- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-382-576/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07996-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nida Vigelienė, Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė
- Nukentėjusysis
- D. Ž.
- Advokatai
- Gitana Gudaitė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Nijolės Žimkienės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus prokuroro Dainiaus Dambrausko ir nukentėjusiojo D. Ž. atstovės pagal įstatymą B. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2019 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. B. buvo kaltinamas tuo, kad nesunkiai, kai dėl to nukentėjęs asmuo ilgai sirgo, susargdino mažametį, bejėgiškos būklės žmogų, t. y. 2018 m. vasario 15 d., būdamas (duomenys neskelbtini) mokytojas, norėdamas sudrausminti mokinius, tyčia vieną kartą sudavė ranka į galvos sritį D. Ž. ((duomenys neskelbtini)), t. y. M. B., suprasdamas, kad D. Ž. yra mažametis ir bejėgiškos būklės, nes dėl subordinacijos santykio su mokytoju negali tų veiksmų numatyti bei jiems aktyviau priešintis, suduodamas smūgį D. Ž. sukėlė fizinį skausmą ir praeinantį psichikos sutrikimą – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), dėl ko nukentėjusiojo D. Ž. sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta. Tokiais veiksmais buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus prokuroras Dainius Dambrauskas prašė Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2019 m. kovo 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: M. B. pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus bei skirti laisvės atėmimą 1 metams, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymą atidėti 1 metams, skiriant įpareigojimus: atsiprašyti nukentėjusiojo asmens ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
2.1. Apelianto vertinimu, teismo išvados, kad M. B. veiksmuose nebuvo tyčios nesunkiai sutrikdyti D. Ž. sveikatą ir nebuvo priežastinio ryšio tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokuroras nurodė, kad M. B. pripažino netyčia nukentėjusiajam sudavęs ranka per plaukuotą galvos dalį ir teismas, nevertindamas kitų bylos duomenų, sutiko su šia gynybos versija. Tačiau, nustatant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas baudžiamosios atsakomybės grėsmę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Apelianto vertinimu, tai, kad M. B. tyčia sudavė nukentėjusiajam parodo byloje esantys duomenys: 1) D. Ž. 2018 m. vasario 27 d. apklaustas teisme teigė, jog M. B. priėjo ir trenkė delnu per dešinį žandą, nelabai skaudėjo (t. 1, b. 1. 134), 2) B. Ž. 2018 m. vasario 16 d. pareiškime, 2018 m. vasario 16 d., 2018 m. vasario 19 d. vykusių apklausų metu parodė, kad sūnus D. sakė, jog mokytojas sudavė delnu per dešinį žandą, jautė skausmą, kad 2018 m. vasario 19 d. pas ją į namus atėjo M. B. ir sakė, kad nesusivaldė ir D. Ž. vieną kartą delnu sudavė nestipriai per veidą (t. 1, b. l. 1, 89-90, 93-94), 3) 2018 m. vasario 19 d. pareiškimu B. Ž. kreipėsi į mokyklos direktorę, prašydama išsiaiškinti, ar turėjo teisę M. B. pavartoti smurtą prieš jos sūnų, 4) 2018 m. lapkričio 12 d. B. Ž. parodė, kad M. B. sakė, jog nesusivaldė, pasikarščiavo ir sudavė nedidelę „pliaušką“ per galvą (t. 1, b. l. 97-98); 5) liudytojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b. 1. 136), 6) liudytojos L. J. parodymai teisme, kad darbo grupėje M. B. prisipažino ir paaiškino, jog norėjo išskirti susistumdžiusius vaikus ir D. Ž. pliaukštelėjo per veidą, 7) liudytojos V. K. parodymai, kad Vaiko gerovės komisijos posėdyje M. B. pasakė, jog vaikai mušėsi ir jis juos skyrė ir parodė ranka mostą į pakaušį ties dešine ausim, 8) liudytoja R. V. parodė, kad vaikai sakė, jog tai buvo „pliūcha“, D. Ž. sakė, kad gavo „pliūchą“ (antausį). Parodė, kad mokytojas M. B. sakė, kad sudavė per galvą, 9) (duomenys neskelbtini) apsilankymo šeimoje (D. Ž.) akte Nr. ŠM-10 nurodyta, jog D. Ž. papasakojo, kad su draugu R. M. pertraukos metu sėdėjo ant sėdmaišio, mokytojas M. B. priėjo ir trenkė jam per veidą. Paklausus D. Ž. ar jam skaudėjo, vaikas, linktelėjęs galvą, atsakė teigiamai (t. 1, b. 1. 85), 10) Apsilankymo šeimoje (R. M.) akte Nr. ŠM-11 nurodyta, kad R. M. teigimu, jis su D. Ž. sėdėjo ant sėdmaišio, prie jų priėjo A. ir pradėjo spardyti sėdmaišį, D. Ž. jį įspėjo, kad praneš direktorei, tačiau A. nesiliovė, tada priėjo mokytojas M. B. ir D. Ž. trenkė per galvą (davė „pliūcha”). Jie apie įvykį pasakė mokytojai B., o ji liepė nieko nesakyti mamai (t. 1., b. 1. 86), 11) B. K. 2018 m. vasario 19 d. paaiškinime mokyklos vadovui rašoma, kad 2018 m. vasario 15 d. auklėtinis D. Ž. jai pranešė, jog pertraukos metu mokytojas M. B. sudavė jam per galvą. Kitą pertrauką mokytojas M. B. paaiškino, kad ramindamas vaikus sudavė per galvą D. Ž. (t. 1, b. 1. 72), 12) liudytoja B. K. teisme parodė, kad D. Ž. po pertraukos į pamoką grįžo piktas. Jai paklausus, kas atsitiko. D. Ž. teigė koridoriuje susimušęs su draugais, o ėjęs M. B. juos skirdamas jam sudavęs, 13) M. B. 2018 m. vasario 19 d. paaiškinime mokyklos vadovui rašoma, kad jis D. Ž. lengvai sudavė per pakaušį (t. 1, b. 1. 71), 14) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme M. B. pradėjo teigti, kad sudavė netyčia. Tą patį ėmė pasakoti ir liudytoja B. K., kuri apie smūgio sudavimo aplinkybes sužinojo iš M. B. pasakojimo.
2.2. Apelianto teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamasis nesuprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, nenumatė, kad gali D. Ž. nesunkiai sutrikdyti sveikatą, nenorėjo jos sutrikdyti, kadangi bet koks smurtinis fizinis poveikis į kito asmens kūną yra kėsinimasis į kito asmens sveikatą ir sukelia nukentėjusiajam neigiamas pasekmes – skausmą, fizinės ir psichinės sveikatos pablogėjimą. Prokuroras nurodė, kad M. B., būdamas mokytoju, turėdamas pedagoginio darbo patirties ir išsilavinimą, negalėjo nesuprasti, kad suduodamas mažamečiui vaikui jis sukels nukentėjusiajam neigiamas pasekmes, turėjo numanyti, kad tokiais savo veiksmais gali padaryti jam žalą, tačiau to nepaisė. Nors M. B. tokių konkrečių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Motyvai, dėl kurių M. B. sudavė, veikos kvalifikacijai neturi reikšmės, nes nebuvo būtinybės panaudoti fizinį smurtą prieš 10 metų amžiaus vaiką.
2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje esantys duomenys įrodo, jog būtent po mokytojo M. B. panaudoto fizinio smurto pasikeitė D. Ž. elgesys: 1) B. Ž. parodė, kad po šio įvykio sūnus tapo jautrus, nervingas, dažnai negalėjo užmigti, užmigęs verkdavo per miegus, skundėsi galvos skausmais, būdavo blogos nuotaikos, tapo uždaresnis, nenorėjo eiti į mokyklą, bendrauti su kitais mokiniais, atsirado nenoras mokytis, suprastėjo mokymosi rezultatai, gydytojų paskyrimu gėrė raminamąsias tinktūras. Dėl pasikeitusio vaiko elgesio kreipėsi į pedagoginę-psichologinę tarnybą dėl konsultacijų. Su sūnumi ji kreipėsi ir į poliklinikos vaikų psichiatrą, kreipėsi, kad D. Ž. pervestų iš lenkų klasės į lietuvių klasę (t. 1, b.1. 89-90, 93-94, 97-98), 2) B. Ž. parodė, kad įvykio dieną buvo išvažiavusi, o vaikas sakė, kad buvo parbėgęs namo po konflikto, 3) liudytoja B. K. atkreipė dėmesį, kad po pertraukos D. Ž. grįžo piktesnis, todėl jo paklausė, kas atsitiko. Ji parodė, kad vaikas norėjo bėgti pas mamą, bet ji pasakė, kad palauktų, kad viską išsiaiškins, 4) liudytoja R. V. parodė, kad vaikas po įvykio bėgo namo, tačiau motinos namuose nerado, 5) L. J. 2018 m. lapkričio 12 d. apklausta teigė, kad Vaiko gerovės komisijos posėdyje D. Ž. nurodė, kad jis jaučiasi blogai, jam negera. Po įvykio ji atkreipė dėmesį, kad vaikas yra uždaresnis, galbūt vengiantis kontaktų, matėsi, kad jam ši situacija yra nemaloni (t. 2, b. 1. 4-5, 8-9). Ji teismo posėdyje parodė, kad po įvykio vaikas pasidarė liūdnesnis, atsargesnis, 6) liudytoja R. V. teismo posėdyje parodė, kad D. Ž., A. P. ir A. J., buvo suteikta psichologo pagalba, D. Ž. vyko konsultuotis į (duomenys neskelbtini) psichologinę tarnybą, 7) liudytoja R. P. parodė, kad vaikas po įvykio iš pradžių atrodė atsargus, kadangi visi niekaip nereagavo, greitai grįžo į „vėžes“, 8) mokykla pateikė D. Ž. charakteristiką, kurioje nurodyta, kad konfliktas su mokytoju turėjo įtakos emocinei – psichologinei būsenai, 9) D. Ž. 2 kartus buvo konsultuotas psichologės O. G., 10) D. Ž. lankėsi pas poliklinikos psichiatrę L. Č., prie nusiskundimų, surašytų iš mamos žodžių, nurodyta, kad po įvykio vaikas tapo neramus, liūdnas, nenori eiti į mokyklą, atsirado galvos skausmai, kartais kalba nakties metu, 11) lankėsi pas poliklinikos psichologę D. J., 12) Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos (duomenys neskelbtini) ekspertizės akte D. Ž. konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, 13) įvertinus gydytojų ir teismo ekspertų parodymus, akivaizdu, kad atsižvelgiant į vaiko amžių yra normalu, jog nusiskundimus sveikata išsako vaiko motina, normalu, kad D. Ž. kaip uždaros asmenybės elgesys mokykloje galėjo skirtis nuo jo elgesio namuose ir todėl ne visi mokytojai galėjo pastebėti D. Ž. elgesio pasikeitimus.
2.4. Apibendrindamas prokuroras nurodė, kad nėra pagrindo abejoti, jog D. Ž. sveikatos būklė pasikeitė būtent po mokykloje suduoto M. B. smūgio, todėl visiškai nepagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, kad toks D. Ž. sveikatos būklės pablogėjimas yra ne kaltinamojo M. B. veiksmų pasekmė, o galimai šį nerimą vaikui galėjo kelti pasirinktas vaiko motinos B. Ž. pažeistų teisių gynybos būdas.
3. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo D. Ž. atstovė pagal įstatymą B. Ž. prašė priimti naują nuosprendį baudžiamojoje byloje ir pripažinti M. B. kaltu. Apeliantės vertinimu, nuosprendis yra neobjektyvus, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti keistinas.
3.1. Apeliantė nurodė, kad įvykio dieną grįžęs iš mokyklos sūnus jautėsi nelabai gerai ir pasakė, kad M. B. jam trenkė per skruostą. Nors jis sakė, kad nelabai skaudėjo, bet tai nėra pagrindas teigti, kad jam nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Akcentuoja, kad sūnus po įvykio bijojo eiti į mokyklą. Mokytojas buvo atėjęs į namus, atsiprašė, o tai apeliantės vertinimu, rodo, kad jis jaučia kaltę. Apeliantė teigia, kad jai apie šį įvykį nepranešė iš mokyklos, jog ji tai sužinojo tik iš savo vaiko. Skunde nurodo, kad sūnus bendravo su psichologe, nemiegojo, kalbėjo naktį, vartojo vaistus, po kurių tapo ramesnis. Apeliantės vertinimu, teismas kreipia dėmesį ne į patį įvykį, ne į kaltinamojo parodymus, o vis akcentuoja vaiko būklę. Pasak apeliantės, teismo padaryta išvada, kad ji yra įsižeidusi ir įsiskaudinusi, nes jai niekas apie įvykį nepranešė iš mokyklos, yra nepagrįsta, tačiau pažymi, kad negali būti rami, kai prieš jos vaiką yra naudojamas fizinis smurtas.
3.2. Apeliantė nesutinka ,kad jos parodymai byloje nebuvo nuoseklūs, ir pažymi, kad pati paaiškino visas žinomas aplinkybes. Tuo pačiu pažymi, kad nebuvo vertinti A. P. parodymai, kuris matė įvykį, bei A. J. parodymai, nors pastarasis tvirtino, kad M. B. kažkur trenkė. Teismas neįvertino, kad Vaiko gerovės komisijos posėdyje D. Ž. paklaustas apie savijautą nurodė, kad blogai jaučiasi, jam negera. Pasak apeliantės, teismas turėjo apklausti R. M., kurio parodymai būtų labai svarbūs. Nustatant bylos aplinkybes, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes teismas patikėjo tik kaltinamuoju ir jo poziciją palaikiusių liudytojų parodymais, tačiau visiškai neatsižvelgė į mažamečio vaiko duotus parodymus, į kitus liudytojų parodymus, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Taigi, apeliantės vertinimu, teismas, vadovaudamasis M. B. parodymais ir nevertindamas kitų aplinkybių, ne tik pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, bet ir buvo šališkas.
3.3. Apeliantės manymu, M. B. atliko tyčinius veiksmus jos sūnaus atžvilgiu, sukėlė fizinį skausmą, todėl turi atsakyti, o jo parodymai, kad prieš mažametį nesmurtavo, vertintini kritiškai, kaip jo gynybinė pozicija. 2018 m. vasario 19 d. paaiškinime mokyklos vadovui M. B. rašė, kad lengvai sudavė D. Ž. per pakaušį, ikiteisminio tyrimo metu M. B. savo kaltę pripažino iš dalies – parodė, kad dešiniąją ranka „parslystančiai“ delnu sudavė smūgį, kuris buvęs „netyčinis“ ir vaikas nepajuto fizinio skausmo, nes neverkė, teisme M. B. nepripažino smurto, naudoto prieš vaiką. Jo elgesys netoleruotinas ir negali būti laikomas mažareikšmiu.
4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė prokuroro ir nukentėjusiojo įstatyminės atstovės apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis M. B. ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti, M. B. veiksmų nekvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes nėra duomenų, kad D. Ž. buvo sukeltas fizinis skausmas. .
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Nukentėjusiojo D. Ž. atstovės pagal įstatymą B. Ž. ir prokuroro Dainiaus Dambrausko apeliaciniai skundai atmetami
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniuose skunduose iš esmės yra keliamas klausimas dėl M. B. kaltės, sukėlus fizinį skausmą ir praeinantį psichikos sutrikimą – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), dėl ko nukentėjusiojo D. Ž. sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta.
Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1,2 punktų ir 140 straipsnio 3 dalies
6. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus atsako tas, kas sužalojo ar susargdino mažametį, bejėgiškos būklės žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
7. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą apeliaciniame skunde nurodė, kad mažamečiui M. B. veiksmais galimai buvo sukeltas fizinis skausmas, be kita ko, ši aplinkybė nurodyta ir pareikštame kaltinime, teismo posėdžio metu įspėjo, kad teismas, priimdamas procesinį sprendimą, vertins, ar išteisintojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį žmogaus kūnui, siekiant sukelti fizinį skausmą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas tiesiogine tyčia, kadangi asmuo arba to siekia, arba tai yra neišvengiama. Už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Teisėjų kolegija vertina, kad fizinio skausmo konstatavimui nereikia turėti specialiųjų medicinos srities žinių, tačiau tai yra nustatoma atsižvelgiant į byloje esančius duomenis. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018, 2K-317-719/2018).
8. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus nustatė, kad M. B. nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Sprendžiant dėl M. B. kaltės buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo M. B. parodymai, nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą B. Ž., ekspertės S. S., ekspertės A. Š., liudytojų K. J., B. K., O. G., D. J., R. P., V. K., R. V. parodymai, specialistės L. Č. parodymai. Taip pat paties nukentėjusiojo D. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Teisėjų kolegija nagrinėdama skundus, susipažinusi su bylos medžiaga, patikrino byloje surinktus įrodymus.
9. Nukentėjusysis D. Ž., 2018 m. vasario 27 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nurodė, kad mokykloje tą dieną žaidė su R.. Per pertrauką sėdėjo ant sėdmaišių ir žiūrėjo televizorių. Mokytojas M. B. atėjo, trenkė ir išėjo. Trenkė delnu per dešinį žandą. Prieš trenkdamas nieko nesakė. Nelabai skaudėjo. Žandas neparaudo. D. Ž. pasakė motinai ir mokytojai B.. Mokytojai papasakojo po skambučio, o motinai – grįžęs namo (t. 1, b. l. 134). (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos skyriaus apsilankymo šeimoje (D. Ž.) 2018 m. vasario 20 d. akte Nr. ŠM-10 nurodyta, jog D. Ž. iš pradžių bijojo pasakoti apie 2018 m. vasario 15 d. įvykį. Jis nurodė, kad su draugu R. M. pertraukos metu sėdėjo ant pufo, o mokytojas M. B. priėjo ir trenkė jam per veidą. Paklaustas, kodėl mokytojas jam trenkė, D. Ž. atsakė nežinantis. Paklausus D. Ž., ar jam skaudėjo, vaikas linktelėjęs galvą atsakė teigiamai. D. Ž. pasakojo, kad apie įvykį pasakė klasės mokytojai B. K., kuriai taip pat nurodė, kad apie tai, jog mokytojas jam trenkė per veidą, pasakys mamai. Pasak D. Ž., klasės mokytoja B. K. liepė jam nesakyti motinai, sakydama, kad ji pati viską išsiaiškins, nes nieko baisaus nenutiko. Pasak D. Ž., 2018 m. vasario 15 d. vakare, nesulaukęs, kad motina jo paklaustų, kas nutiko mokykloje, nuėjo į virtuvę ir paklausė jos, ar ji žino, kas įvyko mokykloje. Jai atsakius neigiamai, jis papasakojo, kad mokytojas M. B. jam trenkė per veidą (t. 1, b. l. 85).
10. Apklaustas teismo posėdžio metu M. B. parodė, kad tai nebuvo tyčinis veiksmas prieš vaiką, kad tai buvo tik sudrausminimas ir išskyrimas. Jo vertinimu, jo veiksmas neturėjo vaikui sukelti nei fizinio skausmo, nei kažkokio emocinio diskomforto. M. B. parodė, kad galvojo, jog jeigu jau sukėlė skausmą, tai žmoniškai, pilietiškai nuėjo pas B. Ž. ir atsiprašė, be to, tos pačios dienos vakare paskambino vaiko tėvui, kuris dirbo Vokietijoje, ir pasakė kad nori atsiprašyti, jei sukėlė kažkokių nepatogumų, jei jis pasijuto nuskriaustas. Parodė, kad važiavo pasiaiškinti, kadangi pranešime buvo parašyta, kad jis vaikui sudavė per veidą, t. y. kad jie sėdėjo koridoriuje tarp kitų vaikų, o jis (M. B.) priėjo ir trenkė vaikui per veidą. M. B., 2018 m. vasario 22 d. apklaustas specialiuoju liudytoju, parodė, kad įvykio dieną eidamas koridoriumi pamatė, kad mokiniai D. Ž. ir A. J. nepasidalina sėdmaišio. Vaikai, tampydami sėdmaišį į skirtingas puses, spjaudėsi, keikėsi, šaukė, vienas kitą įžeidinėjo. Matė, kad jie yra supykę ir trūksta akimirkos iki muštynių. Parodė, kad D. mėgsta provokuoti konfliktus su kitais vaikais, dažnai tai vyksta tarp D. ir A.. D. Ž. stovėjo sėdmaišio kairėje pusėje, o A. J. – dešinėje. Jų paklausė: „kas čia vyksta, baikit muštis“. Nelaukdamas, kol jie susimuš, priėjo prie jų, kairiąja ranka paėmė už sėdmaišio ir jį traukė į kairę pusę, norėdamas pastatyti prie sienos. Sėdmaišis sveria apie 40 kg ir yra apie 1,5 m aukščio. Iš visų jėgų kairiąja ranka suėmęs už sėdmaišio viršaus jį traukė. Tuo momentu A. J. apsisukęs nubėgo, o D. Ž., sukosi. Pats traukdamas sėdmaišį taip pat sukosi ir dešiniąja ranka „praslydo“ delnu D. Ž. per pakaušį. Teigė, kad tai nebuvo tyčinis veiksmas. Jis ranka pajuto, kad palietė vaiką. Kontakto metu D. Ž. nieko nepasakė. Tuo metu, D. Ž. pats sėdmaišį įstūmė tarp kitų sėdmaišių ir ant jo atsisėdo. Jis pasižiūrėjo, ar D. nepradėjo verkti, nes pagalvojo, kad po jų kontakto galimai išsigando tos situacijos. Buvo įsitikinęs, kad fizinio skausmo vaikui nesukėlė. Pažymėjo, kad jis nesudavė tyčia ir nesiekė vaikui sukelti fizinio skausmo. Be to, per veidą vaikui tikrai nesudavė (t. 2, b. l. 75-77). Apklaustas įtariamuoju 2018 m. lapkričio 19 d. parodė iš esmės tas pačias aplinkybes, paaiškindamas, kad ranka praslystančiai lietė D. Ž. pakaušį, tačiau to nepadarė tyčia ir tuo veiksmu nesukėlė jam fizinio skausmo ar psichikos sutrikimo (t. 2, b. l. 89-90).
11. Liudytojas A. J. 2018 m. vasario 27 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, kad jam priėjus, D. Ž. sėdėjo ant sėdmaišio ir jam neleido atsisėsti. Jie susiginčijo. D. Ž. atsistojo ir spyrė jam į koją, nesikeikė, nesispjaudė. Tuo metu priėjo mokytojas M. B.. D. Ž. mokytojas M. B. kažkur trenkė. Teigė nematęs, kaip mokytojas D. Ž. trenkė. D. Ž. neverkė. Mokytojas mėgino juos išskirti ir, išskyrė, paėmė sėdmaišį ir padėjo į jį šalį. Pats nuėjo į šalį, o D. Ž. nuėjo į klasę (t. 1, b. l. 136).
12. Liudytoja B. Ž. apklausta 2018 m. vasario 16 d. parodė, kad įvykio dieną vaikas grįžo namo apie 14.00 val., nieko išskirtinio nepastebėjo, visą dieną jis praleido savo kambaryje – žaidė planšetiniu kompiuteriu, žiūrėjo televizorių. Vakare, apie 22.00 val., vaikas jos paklausė, ar ji žino, kas įvyko mokykloje. Sūnus nurodė, kad jam mokytojas M. B. delnu sudavė per dešinį žandą, nors jis nieko blogo nepadarė. Jis pajuto skausmą žande. Vaikas nurodė, kad įvykį matė R. M. ir A. P., kad papasakojo mokytojai B. K., bet ji liepė nieko nesakyti mamai. Ji manė, kad mokytojai paskambins iš mokyklos ir paaiškins, kas atsitiko mokykloje, tačiau nesulaukus skambučio kreipėsi į policiją (t. 1, b. l. 89-90). Papildomos apklausos 2018 m. vasario 19 d. metu parodė, kad apžiūrėjusi sūnaus veidą sužalojimų nematė, sūnus nurodė, jog po suduoto smūgio jam skaudėjo, o dabar nebeskauda. Kitą dieną po to, kai buvo parašytas pareiškimas, ji kreipėsi į medikus, kad apžiūrėtų sūnų, gydytojas vaiką apžiūrėjo ir jokių sveikatos sutrikdymų ir jokių kūno sužalojimų nenustatė. Parodė, kad 2018 m. vasario 19 d. pas ją buvo atvykęs M. B., kuris atsiprašinėjo, sakė, kad pasikarščiavo, nesusivaldė ir vieną kartą delnu nestipriai sudavė per veidą, norėdamas išskirti vaikus (t. 1, b. l. 93-94). Liudytoja papildomai apklausta 2018 m. lapkričio 12 d. parodė, kad po įvykio sūnus labai pasikeitė, tapo jautrus, nervingas, dažnai negalėjo užmigti, o užmigęs verkdavo per miegus, tapo uždaresnis, dažnai skundėsi galvos skausmais, dažnai būdavo blogos nuotaikos. Sūnus nenorėjo eiti į mokyklą, nenorėjo bendrauti su kitais mokiniais, atsirado nenoras mokytis, suprastėjo mokymosi rezultatai; gydytojų paskyrimu gėrė raminamąsias tinktūras. Dėl vaiko pasikeitusio elgesio ji 2018 m. kovo 28 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) mokyklą su prašymu suteikti sūnui D. Ž. psichologinę pagalbą. Mokyklos Vaiko gerovės komisija kreipėsi į (duomenys neskelbtini) pedagoginę-psichologinę tarnybą dėl konsultacijų. Į minėtą tarnybą kartu su sūnumi ji vyko du kartus. Susitikimų metu buvo kalbama apie sūnaus savijautą po įvykio, apie jo saugumo jausmą mokykloje, santykius su mokytojais ir kitais mokiniais. Su sūnumi ji kreipėsi ir į poliklinikos vaikų psichiatrą, parodė, kad pas psichiatrą lankosi iki šiol. Mano, kad vizitai pas psichiatrą ir vasaros atostogos vaikui padarė teigiamą įtaką. Jis šiek tiek užmiršo šiuos įvykius. Taip pat kreipėsi į mokyklos direktorę, kad D. Ž. pervestų į kitą klasę. Mokytojas M. B. į ją kreipėsi vieną kartą, po įvykio. Jis tuomet prisipažino, kad sūnui sudavė nedidelę „pliaušką“ per galvą. Mokytojas teigė, jog gailisi, kad nesusivaldė, pasikarščiavo (t. 1, b. l. 97-98). Liudytoja B. Ž. 2018 m. vasario 19 d. parašė raštą mokyklos direktorei, prašydama išsiaiškinti, ar mokytojas M. B. turėjo teisę panaudoti smurtą prieš jos sūnų, be to, prašė sužinoti, kodėl klasės auklėtoja jai apie šį įvykį nepranešė (t. 1, b. l. 70). Teismo posėdžio metu B. Ž. iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes dėl jos sūnui suduoto smūgio.
13. Liudytoja B. K. posėdžio metu patvirtino iš D. Ž. žodžių žinanti, kad pastarajam sudavė smūgį D. B.. 2018 m. vasario 22 d. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad yra klasės, kurioje mokosi D. Ž., auklėtoja. Parodė, kad 2017-2018 mokslo metais jis labai pasikeitė, pradėjo reikalauti daugiau dėmesio, pasidarė konfliktiškesnis. Apie tai ji informavo ir jo motiną. Įvykio dieną, po skambučio vaikams grįžus į klasę, ji atkreipė dėmesį, kad D. Ž. grįžo piktesnis, šiek tiek pasikeitęs. Paklausus, kas atsitiko. D. Ž. nurodė, kad koridoriuje žaisdamas su vaikais mušėsi ir mokytojas M. B., juos išskirdamas, ranka sudavė per viršugalvį. Iš D. Ž. žodžių suprato, kad jis mušėsi su A. J.. Perklausus, kaip jam sudavė ir paprašius parodyti, D. Ž. parodė – jis ranka sau per viršugalvį ištiestu delnu, praslysdamas nuo nugaros pusės į priekį palietė galvą. Dar paklausė, ar jam skauda, ir paprašė parodyti galvą. D. Ž. palenkė galvą, ji apžiūrėjo jo viršugalvį. Nesimatė jokio sužalojimo, jokio odos paraudimo. Taip pat ir ant veido jokio sužalojimo, odos paraudimo nebuvo. D. Ž. apie veidą nieko nesakė, nurodė, kad jam neskauda. Matėsi, kad medikų pagalba jam nereikalinga. Po pamokos ji nuėjo pasikalbėti su mokytoju M. B. ir pastarasis jai paaiškino, kad koridoriumi eidamas matė, kad A. J. ir D. Ž. mušėsi, todėl juos atskyrė. Ji mokytojui nurodė, kad D. Ž. skundėsi, jog jis jam ranka sudavė per galvą. Mokytojo teigimu, jis D. Ž. nemušė ir tyčia jam nesudavė, tik nurodė, kad galbūt jį kliudė netyčia atskirdamas vaikus. Ji šio įvykio nesureikšmino, kadangi vaikas elgėsi įprastai, medikų pagalbos jam nereikėjo, Įvertino tai, kaip paprastą konfliktą. (t. 2, b. l. 21-23).
14. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), surašyto (duomenys neskelbtini), išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam D. Ž. konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, kuris yra vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 61-66). Ekspertizės akte nurodyta, kad buvo atsižvelgta į mokyklos pateiktus duomenis (vaiko charakteristiką), kurioje nurodyta, kad įvykęs konfliktas turėjo įtakos tiriamojo emocinei-psichologinei būsenai, atitinkamai buvo konstatuotas tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatyto sutrikimo ir byloje tiriamo įvykio (t. 2, b. l. 61-66). D. Ž. charakteristikoje, 2018 m. rugpjūčio 31 d. surašytoje L. J., laikinai einančios mokyklos direktorės funkcijas, be kita ko, nurodyta, kad įvykęs konfliktas su mokytoju turėjo įtakos mokino emocinei-psichologinei būsenai. Be to, vaiko mamos prašymu mokyklos Vaiko gerovės komisija kreipėsi į pedagoginę-psichologinę tarnybą dėl konsultacijų (t. 2, b. l. 55). Apklaustos vaiko mokytojos pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie vaiką pateikta charakteristika nėra tiksli, kad jos buvo pateikusios ne tokią informaciją. Be kita ko, apklausta mokyklos vadovė L. J. 2018 m. lapkričio 12 d ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad po įvykio, vaiko motinos prašymu, mokyklos Vaiko gerovės komisija kreipėsi į (duomenys neskelbtini) pedagoginę-psichologinę tarnybą dėl konsultacijų, kadangi vaiko motinos prašyme buvo nurodyta, kad vaikas po įvykio tapo neramus, verkia per miegus, greitai susinervina, tapo uždaresnis, dažnai sako, kad blogai jaučiasi, skauda galvą, nėra nuotaikos. Taigi tuo vadovaujantis charakteristikoje ir buvo parašyta, kad konfliktas su mokytoju turėjo įtakos mokinio emocinei-psichologinei būsenai. Tuo pačiu parodė, kad po vasaros atostogų, mamos prašymu, vaikas buvo pervestas į kitą klasę. Dar parodė, kad Vaiko gerovės komisijos posėdyje D. Ž. buvo klausiama, kaip jis jaučiasi. Vaikas nurodė, kad jis jaučiasi blogai, jam negera. Po įvykio atkreipė dėmesį į tai, kad vaikas yra uždaresnis, galbūt vengiantis kontaktų. Matėsi, kad jam ši situacija yra nemaloni (t. 2, b. l. 8-9). Visgi byloje duomenų, kad vaikas būtų dalyvavęs vykusiame posėdyje, priešingai, jo mama nurodė, kad apie vyksiantį posėdį nebuvo pranešta.
15. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi būtent bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-689/2018).
16. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp D. Ž. ir A. J. vyko konfliktas (tai patvirtina tiek M. B., tiek A. J. parodymai, tai nurodė ir R. M., tai ekspertizės atlikimo metu nurodė ir pats D. Ž., nors iki tol apklausiamas tai neigė), todėl M. B. juos skyrė. Byloje nėra ginčo, kad M. B. sudavė smūgį D. Ž. į galvos sritį. Taigi šiuo konkrečiu atveju svarbu nustatyti, ar M. B. trenkė tyčia per veidą (kaip nurodė D. Ž.), ar neatsargiai per pakaušį (kaip nurodė M. B.). M. B. 2018 m. vasario 19 d. paaiškinime mokyklos direktorei nurodė, kad D. Ž. ir A. J. susimušė dėl sėdmaišio, todėl jis turėjo juos išskirti, nes pasekmės būtų skaudžiausios. Nurodė, kad jis lengvai sudavė D. per pakaušį (t. 1, b. l. 71). Klasės auklėtoja B. K. 2018 m. vasario 19 d. paaiškinime mokyklos direktorei nurodė, kad grįžęs į klasę po pertraukos D. Ž. jai pasakė, jog mokytojas M. B. uždavė jam per galvą. Vaikas jautėsi gerai, nebuvo smurto žymių. Pasikalbėjus su mokytoju, jis paaiškino, kad ramindamas vaikus jis uždavė per galvą D. Ž. (t. 1, b. l. 72). Nors D. Ž. teigė, kad mokytojas, jam ramiai sėdint, priėjo ir trenkė, tačiau aukštesnysis teismas šioje dalyje jo parodymus vertina kritiškai, nes jie nebuvo nuoseklūs. Ekspertizės atlikimo metu D. Ž. parodė, kad su A. nepasidalino sėdmaišiu, nenorėjo jo duoti. D. Ž., pasisakydamas dėl skausmo, nebuvo nuoseklus: pasak mamos, nurodė, kad skaudėjo; (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus apsilankymo šeimoje (D. Ž.) 2018 m. vasario 20 d. akte Nr. ŠM-10 nurodyta, kad paklausus, ar skaudėjo, nurodė teigiamai; apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad nelabai skaudėjo, ekspertizės metu paklausus, ar jį yra mušę taip, kad skaudėtų, nurodė neigiamai. Taigi iš D. Ž. parodymų daryti kategoriškos išvados, ar jam buvo sukeltas fizinis skausmas, negalima. Vis dėlto kaip matyti iš D. Ž. parodymų, jis nuosekliai teigė, kad M. B. jam sudavė į veidą. Analogiškai nurodo ir jo mama ir tokie jos parodymai akivaizdu yra iš D. Ž. žodžių, nes ji pati įvykio nematė. Pats M. B. pripažįsta smūgio sudavimo faktą, tačiau ne į veidą, o į pakaušį. Tačiau aukštesnysis teismas šioje dalyje tiki nukentėjusiojo D. Ž. parodymais, nes jie buvo nuoseklūs ir šioje dalyje nesikeitė. Liudytoja B. K. nurodė, kad kai D. Ž. jai papasakojo apie įvykį, ji apžiūrėjo jo pakaušį ir veidą, nors vaikas dėl veido nieko jai nesakė. Tokie liudytojos parodymai sustiprina teismo išvadą, kad smūgis D. Ž. buvo suduotas būtent į veidą. Be kita ko, nors M. B. teigia, kad jis neatsargiai trenkė D. Ž., atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes spręstina, kad jis tikslingai, siekdamas sudrausminti vaiką, sudavė smūgį, tačiau nevertindamas nei kur suduos smūgį, nei galimai kilsiančių padarinių, taigi veikė neapibrėžta tyčia. Tai patvirtina ir jo paties parodymai. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis konflikto metu stovėjo priešais D. Ž., nes tik tokiu atveju, jis būtų galėjęs suduoti jam antausį per veidą, o antausio sudavimui kaltinamajam reikėjo ir pasilenkti, nes pasak nukentėjusiojo, jis ramiai sėdėjo ant sėdmaišio tarp vaikų, visgi pasak M. B., jis kaire ranka traukė sėdmaišį, sukosi ir jo dešinė ranka praslydo vaikui per pakaušį, vadinasi, jis galėjo smūgio metu stovėti priešais vaiką, o ginčo, jog ramiai D. Ž. nesėdėjo, nėra. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu B. Ž. apeliacinio skundo teiginį, kad nebuvo apklaustas liudytojas A. J.. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, minėto liudytojo parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo pagarsinti tiriant bylos medžiagą ( 3 t., b. l. 105), todėl jais pagrįstai remiamasi nuosprendyje.
17. Teisėjų kolegija vertina, kad byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad M. B. sudavė smūgį nukentėjusiajam D. Ž., tačiau pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad tarp kaltinamojo M. B. veiksmų ir ekspertizės akte konstatuotų D. Ž. padarinių nėra priežastinio ryšio. Ekspertizės akto išvados teismui nėra privalomos ir turi būti vertinamos pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Matyti, kad atliekant ekspertizę buvo remtasi vaiko būklę apibūdinančiais medicininiais dokumentais, konsultacijų pas psichologus (psichiatrus) išrašais. Iki tiriamojo įvykio vaikas nebuvo konsultuotas psichologų ar psichiatrų, tačiau po įvykio jis ne kartą buvo vežamas konsultacijai. Nei vienai psichologei (psichiatrei) nepavyko su vaiku užmegzti kontakto, visus nusiskundimus išsakė mama. Teismo ekspertės padarė išvadą pagal turimus duomenis, o pabendravusios su vaiku nustatė, kad ekspertizės atlikimo dieną jam jokio sutrikimo nėra. Nors po ekspertizės atlikimo apklausiama mama nurodė, kad iki šiol lankosi pas psichologus, tačiau tokių duomenų byloje nėra, be to, ekspertės nustatė, kad tuo metu vaikui jokio sutrikimo nebuvo. Svarbu pažymėti ir tai, kad nėra duomenų, kad vaikas ėmė mokytis prasčiau, kad mokykloje būtų neišsimiegojęs ar pavargęs. Tokią išvadą patvirtina ir mokytojos R. P. parodymai, kuri teigė mačiusi pirmą dieną po atostogų vaiko pasimetimą, tačiau niekam nekalbant apie įvykį, jis pasidarė guvus, elgėsi taip, kaip įprastai ir jam niekas nekėlė jokio nerimo, jo elgesys nepasikeitė. Be kita ko, vaikas po įvykio dalyvavo mokykloje vykusiame renginyje, o grįžęs namo buvo linksmas, mama nepastebėjo nieko neįprasto, todėl skundo teiginys, kad vaikas grįžęs jautėsi nelabai gerai yra nepagrįstas. Atitinkamai aukštesnysis teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad dėl M. B. suduoto smūgio jam būtų sukeltas laikinas psichikos sutrikimas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nurodomas vaiko nerimas galėjo reikštis būtent dėl būsimų vizitų pas gydytojus, kurie vis klausinėjo apie įvykį, o ne paties įvykio, kad jeigu būtinojo priežastinio ryšio grandinę suardo įsikišęs trečias šalutinis veiksnys, kuris pakeičia visą priežastinio ryšio vystymąsi, priežastinio ryšio nelieka. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvada, kad M. B. veiksmai D. Ž. nesukėlė nesunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl jo veiksmų nėra pagrindo kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus.
18. Teismui įvertinus, kad M. B. sudavė nukentėjusiajam D. Ž. smūgį į veidą, reikia įvertinti, ar M. B. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių. Kaip jau pažymėta aukščiau, iš paties D. Ž. parodymų negalima nustatyti, ar jam buvo sukeltas fizinis skausmas, kadangi jo parodymai dėl to, ar jis patyrė fizinį skausmą nebuvo nuoseklūs. Liudytojas A. J. parodė, kad D. Ž. neverkė, mokytoja B. K. nurodė, kad vaikas teigė, jog jam neskauda, pats M. B. nurodė pasižiūrėjęs, ar D. nepradėjo verkti, nes pagalvojo, kad po jų kontakto jis galėjo pravirkti.
19. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2014, 2K-7-97-895/2019). Taigi šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatyti fakto apie fizinio skausmo sukėlimą ar jo nebuvimą negalima, todėl abejonės turi būti taikomos M. B. naudai.
20. Nors B. Ž. apeliaciniame skunde nurodė, kad privalėjo būti apklaustas R. M. ir kad teismas privalėjo vadovautis A. P. parodymais, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje yra duomenys, kad R. M. mama nurodė nenorinti, kad vaikas dalyvautų apklausose (t. 1, b. l. 86), o A. P. nurodė, kad jis įvykio nematė, nes buvo kitame mokyklos pastato aukšte, atitinkamai jo parodymai nei pagrindžia, nei paneigia įvykį ir su juo susijusias aplinkybes.
21. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant objektyvių duomenų, jog suduodamas smūgį M. B. D. Ž. sukėlė fizinį skausmą, nėra pagrindo jo veiksmų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.
Dėl teismo šališkumo, įrodymų vertinimo
22. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą B. Ž. kelia klausimą dėl teismo šališkumo. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, rėmėsi tik M. B. parodymais ir nevertino kitų svarbių aplinkybių, todėl darė išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tačiau toks apeliantės vertinimas nepagrįstas.
23. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktines bylos aplinkybes įvertino byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, t.y. kaltinamojo M. B. parodymus, nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą B. Ž., ekspertės S. S., ekspertės A. Š., liudytojų K. J., B. K., O. G., D. J., R. P., V. K., R. V. parodymus, specialistės L. Č. parodymus. Taip pat įvertino pačio nukentėjusiojo D. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Teismas paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas, priešingai nei nurodo apeliantė, tyrė bei analizavo tiek M. B. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 3 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl M. B. kaltės jam inkriminuojamose veikose nebuvimo. Taigi, nuosprendyje teismas pateikė surinktų įrodymų vertinimą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nepažeidė. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantė ir padarė kitokias išvadas, savaime BPK normų nepažeidžia, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai tiek dėl BPK 20 straipsnio pažeidimo vertinant įrodymus, tiek dėl bylą išnagrinėjusio šališko teismo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Nukentėjusiojo D. Ž. atstovės pagal įstatymą B. Ž. ir prokuroro Dainiaus Dambrausko apeliacinius skundus atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.