Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis M. B. teisiamojo posėdžio metu nepripažino tyčinio smurto prieš vaiką. Parodė, kad įvykio dieną pamokų neturėjo, tačiau buvo atsakingas už Valstybės šimtmečio renginį. Koridoriuje yra sėdmaišiai, televizorius. Ilgosios pertraukos metu A. ir D., nepasidalijo sėdmaišio. Tarpusavyje keikėsi ir spjaudėsi. Muštis negalėjo, nes tarp jų buvo sėdmaišis. Jis manė, kad vaikų konfliktas gali blogai baigtis, todėl kaire ranka paėmęs 40 kg sveriantį sėdmaišį, traukė prie kitos sienos. A. tuo metu pabėgo į savo klasę, o D. sukosi vietoje ir jo dešinės rankos delnas lėtai praslydo per jo pakaušį. Tai buvo kelių sekundžių veiksmas. Jis atsisuko pažiūrėti į D. reakciją, tačiau jokios reakcijos nebuvo, vaikas neverkė. Po to, D. pataisęs sėdmaišį tarp kitų sėdmaišių, atsisėdo tarp vaikų ir toliau žiūrėjo televizorių. Po pamokos D. klasės auklėtoja B. K. jo klausė dėl šio įvykio. Jis paaiškino, kad drausminant vaikus, jo dešinė ranka praslydo per D. pakaušį. Vėliau D. dalyvavo ir Valstybės šimtmečio renginyje, su visais fotografavosi. Vaikas elgėsi normaliai, žaidė, bėgiojo su kitais vaikais. Apie D. motinos parašytą skundą sužinojo pirmadienį. Apie policijai parašytą pareiškimą nežinojo. Buvo nuvykęs pas D. motiną. Galvojo, jog yra kaltinamas dėl prisilietimo prie pakaušio, tačiau paaiškėjo, o vėliau ir perskaitė viešojoje erdvėje – (duomenys neskelbtini), jog yra kaltinamas vaikui sudavimu per dešinį skruostą. Jis atsiprašė vaiko motinos. Paaiškino, kad ketina atsakyti tik už tuos veiksmus, kuriuos padarė. Telefonu skambino ir vaiko tėvui į užsienį, atsiprašė. Tėvo teigimu, motina pasikarščiavo. Nurodė, kad mokytoju dirba nuo (duomenys neskelbtini). Per savo darbo praktiką neturėjo konfliktų su vaikais. Mano, kad D. ir jo šeima tapo (duomenys neskelbtini) įrankiu rajone, jog sumenkintų jo autoritetą, kadangi jis aktyviai dalyvauja (duomenys neskelbtini). Taip pat mano, kad dėl savo (duomenys neskelbtini) tautybės yra nepageidaujamas mokykloje. Taip pat ir dėl savo didelės patirties išsakytos kritikos mokyklos vadovybei ir politikams.

Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė B. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, kad (duomenys neskelbtini) dirba (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Įvykio metu buvo namuose. Sūnus iš mokyklos grįžo po antros valandos. Iš karto ji nieko nepastebėjo. Vaikas buvo savo kambaryje. Namuose buvo ir sesuo, vaikai žaidė, po to darė pamokas. Vėliau teigė, jog vaikas buvo be nuotaikos, nelabai gerai jautėsi. Dar vėliau teigė, kad vaiko po mokyklos namuose nekalbino, o iš kur matė, jog be nuotaikos, atsakyti negali. Apie 22 val. vakare atėjęs į virtuvę D. paklausė, ar ji žino, kas įvyko mokykloje. Ji atsakė, jog nežino, prašė pasakyti. Vaikas parodė, kad M. B. jam sudavė per skruostą. Vaikas sakė, jog skaudėjo, bet nelabai. Sūnus teigė, kad jis sėdėjo ant sėdmaišio, o mokytojas priėjo ir sudavė. Mano, jog vaikas sakė tiesą. Vaikas nelinkęs meluoti, fantazuoti, savo vaiką pažįsta. O mokytojas visada šaukia ant vaikų. Tai žino iš vaikų, kaimynės. Sekančią dieną po įvykio, ji paskambino į policiją, užfiksavo įvykį ir kreipėsi į mokyklą, kadangi iš mokyklos nesulaukė skambučio. D. žinojo apie pranešimą policijai. Mano, jog vyras negalėjo teigti, jog ji pasikarščiavo kreipdamasi į policiją, kadangi jis pats ragino ją rašyti pareiškimą, jeigu nesulauks skambučio iš mokyklos. Mokytojas buvo atėjęs į namus, atsiprašė, teigė, daugiau taip nedarysiantis. Mokytojas teigė, jog vaikai vos nesusimušė, o sūnus pasakojo, kad jis sėdėjo ant sėdmaišio. Mokytojas rodė, kad vaikui sudavė per pakaušį, o sūnus teigė, jog per veidą. Mokytojas pasakojo, kad vaikai vos nesusimušė, bet vaikai nesimušė, mokytojas tyčia sūnui sudavė. Mano, kad mokytojas negalėjo pro vaikus praeiti, todėl ir sudavė. Jos vaikas negali meluoti, niekada nemeluoja. Po šio įvykio, po atostogų, D. nenorėjo eiti į mokyklą, gal bijojo. Po šio įvykio „nelabai viskas klostėsi“, tačiau kas būtent, atsakyti negalėjo. Įstatyminės atstovės teigimu, vaikui buvo pasiūlyta psichologinė pagalba. Ji visiems psichologams papasakojo apie įvykį, dėl ko kreipėsi. Pas psichologę dalyvavo kartu su vaiku, buvo išėjusi, vėliau pakviesta, vertė psichologės vaikui klausimus. Pirmą kartą psichologei nepavyko prakalbinti vaiko. Antrą kartą buvo drąsesnis, tačiau bendrauti su psichologe nenorėjo. Vaikas žinojo, kad vykstama pas psichologą. Po kurio laiko kreipėsi į poliklinikos psichologą, kadangi vaikas naktį nemiegojo, kalbėjo naktį. Jai teigė, jog negali užmigti. Buvo keturios konsultacijos, psichologė bendravo tik su vaiku. Po psichologo konsultacijų „tapo geriau“. Buvo išrašyti vaistai, kuriuos vaikas gėrė 1 mėn. Vaikas pradėjo gerai miegoti ir buvo ramesnis. Vaikas per visą laikotarpį pradėjo mažiau klausti, ar reikės kur važiuoti, ar ne. Dėl važiavimo pas psichologus vaikas nerimavo.

Ekspertė S. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ekspertizę atlieka du ekspertai, tai psichiatras ekspertas ir psichologas ekspertas. Tiriamasis atvažiuoja į ekspertinę įstaigą ir yra atliekama ekspertizė. Kiekvienas ekspertas individualiai bendrauja su tiriamuoju tiek, kiek reikia laiko atlikti įvertinimui, taip pat ekspertizės atlikimas yra ne tik individualus bendravimas su tiriamuoju, tačiau ir bylos medžiagos analizė, atlikus įvertinimą, susipažinus su bylos medžiaga yra formuluojamas aktas ir išvados. Individualus darbas atsispindi ekspertizės akto dalyse, vaikų, paauglių psichiatro eksperto, tai yra jos individuali dalis, kur aprašoma psichikos būsena, būklė, o psichologinį tyrimą atlieka psichologas ekspertas. Ekspertizės išvadas formuluoja kartu. Tyrimo dalis dažniausiai užtrunka nuo 1 h iki 1.30 h. Teikiant išvadą, remiamasi visa bylos medžiaga, liudytojų parodymais. Vaiko elgesio aprašymas, jog vaikas sėdasi į jam nurodytą vietą, aplinka nesidomi, sėdi įsitempęs, dengiasi veidą, trina delnais, akių kontakto nepalaiko, rodo įtampą ir nerimą, kurie gali būti dėl įvairių priežasčių – naujos vietos, naujos aplinkos, stresą keliančios aplinkos, naujo žmogaus, vaikui naujos patirties. D. ekspertė nepamena, tačiau iš ekspertizės akto mato, kad su D. kontaktas buvo sudėtingas, dėl jo pasyvaus, besipriešinančio, nenorinčio dalyvauti tyrime, elgesio. Vaiko pasisakymai buvo vieno, dviejų žodžių. Atsakymo į konkretesnius klausimus nebuvo. Bendravimo pradžioje buvo įtampa. Mažino nerimą, vaikas pasirinko konstravimą. Perėjus prie ekspertizės tikslo, atvykimo į ekspertizės įstaigą ir nagrinėjamų byloje įvykių, vaiko įtampa vėl pakilo. Tai rodo jautresnį reagavimą į tą situaciją, apie ką bus kalbama, ir atsakymų iš vaiko, būtent apie įvykį, nuoseklaus pasakojimo, nebuvo. Vaikas atsakė tik į kelis klausimus. Atsakymai buvo „nepamenu“, „nežinau“. Apibendrinus jo būklės tyrimą, emociniai simptomai, kurie buvo stebėti, t. y. nerimas, išreikštos vegetacinės reakcijos, pasyvumas, besipriešinantis elgesys, jie nesiekė klinikinio sutrikimo lygio, jam nebuvo konstatuotas psichikos sutrikimas, remiantis įvertinimu ekspertizės dieną. Antra užduoties dalis buvo įvertinti, ar tiriamas įvykis turėjo pasekmių tiriamo asmens psichikos sveikatai. Ši dalis buvo vertinta retrospektyviai, kadangi duomenų iš paties tiriamojo per aktualų laikotarpį nepavyko gauti, dėl savo individualių psichologinių ypatumų, kurie buvo psichologinio tyrimo metu nustatyti. Išvada buvo formuluojama remiantis medicinine dokumentacija, kuri buvo pateikta prie bylos ir liudytojų parodymais, o būtent, kad gydytojo psichiatro konsultacijos metu, buvo nustatyta diagnozė – emocijų sutrikimai vaikystėje ir reakcijos į stresą, taip pat, jog buvo rekomenduota individuali psichoterapija, kurią tiriamasis lankė 1 mėn., ir medicinos psichologės aprašytas jo emocinės būsenos kitimas konsultacijų metu. Taip pat buvo pasiremta ir mokyklos charakteristikos duomenimis, kur buvo žinia, kad įvykęs konfliktas turėjo įtakos mokinio emocinei ir psichologinei būsenai. Remiantis šiais duomenimis, buvo prieita ir konstatuota išvada. Diagnozė – reakcija į stiprų stresą (F43.8), yra nustatoma, kai simptomai yra siejami su tam tikru įvykiu; simptomai, pasireiškiantys su konkrečiu įvykiu, ir tada nustatoma ši diagnozė. Emocijų sutrikimas vaikystėje gali ir neturėti ryšio su konkrečiu įvykiu. Byloje nėra duomenų, ar emocijų sutrikimas turėjo ryšį su šiuo įvykiu. Vaikui stresą kėlė važiavimas kažkur (pas psichologus), tačiau tai nelygiavertės stresinės situacijos, eiti pas gydytoją ir patirti fizinį smurtą, ir ėjimas pas gydytoją nesukelia reakcijos į stresą simptomatikos. Šiuo atveju matėsi, kad vaikui, atvykus ekspertizės atlikimui, nerimą kėlė nauja aplinka. Vaikui nerimą po įvykio galėjo kelti ir nežinojimas vaikų, mokytojų galimų reakcijų dėl vaiko pranešimo namuose apie įvykį, motinos tolimesnių veiksmų. Visi po įvykio veiksmai, situacijos, buvo nemalonios, kėlė įtampą ir nerimą, tiek vienos pusės, tiek kitos pusės, tačiau jeigu nebūtų pirminio veiksmo, nebūtų ir tų paskesnių veiksmų. Kadangi vaikas po įvykio nebenorėjo eiti į mokyklą, reiškia, kad kažkokia situacija mokykloje buvo sudėtinga, dėl ko tas nenoras kilo. Tai būtų galima vertinti, kaip tam tikrą pasekmę. Tačiau kai kurie vaikai ir po atostogų, po savaitgalio sunkiau eina, tačiau reikėtų vertinti, ar tai yra pasikartojantis elgesys, ar po kiekvienų atostogų yra sunkiau išeiti ir yra nenoras, ar konkrečią dieną, konkrečiu laiku nesinori eiti ir tada atkreipti dėmesį, kodėl to nesinori. Ekspertizės išvada suformuluota remiantis ir pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, vaiko sveikatos istorija iš (duomenys neskelbtini) ir D. Ž. sveikatos raidos istorija.

Ekspertė A. Š. teisiamajame posėdyje parodė, jog D. Ž. atliko psichologinį tyrimą. Produktyvaus kontakto su vaiku užmegzti nepavyko. Tiek ji, tiek psichiatrė mėgino pakankamai daug laiko „pralaužti ledus“, užmegzti kontaktą. Ekspertinėje įstaigoje vaikas buvo ne mažiau 2 h. Abi ekspertės sprendė, ką toliau daryti su šia situacija. Priėjo išvados, kad itin uždaro būdo vaikui yra sudėtinga bendrauti svetimoje, naujoje aplinkoje su naujais žmonėmis, kelia stresą, užsigniaužimą, užsidarymą. Visų specialistų tiriamojo asmenybės aprašymas skurdus. Bylai surinkti medžiagą yra sudėtinga, kai žmogus yra ypatingai uždaras, mažai apie save pasakojantis. Vaiko kūno kalba rodė, jog jis nori, kad nuo jo ekspertai atstotų, jog jis nenori kalbėti, čia dalyvauti. Nebuvo gauta duomenų, kad vaikas nori apkalbėti apie mokytoją. Ekspertizės atlikimo dieną ekspertės priėjo bendro sprendimo, kad vaiko sveikatos sutrikimo nėra. Ekspertai priklausomi nuo medicininės dokumentacijos, skundo, aprašytų simptomų, skirto gydymo, kurių negali kvestionuoti. Nėra svarbu, kur vaikui buvo suduota, kadangi sudavė mokytojas, svarbus asmuo mokykloje, autoritetas. D. po sudavimo į pamoką sugrįžo sudirgęs, piktas ir į jį iš karto atkreipė dėmesį mokytoja, jog su juo kažkas atsitiko, kalbino jį; matė, kad kažkas emociniame lygmenyje atsitiko. D. pasakojo, kad skausmas ilgai netruko ir ekspertai neturi pagrindo abejoti jo žodžiais, kad buvo tam tikras sąlytis, po kurio jis patyrė skausmą. Jausmų lygmeny, buvo pakitusi vaiko emocinė būsena, jis buvo piktesnis. Vaikai neretai vengia prisiimti atsakomybę už netinkamą elgesį. Byloje duomenys nekelia abejonių, kad jis tikrai įvykio metu nesėdėjo ramiai ant sėdmaišio. Tarp berniukų vyko konfliktas. Motinos neretai tiki savo vaikais. Jos gali šiek tiek kitaip matyti situaciją. Ekspertai tai įvertina rašydami išvadas. D. motina šiuo atveju ir toliau yra įsiskaudinusi, kad niekas nepraneša iš mokyklos. Į vaiko pokyčius labiausiai reaguoja motinos, tačiau objektyviai sunku pokyčius įvertinti. Tikėtina, kad motina juos matė. Kiek motina perteiks, kaip ne medikė, čia yra kitas klausimas. Gydantis daktaras vertina ir daro išvadas. Šiuo atveju konfliktas vyko tarp nelygiaverčio statuso žmonių, o neeilinė situacija susiklostė dėl to, jog sudavė, suaugęs, autoritetingas asmuo, kuriam vaikas turi besąlygiškai paklusti, negali jam prieštarauti, apspjauti. Nieko negali daryti, nes tai yra mokytojas, tai visai kitas statusas, jam turi paklusti, todėl D. sudrausminimas pakeitė D. emocinę būseną.

Liudytoja L. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini). Dėl įvykio mokykloje buvo sudaryta darbo grupė, siekiant išsiaiškinti įvykį. Mokytojai M. B. ir B. K. parašė paaiškinimus dėl įvykio. Pati įvykio nematė. M. B. paaiškino, jog vaikai susistumdė. Jis norėjo juos išskirti ir D. pliaukštelėjo. D. Ž. mokymosi rezultatai iki įvykio ir šiuo metu vienodi. Vaiko lankomumas buvo labai geras. Neatvykdavo pranešęs, jog važiuoja pas psichologus. Apie ankstesnes M. B. nuobaudas, ar netinkamą elgesį su mokiniais, nežinoma.

Liudytoja B. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu dirbo (duomenys neskelbtini). Buvo D. klasės auklėtoja. Įvykio nematė. D. po pertraukos į pamoką grįžo piktas, tačiau tai ne pirmas kartas. Atsisėdęs į savo vietą liko piktas, todėl ji priėjusi pritūpė, klausė, kas atsitiko. D. teigė koridoriuje susimušęs su draugais, o ėjęs M. B. juos skirdamas jam sudavė. Ranka parodė per pakaušį. Ji atsistojusi apžiūrėjo pakaušį. Žymių nesimatė. Paklausus ar skauda, teigė „ne“. Vaikas norėjo bėgti namo, papasakoti apie įvykį motinai. Tačiau ji per pamoką neleido. Vaikui žadėjo per pertrauką pasikalbėti su mokytoju. Pamokos metu vaiko pykčio nebematė. M. B. per pertrauką jai aiškino, kad vaikai mušėsi, o juos skirdamas netyčia ranka kliudė D. Vėliau su D. apie tai nekalbėjo. Vaikas jautėsi normaliai, toliau dūko per pertraukas. Mokykloje buvo šventė, vaikas joje dalyvavo. Po savaitgalio, pirmadienį buvo pakviesta pasiaiškinti direktorei. D. nuo 2017 m. rugsėjo mėn. jau buvo pasikeitęs, reikalavo daugiau dėmesio. Apie tai buvo kalbėta ir su vaiko motina. D. nemėgo skaityti, užsidengdavo akis, sakydamas, jog jam skauda akis. Nuolat įsiveldavo į konfliktus, po kurių būdavo piktesnis. Po atostogų (po įvykio) nepastebėjo vaiko elgesio, mokymosi pasikeitimų. Vaikas į mokyklą ateidavo išsimiegojęs, pailsėjęs. Per pertraukas ir kūno kultūros pamokų metu, būdavo aktyvus. Nebuvo galima įtarti vaiko psichinės būklės pasikeitimo, išgyvenimo. Būdavo atvejų, kad D. po anglų, lietuvių kalbos pamokų grįždavo nepatenkintas, piktas dėl užduotų pamokų. D. turėjo nešioti akinius, tačiau gėdijosi. Dėl to vyko pokalbis su motina. Raginti atlikti užduotis reikėjo prieš įvykį ir po jo. Byloje pateikta D. charakteristikos pirma dalis atitinka jos rašytą. Vidurys ir priešpaskutinė pastraipa, koreguotos. Charakteristikoje parašyta, kad D. yra mėgstamas bendraamžių, žaidžia, greitai susitaiko, tačiau tai neatitinka tikrovės. Mokytojas M. B. dirba mokykloje daug metų ir tokių konfliktų nėra buvę.

Liudytoja O. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini). D. teikė psichologinę pagalbą. Į tarnybą kreipėsi Vaiko teisių tarnyba nurodydama, jog vaikui reikalinga skubi psichologinė pagalba, pagal Švietimo įstatymą. Pagal šį įstatymą, jeigu vaikas yra patyręs smurtą ar pats yra smurtavęs, vaikas privalo gauti psichologinę pagalbą. D. buvo atvykęs du kartus. Kontakto su vaiku užmegzti nepavyko. Pirmo susitikimo metu, D. vienas nepasiliko ir apie situaciją mokykloje nieko nekalbėjo. Antrą kartą vaikas sutiko pasilikti vienas, tačiau apie situaciją mokykloje nieko nekalbėjo ir kontaktui buvo labai sunkiai prieinamas. Motinai buvo pasakyta, kad gali kreiptis į tarnybą, ar kitur. Apie įvykį žino tik iš motinos žodžių. Antrą kartą motina į tarnybą kreipėsi dėl vaiko blogos savijautos, nurodydama, jog pasikeitusi vaiko būsena. Kadangi kontakto su vaiku nebuvo, negali, kaip specialistė vertinti, dėl ko pasikeitė vaiko būsena. Motina neminėjo aplinkybių dėl sutrikusio vaiko miego. Motina teigė, kad vaikas nenoriai eina į mokyklą, grįžta nuliūdęs. Jokio įvertinimo ji neatliko, kuris galėtų parodyti, ar buvo vaikui kažkas atsitikę. Visas darbas vyksta užmezgus kontaktą su vaiku, o šiuo atveju jo nebuvo.

Specialistė L. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini). D. Ž. konsultacijos neatsimena. Diagnozės nustatomos atlikus klinikinį psichiatrinį ištyrimą, kuris susideda iš skundų, anamnezės ir objektyvių duomenų, kuriuos surenka bendraudama su vaiku. Remiasi tuo, ką pati surašė kortelėje. Teigė, jog pavyko užmegzti kontaktą su vaiku. Vėliau teigė, kad nepavyko. Iš medicininių dokumentų gali pasakyti, kad vaikas buvo šiek tiek nerimastingas. Tai galėjo būti susiję su mokykloje įvykusiu incidentu su mokytoju. Nerimas galėjo būti ir dėl kitų dalykų. Skundus pasakė vaiko motina. Tai yra normalu, atsižvelgiant į vaiko amžių. Motina skundėsi vaiko galvos skausmais, liūdesiu, nervingumu, atsiradusiu po įvykio mokykloje, po konfliktinės situacijos, patirto smurtinio veiksmo. Vaikas pats minčių nedėstė. Iš medicininėje kortelėje esančio piešinio matyti nerimas. Negali atsakyti, ar jis susijęs su įvykiu mokykloje. Vaikas apie įvykį nekalbėjo, sėdėjo kabinete, kai motina išsakė skundus.

Liudytoja D. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini). D. teikė psichologinę pagalbą, jis buvo nukreiptas psichiatrės. Vaikas buvo atvykęs keturis, penkis kartus. Vaikas siųstas pas psichologą emociniam palaikymui po įvykio mokykloje. Apie įvykį mokykloje žinojo tiek, kiek psichiatrė kortelėje aprašė apie įvykį, o ji neturėjo tikslo specialiai apie tai klausti. Vaikas apie tai nekalbėjo. Negali įvertinti, ar vaikui reikėjo psichologinės pagalbos. Su vaiku kalbėjosi apie jo pomėgius, žaidimus, aptarinėjo jo savijautą, kaip jis jaučiasi, jo nuotaiką, per piešimą siekė atskleisti. Apie savo savijautą, nuotaiką D. mažai galėjo papasakoti, bet iš piešinių, naudojantis projekcinėmis metodikomis, galėjo stebėti, kad jis nesaugus, nedrąsus kontakte, drovus, labai atsargus santykyje. Apie įvykį žinojo iš motinos ir psichiatrės žodžių. Apie vaiko miego problemas, lyg ir buvo pasakyta, kad jo nuotaika blogesnė, kad jis baimingai miega, prabunda naktį. Apie vaiko savijautą negali tvirtai pasakyti, nes vaiko nepažinojo, o pokalbis buvo bendro pobūdžio, apie tai, kaip jis tuo metu jautėsi. Apie įvykį D. nepasakojo. Kalbėjo apie mokyklą, kad vieni dalykai patikdavo, kiti ne.

Liudytoja R. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu dirbo (duomenys neskelbtini). Šiuo metu mokykloje nedirba. Įvykio nematė. Apie įvykį sužinojo pirmą atostogų dieną mokykloje. Mokytojai aptarinėjo, vieni sakė taip, kiti kitaip. D. yra lėto temperamento vaikas, tai dažniausiai pasireiškia per pamokas. Per pertraukas būdavo aktyvus visą laiką. Labai didelio noro mokytis nerodė. Atėjęs į pamokas, padėdavo rankas ant suolo, galvą ant rankų ir sakydavo, kad šiandien nieko nedarys. Pasiožiavęs, vėliau įsitraukdavo į pamokos darbą. Vaiko elgesio pasikeitimų, po įvykio nepastebėjo. Vaikas po įvykio iš pradžių atrodė atsargus, lyg laukė kažko. Kadangi visi niekaip nereagavo, tai jis greitai grįžo į „vėžes“. Susipažinusi su byloje pateikta D. charakteristika teigė, kad tai ne ta pati, kurią rašė su D. auklėtoja B. Charakteristikoje nebuvo paminėta lietuvių kalba, nes ji, kaip (duomenys neskelbtini), savo nuomonės nereiškė. Vaikas ne visai atitinka charakteristiką. Sudėtingesnių užduočių jis noriai neatliko. Turėjo savybę supykdyti draugus, sumenkinti kitų pasiekimus. Mėgo vadovauti, buvo organizatorius. Klasėje buvo du organizatoriai, dėl to ir kildavo nesutarimų. Tokios D. savybės pasireiškė ir prieš įvykį ir po įvykio. Vaikas nesiskundė, kad neišsimiegojęs. Tačiau skundėsi įvairiais skausmais – kojų, rankų pirštų, galvos skausmais. Skundai buvo ir prieš įvykį ir po įvykio. Pasiskųsti buvo mėgėjas. Vaikas mokėsi patenkinamai ir prieš įvykį ir po įvykio. (duomenys neskelbtini) D. turėjo penkias lietuvių kalbos pamokos per savaitę. Klasė buvo jungtinė, kurioje mokėsi šeši vaikai iš dviejų klasių. D. nepagarbiai atsiliepdavo apie anglų kalbos mokytoją ir apie savo auklėtoją. Kadangi klasėje buvo nedaug vaikų, su visais būdavo laiko pabendrauti. Su mokytoju M. B. dirbo nuo (duomenys neskelbtini) mokykloje. N. B. apibūdino teigiamai. Skundų dėl mokytojo negirdėjo. Jis mokė ir jos vaikus. Mokytojas nėra impulsyvus.

Liudytoja V. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė dirbanti (duomenys neskelbtini). Įvykio nematė. Dėsto D. Ž. (duomenys neskelbtini). D. guvus, žingeidus, išdykęs, su pakankama motyvacija, vaikas. Vaiko elgesys prieš įvykį ir po įvykio nebuvo pasikeitęs. Rašė komisijos posėdyje protokolą, kuriame buvo aptarinėjamas įvykis. Mokytojas M. B. nurodė, kad vaikai mušėsi, o jis juos skyrė. Ranka parodė, kad sudavė D. per pakaušį, ties dešine ausimi. Po įvykio, dėl skausmo vaikas nesiskundė. Mokytoją M. B. charakterizuoja teigiamai. Impulsyvumo nepastebėjo.

Liudytoja R. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė dirbanti (duomenys neskelbtini). 2018 m. vasario 19 d. mokykloje buvo informuoti apie 2018 m. vasario 15 d. įvykį mokykloje, tarp mokytojo M. B. ir (duomenys neskelbtini) mokinio D. Ž.. Pagal veiksmų planą turėjo surinkti Vaiko gerovės komisijos darbo grupę. Rajone taip pat buvo sudaryta darbo grupė, kuriai vadovavo administracijos direktorė V., kuri buvo atvykusi į mokyklą. Buvo pasiūlyta vaikams suteikti psichologinę pagalbą. Buvo kalbama dar apie tris vaikus, mačiusius įvykį. Buvo gauti tėvų raštiški prašymai. R. M. tėvai atsisakė psichologo konsultacijos. Kitiems – D. Ž., A. P. ir A. J., buvo suteikta psichologo pagalba. Vėliau D. motina dar kartą kreipėsi pagalbos dėl neramaus vaiko elgesio, todėl dar kartą pasiūlė vaikui psichologo konsultaciją. Vaikas vyko konsultuotis į (duomenys neskelbtini). Vaikas po atostogų nenorėjo kalbėtis dėl įvykio. Vaikas per pertraukas žaidžia su kitais vaikais. Po įvykio teko bendrauti su kitais vaikais. Vaikų teigimu, mokytojas M. B. D. sudavė „pliūcha“. D. teigė, kad nuo mokytojo gavo „pliūchą“. „Pliūcha“ lietuviškai antausis. Mokytojo teigimu, jis sudavė per galvą. Po įvykio vaikas dalyvavo mokyklos šventėje. Vaikas po įvykio bėgo namo, tačiau motinos namuose nerado. Šitą aplinkybę žino iš mokytojos, pati nematė. Kai D. grįžo į klasę, klasėje vaikai pasakė, kas atsitiko D. Apibūdindama mokytoją teigė, pati vieną kartą yra gavusi pylos nuo mokytojo dėl vieno rašto. Po įvykio pasirodžius straipsniui viešoje erdvėje, mokykloje vaikus teko raminti, kadangi prasidėjo intrigos, kas kokį komentarą parašė, kas ką pasakė. Teko kalbėtis su auklėtiniais, kad jie nekomentuotų įvykio ir apie D., kad neprasidėtų jo atžvilgiu patyčios, ar užgauliojimai, jog jis skundikas.

Kaltinamasis M. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies. Parodė, kad 2018 m. vasario 15 d. (duomenys neskelbtini) pirmojo aukšto koridoriuje, per didžiąją pertrauką, jis, būdamas šios mokyklos mokytoju, eidamas koridoriumi pamatė, kad mokiniai D. Ž. ir A. J. nepasidalina sėdmaišio. Abu sėdmaišį tampo į skirtingas puses, spjaudosi, keikiasi, vienas kitą įžeidinėja. Matė, kad jie yra supykę ir trūksta akimirkos iki muštynių. D. Ž. stovėjo sėdmaišio kairėje pusėje, o A. J. – dešinėje. Jų paklausė: „kas čia vyksta, baikit muštis“. Nelaukdamas, kol jie susimuš, priėjo prie jų, kairiąja ranka paėmė už sėdmaišio ir jį traukė į kairę pusę, norėdamas pastatyti jį prie sienos. Sėdmaišis sveria apie 40 kg, ir yra apie 1,5 m aukščio. Iš visų jėgų kairiąja ranka suėmęs už sėdmaišio viršaus jį traukė. Tuo momentu A. J. apsisukęs nubėgo, o D. Ž., sukosi. Pats (M. B.), traukdamas sėdmaišį, taip pat sukosi ir dešiniąja ranka „praslydo“ delnu D. Ž. per pakaušį. Tai nebuvo tyčinis veiksmas, smūgis. M. B. tik ranka pajuto, kad jį palietė. Kontakto metu D. Ž. nieko nepasakė. M. B.tai padarė netyčia ir visai nestipriai. Mano, kad jam fizinio skausmo nesukėlė. Tuo metu, D. Ž. pats sėdmaišį įstūmė tarp kitų sėdmaišių ir ant jo atsisėdo. Jis pasižiūrėjo, ar D. nepradėjo verkti. Pagalvojo, kad po jų kontakto jis galėjo pravirkti, gal išsigando tos situacijos. Pripažįsta, kad ranka praslystančiai lietė D. pakaušį. Nesutinka, kad dėl jo veiksmų D. Ž. buvo sukeltas psichikos sutrikimas ir dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (2 t., b. l. 89-90).

Nukentėjusysis D. Ž., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nurodė, kad mokykloje tą dieną žaidė su R. Per pertrauką sėdėjo ant sėdmaišių ir žiūrėjo televizorių. Jis sėdėjo gražiai, mokytojas M. B. atėjo, trenkė ir išėjo. Trenkė delnu per dešinį žandą. Prieš trenkdamas nieko nesakė. Jis tuo metu sėdėjo ant sėdmaišio ir mokytojas jam pliaukštelėjo nieko nesakęs. Nelabai skaudėjo. Žandas neparaudo. D. Ž. pasakė motinai ir mokytojai B. Mokytojai papasakojo po skambučio, o motinai – grįžęs namo. Nepamena, ką pasakojo auklėtojai. Motinai pasakė, kad jam sudavė. Paskui jis su mokytoju kalbėjo, mokytojas nieko nesakė, jo neatsiprašė. Nežino, kodėl taip įvyko. Jis mokytojo neerzino. Skaudėjo nestipriai. A. ir A. buvo šalia. Visi sėdėjo. Nežino, ką jie tuo metu darė. Jis sėdėjo per vidurį. Nesikeikė, nesimušė, gražiai sėdėjo, mokytojas priėjo ir pliaukštelėjo. Tai buvo po trečios pamokos, per pertrauką (1 t., b. l. 134).

Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė B. Ž. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jos sūnus D. Ž. mokosi (duomenys neskelbtini). Klasės mokytoja – B. K.. 2018 m. vasario 15 d., apie 14 val., D. Ž. grįžo iš mokyklos į namus. Jis yra ramaus būdo, nekalbus, neišsipasakojantis, nekonfliktiškas. Vakare apie 22 val. vaikas jos paklausė, ar ji žino, kas įvyko mokykloje. Sūnus nurodė, kad jam mokytojas M. B. delnu sudavė per dešinį skruostą, nors jis nieko blogo nepadarė. Pati nenorėjo daugiau vaiko traumuoti ir jo tardyti, tik jį apžiūrėjo. Suprato, kad sūnui tai sunki situacija, nes jis tik vakare išdrįso apie tai pasakyti. Atidžiau apžiūrėjo sūnaus veidą, sužalojimų nematė. Sūnaus teigimu, smūgio sudavimo metu, jam skaudėjo, o dabar jau neskauda. Kadangi buvo vėlus metas, nutarė į policiją kreiptis sekančią dieną. Sekančią dieną policijoje parašius pareiškimą, policijos pareigūnai pasiūlė kreiptis į medikus. Tą pačią dieną ji su sūnumi nuvyko į (duomenys neskelbtini) priėmimo skyrių. Gydytojas apžiūrėjęs sūnų, sveikatos sutrikdymų ir kūno sužalojimų nenustatė. 2018 m. vasario 19 d. ji buvo nuvykusi į (duomenys neskelbtini), kur parašė pareiškimą, prašydama įvertinti mokytojų M. B. ir B. K. elgesį. Iš sūnaus mokyklos į ją niekas nesikreipė. Mokytojai M. B. ir B. K. jos apie įvykį neinformavo. 2018 m. vasario 19 d. į jos namus atvyko mokytojas M. B., jis atsiprašė, teigė pasikarščiavęs, nesusivaldęs ir sūnui vieną kartą delnu sudavęs nestipriai per veidą. Jo teigimu, sūnus su kitu vaiku mokyklos koridoriuje nepasidalijo sėdmaišiu. Mokytojas norėdamas juos išskirti, sūnui delnu sudavė per veidą.

Papildomos liudytojo apklausos metu, B. Ž. nurodė, kad 2018 m. vasario 15 d., sūnus D. Ž. po pamokų grįžęs namo, žaidė, elgėsi įprastai. Vakare jis paklausė, ar ji žino, kas įvyko mokykloje. Suprato, kad jam tai kėlė nerimą ir jis visą vakarą bijojo apie tai kalbėti. Po šio įvykio (dėl smurto mokykloje) sūnus labai pasikeitė. Jis tapo jautrus, nervingas, dažnai negalėjo užmigti, o užmigęs verkdavo per miegus, tapo uždaresnis, dažnai skundėsi galvos skausmais, dažnai būdavo blogos nuotaikos. Sūnus nenorėjo eiti į mokyklą, nenorėjo bendrauti su kitais mokiniais, atsirado nenoras mokytis, suprastėjo mokymosi rezultatai; gydytojų paskyrimu, gėrė raminamąsias tinktūras. Temos apie mokytojo smurtą jis vengė, be to ir psichologai patarė šia tema su juo nekalbėti, nepriminti. Dėl vaiko pasikeitusio elgesio, 2018 m. kovo 28 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini), su prašymu suteikti sūnui D. Ž. psichologinę pagalbą. Mokyklos Vaiko gerovės komisija kreipėsi į (duomenys neskelbtini) dėl konsultacijų. Į minėtą tarnybą kartu su sūnumi ji vyko du kartus. Susitikimų metu buvo kalbama apie sūnaus savijautą po įvykio, apie jo saugumo jausmą mokykloje, santykius su mokytojais ir kitais mokiniais. Su sūnumi ji kreipėsi ir į poliklinikos vaikų psichiatrą. Mano, kad vizitai pas psichiatrą ir vasaros atostogos vaikui padarė teigiamą įtaką. Jis šiek tiek užmiršo šiuos įvykius. Taip pat kreipėsi į mokyklos direktorę, kad D. Ž. pervestų į kitą klasę. Anksčiau jis mokėsi (duomenys neskelbtini), o dabar – (duomenys neskelbtini). Sūnus po vasaros atostogų į mokyklą nuėjo linksmesnis. Šiuo metu į mokyklą eina ir mokosi noriai, bendrauja su vaikais, mokymosi rezultatai pagerėjo. Mokytojas M. B. į ją kreipėsi vieną kartą, po įvykio. Jis tuomet prisipažino, kad sūnui sudavė nedidelę „pliaušką“ per galvą. Mokytojas teigė, jog gailisi, kad nesusivaldė, pasikarščiavo. Nuo to karto daugiau šis mokytojas nesidomėjo vaiko sveikata (1 t., b. 1. 89-90, 93-94, 97-98).

Liudytojas A. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam priėjus, D. Ž. sėdėjo ant sėdmaišio ir jam neleido atsisėsti. Jie susiginčijo. D. Ž. atsistojo ir spyrė jam į koją, nesikeikė, nesispjaudė. D. Ž. traukė sėdmaišį ir jam spyrė. Tuo metu, priėjo mokytojas M. B.. A. J. paleido sėdmaišį, o D. Ž. nepaleido. Tada mokytojas paėmė sėdmaišį ir padėjo kitur. D. Ž. mokytojas M. B. kažkur trenkė. Mokytojas norėjo nuvesti jį pas direktorę. A. J. nematė, kaip mokytojas D. Ž. trenkė. D. Ž. neverkė. Mokytojas mėgino juos išskirti ir, išskyrė, paėmė sėdmaišį ir padėjo į jį šalį. A. J. nuėjo į šalį, o D. Ž. nuėjo į klasę (1 t., b. l. 136).

Liudytoja L. J. apklausos metu parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini). Mokykloje pirmajame aukšte ant grindų prie televizoriaus yra sudėti sėdmaišiai. Pertraukų metu mokiniai ant jų sėdėdami žiūri televizorių. Pertraukų metu pati dažniausiai būna kabinete, atidariusi kabineto duris, kad girdėtų, kas vyksta koridoriuje tarp vaikų. Pertraukų metu koridoriuose budi mokytojai. 2018 m. vasario 15 d. mokykloje buvo organizuojamas renginys, skirtas paminėti Lietuvos 100-mečiui. (duomenys neskelbtini) M. B. tą dieną pamokų neturėjo, tačiau jis buvo vienas iš renginio organizatorių. Minėtą dieną, ji, kaip įprastai, buvo kelis kartus išėjusi į koridorių, tačiau jokio incidento nepastebėjo ir nepamena, kad tą dieną ten būtų mačiusi mokytoją M. B.. 2018 m. vasario 19 d. mokykloje buvo gautas D. Ž. motinos pranešimas, kad 2018 m. vasario 15 d. per pertrauką mokytojas M. B. jos sūnui sudavė ranka per veidą. L. J. nei mokytojas M. B., nei tą dieną budėjusi mokytoja J. A., nei D. Ž. klasės auklėtoja B. K., apie tai neinformavo. Tačiau iki 2018 m. vasario 19 d. apie minėtą įvykį ją informavo iš vaiko teisių apsaugos tarnybos. Po to, kai buvo gautas motinos prašymas išsiaiškinti situaciją, ji įsakymu sudarė darbo grupę šio įvykio ištyrimui, iš mokytojų buvo paimti paaiškinimai. Pagal mokyklos Patyčių prevencijos ir intervencijos vykdymo tvarkos aprašą, mokytojas M. B. privalėjo apie šį įvykį informuoti klasės vadovę, budinčią mokytoją arba mokyklos direktorių. Klasės vadovė, gavusi tokią informaciją, taip pat turėjo informuoti direktorę, privalėjo stebėti vaiką, situaciją ir informuoti tėvus. Tačiau visi šie veiksmai nebuvo atlikti. Po įvykio, vaiko motinos prašymu, mokyklos Vaiko gerovės komisija kreipėsi į (duomenys neskelbtini) dėl konsultacijų. Vaiko motinos prašyme buvo nurodyta, kad vaikas po įvykio tapo neramus, verkia per miegus, greitai susinervina, tapo uždaresnis, dažnai sako, kad blogai jaučiasi, skauda galvą, nėra nuotaikos. Taip pat motina pateikė prašymą, pervesti sūnų į kitą klasę. Vaiko gerovės komisijos posėdyje, D. Ž. buvo klausiama, kaip jis jaučiasi. Vaikas nurodė, kad jis jaučiasi blogai, jam negera. Po įvykio atkreipė dėmesį į tai, kad vaikas yra uždaresnis, galbūt vengiantis kontaktų. Matėsi, kad jam ši situacija yra nemaloni. Psichologė mokytojams patarė, kuo mažiau su D. Ž. bendrauti ta tema, todėl stengiasi jo ta tema nekalbinti, nepriminti (2 t., b. l. 4-5, 8-9).

Liudytoja B. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini). Jos klasė yra pirmajame aukšte. D. Ž. yra (duomenys neskelbtini). Jis mokosi pakankamai gerai, yra gabus vaikas. 2017/2018 mokslo metais jis labai pasikeitė, pradėjo reikalauti daugiau dėmesio, pasidarė konfliktiškesnis. Apie tai ji informavo ir jo motiną. 2018 m. vasario 15 d. D. Ž. buvo pamokose. Tą dieną (duomenys neskelbtini) buvo 6 pamokos ir po pamokų mokykloje vyko renginys, skirtas Lietuvos 100-mečiui. Po trijų pamokų buvo didžioji, 20 minučių pertrauka. Pirmo aukšto koridoriuje yra keli sėdmaišiai, netoli jos klasės. Per šią pertrauką ji buvo klasėje. Kaip įprasta, per pertrauką koridoriuje būna šurmulys, ji buvo uždariusi klasės duris ir negirdėjo, kas vyksta koridoriuje. Po skambučio vaikai grįžo į klasę. Atkreipė dėmesį, kad D. Ž. grįžo piktesnis. Jis įėjo į klasę ir atsisėdo į savo suolą. Prie jo priėjo, pritūpė priešais ir jo paklausė, kas atsitiko. D. Ž. nurodė, kad koridoriuje žaisdamas su vaikais, mušėsi, ir mokytojas M. B., juos išskirdamas, jam ranka sudavė per viršugalvį. Iš D. Ž. kalbos suprato, kad jis mušėsi su A. J.. Jo dar kartą paklausė, kaip sudavė ir paprašė parodyti. D. Ž. parodė: jis ranka sau per viršugalvį ištiestu delnu, praslysdamas nuo nugaros pusės į priekį palietė galvą. Jo paklausė, ar jam skauda ir paprašė parodyti galvą. D. Ž. palenkė galvą, B. K. apžiūrėjo jo viršugalvį. Jo plaukai yra trumpi ir nesimatė jokio sužalojimo, jokio odos paraudimo. Taip pat ir ant veido jokio sužalojimo, odos paraudimo nebuvo. D. Ž. apie veidą nieko nesakė. Vaikas nurodė, kad jam neskauda. Matėsi, kad medikų pagalba jam nereikalinga. D. Ž. nurodė, kad per pertrauką ji nueis pakalbėti su mokytoju, viską išsiaiškins. Po pamokos nuėjo pasikalbėti su mokytoju M. B.. Jis paaiškino, kad koridoriumi eidamas matė, kad A. J. ir D. Ž. mušėsi, todėl juos atskyrė. Ji mokytojui nurodė, kad D. Ž. skundėsi, jog mokytojas jam ranka sudavė per galvą. Mokytojo teigimu, jis D. Ž. nemušė ir tyčia jam nesudavė, tik nurodė, kad galbūt jį kliudė netyčia atskirdamas vaikus. Ji šio įvykio nesureikšmino, kadangi vaikas elgėsi įprastai, medikų pagalbos jam nereikėjo. Įvertino, kaip paprastą konfliktą. Suprato, kad D. Ž. buvo piktas ne dėl to, kad mokytojas skirdamas juos besimušančius, jam taip sudavė, o dėl to, kad ant jų barėsi. Todėl nei mokyklos vadovės, nei D. Ž. motinos apie tai neinformavo (2 t., b. l. 21-23).

2018 m. vasario 19 d. M. B. paaiškinime mokyklos vadovui rašoma, kad 2018 m. vasario 15 d., po trijų pamokų, per pertrauką D. Ž. ir A. J. susimušė dėl sėdmaišio. Tai matė ir kiti koridoriuje buvę mokiniai. Turėjo D. Ž. ir A. J. išstumti, nes pasekmės būtų skaudžios. Jis D. Ž. lengvai sudavė per pakaušį, o A. J. nubėgo į antrą aukštą (1 t., b. l. 71).

2018 m. vasario 19 d. B. K. paaiškinime mokyklos vadovui rašoma, kad 2018 m. vasario 15 d. po trečios pamokos, pertraukos metu vaikai koridoriuje garsiai žaidė. Suskambėjus skambučiui, auklėtinis D. Ž. jai pranešė, kad pertraukos metu mokytojas M. B. sudavė jam per galvą. Kitą pertrauką B. K. kalbėjosi su mokytoju M. B., kuris paaiškino, kad nieko nebuvo, tik ramindamas vaikus, sudavė per galvą D. Ž. (1 t., b. l. 72).

2018 m. vasario 20 d. (duomenys neskelbtini) apsilankymo šeimoje (D. Ž.) akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog D. Ž. iš pradžių bijojo pasakoti apie 2018 m. vasario 15 d. įvykį. Jis nurodė, kad su draugu R. M. pertraukos metu sėdėjo ant sėdmaišio, o mokytojas M. B. priėjo ir trenkė jam per veidą. Paklaustas, kodėl mokytojas jam trenkė, D. Ž. atsakė nežinantis. Paklausus D. Ž., ar jam skaudėjo, vaikas linktelėjęs galvą atsakė – taip. D. Ž. pasakojo, kad įvykį pasakė klasės mokytojai B. K., kuriai taip pat nurodė, kad apie tai, jog mokytojas jam trenkė per veidą, pasakys motinai. Pasak D. Ž., klasės mokytoja B. K.liepė jam nesakyti motinai, sakydama, kad ji pati viską išsiaiškins, nes nieko baisaus nenutiko. Pasak D. Ž., 2018 m. vasario 15 d. vakare, nesulaukęs, kad motina jo paklaustų, nuėjo į virtuvę ir paklausė jos, ar ji žino, kas įvyko mokykloje. Jai atsakius neigiamai, jis papasakojo, kad mokytojas M. B. jam trenkė per veidą (1 t., b. l. 85).