Telšių apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui, atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ atstovei, gauti prašymai bylą nagrinėti nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei MB „(duomenys neskelbtini)“, dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. kovo 13 d. teisme buvo gautas ieškovės pareiškimas dėl ieškinio dalyko pakeitimo, kuriame nurodyta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje naudotą valiutą – litą, pakeitus euru, ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pertvarkė kompiuterinę buhalterinę programą, kurią pertvarkius nustatyta, kad 2015 m. sausio 5 d. ieškovės atliktame paskaičiavime buvo neįtrauktas 2014 m. gruodžio 29 d. atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ dalinis atsiskaitymas pagal subnuomos sutartį 127,75 Eur sumai, o taip pat neįtraukta atsakovei išrašyta bei pateikta 2014 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita – faktūra DUJ-0000403 – 384,40 Eur sumai. Nurodo, kad dėl atlikto dalinio atsakovės atsiskaitymo bei jai pateiktos 2014-12-31 PVM sąskaitos-faktūros pasikeitė ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašomos priteisti skolos iš atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ dydis, kuris pareiškimo surašymo dienai buvo 7527,95 Eur. Taip pat ieškovė prašo priteisti 1109,61 Eur delspinigių, 6 proc. metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2015 m. sausio 26 d. Mažeikių rajono apylinkės teisme, nepraleidus nustatyto termino, gautas atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimas į ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštą ieškinį, kuriuo atsakovė iš dalies nesutinka su ieškovės reikalavimu dėl delspinigių ir vykdytinos mokėjimų paskirstymo tvarkos. Atsakovė nurodė, kad teikdama ieškinį ieškovė pateikė vienašalę 2015 m. sausio 5 d. buhalterinę pažymą, kurioje nurodyti atsakovės mokėjimų 2014 m. paskirstymai. Pažymoje yra nurodoma, kad nuo 2014 m. ieškovė gaudama įmokas iš atsakovės, visų pirma dengė susikaupusius delspinigius, o po to nuomos ir kitus mokesčius. Tačiau ieškovė nepateikė mokėjimo nurodymų, kuriais atsakovė mokėjo įmokas ieškovei, taip pat nepateikė ieškovės buhalterinės apskaitos duomenų apie vidaus operacijų duomenis, ūkines operacijas, susijusias su atsakovės skolos skaičiavimu. Vykdant atsakovei mokėjimus ieškovei pavedimuose buvo nurodoma „už nuomą“ bei dengiamų sąskaitų numeriai ir nė karto ieškovė nepateikė prieštaravimo nurodytai mokėjimų tvarkai. Atsakovė pažymi, jog net iš 2015 m. sausio 5 d. pažymos matyti, kad 2013 m. ieškovė delspinigių už vėluojamus mokėjimus neskaičiavo ir nevykdė tokios gautų pavedimų įskaitymo tvarkos, kaip nurodo pateiktoje pažymoje. Pažymi, kad Sutarties sąlygos buvo pateiktos ieškovės trečiajai šaliai, kurias atsakovė priėmė tokias kokios jos yra, be derybų, tačiau sutarta Sutarties vykdymo tvarka iš esmės skyrėsi nuo nuomos sutartyje nurodytų sąlygų. Nuo pat pradžių vykdant sutartį nebuvo vykdomas delspinigių skaičiavimas. Pateiktoje 2013 m. suvestinėje, kurioje atsispindi, kad iš esmės šalių nuomos sutarties vykdymo praktika nebuvo paremta nuomos sutarties sąlygomis tiek atliekant mokėjimus, tiek juos įskaitant ir juo labiau, kad nebuvo skaičiuojami delspinigiai. Taip pat atsakovė nurodo, kad ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ji kokiu nors būdu reikalavo sumokėti delspinigius, numatytus nuomos sutartyje iki ieškinio pateikimo teismui. Atsakovei pateiktose PVM sąskaitose – faktūrose nebuvo nurodoma, kad atsakovė privalo sumokėti delspinigius, jei laiku neatsiskaitys, juo labiau nebuvo nurodyta nei vienoje sąskaitoje, kad delspinigiai yra paskaičiuoti už praėjusį laikotarpį. Tik gavus dokumentus iš teismo, atsakovė sužinojo, kad nuo 2014 m. pinigai buvo pirmiausia skiriami delspinigių mokėjimui. Atsakovė pažymi, kad tik įvertinus ieškovės buhalterinių sąskaitų duomenis, pajamų struktūrą, kaitą ir ūkinių operacijų atlikimo sąlygas, gali būti nustatytos tikrosios ieškovės ir atsakovės elgesio, mokant ir paskirstant įmokas, aplinkybės. Atsakovė pažymi, kad niekada negavo reikalavimo iš ieškovės padengti susidariusį įsiskolinimą iki kreipimosi į teismą. Nurodo, kad ieškovei buvo aiškiai žinoma atsakovės vadovės vardas ir pavardė, tačiau siųsdami vienintelį reikalavimą (2014-07-17 pretenziją) ant voko netinkamai nurodė direktorės vardą ir pavardę, nors laišką adresavo būtent vadovei, o ne įmonei bei pažymi, kad teismo visus dokumentus adresuotus įmonei vadovė gavo visus. Sutarties 6.8 punkte numatyta, kad šalys pripažįsta susirašinėjimą faksu ir elektroniniu paštu, todėl atsakovė pažymi, kad ieškovė sąmoningai nesiuntė 2014 m. liepos 7 d. pretenzijos elektroniniu paštu, nes neturėjo tikslo tinkamai informuoti atsakovės apie ketinimus, nes sąskaitos ir toliau buvo siunčiamos elektroniniu paštu. Atsakovės nuomone, ieškovė tik kreipdamasi i teismą pateikė pažymą, kurioje nurodyta įmokų paskirstymo tvarka. Kadangi atsakovei tokia tvarka nebuvo anksčiau paskelbta, atsakovė daro išvadą, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.200 straipsnio 2 dalyje numatytus bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus. Taip pat pažymi, kad ieškovės kaltė iš esmės pasireiškia tuo, kad ji, negaudama tinkamo prievolių vykdymo nuo 2013 m. gruodžio mėnesio, nesiekė ginti savo interesų, t.y. neiniciavo nuomos sutarties nutraukimo, taip didindama atsakovės nuostolius delspinigių sumoje, apie kurių skaičiavimą atsakovė sužinojo tik iš Teismo atsiųstų procesinių dokumentų. Atsakovė pažymi, kad ginčo atveju netesybos numatytos net 0,3 proc., kas sudaro 109,5 proc. per metus. Akivaizdu, kad tokios netesybos neatitinka protingumo principo, juo labiau, kad atsakovė nuomos sutartį sudarė prisijungimo būdu, negalėdama įtakoti sutarties sąlygų, todėl nurodo, kad yra pagrindas mažinti delspinigių dydį kaip neprotingai didelį arba įvertinus, kad ieškovė tinkamai paskirstė delspinigius, taikyti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2012 m gruodžio 3 d. tarp subnuomotojos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir subnuomininkės N. E. individualios įmonės pasirašyta negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartis Nr. DUJ-05/2012 (toliau – Subnuomos sutartis), pagal kurią subnuomotoja ūkinei – komercinei veiklai vykdyti subnuomos pagrindais perdavė subnuomininkei naudoti negyvenamąsias patalpas – 132,13 kv. m. bendro ploto kavinės patalpas, esančias Jūrininkų per. 29, Klaipėda (toliau – turtas arba patalpos). 2013 m. vasario 25 d. tarp ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ ir subnuomininkės N. E. individualios įmonės pasirašytas trišalis susitarimas dėl teisių ir pareigų perleidimo (Subnuomos sutarties Priedas Nr. 3), pagal kurį atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė visas teises ir pareigas, kylančias iš Subnuomos sutarties, iš N. E. individualios įmonės. 2014 m. gruodžio 4 d. tarp ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašytas patalpų perdavimo – priėmimo aktas (Subnuomos sutarties Priedas Nr. 4), pagal kurį atsakovė grąžino, o ieškovė priėmė negyvenamąsias patalpas, pasibaigus (suėjus) šių patalpų subnuomos terminui (Subnuomos sutarties 2.1 punktas).

Pagal Subnuomos sutartį atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ už praėjusio mėnesio subnuomos mokestį, o taip pat kitus sutartyje numatytus kitus mokesčius ir mokėjimus, turėjo sumokėti ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankiniu pavedimu iki einamojo mėnesio 10 dienos (Subnuomos sutarties 3.4 ir 3.6 punktai). Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal Subnuomos sutartį ir jos pagrindu išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, išrašytas nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. atsakovei suteikė subnuomos ir kitų paslaugų už bendrą 7986,27 Eur sumą. Atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ per šį laikotarpį sumokėjo ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2833,77 Eur. Atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė savo įsipareigojimus, nes neatsiskaitė Subnuomos sutartyje nustatytu terminu ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir liko jai skolinga už subnuomą, o taip pat nesumokėjo kitų sutartyje minimų mokesčių ir mokėjimų. Pagal Subnuomos sutarties 3.5, 3.6 ir 3.7 punktus už vėlavimą sumokėti subnuomos mokestį, kitus mokesčius ir mokėjimus už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 11 d. iki kreipimosi į teismą dienos (t. y. pareiškimo surašymo dienos, 2014 m. lapkričio 10 d.) ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovei MB „(duomenys neskelbtini)“ paskaičiavo 3228,41 Eur delspinigių. Ieškovė, vadovaujantis Subnuomos sutarties 3.6 ir 3.7 punktais, iš atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėtų piniginių lėšų išskaičiavo ir visų pirma priskaičiuotų delspinigių apmokėjimui užskaitė 2118,80 Eur sumą.

Ieškovei pateikus pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, nustatyta, kad 2015 m. sausio 5 d. ieškovės atliktame paskaičiavime buvo neįtrauktas 2014 m. gruodžio 29 d. Atsakovės dalinis atsiskaitymas pagal subnuomos sutartį 127,75 Eur sumai, taip pat neįtraukta atsakovei išrašyta 2014 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita–faktūra DUJ-0000403 – 384,40 Eur sumai. Dėl atlikto dalinio atsakovės atsiskaitymo bei pateiktos PVM sąskaitos–faktūros pasikeitė ieškovės prašomos priteisti skolos iš atsakovės dydis, kuris sudaro 7527,95 Eur.

Dėl sutarties aiškinimo ir įmokų paskirstymo tvarkos.

CK 6.193 straipsnyje yra numatytos sutarčių aiškinimo taisyklės, kurios nurodo, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Jos turi būti aiškinamos vienodai tiek joms galiojant, tiek ir joms pasibaigus. Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška turi būti nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje bei suformuotomis kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, byla Nr. 3K-7-409/2010). Pirmiausia yra įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas), tai lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „ Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010 kt.).

Įvertinus byloje esančius duomenis, nustatyta, kad 2013 m. vasario 25 d. pasirašytu trišaliu susitarimu dėl teisių ir pareigų perleidimo, pagal kurią atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė visas teises ir pareigas, kylančias iš Subnuomos sutarties, kurios 3.7 punkte nurodyta, kad atsakovei vėluojant atsiskaityti ieškovei pagal sutartį, bus skaičiuojami 0,3 proc. dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos subnuomos mokesčio ir kitų sutartyje aprašytų ir paminėtų mokesčių bei mokėjimų sumos už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną. Šalys taip pat susitarė, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena atsakovės sumokėta įmoka, nepaisant mokėjimo paskirtyje nurodytos įmokos paskirties, yra pirma eile užskaitoma priskaičiuotiems delspinigiams padengti, kitų mokesčių ir mokėjimų pagal sutartį apmokėjimas. Ieškovė nurodė, kad gautas įmokas teisėtai pirmiausia skyrė delspinigiams dengti, o likusią įmokų dalį – pagrindinei skolai mažinti. Atsakovė nurodo priešingai, t. y., kad sutarties vykdymo metu šalys elgesiu pakeitė sutartyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką, nes atsakovė mokėdama įmokas ieškovei, mokėjimo nurodymuose (pavedimuose) nurodydavo, jog moka už pagrindinę skolą, bet ne už delspinigius. Taigi, skiriasi šalių pozicija, kaip buvo paskirstytos įmokos.

Siekiant išsiaiškinti tikrąją šalių valią, būtina įvertinti įmokų paskirstymo tvarką. CK 6.54 straipsnio aiškinimo ir taikymo srityje kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, taikant nurodytos teisės normos reglamentuojamą įmokų paskirstymo tvarką (taip pat ir šalių susitarimu nustatytą kitokią įmokų paskirstymo tvarką), būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius vykdant prievolę pagal prekių (paslaugų) tiekimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, byla Nr. 3K-3-1070/2003). Sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, turi būti nustatoma, buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar, vykdant sutartį, šalių valia nepasikeitė. CK 6.54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus ir skolininko teisė susitarti dėl įmokų paskirstymo, bet jeigu jie nesusitaria dėl įmokų paskirstymo, taikoma nurodyto straipsnio 1–4 dalyse nustatyta įmokų paskirstymo tvarka. Ji negali būti vienašališkai keičiama. Nagrinėjamo ginčo atveju sutarties 3.7 punkte šalys susitarė, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena subnuomininkės (atsakovės) pervedama suma pirma eile užskaitoma kaip delspinigiai, o likusios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už nuomą. Iš šios sutarties nuostatos matyti, kad šalių susitarimu nustatyta įmokų paskirstymo tvarka sutampa su CK 6.54 straipsnyje įtvirtinta tvarka, nes pagal nurodyto straipsnio 3, 4 dalis trečiąja dalimi įmokos skiriamos netesyboms (delspinigiams ir baudoms) mokėti, o ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti. Dėl šios sutartyje ir Civiliniame kodekse nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos byloje nėra šalių ginčo. Tačiau šalys kelia klausimą, kad, vykdant Subnuomos sutartį ir atsakovei apmokant tik dalį ieškovės pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų, įmokų paskirstymo tvarka buvo pakeista. Pažymėtina, kad CK 6.54 straipsnio 5, 6 dalyse nustatyta, kaip turi elgtis kreditorius tuo atveju, jeigu skolininkas pasiūlo ar moka įmokas kita tvarka. Pirma, kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatytas šalių susitarimu, o jeigu jo nėra, – kitokį negu nustatytas CK 6.54 straipsnyje. Antra, kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė nepasinaudojo įmokos atsisakymo teise, nes priėmė atsakovės mokėtas įmokas. Tą patvirtina byloje pateikti tarpusavio skolų užskaitymo aktai (34, 35 b. l.).

Atsižvelgiant į visa tai, kas aukščiau išdėstytina, darytina išvada, kad įmokų gavimo metu nepaskirstydama įmokų arba paskirdama jas pagrindinei prievolei apmokėti, bet vėliau iš naujo perskirstydamas įmokas taip, kad jomis būtų pirmiausia apmokami delspinigiai ir tik po to pagrindinė skola, ieškovė elgėsi nesąžiningai. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, byla Nr. 3K-3-1070/2003). Iš byloje esančių įsiskolinimo ir delspinigių paskaičiavimo lentelių, papildomai pateiktos 2014-12-31 PVM sąskaitos – faktūros matyti, jog atsakovei išrašytų sąskaitų suma yra 8370,67 Eur, atsakovė yra sumokėjusi 2961,51 Eur, todėl darytina išvada, kad neapmokėtos skolos dalis sudaro 5409,15 Eur, ir ši suma priteistina iš atsakovės ieškovei.

Dėl netesybų

Pripažinus ieškovės atliktą įmokų paskirstymą nesąžiningu, būtina pasisakyti dėl ieškovės prašomų priteisti 0,3 procentų dydžio delspinigių pagrįstumo. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai; CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Tai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis), kartu – viena iš civilinės atsakomybės formų (CK 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J., S. J., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalys netesybų mokėjimo sąlygą sutarties pažeidimo atveju gali nustatyti užtikrindami bet kokius sutartinius teisinius santykius (CK 6.156 straipsnis). Bendroji taisyklė dėl netesybų mažinimo yra ta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos. Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nes tai, jog sudarydamos sutartį šalys nustato nemažus delspinigius, dar nereiškia prieštaravimo viešajai tvarkai, todėl, sprendžiant dėl priteistų delspinigių dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kokio dydžio delspinigiai pasirinkti šalių valia ir sulygti sutartimi. Tačiau aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti įvertinti sutartyje nustatytų netesybų dydį, jeigu šalis dėl to pareiškia prašymą. Netesybų žemiausioji mažinimo riba – realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos visais atvejais turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 proc. tarifu, o tai, ar konkretus netesybų dydis teismo nustatytas pagrįstai, sprendžiama įvertinant, ar teismas nepažeidė įstatymų, kuriuose suformuluoti jų mažinimo atvejai ir kriterijai. Aiškiai per didelėmis netesybomis kasacinio teismo praktikoje pripažįstami 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną, sudarantys 73 proc. per metus, todėl dažnu atveju toks delspinigių dydis teismo mažinamas iki 7,3 proc. per metus, t. y. iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424-452).

Iš pateiktos įsiskolinimo ir delspinigių paskaičiavimo skaičiuotės matyti, kad taikant 0,3 proc. dydį nuo laiku nesumokėtos subnuomos mokesčio sumos už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną, priskaičiuota 3228,41 Eur delspinigių. Tai atitinka 109,50 proc. metinių palūkanų per metus, todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisminę praktiką, į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, delspinigių dydis yra mažintinas iki 0,03 procento už kiekvieną uždelstą dieną (dešimt kartų), nes netesybos atsirado iš sutartinių santykių, jų pobūdžio (abi sutarties šalys privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas), tad 0,03 proc. dydžio netesybos yra tinkama kompensavimo ir skatinimo priemonė.

Iš atsakovės ieškovei priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra nuo 2014-11-14, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus, kad sumokėjo 259,66 Eur žyminio mokesčio (5, 85 b. l.). Atsakovė pateikė įrodymus, jog patyrė 110,00 Eur išlaidų už atsiliepimo parengimą bei teisinių dokumentų analizę (72, 73 b. l.). Ieškinį patenkinus iš dalies bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškinyje buvo reiškiami reikalavimai 8637,56 Eur sumai, teismas priteisė iš atsakovės ieškovei 5732,02 Eur, vadinasi, buvo patenkinta 66,36 % ieškovės reikalavimų, todėl ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 172,31 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovės naudai iš ieškovės priteistina 37,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Įskaičius šalių tarpusavio bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovės ieškovei naudai priteistina 135,31 € bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-170 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini):

skolą: 5409,18 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus devynis eurus 18 euro centų);

delspinigius: 322,84 Eur (tris šimtus dvidešimt du eurus 84 euro centus);

6 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014-11-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

bylinėjimosi išlaidas: 135,31 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis eurus 31 euro centą) žyminio mokesčio.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Teismo sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.