Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-05-11 · Administracinė byla Nr. A-1029-525/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-01-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-17Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2016-05-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-05-11
Bylos Nr.
A-1029-525/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07205-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1029-525/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07205-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. G. su skundu (b. l. 1-7), kurį patikslino (b. l. 16-25), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) teismui pripažinus, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, šį terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1D-10058(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“;

3) sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą;

4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį: po 203,12 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

5) įpareigoti atsakoves nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui tokio dydžio valstybinę pensiją, kokia buvo apskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo.

Nurodė, kad nuo 1999 m. gruodžio 27 d. įgijo teisę į valstybinę pensiją, su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu sudariusią 1 196,22 Lt, kuri nuo 2010 m. sausio 1d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 12 d. prašymą Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), be kita ko, dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, pateikė sprendimą Nr. 1D-10058(11) ir Tarnybos 2013 m. lapkričio 11 d. pažymą Nr. 11PP(P)-6583 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“. Teismui pripažinus, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma / turėjo tapti žinoma 2010 m. vasario mėn., kai neišmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, terminas skundui paduoti atnaujintinas, esant svarbioms šio termino praleidimo priežastims. Pareiškėjas, nuo 2010 m. vasario mėn. gavęs sumažintą valstybinę pensiją, tikrai nemanė, kad pažeidžiamos jo teisės, nes žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas, pagal kurio 4 straipsnį ir buvo sumažinta valstybinė pensija. Apie galimą savo teisių pažeidimą dėl Laikinojo įstatymo taikymo pareiškėjas sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, dar iki jo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., bet ir tokiu atveju nepraėjo 3 m. terminas nuo sužinojimo apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Sistemiškai vertinant Konstitucinio Teismo doktriną dėl įvykdyto sprendimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, pareiškėjas nėra praradęs teisės ginti savo pažeistas teises ir reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo. Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pareiškėjas į teismą nesikreipė, nes žinodamas, kad kitų kategorijų pensininkams sumažintos pensijos grąžintos į ankstesnį lygį, pagrįstai tikėjosi, kad jam neišmokėta valstybinės pensijos dalis bus grąžinta. Tikėjimas, kad valstybinės pensijos nepriemoka bus išmokėta be teismo sprendimo, buvo pagrįstas tuo, kad Konstituciniam Teismui 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pripažinus prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktus, kurių pagrindu pareigūnams mokėtas ne visas darbo užmokestis, visiems pareigūnams, net ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo išmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos už 2002 m.–2004 m. Pareiškėjas tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai. Apie tai, kad valstybinės pensijos nepriemoka nebus išmokėta, pareiškėjas sužinojo susipažinęs su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu Ministerijos raštu dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, apie teisę reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo sužinojo ir iš Lygių galimybių kontrolieriaus 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03. Pareiškėjas, susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, supratęs, kad be teismo sprendimo neišmokėta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta, su 2013 m. spalio 28 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, ir tik gavęs atsakymą į šį prašymą (t. y. skundžiamą Ministerijos sprendimą) galutinai sužinojo, kad valstybinės pensijos nepriemoka be teismo sprendimo nebus išmokėta. Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas rėmėsi Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisingumo, proporcingumo, socialinės darnos principais, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, be kita ko, administracine byla Nr. A552-519/2013. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymuose (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) Laikinojo įstatymo galiojimas pratęstas atitinkamai iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms, nors kai kurioms kitoms išmokoms, pavyzdžiui, valstybinėms socialinio draudimo senatvės pensijoms, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas nebuvo pratęsiamas. Tai leidžia abejoti, ar valstybinių pensijų mažinimas 2012 m.–2013 m. buvo būtina priemonė, taip pat abejotina, ar dėl ekonomikos, finansų krizės našta buvo padalinta visuomenei tolygiai ir proporcingai. Nurodytos Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų nuostatos prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, socialinio solidarumo, teisingumo ir proporcingumo principams, tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimas žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Pareiškėjo teisės reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nepaneigia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Nurodytą pareiškėjo teisę patvirtina ir minėta Lygių galimybių kontrolieriaus 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03 ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnis. Neišmokėtos valstybinės pensijos nepriteisimas bent jau nuo 2012 m. sausio 1 d. diskriminuotų pareiškėją kitų šalies pensininkų tarpe, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra grąžintos į buvusį lygį ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi neatnaujino termino skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktų pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-214/2014 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį, tenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir perdavė skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą.

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 59) nurodė, kad su skundu nesutinka.

Teigė, kad pareiškėjo valstybinė pensija ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d.) buvo perskaičiuojama, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį; šiai normai atitikus Konstituciją, Ministerijos sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją buvo teisėtas, o pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu (b. l. 88-92) pareiškėjo A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nuo 2014 m. sausio 1 d. neperskaičiuojamos, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas (t. y. nemažinamos), todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakoves nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui tokio dydžio valstybinę pensiją, kokia buvo apskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pabrėžta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl likusi pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip neturinti teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95-98), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra atmestas ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma. Akcentuoja, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, tad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimą pratęsiant 2012 ir 2013 metams buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas patvirtina, kad pareiškėjo pensijos mažinimas ir 2012-2013 metų laikotarpiu buvo teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui A. G. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Kaip nustatyta byloje, pareiškėjas nuo 1999 m. gruodžio 27 d. neterminuotam laikui įgijo teisę į valstybinę pensiją, paskirtos valstybinės pensijos dydis – 763,53 Lt. Ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių invalidumo ir pensijų už tarnybą perskaičiavimo“ pareiškėjui nuspręsta mokėti 836,22 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2004 m. gegužės 1 d. Kartu su valstybės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu pareiškėjo valstybinė pensija sudarė 1 196,22 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama (mažinama) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kiekvieną mėnesį išskaičiuojant po 203,12 Lt ir atitinkamai išmokant po 993,10 Lt. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. spalio 28 d. prašymą Tarnybai, kuriame pareiškėjas prašė, be kita ko, išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas nebeatitinka teisėtų ir visuomenei svarbių tikslų bei varžo tokias pensijas gaunančių asmenų teises labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime Nr. 1D-10058(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“ paaiškino pareiškėjui jo valstybinės pensijos mokėjimo tvarką pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, be kita ko, nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, kad valstybinių pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2012, Nr. 155-7985) pratęsiamas iki 2013 m. gruodžio 31 d., kad Ministerija privalėjo vykdyti Laikinąjį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo, nes preziumuojama, jog Laikinasis įstatymas atitinka Konstituciją, taigi, Ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką ir atkurti valstybinės pensijos dydį.

Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui A. G. valstybinė pensija buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. – taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl pareiškėjo argumentų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jo teises, t. y. diskriminuoja pareiškėją kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės prašo bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas.

Pastebėtina, kad aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija mažinama nebuvo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAudrius BakaveckasArtūras Drigotas