Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant trečiojo asmens bankrutuojančios E. R. prekybos įmonės atstovui administratoriui Kęstučiui Šimkui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. R. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. R. ieškinį atsakovui E. R. , tretiesiems asmenims Kelmės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui, bankrutuojančiai E. R. prekybos įmonei dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimas ieškinį tenkinti tik iš dalies ir išlaikymą vaikui priteisti ne konkrečia pinigų suma, o periodinėmis išmokomis po 400 Lt, pažeidžia konstitucinius vaiko teisių gynimo principus. LR Konstitucijos 38 straipsnis nustato imperatyvią valstybės ir jos institucijų (tame tarpe ir teismo) pareigą saugoti ir ginti vaiko teises ir jo interesus. Ieškinys dėl vaiko išlaikymo buvo pareikštas išimtinai vaiko interesais, siekiant bent minimaliai užtikrinti mažamečio vaiko teisę į išlaikymą bei gyvenamąjį būstą. Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bus tenkinami ne tik iš bankrutuojančios įmonės, bet ir iš atsakovo asmeninio ar bendrosios jungtinės nuosavybės turto, tame tarpe ir iš gyvenamo būsto, kuriame gyvena mažametis vaikas.Pirmos instancijos teismo priteistas 400 Lt išlaikymas visiškai neatitinka ir negali atitikti vaiko interesų, nes atsakovo įmonė yra bankrutuojanti, atsakovas tokių pajamų neturi ir nėra jokių duomenų, kad ateityje jų turės, todėl šis pirmos instancijos teismo sprendimas yra neįgyvendinamas nuo pat jo priėmimo momento.Pirmosios instancijos teismo sprendimas gina ne vaiko, o kreditorių interesus, nors kreditorių interesai byloje buvo tinkamai atstovaujami bankroto administratoriaus. Esant nurodytoms aplinkybėms, Kelmės rajono apylinkės teismas išėjo už ieškinio ribų, nes gynė ne dėl mažamečio vaiko interesus, o kreditorių. Kreditorių atstovui nereiškiant savarankiškų reikalavimų ir neprieštaraujant bei sutinkant su ieškiniu, teismas turėjo tenkinti ieškinį.LR įmonių bankroto įstatymas nenumato vaiko interesų gynimo bankroto procese. Šią galimą teisinio nereglamentavimo spragą įstatymų leidėjas perduoda ad hoc spręsti teismui. Sprendžiant kilusius ginčus, kai įstatymai ar kiti teisės aktai kitaip, negu šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga, arba šie santykiai nėra įstatymų sureguliuoti, taikomos LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo atitinkamos nuostatos. Šis įstatymas nurodo, kad „nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos“ (4 straipsnio 5 punktas). Tačiau pirmosios instancijos teismas nesilaiko ir netaiko nurodytų įstatymų nuostatų, todėl savo sprendimą daro neteisėtu.

Atsiliepimai į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši tėvų konstitucinė pareiga lemia tai, kad išlaikymui reikalingas deramas pinigų sumas tėvai turi apskaičiuoti ir skirti patys. Tai yra turtinė asmeninė (intuitu personae) prievolė, todėl jos negalima atsisakyti arba perleisti kitiems asmenims (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Geriausiai žinodami auklėjamo vaiko individualius poreikius, tėvai atsakingai turėtų skirti visą reikalingą išlaikymą vaikui ir tokį išlaikymą tinkamai panaudoti. Tik esant tėvų ginčui dėl išlaikymo dydžio ir formos, priteistino išlaikymo tinkamą formą parenka ir jo realų vaikui reikalingą dydį apskaičiuoja teismas. LR CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams gali būti priteistas tokiomis formomis: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Išlaikymo forma turi būti parinkta tokia, kad užtikrintų vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą vaikui naudingiausiu būdu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas išlaikymą reglamentuojančias materialinės teisės normas, savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad išlaikymas turi užtikrinti būtinas sąlygas vaikui augti, vystytis, realizuoti ir tobulinti įgimtus ir įgytus gebėjimus. Išlaikymas skirtas vaiko kasdieniams poreikiams patenkinti ir reikalingas nuolat, kiekvieną dieną, o ne kada nors ateityje, kai tėvai turės galimybę ar norą patenkinti vaikų poreikius, taigi svarbus ir vaiko išlaikymo stabilumo išsaugojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-303/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad išlaikymo negavimas ar pareigos išlaikyti nevykdymas neatitinka vaiko interesų ir negali būti toleruojamas.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė I. R. kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą, prašydama iš atsakovo E. R. priteisti dukrai G. išlaikymą konkrečia pinigų suma – 51 600 Lt nuo 2010-05-14 iki dukters pilnametystės, o taip pat išlaikymo įsiskolinimą konkrečia pinigų suma – 21 600 Lt už laikotarpį nuo 2007-05-14 iki 2010-05-14 (3–5 b. l., t. 1). Ieškovė nurodė, kad nuo pat dukters G. gimimo ji viena išlaiko dukterį, atsakovas prie dukters išlaikymo neprisidėjo, nes visus pinigus investavo į verslą.

Kelmės rajono apylinkės teismas ieškovės I. R. reikalavimus tenkino iš dalies, nurodydamas, kad šalys iki šiol gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, atsakovas nors ir nepilnai, tačiau padėjo išlaikyti dukterį G. Nustačius, kad atsakovas teikdavo išlaikymą savo dukrai G, teismas ieškinį dalyje dėl įsiskolinimo priteisimo 21 600 Lt suma, atmetė. Pirmosios instancijos teismas netenkino ir kito reikalavimo – priteisti išlaikymą iki dukters pilnametystės konkrečia pinigų suma, o išlaikymą priteisė periodinėmis išmokomis po 400 Lt.

Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu, nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė konstitucinius vaiko teisių gynimo principus – saugoti ir ginti vaiko teises ir jo interesus, vaiko teisę į išlaikymą ir gyvenamąjį būstą. Teismo sprendimas, nepaisantis vaiko interesų, prieštarauja ir JTO Vaiko teisių konvencijai bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, numatančiam, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto ir minimalaus pragyvenimo šaltinio (80 b. l., t. 2).

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu.

LR CK 3.192 straipsnio 1 dalis numato, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymas apima visas lėšas, reikalingas vaikui tinkamai maitinti, aprengti, jo sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms. Su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės atsiranda pagal įstatymą. Tai yra turtinės asmeninės prievolės, todėl jų negalima perleisti kitiems asmenims ar atsisakyti jų vykdymo. LR CK 3.192 straipsnio 2 dalyje vaiko išlaikymo dydis pirmiausia siejamas su vaiko poreikiais ir tėvų turtine padėtimi. Jeigu tėvo turtinė padėtis leidžia, vaikui galima priteisti gerokai didesnį išlaikymą. Ir atvirkščiai, jei vaiko tėvo turtinė padėtis sunki, išlaikymo dydis gali būti mažinamas. Tačiau sunki vaiko tėvų turtinė padėtis nėra pagrindas juos atleisti nuo išlaikymo prievolės. Sunki tėvų turtinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne pačios išlaikymo prievolės egzistavimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atsižvelgiant į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, tai toks vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-22 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2008-12-09 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-569/2008, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.K. v. A.B., bylos Nr. 3K-3-189/2009).

Apeliantė vadovaujasi LR Konstitucijos 38 straipsniu, nurodydama, kad šis straipsnis numato imperatyvią valstybės ir teismo pareigą saugoti ir ginti vaikų teises ir interesus. Pažymėtina, kad šis LR Konstitucijos straipsnis numato ne tik valstybės pareigą saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, bet ir tėvų pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Todėl tėvai turi ne teisę, bet pareigą išlaikyti savo vaikus, o imantis verslo, elgtis rūpestingai ir apdairiai, kad sugebėtų apginti savo nepilnamečių vaikų interesus, tame tarpe ir teisę į būstą. Visą riziką, susijusią su tėvų turtinės padėties pablogėjimu, turi prisiimti patys tėvai. Pažymėtina ir tai, kad nors ši teisė ir yra konstitucinė, tačiau ji nėra absoliuti. Priteisiant nepilnamečiam vaikui išlaikymą, vadovaujantis vien tik šiuo prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, gali būti visiškai nepagrįstai pažeidžiami kitų asmenų, tame tarpe ir kreditorių, interesai bei interesų pusiausvyra.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 1 d. atsakovas E. R. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydamas jo prekybos įmonei iškelti bankroto bylą, nurodydamas, kad įmonė neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais ir atkurti mokumo (civ. byla Nr. B2-211-372/2011, 1–4 b. l.). Šiaulių apygardos teismas 2009 m. gruodžio 21 d. E. R. prekybos įmonei iškėlė bankroto bylą (84–85 b.l.). Ieškovė I. R. ir atsakovas E. R. , siekdami išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, 2009 m. kovo 13 d. savo dukrai G. R. padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (50–54 b. l., t. 1). Šiaulių apygardos teismas 2010-08-31 sprendimu šią dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia, taikė restituciją ir įpareigojo G. R. grąžinti E. R. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiame sprendime teismas konstatavo, kad I. R. ir E. R. buvo nesąžiningi tiek kreditorių, tiek savo dukters atžvilgiu. (53 b.l., t.1). Iš bankroto bylos Nr. 2-211-372/2011 matyti, kad E. R. prekybos įmonės nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai 2010 m. spalio 12 d. buvo – 813 876,69 Lt, įmonės turtas realizuotas, kito turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai, nebėra. Nagrinėjant šią išlaikymo bylą, kreditoriniai reikalavimai nėra patenkinti, šiai dienai jie gali būti netgi didesni. Ieškovė siekia, kad kreditorių reikalavimai nebūtų patenkinti, realizuojant butą (duomenys neskelbtini).

Šios bylos atveju pažymėtina, kad vaiko teisė į išlaikymą, užtikrinimą sąlygų, būtinų jo tinkamam vystymuisi, turi būti ginama ir šios teisės apsauga yra prioritetinė, tačiau atsakovui turint reikšmingų įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams, vaiko interesai negali būti tenkinami maksimaliai, visiškai nepaisant kitų kreditorių interesų. Tokia vaiko teisių gynyba neatitiktų protingumo ir sąžiningumo, o taip pat teisingumo principo, kuris reikalauja siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros (LR CK 1.5 str.) (LAT 2003 m. kovo 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-288/2003, LAT 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, civ. byloje Nr. 3K-3-588/2007).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, išlaikymas konkrečia pinigų suma ar turtu priteisiamas tuo atveju, kai tai leidžia išlaikymą privalančio mokėti vaiko tėvo turimos lėšos arba kai tėvas turi turto, kurį naudojant ar jį realizavus, būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti. Byloje pateikti duomenys liudija priešinga – atsakovas nei turto, nei santaupų neturi, jo ir E. R. prekybos įmonės įsiskolinimai kreditoriams yra labai dideli, turto šiems reikalavimams patenkinti taip pat nėra. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia sunki tėvų turtinė padėtis (LAT 2002-11-27 nutartis, civ. byla Nr. 3K-3-1434/2002). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad priteisti išlaikymą nepilnametei Gabrielei konkrečia pinigų suma ar turtu, realių galimybių nėra, konstatuoja, kad priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis po 400 Lt per mėnesį, leis kiek galima optimaliau užtikrinti vaiko interesus. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad šiuo metu dirba UAB „D.“, ir nors atlyginimas nedidelis, tačiau mano, kad ateityje jo pajamos bus didesnės (69 b. l.). Be to, atsakovas neatmeta ir galimybės iš naujo pradėti verslą, pasikeitus ekonominėms sąlygoms (57 b. l., t 1). Išdėstytų motyvų pagrindu atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas pažeidė konstitucinius vaiko teisių gynimo principus, o taip pat Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme numatytą principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be minimalių pragyvenimo lėšų, o taip pat, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra neįgyvendinamas nuo pat jo priėmimo momento.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino visapusiškai, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų ir pagrįstai priteisė išlaikymą periodinėmis išmokomis. Susidaręs išlaikymo įsiskolinimas nuo 2010-05-14, galės būti išieškomas teismo sprendimo priverstinio vykdymo tvarka, realizuojant turtą, o gautas lėšas paskirstant tarp kreditorių pagal LR CPK 754 straipsnyje numatytą eiliškumą.

LR CPK 376 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdmas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t.y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Jeigu byloje pareikštas vienas iš įstatymuose numatytų alternatyvių reikalavimų, teismas, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 str. 4 d.). Iš nurodytos teisės normos matyti, kad joje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė, bet ne pareiga tenkinti prašymą priteisti išlaikymą vaikui konkrečiu būdu, pirmiausia atsižvelgiant į teisėtus vaiko interesus. Teismas nusprendžia išlaikymą vaikams priteisti vienu iš CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatytų būdų, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Teismas nesaistomas šalių pateiktų reikalavimų dėl išlaikymo formos ir gali savo iniciatyva parinkti tokią išlaikymo formą, kuri konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. R. B. , bylos Nr. 3K-3-401/2006). Pažymėtina, kad apeliantė nors ir nurodo, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, tačiau pati pripažįsta, kad šeimos bylos patenka į nedispozityvių bylų kategoriją ir teismas, siekdamas apginti vaiko interesus, turi teisę išeiti už ieškinio ribų (81 b.l., t. 2). Jau auksčiau išdėstytuose motyvuose buvo nurodyta, kad vaiko interesai negali būti tenkinami maksimaliai, visiškai nepaisant kitų kreditorių interesų, nes tokia vaiko teisių gynyba neatitiktų teisingumo principo, kuris reikalauja siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros. Išdėstytų motyvų pagrindu trečiasis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

LR CK 3.1 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus ir reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad kitų Civilinio kodekso knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šios knygos normos. Kadangi šeimos teisės normos yra specialiosios teisės normos LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo atžvilgiu, todėl sprendžiant šeimos teisinius santykius teismas privalo vadovautis būtent LR civilinio kodekso normomis. Išdėstytų motyvų pagrindu ketvirtasis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas aplinkybes, turinčias reikšmės šiai bylai, teismo padarytos išvados atitinka byloje surinktiems įrodymams. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą, todėl jis paliktinas galioti.

Išnagrinėjus bylą, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Atmetus apeliacinį skundą, iš I. R. priteistinos 8,13 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3p.)(b. l. 88).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsniu 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės I. R. (a. k (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini) 8,13 Lt (aštuonis litus 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.