Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant ieškovo Šiaulių miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro atstovei prokurorei L. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 pagal ieškovo Šiaulių miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ginant viešąjį interesą ieškinį atsakovams Šiaulių miesto savivaldybę atstovaujančiai savivaldybės administracijai, A. Č., tretiesiems asmenims R. Č., Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, VĮ Registrų centrui, Valstybės įmonei valstybės turto fondui dėl viešojo aukciono rezultatų panaikinimo, teisinės registracijos panaikinimo, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas nurodė, kad panaikinus viešojo aukciono rezultatus ir pirkimo-pardavimo sutartį, panaikintinos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Vadovaujantis 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-I864 9 straipsnio 2 dalimi, sandorių negaliojimo pasekmės turi būti sprendžiamos pagal dabar galiojančias CK normas. LR CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta kad pripažinus sandorį negaliojančiu restitucija taikoma tik tuo atveju, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorių negaliojimo pasekmių. Pripažinus negaliojančia pirkimo - pardavimo sutartį ir viešojo aukciono rezultatus, taikytina restitucija natūra t.y. pastatas (išlikę pamatai) gražintini Šiaulių miesto savivaldybei ir iš jos priteistini gauti pinigai 10 000 litų atsakovui A. Č. (CK 6.146 str.).CK 6.148 str. neišlikusio turto kompensavimo institutas netaikytinas, nes restitucija taikoma dėl vienos sandorio šalies – pardavėjo kaltės. Statinio, esančio (duomenys neskelbtini), teisinė registracija VĮ Registrų centras Šiaulių filiale panaikintina kaip sandorio negaliojimo pasekmė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Teismas pažeidė 1997 12 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1427 patvirtintos „Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos“ 36 punkto reikalavimus.

4. Teismas pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančią materialinę teisės normą – CK 1.125 str. 3 dalį, pagal kurią iš konkurso (tame tarpe ir aukciono) rezultatų atsirandantiems reikalavimams yra taikomas sutrumpintas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas, todėl teismas neteisingai taikė CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, nors privalėjo taikyti 2 dalį.

5. Teismo išvada, kad terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl aukciono rezultatų ir pirkimo pardavimo sutarties panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šie sandoriai pažeidžia viešąjį interesą, prieštarauja ne tik CK 2.36 str. 2 dalies; CPK 49; 50; 51; 54; 59 str. nuostatoms, bet ir suformuotai LAT teisės taikymo ir aiškinimo praktikai šiuo klausimu.

6. Teismas pažeidė 1997-11-04 d. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 str. ir 10 p. nuostatas, neteisingai jas taikydamas ir aiškindamas. Teismas nurodė, kad pagal šias įstatymo nuostatas objektų, kurie LR įstatymų nustatyta tvarka yra saugomi, privatizavimo programos turi būti tvirtinamos suderinus jų naudojimo sąlygas su institucija, atliekančia tokių objektų valstybinę priežiūrą. Todėl teismo nurodomo įstatymo nuostatos galėjo būti taikomos tik kvestionuojant minimą 1997-09-18 d. Šiaulių miesto Tarybos nutarimą Nr. 74, nes saugančios institucijos dalyvavimas numatytas tik derinant privatizavimo programą, o ne skelbiant, vykdant aukcioną, ar pasirašant pirkimo pardavimo sutartį.

8. Teismas, nenustatęs sandorio šalių neteisėtų veiksmų, neturėjo teisės pripažinti sandorio negaliojančiu.

9. Teismas nenustatė, kad vykdant aukcioną ar sudarant pirkimo pardavimo sutartį būtų kokiu nors būdu pažeistas viešasis interesas, nes vienintelis prokuroro argumentas dėl viešojo intereso – įstatymų laikymasis, byloje nebuvo įrodytas.

11. Teismas pažeidė restitucijos taikymo taisykles, numatytas CK 6.147 str. 2 dalyje, nes nustačius, kad restitucija taikoma dėl Savivaldybės kaltės, savivaldybė turėtų atlyginti didžiausią turto vertę, o ne 10.000 Lt;

12. Teismas nukrypo nuo LAT suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nutartyse 2006-03-06 d civ. b. Nr. 3K-3-133/2006; 2008-12-23 d. civ. b. Nr. 3K-3-610/2008; 2006-06-19 d. civ. b. Nr. 3K-3-415/2006.

13. Teismas sprendimu grąžino pastatą Savivaldybei, kuri niekada nebuvo pastato savininkė. Turto savininkė buvo Lietuvos Respublika, todėl, faktiškai prokuroras ir teismas apgynė ne valstybės interesus, o savivaldybės, nors prokuroras pareiškė ieškinį savivaldybei ir patraukė savivaldybę atsakovais.

14. Teismas neaptarė visų A. Č. ir jo atstovo pateiktų įrodymų, neanalizavo ir nenurodė kodėl juos atmeta, tuo teismas padarė esminį CPK 329 str. 2d. 4 p. pažeidimą, dėl ko buvo priimtas neteisingas sprendimas, nes teismo sprendimas yra be motyvų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą tretysis asmuo grindžia šiais argumentais:

1. Statinys, yra nekilnojamosios kultūros vertybės, Šiaulių dvaro sodybos (vadinama - Didžiadvario; unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 626), teritorijoje. 1993-03-19 Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras patvirtino Didždvario buvusio dvaro sodybos išaiškinamo architektūros paminklo (IP-705 At) teritorijos planą. Statinys yra šioje teritorijoje. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas planas prieš tvirtinimą buvo suderintas su Šiaulių miesto mero pavaduotoju, vyr. žemėtvarkininku ir vyr. architektu. Todėl apelianto (atsakovo) nurodyta informacija, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes šio objekto teritorija buvo nustatyta, tik 2002-02-07, yra visiškai nepagrįstas. Atsakovo (apelianto) pateikti faktai neatitinka tikrovės.

2. Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo komisija pažeidė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 107-2688; byloje aktuali 1997-11-04 įstatymo Nr. VIII-480 redakcija) 10 straipsnio 10 dalies nuostatas, kuriose įtvirtinta, kad objektų, kurie LR įstatymų nustatyta tvarka yra saugomi, privatizavimo programos turi būti tvirtinamos suderinus jų naudojimo sąlygas su institucija, atliekančia tokių objektų valstybinę priežiūrą.

3. Apeliantas painioja du dokumentus – privatizavimo objektų sąrašą ir privatizavimo programą.

5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 1.125 straipsnio 3 dalyje nustatyto specialaus sutrumpinto vieno mėnesio ieškinio senaties termino, kadangi prokuratūra nebuvo nei konkurso, nei aukciono dalyvis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimą atsakovas grindžia šiais motyvais:

1. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ginčo atveju, turėjo nustatyti, kada valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai turėjo ir galėjo tapti žinoma apie tai, kad valstybės turtas be pagrindo įgytas atsakovo ir pagal tai spręsti – kada apie šį pažeidimą, reiškiantį viešojo intereso pažeidimą, turėjo ir galėjo sužinoti prokuroras. Šiuo konkrečiu atveju prokuroras apie galima pažeidimą galėjo žinoti jau 1997-1998 metais todėl manome, kad teismas nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią ginčo atveju, pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (1964 m. CK 86 straipsnis; 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis) bei nusižengė suformuotai LAT teisės akto ir aiškinimo praktikai.

2. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo pastatas niekada nėra ir nebuvo saugoma kultūros vertybė darytina išvada, kad atsakovas t.y. Šiaulių miesto savivaldybė leisdama privatizuoti minėtą pastatą neturėjo jokio teisinio pagrindo kreiptis į įstaigą atliekančią tokių objektų valstybinę priežiūrą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgė į aplinkybę, kad 2002 metais birželio 5 diena Kultūros paveldo departamentas išdavė sąlygas ginčo statiniui (duomenys neskelbtini) rekonstruoti ir jokių prieštaravimų ar pretenzijų dėl pastato privatizavimo ar negalimumo rekonstruoti nes tai yra saugomas kultūros objektas nepareiškė.

3. Teismas savo sprendime visiškai nepasisakė dėl daugelio kitų įrodymų kurie buvo pateikti teisminio nagrinėjimo metu ir nepaaiškino, neanalizavo ir nenurodė kodėl juos atmeta. Teismas tokiais savo veiksmais padarė esminį CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą pažeidimą, dėl ko buvo priimtas neteisingas sprendimas, nes sprendimas yra be motyvų, o tai savo ruožtu suteikia pagrindą panaikinti sprendimą absoliučiu jo negaliojimo pagrindu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ieškovas nurodo, kad Privatizavimo tarnyba ir A. Č. sudarydami statinio pirkimo pardavimo sutartį pažeidė Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 6 str. 2 d. 3 p., kadangi šia sutartimi buvo suardytas Šiaulių dvaro sodybos teritorinis vientisumas, todėl 1998-09-28 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia kaip neatitinkančia įstatymo reikalavimų, prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms pagal tuo metu galiojusį LR CK 47 str, 59 str. 1d. Prokuratūra nebuvo nei konkurso nei aukciono dalyvis, todėl turi būti taikomas bendras dešimties metų senaties terminas, kuris nepraleistas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo, kuriuo teismas ieškinį tenkino, t.y. panaikino 1998 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių miesto savivaldybės vykdyto pastato – skaityklos, esančios (duomenys neskelbtini) pardavimo viešajame aukcione rezultatus; pripažino negaliojančia ir panaikino 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo – pardavimo sutartį sudarytą tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybos ir A. Č. dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini); panaikino ginčo pastato teisinę registraciją VĮ Registrų centre Šiaulių filiale, įregistruotą A. Č. vardu ir taikė restituciją bei grąžino Šiaulių miesto savivaldybei pastatą; priteisė iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos kodas atsakovui A. Č. 10000 Lt, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 1998 m. rugpjūčio 28 d. Šiaulių miesto privatizavimo tarnyboje buvo gauta atsakovo A. Č. paraiška dėl dalyvavimo viešajame aukcione, privatizuojant pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Viešasis aukcionas įvyko 1998 m. rugpjūčio 31 d. ir jame dalyvavęs vienintelis pirkėjas A. Č. įsigijo šį pastatą už jo pasiūlytą 10000 Lt kainą. Tarp Šiaulių miesto privatizavimo tarnybos ir A. Č. 1998 m. rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis ir 1998 m. lapkričio 13 d. minėtas turtas aktu buvo perduotas atsakovui. Minėtas nekilnojamasis daiktas iš karto nebuvo įregistruotas Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje atsakovo vardu, o tik 2002 m. kovo 12 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu atstačius praleistą terminą 2002 m. balandžio 3 d. nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį daiktą įregistravo A. Č..

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra 2007 m. birželio 12 d. dienraštyje „Šiaulių kraštas“ paskelbto straipsnio pavadinimu ,,Didždvario parkas – interesų įkaitas“, pagrindu pradėjo tyrimą dėl galimai pažeisto viešojo intereso. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra su 2007 m. rugsėjo 21 d. ieškiniu kreipėsi į teismą siekdamas apginti viešąjį interesą, nes atsakovo įsigytas pastatas yra nekilnojamosios kultūros vertybės – Didždvario dvaro sodybos teritorijoje.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo

Apeliantas nurodo, kad teismas neaptarė visų jo ir atstovo pateiktų įrodymų, neanalizavo ir nenurodė kodėl juos atmeta, tuo teismas padarė esminį CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą, dėl ko buvo priimtas neteisingas sprendimas, nes teismo sprendimas yra be motyvų. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto argumentu nesutinka, nes pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė nustatytas aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimą bei nurodė įstatymus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas. Tokio teismo sprendimo, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti nemotyvuotu.

Dėl ieškinio senaties termino

Teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje A-261-1502/2009). Termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui (nagrinėjamu atveju – prokurorui) kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt. byloje Nr. 3K-3-578/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių pažeidimą, prokuroras ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir/ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Prokuroras turi nustatyti, ar gauta informacija apie asmens, visuomenės, valstybės teisių pažeidimą yra srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis konkretus pažeidimas pažeidžia viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta sutinka su pirmosios instancijos motyvais, jog terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl aukciono rezultatų ir pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šie sandoriai pažeidžia viešąjį interesą. Iš prokuratūros tarnybinio pranešimo matyti, kad 2007 m. birželio 15 d. perduoti duomenys prokurorui informacijos patikrinimui, todėl apygardos teismas pagrįstai vertino, kad nuo šios dienos skaičiuotinas ieškininės senaties terminas. Ieškinys Šiaulių miesto apylinkės teisme pareikštas 2007 m. rugsėjo 21 d., todėl CK 1.125 straipsnyje nustatytas 10 metų terminas nepraleistas.

Dėl sandorių teisėtumo

Šiaulių dvaro sodyba yra įtraukta į Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų, istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, kuris patvirtintas1992 m. balandžio 7 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 256. Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) yra Didždvario buvusio dvaro sodybos teritorijoje. Minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 1.2 punkte nurodyta, kad visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose buvusių dvarų sodybos traktuojamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje, esantys dokumentai patvirtina, kad Didždvario buvusio dvaro sodybos kaip architektūros paminklo teritorijos planas Šiaulių miesto valdybos atsakingų asmenų suderintas ir patvirtintas 1991 m. rugsėjo 5 d., o Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras 1993 m. kovo 19 d. patvirtino Didždvario buvusio dvaro sodybos išaiškinamo architektūros paminklo teritorijos planą, eksplikacijoje (t.1, b.l. 55,56; t.2, 150,151) nurodant dvaro sodybos ir kitus teritorijoje esančius pastatus, tame tarpe ir ginčo pastatą (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 369 Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos ir nuostatų patvirtinimo 5.1 punkte nurodyta, kad saugomos buvusių dvarų paminklinių sodybų vertybės – istoriškai susiformavęs ir išlikęs vientisas sodybos sklypas su visais jame esančiais įvairios paskirties elementais. Šio nutarimo 13 ir 15 punktuose nurodyta, kad paminklosaugos kontrolę vykdo kultūros paminklų apsaugos institucijos, kurios gali apriboti sandorius dėl statinių, esančių paminklinėje sodyboje, jeigu šie sandoriai pažeidžia sodybos vientisumą. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro 1993 m. gruodžio 20 d. Protokolu nuspręsta Šiaulių buvusio dvaro sodybos fragmentus įrašyti į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą.

1993 m. lapkričio 9 d. Saugomų teritorijų įstatymas, kultūros paveldo objektus priskyrė saugomoms teritorijoms, todėl šio įstatymo pagrindu, kultūros paveldo objektą įtraukiant į privatizavimo programą, turėjo būti taikomas LR Vyriausybės 1992 m. kovo 18 d. Nutarimas Nr.174 Dėl privatizuojamų objektų esančių valstybės saugomose teritorijose, naudojimo privalomųjų sąlygų patvirtinimo.

Pagal 1997 m. lapkričio 4 d. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 10 punkto nuostatas, objektų, kurie LR įstatymų nustatyta tvarka yra saugomi, privatizavimo programos turi būti tvirtinamos suderinus jų naudojimosi sąlygas su institucija atliekančia tokių objektų valstybinę priežiūrą. Vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Kultūros paveldo departamentą, apibrėžė kaip kultūros vertybių priežiūrą atliekančią instituciją. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, Šiaulių miesto savivaldybės privatizavimo tarnyba pažeidė minėtų įstatymų ir Vyriausybės nutarimų nuostatas, nesilaikė nustatytos tvarkos, nes privatizavimo programa su Kultūros paveldo departamentu suderinta nebuvo ir privalomos sąlygos privatizuoti ginčo pastatą išduotos nebuvo.

Atsižvelgiant į aukščiau išvardintas aplinkybes galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas ir teisingai išsprendė šalių ginčą, todėl pagrįstai 1998 m. rugsėjo 28 d. viešąjį aukcioną kaip sandorį ir jo pagrindu sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir neatitinkančius įstatymo nuo sudarymo momento ir panaikino statinio, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją VĮ Registrų centre.

Pagal 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, sandorių negaliojimo pasekmės turi būti sprendžiamos pagal dabar galiojančias CK normas. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinus sandorį negaliojančiu restitucija taikoma tik tuo atveju, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorių negaliojimo pasekmių. Todėl, šiuo atveju, pripažinus negaliojančiais viešojo aukciono rezultatus ir pirkimo - pardavimo sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją natūra.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad turto savininkė buvo Lietuvos Respublika, todėl, faktiškai prokuroras ir teismas apgynė ne valstybės, o savivaldybės interesus, nors prokuroras pareiškė ieškinį savivaldybei ir patraukė savivaldybę atsakovu. Su tokia apelianto nuomone teisėjų kolegija negali sutikti, nes ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį sudarė būtent Šiaulių miesto savivaldybė, todėl ta aplinkybė, nekeičia situacijos, nes savivaldybė kaip ir valstybė yra viešasis juridinis asmuo. Kita vertus, nepriklausomai nuo to valstybės ar savivaldybės interesai prokuroro buvo apginti, tai niekaip nepažeidė atsakovo teisių.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto argumentu, kad teismas, priimdamas sprendimą atimti nuosavybę iš trečiojo asmens R. Č. pažeidė LR Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą, kad nuosavybė neliečiama. Teismas ryšium su tuo neteisingai netaikė CPK 43 str. l d. l p. reikalavimų privalomam procesiniam bendrininkavimui. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 3.92 straipsnio 1 dalimi turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Šio straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, kai pareiškiamas ieškinys dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo arba savo asmeninių teisių, nesusijusių su šeimos interesais, gynimo.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas ir teisingai išsprendė šalių ginčą, todėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, sprendžia, kad netenkinus atsakovo A. Č. apeliacinio skundo iš jo priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. Č. į valstybės biudžetą 2,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.