- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-05
- Bylos Nr.
- 2S-876-436/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-02959-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- I. Č., J. Č.
- Atsakovas
- UAB „Jonavos glorija“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. Č. ir J. Č. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6511-814/2018 pagal ieškovų I. Č. ir J. Č. ieškinį atsakovei UAB „Jonavos glorija“ dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
1. Ginčas kilęs dėl ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo.
2. Ieškovai I. Č. ir J. Č. pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Jonavos glorija“ prašydami priteisti iš atsakovės 26 134,63 Eur nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti reikalavimo sumai atsakovei priklausantį turtą arba pinigines lėšas.
4. Ieškovai nurodė, kad ieškinio suma didelė, atsakovė nevykdo jokios veiklos, neturi darbuotojų ir piniginių lėšų. Turimą nekilnojamąjį turtą – patalpas Žeimių g. 18, Jonavoje ketina parduoti. Taigi yra reali grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2018 m. vasario 18 d. nutartimi ieškovų prašymo netenkino. Teismas nurodė, kad:
4.1. Iš pareikšto ieškinio negalima daryti išvados, kad ieškovams palankus sprendimas galėtų būti priimtas visa apimtimi.
4.2. Nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vetinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti.
4.3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai.
4.4. Atsakovės ketinimas parduoti turimą nekilnojamąjį turtą už 45 000 Eur nereiškia ieškovų interesų pažeidimo, nes atsakovė, pardavusi turtą ir gavusi minėto dydžio sumą, galėtų su ieškovais atsiskaityti pagal šioje byloje keliamus reikalavimus (reikalavimo suma 26 134,63 Eur), esant galimai palankiam ieškovams teismo sprendimui. Taigi, byloje keliant piniginio pobūdžio reikalavimus ir nesant duomenų, kad atsakovė nesąžiningai (neatlygintinai perleidžia ar pardavinėja už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą) siekia nuslėpti, iššvaistyti turimą turtą, vien tas faktas, jog atsakovė bando parduoti nekilnojamąjį turtą už kainą, kuri beveik du kartus viršija ieškinio reikalavimus, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
4.5. Ieškovai, prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės blogą finansinę būklę, nors tokią pareigą turėjo. Be to, kaip matyti iš teismui pateiktų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų, atsakovės UAB „Jonavos glorija“ naudai iš ieškovų I. Č. ir J. Č. yra priteista 19 700 Eur nuostolių atlyginimo, kurie su palūkanomis išieškomi vykdomosiose bylose Nr. 0165/17/00855, 0165/17/00856. Taigi, pagal pateiktus dokumentus, patys ieškovai yra atsakovės UAB „Jonavos glorija“ skolininkai, dėl ko, esant galimai ieškovams palankiam teismo sprendimui šioje byloje, priešpriešinius reikalavimus būtų galimybė įskaityti vykdymo procese.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
5. Atskiruoju skundu ieškovai I. Č. ir J. Č. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. vasario 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
5.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Ieškovų reikalavimas priteisti 3 656,95 Eur nesusijęs su byla, kurioje iš ieškovų atsakovei priteista 19 700 Eur. Ieškovai taip pat pateikė įrodymus, kad jie padidino atsakovės valdomų patalpų plotą.
5.2. Atsakovė sieka realizuoti vienintelį turimą turtą, todėl gali susidaryti situacija, kai atsakovė neturės nei turto, nei pinigų ir taip apsunkins arba padarys neįmanomu galimo palankaus ieškovams sprendimo įvykdymą.
6. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Jonavos glorija“ prašo atskirąjį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodama, kad:
6.1. Ieškovų teiginys, jog prašymas priteisti 3 656,95 eurų sumą nėra prašymas revizuoti Kauno apygardos teismo civ. byloje Nr. 2A-904-773/2017 priimtą nutartį akivaizdžiai neatitinka faktinių aplinkybių. Nurodytoje byloje iš tiesų UAB „Jonavos glorija“ savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindė ir ta aplinkybe, jog Ina ir J. Č. yra UAB „Du čia“ akcininkai, tačiau Kauno apygardos teismas nutartyje labai aiškiai pasisakė, jog priteistas nuostolių atlyginimas siejamas ne su jų kaip akcininkų veikla, o su jų kaip nutrauktos pirkimo – pardavimo sutarties pardavėjų pareiga grąžinti patalpas neteisėtu neveikimu.
Žemesnės instancijos teismas
6.2. Jonavos rajono apylinkės teismo civ. byloje Nr. 2-1337-722/2016 nustačius ir Kauno apygardos teismui civ. byloje Nr.2A-904-773/2017 patvirtinus, jog Ina ir J. Č. privalo atlyginti UAB „Jonavos glorija“ negautas pajamas už 184,02 kv. m. dydžio patalpų nuomą, o ne už 149,86 kv. m., ieškovai akivaizdžiai neturi faktinio reikalavimo pagrindo, nes šis klausimas jau buvo išspręstas kitoje civilinėje byloje.
6.3. Ieškovas iškraipo faktines aplinkybes, susijusias su atsakovės UAB „Jonavos glorija“ materialine padėtimi. Kaip akivaizdžiai matyti iš ieškovų teismui pateiktų procesinių dokumentų, atsakovės prašymas atidėti žyminį mokestį už priešieškinį buvo motyvuotas ne sunkia materialine padėtimi, o būtent dėl ieškovų veiksmų. Be to, situacija išnagrinėjus minėtą bylą iš esmės pasikeitė. Kaip teisingai nustatė skundžiamoje nutartyje teismas, atsakovė disponuoja nekilnojamuoju turtu (arba atitinkamo dydžio suma jį pardavus, kuri yra gerokai didesnė už pareikštą ieškinio reikalavimų sumą), iš ankstesnių procesinių dokumentų akivaizdu, jog turi piniginių lėšų sąskaitoje ir ypatingai svarbu – turi reikalavimo teisę į pačius ieškovus gana didelei sumai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai paneigia ieškovų teiginius apie atsakovės blogą materialinę padėtį.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinasias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šie klausimai sprendžiami vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
11. Nagrinėjamoje byloje ieškovai reiškia piniginį reikalavimą atsakovei, kuris kildinamasis iš nutrauktos pirkimo – pardavimo sutarties (nuostolių suma – 26 134,63 Eur). Ieškovai savo reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės nekilnojamąjį turtą, o jo nesant – kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis. Teismui netenkinus šio prašymo su tokia nutartimi nesutinka ieškovai, atskirajame skunde nurodydami, kad teismas netinkamai sprendė dėl preliminaraus ieškinio nepagrįstumo (prima facie) ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
12. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
13. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad egzistuoja du pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) tikėtinas ieškinio pagrįstumas; 2) realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014, 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017, kt.). Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems šioms sąlygoms. Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad ieškovas neįrodė nei vienos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – t. y. tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų visa apimtimi, be to neįrodė, kad kyla grėsmė, jog galimas teismo sprendimo įvykdymas dėl atsakovės veiksmų gali būti neįvykdomas ar jo vykdymas apsunkintas. Apeliantai, nesutikdamas su nutartimi, skunde nurodo, kad teismas be pagrindo vertino ieškinį kaip preliminariai nepagrįstą.
15. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, preliminariai įvertina ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.
16. Nurodytina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2015 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
17. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamoje nutartyje konstatuotas pareikšto ieškinio preliminarus nepagrįstumas neatitinka aptarto vertinimo, kadangi teismas dėl tam tikrų reikalavimų nepagrįstumo pasisakė įvertinęs ir pateiktus įrodymus, t. y. pasisakydamas dėl ginčo iš esmės. Kaip matyti iš ieškinio, ieškovai kreipėsi į teismą dėl nuostolių atlyginimo iš atsakovės siekdami prisiteisti savo patirtus nuostolius dėl to, kad jų vertinimu buvo nepagrįstai nutraukta pirkimo – pardavimo sutartis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į teismų praktikoje pateiktus prima facie vertinimo išaiškinimus, darytina išvada dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje teismas negali ir neturi pateikti atsakymo dėl pateiktų įrodymų pakankamumo ieškovų nurodytiems argumentams pagrįsti ar jos reikalavimams patenkinti. Todėl konstatuotina, kad toks materialusis reikalavimas (dėl nuostolių priteisimo) teisme gali būti reiškiamas, reikalavimų akivaizdaus nepagrįstumo, nevertinant iš esmės įrodymų, šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės identifikuoti. Atsižvelgiant į tai, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi prejudicinės galios, vien šis pirmosios instancijos teismo pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.
18. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo pažymėjo, jog reiškiamo ieškinio suma negali būti pagrindu taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, šalys turi priešpriešinių reikalavimų, o siekimas parduoti atsakovės nekilnojamasis turtas taip pat nepažeis ieškovų interesų, nes už jį gautina suma būtų ženkliai didesnė nei ieškininiu atsakovei reiškiami reikalavimai. Apeliantai nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.
19. Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu ir t. t. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.
20. Nors ir sutiktina, kad šioje byloje prašoma iš atsakovo priteisti suma, turėtų būti vertinama kaip didelė atsakovės atžvilgiu, tačiau aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 ir kt.).
21. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju ieškovai būtent tokiame kontekste atsakovės nesąžiningumą įrodinėjo būtent duomenimis, kad atsakovė siekia perleisti savo turimą nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai nesiekia prisiteisti ketinamo parduoti turto natūra. Antra, turto vertė, kuri būtų gauta jį pardavus nebūtų pagrindu grėsmei ieškovų reikalavimų įvykdymui užtikrinti, kadangi ji du kartus juos viršija, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Jokių kitų akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovo nesąžiningumą, nenustatyta.
22. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ieškovų šioje byloje prašomos priteisti iš atsakovės sumos, vien samprotavimai, kad atsakovė gali perleisti turimą turtą, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumo ir spręsti, jog atsakovė turi ketinimų išvengti pareigos vykdyti būsimą galbūt ieškovams palankų teismo sprendimą.
23. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai.
24. Šalys civiliniame procese yra lygios ir vien ieškinio, kuriuo reikalaujama priteisti didelę pinigų sumą pateikimas, nepateikus jokių įrodymų, kad atsakovė vengs vykdyti galbūt ieškovams palankų teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais būtų siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones.
25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirasis skundas netenkintinas, Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. vasario 13 d. nutartis, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Apeliantams išaiškintina, kad pasikeitus aplinkybėms (atsiradus realiai grėsmei teismo sprendimo įvykdymui) ir pateikus konkrečius įrodymus, ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą su motyvuotu prašymu taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.