- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-10
- Bylos Nr.
- ATP-60-116/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-02637-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vaclovas Iždonas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal E. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Š. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus vyresniojo specialisto G. G. 2014 m. liepos 9 d. nutarimu nubaustas 230 Lt bauda už tai, kad jis 2014 m. birželio 27 d. 13. 58 val., (duomenys neskelbtini) rajone, kelyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kilometre, vairuodamas automobilį „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) esant leistinam 70 kilometrų per valandą važiavimo greičiui, važiavo 94 kilometrų per valandą greičiu, t. y. viršijo greitį 23 kilometrais per valandą (įvertinus paklaidą). Tokiais veiksmais E. Š. pažeidė KET 133 punkto reikalavimą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 3 dalyje.
Nesutikdamas su šiuo nutarimu E. Š. jį apskundė Šiaulių apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi E. Š. skundo netenkino, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus vyresniojo specialisto 2014 m. liepos 9 d. nutarimą paliko nepakeistą.
Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal E. Š. apeliacinį skundą dėl minėtos apylinkės teismo nutarties, 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartį panaikino ir grąžino E. Š. administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.
Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs E. Š. skundą, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi jo skundo netenkino, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus vyresniojo specialisto 2014 m. liepos 9 d. nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti, taip pat priteisti jam visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde apeliantas nurodo, kad jis, 2014 m. birželio 27 d. vairuodamas automobilį „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas į Panevėžį laikėsi visų Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Važiuodamas keliu (duomenys neskelbtini), apie (duomenys neskelbtini) km, privažiavęs kelio ženklą (Nr.329), ribojantį greitį iki 70 km/h, esantį prieš išankstinę krypties rodyklę (Nr. 602), informuojančią apie sankryžą, kurioje kelias atsišakoja į (duomenys neskelbtini), jis sumažino greitį iki leidžiamo ir privažiavo T tipo sankryžą. Sankryžoje stovėjo kelios mašinos ir praleido jo vairuojamą automobilį, nes jis važiavo pagrindiniu keliu. Nuo K. pusės (kelio Nr. 144) link (duomenys neskelbtini) į dešinę pusę sukosi krovininis automobilis. Jam, t. y. E. Š., važiuojant sankryža (duomenys neskelbtini), jis lėtai judėjo į greitėjimo juostą A9 kelyje link Panevėžio. Pravažiavęs sankryžą (duomenys neskelbtini), jis (E. Š.) padidino greitį iki 90 km/h. Priešais važiuojantys automobiliai šviesų signalais informavo jį apie netoliese stovintį policijos patrulį, tačiau šie perspėjimai nepakeitė jo vairavimo būdo, nes jis buvo įsitikinęs, jog važiuoja šiame kelyje leistinu 90 km/h greičiu ir nepažeidžia kelių eismo taisyklių. Kai jį sustabdė policijos pareigūnas, jis nurodė greičio neviršijęs, su jam inkriminuojamu administracinės teisės pažeidimu nesutiko. Kai pareigūnas nurodė, kurioje vietoje stovėjo greitį ribojantis kelio ženklas (Nr. 329), tapo aišku, kad dėl sankryžoje stovėjusių kelių automobilių ir krovininio automobilio, kuris sukdamas nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) ir judėdamas papildoma kraštine lėtėjimo juosta tarp vairuotojo ir ženklo, šį kelio ženklą užstojo, todėl jis (E. Š.) šio kelio ženklo nematė ir negalėjo jo matyti.
Apeliantas pažymi, kad siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, turi būti įrodytos šios aplinkybės: nustatytas leistinas greitis bei asmens, viršijusio nustatytą leistiną greitį, kaltė. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad vairuotojas matė (ar turėjo ir galėjo matyti) greitį ribojantį kelio ženklą, tačiau važiavo didesniu greičiu, nei nustatytas leistinas greitis. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta šio pažeidimo sudėties požymių. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog vairuotojas nematė specialaus ženklo, ribojančio greitį šiame kelio ruože iki 70 km/h, nes šį ženklą dėl netinkamo jo įrengimo jam užstojo kitos transporto priemonės, tai nėra jo (E. Š.) kaltės dėl jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo. Jis viršijo nustatytą 70 km/h greitį tik todėl, kad objektyviai nematė ir negalėjo matyti greitį ribojančio kelio ženklo bei sąžiningai manė, jog leistinas greitis šiame kelio ruože yra 90 km/h.
Skunde pažymima, kad sprendžiant dėl pareiškėjo kaltės, būtina įvertinti padaryto pažeidimo aplinkybes, paties asmens elgesį iškart po sustabdymo. Apeliantas nurodo, kad jeigu jis administracinį teisės pažeidimą būtų daręs tyčia, tai pamatęs įspėjimus bei siekdamas išvengti atsakomybės, be abejo būtų sulėtinęs greitį. Sustabdytas jis iš karto pasakė pareigūnams, jog nematė greitį ribojančio kelio ženklo, apie tai parašė Administracinio teisės pažeidimo protokole. Mano, kad jis negali būti pripažįstamas kaltu pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, nes nustatytą greitį viršijo ne dėl savo kaltės (tyčios ar neatsargumo), o dėl to, kad buvo tvirtai įsitikinęs, jog jis važiuoja leistinu greičiu. Jeigu jis būtų matęs greitį nustatantį kelio ženklą, neabejotinai būtų važiavęs lėčiau ir šio ženklo nepažeidęs. Taigi, apelianto įsitikinimu, esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad byloje neįrodyta, jog jis yra kaltas dėl ATPK 124 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymo.
Šalies argumentai
E. Š. teigimu, aplinkybę, kad jis nematė ir negalėjo matyti greitį ribojančio kelio ženklo, kurio reikalavimus jis kaltinamas pažeidęs, patvirtina teismui pateiktos šio kelio ženklo nuotraukos. Teigia, kad kelio ženklas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad kelio ženklų ir šviesoforų įrengimo tvarką reglamentuoja Lietuvos standartizacijos departamento 1995-12-29 įsakymu Nr. 229 patvirtintas Lietuvos standartas LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“, parengtas vadovaujantis Kelio ženklų ir signalų konvencija (Viena, 1968 m.), Europos susitarimu, papildančiu Kelio ženklų ir signalų konvenciją (Ženeva, 1971 m.) ir Jungtinių tautų Vidaus transporto komiteto 1993 m. patvirtintais Kelio ženklų ir signalų konvencijos keitimais, bei jo pakeitimas LST 1405:1995/1K:2003. Šiame standarte nurodyti ženklinimo ir šviesoforiniai įrenginiai atitinka Lietuvos Respublikos kelių eismo taisykles ir LST 1335:1994 ir šio standarto keitinį LST 1335/1K („Kelio ženklai. Techninės sąlygos“). Minėti techniniai dokumentai nusako kelio ženklų naudojimo taisykles bei sąlygas (kelio ženklų įrengimo vietos, aukščio, atstumų nuo važiuojamosios kelio dalies, kelio ženklų skaičių dydžius). Pagal šio standarto 2.1. punktą, kelio ženklai ir šviesoforai turi būti įrengiami taip ir tokiose vietose, kad jie būtų gerai matomi eismo dalyviams, kad juos būtų kuo patogiau prižiūrėti ir kad būtų kuo mažesnė tikimybė juos sugadinti. Standarto 2.2 punktas nustato, kad ženklai ir šviesoforai turi būti įrengiami taip, kad jie būtų geriausiai matomi tiems arba matomi tik tiems eismo dalyviams, kuriems jie yra skirti. Ženklų ir šviesoforų neturi užstoti jokios kliūtys, taip pat jie neturi užstoti vienas kito arba trukdyti matomumui. Prieš darbų pradžią užsakovas ir rangovas, nustatydami kelio ženklo pastatymo vietą, turi įvertinti, kaip kelio trasoje kelio ženklas bus matomas vairuotojui. Apelianto teigimu, iš jo darytų nuotraukų matyti, kad kelio ženklas (Nr. 329 „Ribotas greitis“), kurį jis laikomas pažeidusiu, nėra įrengtas taip, kad būtų visada gerai matomas ir jo neužstotų jokios kliūtys. Šį kelio ženklą užstoja sankryžoje stovinčios bei sankryžoje į dešinę link (duomenys neskelbtini) judančios transporto priemonės (nuotraukos Nr. 5-8). Šį kelio ženklą matyti trukdo elektros stulpas (nuotraukos Nr. 1-3), kurio ten neturėtų būti, nes mažiausias atstumas nuo elektros oro linijos iki kelio reglamentuojamas „atramos aukštis plius 5 metrai“. Prastą minėto kelio ženklo matomumą lemia ir tai, kad jis įrengtas per toli nuo kelio. Įrengiant ženklus šalia kelio, atstumas nuo važiuojamosios dalies krašto iki artimesniojo ženklo skydo krašto turi būti 0,50-2,00 m (ne gyvenvietėse rekomenduojamas atstumas – 1,00 m). Iš nuotraukos Nr. 2 matyti, kad nuo važiuojamosios dalies krašto iki artimesniojo ženklo skydo krašto yra 3,35 m, ir tai prieštarauja galiojančioms teisės normoms. E. Š. įsitikinimu, nors bylą pakartotinai nagrinėjęs teismas nurodė, kad 1 m atstumas yra tik rekomenduojamas, bet neprivalomas, ir važiuojamosios dalies kraštu laikytina vieta, kur baigiasi kelyje A9 esanti greitėjimo juosta, šios teismo nustatytos aplinkybės nepašalina faktinės situacijos prieštaravimo galiojančioms teisės normoms, nes ženklas yra įrengtas 3,35 m atstumu, kai maksimalus leistinas atstumas yra tik 2 m. Nurodo, kad taip pat turi būti įvertinta ir tai, kad nuo dešinės eismo juostos krašto, kuria jis (E. Š.) važiavo, iki artimesniojo ženklo skydo krašto yra 7,45 m, t. y. labai didelis atstumas. Todėl jam, važiavusiam keliu A9 Panevėžio kryptimi, ir (duomenys neskelbtini) kelių sankryžoje esant kitų transporto priemonių ar joms judant kelio lėtėjimo juosta link Panevėžio, ginčijamo kelio ženklo pamatyti buvo neįmanoma ir jis jo nematė. Nors teismas nurodė, kad kelio ženklas buvo pastatytas atsižvelgiant į kelio elementų išmatavimus, t. y. į kelkraščio plotį, kuris yra apie 3 m, tačiau, anot apelianto, toks ženklo įrengimo pritaikymas esamiems kelio elementams nedaro jo teisėtai įrengtu. Kai dėl plačios važiuojamosios dalies (dvi ir daugiau eismo juostų viena kryptimi), intensyvaus eismo ar dėl kitų priežasčių pagrindiniai ženklai nepakankamai gerai matomi arba ne laiku pastebimi tų eismo dalyvių, kuriems jie yra skirti, kelio ženklai turi būti dubliuojami kitoje vietoje arba įrengiami virš važiuojamosios dalies, o ne bet kaip priderinami prie esamų kelio elementų. Nagrinėjamu atveju šio kelio ženklo matomumas vairuotojams nėra užtikrintas.
E. Š. teigimu, teismui pateikta Kelio ženklinimo schema, kurioje pavaizduotas numatomas įrengti ginčo kelio ženklas, yra primityvi, neatspindi realios faktinės situacijos. Schema be mastelio, nenurodoma jokių išmatavimų, joje pavaizduota (duomenys neskelbtini) kelių sankryža be greitėjimo juostos. Todėl, apelianto vertinimu, darytina išvada, kad schemoje pavaizduota tik apytikslė numatomo įrengti kelio ženklo vieta, o tikslią vietą turėjo parinkti ženklą įrengęs rangovas VĮ „Šiaulių regiono keliai“, kad ji neprieštarautų teisės aktų reikalavimas, atitiktų įstatymų nustatytus atstumus, ženklas būtų gerai matomas eismo dalyviams, kad jo neužstotų jokios galimos kliūtys. Pasak E. Š., visos šios aplinkybės rodo, kad ženklas yra netinkamai įrengtas, jį užstoja kitos sankryžoje stovinčios bei link Panevėžio greitėjimo juosta važiuojančios transporto priemonės, ir tai lemia jo ribotą matomumą eismo dalyviams, turintiems pareigą šio ženklo laikytis. Nurodo, kad Institucija privalo teisme įrodyti, jog jis (E. Š.) turėjo realią galimybę ir galėjo pamatyti ginčo kelio ženklą, tačiau to nepadarė dėl savo neatsargumo.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nors bylą nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad važiuodamas 70 km/h greičiu, apeliantas 180 metrų atstumu iki kelio ženklo Nr. 329, jį galėjo matyti, tačiau bylą pakartotinai nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šio trūkumo nepašalino. Teismas rėmėsi Kelių policijos biuro atstovo V. M. pateikta lentele, kad važiuojant 70 km/h greičiu per 1 sekundę nuvažiuojama 19,44 metrų ir tai, anot teismo, liudija, kad E. Š. turėjo galimybę matyti greitį ribojantį kelio ženklą. Teismo išvados nepagrįstos jokiais matematiniais skaičiavimais, prasilenkia su logika. Teismas neįvertino kitų duomenų, būtinų išvadai padaryti. Teismas neištyrė kurioje sankryžos vietoje yra 180 m atstumas ir koks matomumas iš šios vietos, taip pat neatsižvelgė į tai, kad krovininis automobilis, kurio ilgis, anot Institucijos atstovo, gali būti 18,75 m, lėtai judėdamas kelio greitėjimo juosta link Panevėžio, priklausomai nuo greičio, per vieną sekundę nuvažiuoja tik 2,78 - 5,56 metrus. Vien tam, kad ši transporto priemonė visu savo ilgiu pravažiuotų pro tam tikrą tašką, trunka iki 6,74 sekundžių. Pažymi, kad jo (E. Š.) vairuojamas automobilis per tą patį laiką nuvažiuoja iki 131 m. Atsižvelgiant į tai, kad prieš jį važiavo transporto priemonė, galimybė matyti priekyje esantį kelio ženklą jam atsirado tik šiai transporto priemonei nusukus į dešinę. Apelianto manymu, reikia atsižvelgti ir į tai, kad jam važiuojant į priekį, keičiasi ženklo matomumo kampas. Kuo labiau jis artėja link ženklo, tuo ilgiau ta pačia kryptimi lėtai judėdama didelių gabaritų transporto priemonė jį lieka užstojusi, kol abi transporto priemonės pravažiuoja pro šį ženklą ir vairuotojui jį pamatyti jau nebėra galimybės. Nurodo, kad teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Taip pat mano, kad šioje byloje buvo reikalinga specialisto išvada, tačiau nei Institucija, nei teismas tokio tyrimo neiniciavo.
Pasak E. Š., teismas be kita ko skundžiamoje nutartyje neteisingai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus. Pažymi, kad teisme apklausti liudytojai, policijos patruliai D. J. ir O. B. apskritai neprisiminė jokių su jo (E. Š.) automobilio sustabdymu susijusių aplinkybių. Policijos patruliai neprisiminė nei jo (E. Š.) paties, nei jo automobilio, nei įvykio dienos, nei paties įvykio. Šie liudytojai negalėjo teismui papasakoti jokių konkrečių 2014 m. birželio 27 d. 13.58 val. buvusių faktinių aplinkybių, todėl jų parodymai bylai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo spręsti ar pareiškėjas galėjo matyti ginčo kelio ženklą ar ne. Nors D. J. teisme parodė, kad: „Vairuotojas viršijo greitį“ (tai liudytojui žinoma iš jo paties surašyto protokolo), kartu nurodė: „Pats faktas neužstrigo, neatsimenu“. Į klausimą ar greitėjimo juostoje pastebėjote transporto priemonių, liudytojas atsakė: „Neatsimenu ar buvo“. Taigi teismas neturėjo teisės iškraipyti liudytojo parodymų teigdamas, jog liudytojas D. J. įvykio metu didelių automobilių greitėjimo juostoje nepastebėjo. Liudytoja O. B., paklausta ar pažįsta pareiškėją, atsakė: „Nematytas, neprisimenu“. Į klausimą ar greitėjimo juostoje pastebėjote transporto priemonių, kurios kliudytų pamatyti ženklą atsakė: „Neprisimenu ar buvo kas kliudė“. Į klausimą ar didelių gabaritų transporto priemonė, važiuojanti greitėjimo juosta link Panevėžio, gali užstoti greitį ribojantį kelio ženklą, liudytoja atsakė „Negalėčiau taip pasakyti, nes nėra to momento. Negalima nustatyti ar matėsi ženklas“. E. Š. teigimu, policijos patruliams sankryža ir negalėjo būti matoma iš to taško, kuriame jie patruliavo. Nurodo, kad sankryžą užstojo aukšti javai – tai patvirtina jo (E. Š.) darytos nuotraukos. Norėdami pamatyti sankryžą, policijos pareigūnai turėjo prieiti prie pat kelio. Nuo jų iki sankryžos buvo apie 1 km atstumas, o ne 500 m, kaip kad teigė D. J.. Tai akivaizdu vien iš nuotraukoje matomų kelkraščio stulpelių skaičiaus, kurie sustatyti 50 m atstumu. Be to, D. J. teisme parodė, kad transporto priemonę pastebi ir jos greitį fiksuoja 300-200 m atstumu transporto priemonei kylant į kalnelį. Todėl, apelianto įsitikinimu, policijos patruliai nematė faktinės (duomenys neskelbtini) kelių sankryžos situacijos ir teismui pateikė tik savo nuomonę ir samprotavimus, o tai nelaikytina įrodymais byloje.
Be to, E. Š. teigimu, teismas taip pat neteisingai vertino ir liudytojos V. S. parodymus, teigdamas, kad liudytoja nurodė, jog spūsčių nebuvo, sankryžoje matė tik vieną didelę mašiną. Pažymi, kad minėta liudytoja nurodė priešingai: „Nu važiavo tų mašinų tikrai nemažai, prieš mus daug“. Kalbėdama apie sankryžą liudytoja nurodė: „Aš labai gerai atsimenu tą didelę mašiną, kitų neatsimenu“. Šie liudytojos parodymai atitinka jo (E. Š.) nurodytas aplinkybes. Mano, kad vien tai, jog jis atsiminė daugiau įvykio detalių nei liudytoja, nesudaro pagrindo teismui abejoti jo parodymais.
E. Š. taipogi pažymi, kad tokių aplinkybių, dėl kurių jam būtų reikėję ženkliai sulėtinti greitį ar net sustoti, nebuvo. Kelyje nebuvo jokių kliūčių, visos transporto priemonės judėjo savo juostose. Be to, tam, kad imtis priemonių (sulėtinti, sustoti) pamatyti ginčo kelio ženklą, reikia žinoti, jog toks ženklas ten yra įrengtas. Teigia, kad jis to nežinojo. Jis taip pat negalėjo pamatyti kelio ženklo iš didesnio atstumo, nes dar iki privažiuojant judrią (duomenys neskelbtini) kelių sankryžą, yra gausu įvairių informacinio pobūdžio bei draudžiančių kelio ženklų, kelio ženklinimo, kelio įrengimų, todėl vairuotojo galimybės stebėti eismą ir jį reguliuojančius ženklus, ypač tokioje judrioje kelio vietoje, yra ribotos. Važiuojant pro judrią sankryžą visas vairuotojo dėmesys yra sutelkiamas būtent į ją, o ne į už jos plytinčius horizontus. Be to, priešais jį važiavusi transporto priemonė trukdė stebėti kelio ženklus iš didesnio atstumo. Pabrėžia, kad negalima iš asmens reikalauti to, ko jis objektyviai negali padaryti. Kadangi kelio ženklo įrengimo atstumas teisės aktais yra reglamentuojamas 1 m, o faktiškai jis yra įrengtas 7,45 m atstumu, tai suponuoja išvadą, kad pažeidžiant teisės aktų reglamentuotą atstumą įrengto kelio ženklo vairuotojas negali pastebėti, ypač esant matomumą ribojančioms kliūtims, intensyviam eismui.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuomet, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-216/2011; 2011 m. vasario 18 d. nutartis Nr. N444-619/2011). Pažymi, kad byloje nesant pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių jo (E. Š.) kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124 straipsnio 3 dalyje, padarymo, administracinės bylos teisena jo atžvilgiu turi būti nutraukta nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).
Atsiliepimu į E. Š. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyrius prašo netenkinti E. Š. skundo ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį. Mano, kad Šiaulių apylinkės teismas tinkami išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą.
E. Š. apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Kaip teisingai savo skunde pažymėjo apeliantas, vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis).
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu E. Š. administracinė nuobauda paskirta už ATPK 124 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.
ATPK 124 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė vairuotojui, kuris nustatytą greitį viršijo daugiau kaip 20, bet ne daugiau kaip 30 kilometrų per valandą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad E. Š. kaltė dėl ginčijamo jam inkriminuoto pažeidimo padarymo įrodyta visiškai.
Tiek iš E. Š. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, tiek iš jo apeliacinio skundo matyti, kad pastarasis teigia nustatytą greitį viršijęs dėl to, jog negalėjo matyti ir nematė kelio ženklo Nr. 329, nes šis ženklas buvo įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, be to, šį ženklą užstojo kitas automobilis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, sutikti su minėtais apelianto teiginiais neturi pagrindo.
Kaip matyti iš byloje esančio VĮ Šiaulių regiono keliai rašto Nr. 5-1129 (7.29), jame nurodyta, kad valstybinės reikšmės magistraliniame kelyje Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kilometre (dešinėje pusėje) kelio ženklas Nr. 329 (ribotas greitis 70 kilometrų per valandą) įrengtas 2010 m. spalio 29 d. vadovaujantis Lietuvos standarto „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“ LST 1405:1995 reikalavimais (62 b. l.). Šios aplinkybės nepaneigia jokie byloje surinkti duomenys, taip pat ir apelianto pateiktos fotonuotraukos. Be to, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, „Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių“, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83, 24 punkte nurodytas 1 m atstumas nuo važiuojamosios dalies krašto iki artimesniojo ženklo skydo krašto yra tik rekomenduojamas, o ne privalomas. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje Kelių policijos biuro atstovas V. M. paaiškino, jog toje vietoje, kur buvo padarytas pažeidimas, yra pavojingas kelio ruožas, todėl kelio ženklai dėl greičio ribojimo yra keli, jie yra ir prieš sankryžą, ir už jos. Kelio ženklas yra matomas nuo lėtėjimo juostos, kadangi sunkvežimio ilgis yra apie 18,75 m, atkarpą jis pravažiuoja per 4 sekundes, vadinasi, lieka 6 sekundės kelio ženklui pamatyti. Kelio ženklas yra pastatytas tinkamai, net ir tuo atveju, jei važiuotų keli sunkvežimiai, vis tiek bus tarpas, pro kurį ženklas matysis (54 b. l.). Tai, kad (duomenys neskelbtini) kelio kilometre yra greitį ribojantis ženklas, yra ženklo galiojimo pabaiga, už sankryžos ženklas kartojamas, patvirtino ir liudytojas, policijos pareigūnas D. J. (55 b. l.). Pažymima, kad kiekvienas vairuotojas turi būti pakankamai atidus ir rūpestingas eismo dalyvis. Akivaizdu, kad tam neprieštarauja ir pats E. Š. – teismo posėdyje jis nurodė, kad „reikia sekti ženklus, eismą“ (55 b. l.).
Apelianto skundo argumento, kad jam kelio ženklą užstojo kitas automobilis, t. y. krovininis automobilis, kuris sukosi nuo Kėdainių link Panevėžio, byloje surinkti duomenys nepatvirtina. Liudytojas D. J. parodė tąkart greitėjimo juostoje didelių automobilių nepastebėjęs, nurodė manantis, kad vairuotojas kelio ženklą turėjo matyti, vairuotojai kelio ženklus matyti privalo (55 b. l.). Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas teisingai įvertino liudytojų parodymus, todėl sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas neteisingai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, E. Š. kaltės padarius ATPK 124 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą nepaneigia ir liudytojos V. S. parodymai, kad ji taip pat kaip ir E. Š. nematė greitį ribojančio kelio ženklo. Kaip matyti iš šios liudytojos parodymų, ji yra darbo santykiais susijusi su E. Š., jam pavaldi, todėl jos parodymai vertinami kaip siekis padėti savo darbdaviui išvengti administracinės atsakomybės. Be to, kaip matyti iš E. Š. ir V. S. parodymų, E. Š. dar iki sankryžos važiavo ne 70 kilometrų per valandą, o 90 kilometrų per valandą greičiu, t. y. viršydamas leistiną greitį. Apelianto skundo argumentas, kad policijos pareigūnai iš patruliavimo vietos negalėjo matyti sankryžos, vertinamas kaip deklaratyvus, nes policijos pareigūnas D. J. nurodė, kad nuo greičio matavimo vietos iki sankryžos buvo 500 m atstumas, o liudytoja O. B. parodė, kad iš tos vietos, kur buvo matuojamas greitis, sankryža matosi.
Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių visiškai pakako E. Š. kaltės klausimui išspręsti, ir pagrįstai neskyrė užduoties specialistui. Duomenų, kad teismas būtų pažeidęs nekaltumo prezumpcijos principą, byloje nėra.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apelianto skundą ir naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į priimto procesinio sprendimo rūšį, apelianto prašymas priteisti jam jo patirtas bylinėjimo išlaidas taip pat netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį nepakeistą ir E. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.