitete dirbo nuo 2001 m. ir ėjo įvairias pedagogines - Filosofijos katedros asistento, docento ir kt. pareigas. VšĮ Mykolo Romerio universiteto rektoriaus 2010-04-29 įsakymu Nr. 4I-605 ieškovas nuo 2010-05-03, išrinkus jį konkurso tvarka, 5 metams paskirtas Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedros profesoriumi (pagrindinės pareigos), taip pat ieškovas nuo 2010-05-14 buvo paskirtas Filosofijos katedros vedėju (pagrindinės pareigos) ir nuo 2012-09-12 – į Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedros profesoriaus 0,5 etato pareigas (papildomos pareigos). Remiantis VšĮ Mykolo Romerio universiteto rektoriaus 2013-01-08 įsakymu Nr. 41-373 „Dėl prof. dr. V. V. atleidimo“ ieškovas buvo atleistas iš Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedros vedėjo ir Filosofijos katedros profesoriaus papildomų (0,5 etato) pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 124 str. 1 d. 1 p., Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 65 str. 6 d., Mykolo Romerio universiteto dėstytojų ir mokslo darbuotojų parinkimo, vertinimo ir atestacijų tvarkos, patvirtintos Senato 2012-05-31 nutarimu Nr. 1SN-54, 27 p. ir atsižvelgiant į Dėstytojų ir mokslo darbuotojų priėmimo į pagrindines pareigas ir atestacijos komisijos 2013-01-07 išvadą, kurioje nurodyta, kad Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedros vedėjas prof. dr. V. V. netinkamai vykdė savo pareigas vertindamas studentų žinias, nesivadovavo universiteto studijų tvarkoje, patvirtintoje Senato 2011-01-27 nutarimu Nr. 1SN-17 suformuluotomis studijų rezultatų vertinimo nuostatomis, kuo pažeidė šios tvarkos 92, 93 ir 96 punktus ir atestacijos komisija nutarė neatestuoti Filosofijos katedros vedėjo V. V. (b. l. 9, 1 t.). Taip pat tarp šalių sudarytose darbo sutartyse Nr. 1743 ir Nr. 10833 buvo nurodyta, kad su ieškovu darbo sutartys dėl pagrindinių ir antraeilių pareigų nutraukiama pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 124 str. 1 d. 1 p. (b. l.14, 16, 1 t.).

Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai aiškino ir taikė Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas bei nepagrįstai suabsoliutino universiteto autonomijos principą, tačiau kolegija nesutinka su apelianto nurodytais argumentais. Pažymėtina, kad DK 124 str. 1 d. nustato, jog darbo sutartis su asmeniu gali būti nutraukta DK arba kito įstatymo pagrindu. Kaip minėta, darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta ir Mokslo ir studijų įstatymo 65 str. 6 d. pagrindu, kur nurodyta, jog mokslo ir studijų institucijų dėstytojams ir mokslo darbuotojams institucijų tarybų nustatyta tvarka gali būti rengiama neeilinė atestacija. Todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi VšĮ Mykolo Romerio universiteto Senato 2012-05-31 nutarimu Nr. 1SN-54 ,,Mykolo Romerio universiteto dėstytojų ir mokslo darbuotojų parinkimo, vertinimo ir atestacijų tvarka“. Sutiktina su atsakovo argumentais, jog universitetas, priimdamas vidinę tvarką, reglamentuojančią atestacijas ir neeilines atestacijas, ne tik įgyvendino LR Konstitucijos garantuotą autonomiją (teisę ir laisvę nustatyti tvarką, kurios pagrindu būtų vykdomos universitete vidinės procedūros, užtikrinančios tinkamą universiteto kaip aukštosios mokyklos veiklą), tačiau ir Mokslo ir studijų įstatymo 58 str. 6 d. ir 65 str. 6 d. aukštajai mokyklai nustatytą pareigą, būtent reglamentuoti atestacijų ir neeilinių atestacijų tvarką. Atsakovo priimtos atestacijų tvarkos 20 p. nustatyta, kad universitete neeilinė atestacija gali būti vykdoma šiais pagrindais: 1) paaiškėjus, kad dėstytojas (mokslo darbuotojas) galimai neatitinka kvalifikacijos reikalavimų, 2) paaiškėjus, kad dėstytojas (mokslo darbuotojas) galimai netinkamai vykdo pedagogines pareigas, 3) paaiškėjus, kad dėstytojas (mokslo darbuotojas) nesilaiko lojalumo universiteto vertybėms. Atsižvelgiant į tai, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo atžvilgiu įvykdyta neeilinė atestacija dėl galimai netinkamo pedagoginių pareigų įgyvendinimo buvo teisėta ir būtent įvykdyta pagal aiškų ir teisiškai įtvirtintą motyvą siekiant išsiaiškinti apie pateiktų duomenų dėl galimai netinkamo pareigų vykdymo objektyvumo.

Kolegijos vertinimu, ieškovo argumentai, jog teismas neatskyrė drausminės atsakomybės ir darbuotojo atestacijos institutų bei jų pasekmių, yra nepagrįsti. Kaip jau minėta, Mokslo ir studijų įstatymo 58 str. 6 d., 65 str. 6 d. nuostatuose yra įtvirtinta atestacijos procedūra, kas ir sudarė pagrindą šiuo nagrinėjamu atveju atsakovui taikyti neeilinės atestacijos procedūrą ieškovo atžvilgiu turint tikslą išsiaiškinti, ar ieškovas kaip dėstytojas galimai netinkamai vykdė pedagogines pareigas. Sutiktina su atsakovo argumentais, jog drausminės atsakomybės procedūra ir neeilinės atestacijos procedūra yra dvi savarankiškos teisėtos procedūros. Pagal DK 234 str. darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės ir tokiu būdu drausminės nuobaudos universitete yra taikomos darbuotojams, kurie pažeidžia darbo tvarkos taisykles, darbo drausmę, darbo saugos taisykles ir kitus reikalavimus, nustatytus visiems universiteto darbuotojams bendrai, nepriklausomai nuo jų pareigybės universitete, ir kaip teisingai nurodo atsakovas, šiuo nagrinėjamu atveju ieškovui buvo taikoma neeilinės atestacijos procedūra, nes kilo įtarimas, kad darbuotojas pažeidė ne bendrai visiems darbuotojams nustatytas taisykles (laiku ateiti į darbą, vykdyti saugos darbe norminių aktų bei instrukcijų reikalavimus ir pan.), bet įtarimas, kad ieškovas galimai netinkamai vykdo konkrečiai pedagogines pareigas. Taigi, neeilinės atestacijos procedūra ir drausminės atsakomybės procedūra yra iš esmės skirtingos procedūros, ir atitinkamai reglamentuotos skirtinguose teisės aktuose – Mokslo ir studijų įstatyme bei nustatytoje šiuo nagrinėjamu atveju universiteto atestacijų tvarkoje ir Darbo kodekse bei universiteto vidaus tvarkos taisyklėse, ir tokiu būdu nurodytos procedūros taikytinos skirtingais teisiniais pagrindais. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl ginčijamų procedūrų skirtingumo nustatymo.

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad universiteto studentų atstovybės prezidentas A. Z. 2012-11-14 raštu (b. l. 30, 1 t.) kreipėsi į universiteto vadovybę prašant ištirti Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedros vedėjo prof. dr. V. V. veiksmus dėl gautų dviejų studentų skundų, kuriuose nurodyta, jog ieškovas priimdamas kyšį pažadėjo Viešosios politikos ir vadybos studijų programos antrojo kurso studentams įvertinti visų studentų egzaminų rezultatus 7 balais, palikdamas galimybę to pageidaujantiems studentams laikyti egzaminą ir siekti aukštesnio įvertinimo. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog universiteto rektorius, vadovaudamasis VšĮ Mykolo Romerio universiteto Dėstytojų ir mokslo darbuotojų priėmimo į pagrindines pareigas ir atestacijų tvarkos 20 p., 2012-12-07 įsakymu Nr. 41-299 (b. l. 31, 1 t.) pagrįstai nutarė paskelbti Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedros vedėjui prof. dr. V. V. neeilinę atestaciją pavedant Dėstytojų ir mokslo darbuotojų priėmimo į pagrindines pareigas ir atestacijos komisijai įvykdyti ieškovo neeilinę atestaciją iki 2012-12-28, būtent dėl galimo netinkamo pareigų vykdymo. Kaip minėta, Dėstytojų ir mokslo darbuotojų priėmimo į pagrindines pareigas ir atestacijos komisija 2013-01-07 priėmė išvadą, kurioje konstatuota, jog ieškovas netinkamai vykdė savo pareigas vertindamas studentų žinias, nesivadovavo universiteto studijų tvarkoje, patvirtintoje Senato 2011-01-27 nutarimu Nr. 1SN-17 suformuluotomis studijų rezultatų vertinimo nuostatomis ir taip pažeidė šios tvarkos 92, 93 ir 96 p., ir nutarė neatestuoti Filosofijos katedros vedėjo V. V.. Nesutiktina su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas neeilinės atestacijos išvadą kaip įrodomąją vertę turinčiais duomenimis, rėmėsi tik tą išvadą priėmusios atestacijos komisijos sudėtimi ir jos kompetencija. Skundžiamame sprendime yra detaliai ištirti į bylą pateikti iš esmės visi rašytiniai įrodymai, įvertinti liudytojų, kurių skundų pagrindu buvo paskirta atestacijos procedūra, parodymai, be to, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analize bei pakankamai motyvuotas, priimant atitinkamas išvadas. Pažymėtina, kad teismas skundžiamame sprendime detaliai rėmėsi visais byloje pateiktais įrodymais, būtent neeilinės atestacijos išvada, prokuroro nutarimu, liudytojų parodymais, žiniaraščiuose esančia informacija bei kitais bylai svarbiais duomenimis. Sutiktina su argumentais, jog remiantis teismų praktika, įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir, kolegijos vertinimu, pakankamai pagrįsti, tikėtini ir reikšmingi šiuo nagrinėjamu atveju įrodomąją vertę turintys duomenys ir faktai yra studentų skundai, žiniaraščiai, kuriuose įrašyti pažymiai patvirtina skunduose pateiktą informaciją, liudytojos patvirtinimas teismo posėdžio metu apie leidimą nelaikyti egzamino, kitų liudytojų R. P., M. A. ikiteisminio tyrimo metu patvirtinimai, jog jie asmeniškai rinko pinigus dovanai ieškovui atsižvelgiant į tai, jog jie patys gavo po 7 balus, kt. Kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo išnagrinėtose bylose yra pažymėta, jog įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių, bet ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuota įrodymų pakankamumo taisykle, kuri civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu ir nusprendė, jog į bylą pateikti duomenys yra labiau tikėtini nei netikėtini.

Kaip minėta, ieškovas iš einamų pareigų buvo atleistas pagal DK 124 str. 1 d. 1 p. bei Mokslo ir studijų įstatymo 65 str. 6 d., pagal kurio nuostatas mokslo ir studijų institucijų dėstytojams ir mokslo darbuotojams institucijų tarybų nustatyta tvarka gali būti rengiama neeilinė atestacija. Pastarojo įstatymo 65 str. 4 d. nustato, jog neatestuotas asmuo atleidžiamas, todėl esant neigiamai atestacijos komisijos išvadai, ieškovas negalėjo toliau eiti pedagoginių pareigų, todėl laikytina, kad atsakovas pagrįstai atleido ieškovą iš užimamų pareigų universitete. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovui neturėjo būti taikoma DK 140 str. 2 d., numatanti išeitinės išmokos mokėjimą, nes įstatymų nustatytais atvejais pareiga išmokėti išeitinę išmoką darbdaviui atsiranda tik nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju, kai nėra jokios darbuotojo kaltės, ir šiuo nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pripažinus ieškovą vykdant pedagogines pareigas netinkamai, yra pagrindas konstatuoti jo kaltės buvimą, kas eliminuoja galimybę ieškovui taikyti teisės normas, kurios taikomos atleidžiamam darbuotojui kai nėra jo kaltės (DK 129, 130, 140 str.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinio skundo motyvais sprendimą keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovo apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistu.