Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų M. R. ir A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo BUAB „Faulana“ pareiškimą dėl skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, suinteresuoti asmenys: M. R., A. R., antstolis D. K.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas nurodo, kad antstolio D. K. kontoroje BUAB „Faulana“ naudai yra vykdoma vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), dėl skolos išieškojimo iš skolininko M. R. M. R. ir jo sutuoktinės A. R. vardu registruotas turtas: lengvasis automobilis Mercedes Benz GL450, v/n (duomenys neskelbtini) (registruota M. R. vardu); 0,9884 ha bendro ploto kitos paskirties žemes sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (registruota M. R. vardu); 328,88 kv. m. bendro ploto pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (registruota M. R. vardu); 17,27 kv. m bendro ploto negyvenamoji patalpa – garažas (boksas), esantis (duomenys neskelbtini) (registruota A. R. vardu); skolininkui su sutuoktine A. R. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklauso turtinė teisė į gautinas pinigines lėšas iš BUAB „Faulana“. M. R. nuo 1987-10-24 yra sudaręs santuoką su A. R. Skolininkas ir jo sutuoktinė nėra sudarę vedybinės ar povedybinės sutarties, taip pat nėra duomenų apie santuokos nutraukimą, turto padalijimo fakto nėra nustatyta. Pareiškėjas BUAB „Faulana“ teismo prašo nustatyti, kad ½ dalis skolininko M. R. ir jo sutuoktinės A. R. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise įgyto turto, t. y.: lengvojo automobilio Mercedes Benz GL450; 0,9884 ha bendro ploto kitos paskirties žemes sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 328,88 kv. m. bendro ploto pastato – gyvenamojo namo; 17,27 kv. m. bendro ploto negyvenamosios patalpos – garažo (bokso); turtinių teisių į gautinas pinigines lėšas iš BUAB „Faulana“ – priklauso skolininkui M. R. asmeniškai, iš kurių būtų galima išieškoti skolą BUAB „Faulana“ naudai.

2. Suinteresuoti asmenys M. R. ir A. R. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Teismas, nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Ši norma yra imperatyvi. Pareiškėjas nesuformulavo prašymo dėl naudojimo turtu tvarkos nustatymo, nepateikė jokių duomenų, būtinų nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkai nustatyti, todėl pareiškimas negali būti tenkinamas. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, o taip pat naudojimo paskirtį. Gyvenamais namas ir žemės sklypas santuokos metu buvo įgyti, panaudojant A. R. priklausančias asmenines lėšas, gautas iš jai asmeninės nuosavybės teise priklaususio nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių, todėl yra teisinis pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-28 priėmė nutartį, kuria įpareigojo pareiškėją aiškiai suformuluoti pareiškimo dalyką, pareiškime išdėstyti aplinkybes, patvirtinančias pareiškimo dalyką, bei pridėti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas šioje civilinėje byloje yra pateikęs analogišką pareiškimą, koks buvo pateiktas ir 2015 metais. Administratoriaus sprendimu buvo nuspręsta M. R. prievolę bendrovei pagal Vilniaus apygardos teismo 2013-03-05 sprendimą įvykdyti tada, kai bus atliekamas M. R. finansinio reikalavimo (760 862,26 Eur) patenkinimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-05-02 nutartimi patenkino pareiškėjo prašymą ir nustatė, kad suinteresuoto asmens M. R., dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje sudaro:

3.1 ½ dalį lengvojo automobilio Mercedes Benz GL450;

3.2 ½ dalį nekilnojamojo turto – 0,9884 ha bendro ploto kitos paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

3.3 328,88 kv. m. bendro ploto pastato – gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini);

3.4 ½ dalį turtinės teisės į gautinas pinigines lėšas iš BUAB „Faulana“;

3.5 ½ dalis sutuoktinės A. R. vardu įregistruoto 17,27 kv. m. bendro ploto garažo (bokso), esančio (duomenys neskelbtini);

3.6 ½ dalis lėšų, esančių sąskaitose.

4. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog suinteresuotų asmenų santuoka sudaryta 1987-10-24. Nenustatyta, kad sutuoktiniai būtų sudarę vedybų ar povedybinę sutartį. Suinteresuoti asmenys nesutikimą su pareiškimu grindžia pateiktomis 1999-08-25 bei 1998-03-26 Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimis, iš kurių matyti, jog nekilnojamojo turto pardavėjas yra skolininko sutuoktinė A. R., tačiau, įvertinus, jog suinteresuotų asmenų santuoka sudaryta 1987-10-24 bei tai, kad teismui nėra pateikta įrodymų, jog šis nekilnojamasis turtas buvo įsigytas už asmenines A. R. lėšas, teismas darė išvadą, kad suinteresuotų asmenų aptariamas argumentas niekaip nepaneigia fakto, jog sutartyse nurodytas parduodamas turtas yra abiejų sutuoktinių bendroji nuosavybė, taigi jį atmetė kaip neįrodytą. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, sudarančių prielaidas nukrypti nuo lygių dalių principo.

III. Atskirojo skundo argumentai

5. Suinteresuoti asmenys M. R. ir A. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-05-02 nutartį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad pagal CPK 667 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Teismas nustatė tik idealiąją M. R. priklausančio turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, todėl M. R. ir A. R. nepateikus notarine tvarka patvirtinto susitarimo dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bei pareiškus prieštaravimus tik dėl idealios dalies nustatyto bendrojoje jungtinėje nuosavybės, teismas neturėjo teisės nustatyti tik idealiąją M. R. priklausančio turto dalį ir dėl šios priežasties nutartis yra naikintina. Negalima sutikti su teismo išvadomis, jog nebuvo teisinio pagrindo nukrypti nuo bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principo, sprendžiant dalių nustatymą gyvenamajame name. Gyvenamasis namas santuokos metu buvo įgytas, panaudojant A. R. priklausančias asmenines lėšas. M. R. ir A. R. finansinis reikalavimas, kurį sudaro 763 955,31 Eur, bus patenkintas visiškai, o tai leidžia daryti išvadas, jog teismo sprendimo įvykdymas yra visiškai užtikrintas. Turto dalių nustatymas mažina turto vertę, kadangi turtą realizuojant ne kaip vientisą objektą, o parduodant tik tam tikrą dalį, turto vertė mažėja, o tai visiškai neatitinka nei BUAB „Faulana“, nei M. R. ir A. R. interesų pusiausvyros.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7. CPK nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko bendros dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo.

8. Pagal nuo 2017-07-01 galiojančią CPK 667 straipsnio redakciją naudojimosi turtu tvarkos nustatymas yra reglamentuotas pagal CPK 667 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad teismas ir notaras, nustatydami skolininkui priklausančią nekilnojamojo daikto dalį, kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, jeigu to prašo išieškotojas, skolininkas ar kitas bendraturtis. Šiuo atveju šioje byloje, kaip jau pagrįstai nurodė Vilniaus apygardos teismas 2019-03-28 nutartimi civilinėje byloje e2S-611-431/2019, nei išieškotojas, nei skolininkas, nei kitas bendraturtis tokio prašymo nebuvo išreiškę. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų atskirojo skundo argumentus, susijusius su teismo prievole nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką ir šios normos imperatyvumą, kadangi jie remiasi neaktualia šio straipsnio redakcija ir šiuo metu galiojanti redakcija tokios pareigos pirmos instancijos teismui neįtvirtina. Teismas pažymi, jog atskirasis skundas yra grindžiamas ne tik sena ir nebegaliojančia CPK 667 straipsnio redakcija, tačiau taip pat ir teismų praktika, kuri buvo suformuota pagal jau nebeaktualią CPK 667 straipsnio redakciją.

9. Apeliantai atskirajame skunde nurodo, jog teismas nustatė tik idealiąsias turto dalis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kreditorius turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti, kas pagal CPK 667 straipsnio normos prasmę reiškia, kad išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį tokiame turte, kurios vertė būtų pakankama vykdomojoje byloje išieškomai skolai padengti ir iš kurios būtų galima realiai išieškoti (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Iš šios procesinės normos turinio išplaukia, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias ir (ar) realiąsias dalis. Šiuo atveju kreditorius, prašydamas nustatyti skolininkui priklausančio turto dalį, prašymo nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti nepateikė, todėl teismas pareigos nustatinėti realias turto dalis neturėjo.

10. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Pagal šio straipsnio 2 dalį nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK 3.123 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, aiškinant nurodytą teisės normą, pažymėta, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalį, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių yra galimas nukrypimas nuo lygių dalių principo, tačiau reikia nustatyti, jog toks nukrypimas yra būtinas (pvz., Lietuvos Aukščiausio Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009; 2010 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Pabrėžtina, kad pareiga įrodyti aplinkybes, dėl kurių būtų pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, tenka asmeniui, kuris nori paneigti sutuoktinių lygių dalių prezumpciją. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog nenustatyta jokių aplinkybių, sudarančių prielaidas nukrypti nuo lygių dalių principo. Nors apeliantai atskirajame skunde nurodo, jog A. R. namą įsigijo iš asmeninių lėšų, tačiau į bylą apeliantų pateikti įrodymai (jog A. R. 1999-08-25 pardavė nekilnojamąjį turtą) ginčo turto įsigijimo iš asmeninių lėšų neįrodo.

11. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei sprendžia, kad konkrečiu atveju apeliantai nepateikė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kuriuos įvertinus skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis galėtų būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Suinteresuotų asmenų M. R. ir A. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.