Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. Š. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir V. Š. paskirta galutinė subendrinta 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. lapkričio 11 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. V. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 3 metus uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas V. Š. priklausantis automobilis Citroen Xsara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui iš V. Š. priteistos 26,50 Eur išlaidos už automobilio Citroen Xsara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

7. Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

9. Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo bei jos teisinės kvalifikacijos neginčija, tačiau kelia skirtos bausmės tinkamumo klausimą, o būtent prašo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės arba atidėti paskirtos bausmės vykdymą, taip pat netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo.

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo argumentus, nenustatė, kad būtų pažeistos bausmės skyrimo taisyklės ir nuteistajam paskirta neteisinga, per griežta, netinkamai individualizuota bausmė ar nepagrįstai taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas.

12. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

13. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmai 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu V. Š. nuteisė už vieną nesunkią tyčinę nusikalstamą veiką, paskiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas didesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis. Pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, V. Š. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybę pripažino tai, kad asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi. Apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Š. praeityje buvo du kartus teistas, iš jų Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu už Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą, t.y. vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 1,88 promilės alkoholio (b.l. 44-46). Nuteistasis baustas administracine tvarka penkiolika kartų, iš jų du kartus už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį turto sugadinimą, du kartus už transporto priemonių vairavimą neturint teisės vairuoti ir vieną kartą už transporto priemonių vairavimą neblaivaus asmens, neturinčio teisės vairuoti (b.l. 59-60). Šios aplinkybės rodo, kad V. Š. nėra linkęs paklusti įstatymų reikalavimams, laikytis visuomenėje priimtų moralės normų, pakartotinai sėsdamas prie automobilio vairo, būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti, jau būdamas teistas bei baustas už tokio pobūdžio teisės pažeidimus, taigi, suvokdamas savo veiksmų pavojingumą bei galimas pasekmes, kas rodo išties didelį apelianto neatsakingumą ir abejingumą Kelių eismo taisyklių reikalavimams. Be to, V. Š. yra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichiatrijos kabineto įskaitą, diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimas, vartojant alkoholį (b. l. 58). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu, tiek ir 2017 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu apeliantui paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas jau buvo atidėtas ir šią nusikalstamą veiką jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Akivaizdu, kad ankstesnės V. Š. taikytos teisinės poveikio priemonės nepasiekė savo tikslų, nepakeitė elgesio teigiama linkme, jis nepadarė reikiamų išvadų, o toliau renkasi neteisėtus elgesio variantus. Taigi, nėra pagrindo manyti, kad jo elgesį teigiamai paveiktų švelnesnės bausmės – bauda arba areštas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, kaltinamajam paskirtą bausmę subendrino su Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir V. Š. paskyrė galutinę subendrintą 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

14. V. Š. paskirta bausmė atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas pirmąsias dvi sąlygas, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus. Tačiau toje pačioje BK normoje suformuluota dar viena sąlyga, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu paskiriant bausmę ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik ją atliekant realiai ir šią išvadą tinkamai motyvavo (įvertinęs nusikaltimo pobūdį, konkrečias jo padarymo aplinkybes, kaltinamojo asmenybę ir kt.). Tai reiškia, kad trečios būtinos bausmės vykdymo atidėjimui sąlygos teismas nenustatė. Nesant nustatytai bent vienai iš įstatyme numatytų būtinų sąlygų, įstatymas negali būti taikomas.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo V. Š. paskirta bausmė yra teisinga, nes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, jam paskyrė individualizuotą bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), t. y. proporcinga nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumui.

17. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį baudžiamojo poveikio priemonių individualizavimo aspektu, darytina išvadą, kad teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko apeliantui nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas.

18. Šiuo atveju konkuruoja asmens (kaltininko) interesai patirti kuo mažiau suvaržymų ir praradimų dėl padarytos nusikalstamos veikos bei valstybės ir visuomenės interesai, kurie įtvirtinti baudžiamajame įstatyme.

19. Vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis baudžiamojo poveikio priemonė turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilis, kurį apsvaigęs nuo alkoholio vairavo V. Š., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.

20. Pagal BK 67 straipsnį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Kai nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), remdamasis BK 72 straipsniu, teismas įstatyme nurodyto turto konfiskavimą skiria privalomai. Išimtimi iš paminėtos taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Nekyla abejonių, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės.

21. Nagrinėjamoje byloje V. Š. vairavo kelių transporto priemonę – automobilį – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pakankamai žymiai viršijęs ribą, esant kuriai kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, jo kraujyje buvo nustatyta 2,14 promilės etilo alkoholio. Neabejotina, jog tokio apsvaigimo nuo alkoholio laipsnio vairuotojo reakcija yra vangesnė, orientacija apsunkinta, todėl dėmesingai ir saugiai valdyti padidinto pavojaus šaltinį bei tinkamai įvertinti situacijas kelyje būna sudėtinga, visiškai realu, jog vairuotojas gali nebepajėgti priimti tinkamiausią sprendimą dėl automobilio valdymo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog V. Š. sėdo prie vairo po to, kai su draugais vartojo alkoholį ir, jam pasibaigus, nusprendė važiuoti nusipirkti dar. Taigi, apeliantas sėdo prie vairo ir važiavo žinodamas, jog yra išgėręs ir negali vairuoti transporto priemonės, tokiu būdu keldamas grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir kitų visuomenės narių gyvybei bei sveikatai. Akivaizdu, jog savo automobiliu – padidinto pavojaus šaltiniu, jis naudojosi visiškai lengvabūdiškai, nesusimąstydamas, kokį pavojų jis kelia.

22. Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, atsižvelgdamas į šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje nustatytų ir aukščiau aptartų aplinkybių visumą, neturi pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas būtų aiškiai neproporcinga, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju V. Š. vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai nustatyta 2,14 promilės etilo alkoholio kraujyje. Minėtą transporto priemonę naudojant padaryta tyčinė nusikalstama veika, apeliantas žinojo, kad įstatymai imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, nes jau buvo baustas už analogiškas veikas tiek baudžiamąją, tiek administracine tvarka. Turto konfiskavimas gali užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją, juolab, kaip jau minėta, šis teisės pažeidimas nėra atsitiktinis ar vienkartinis reiškinys jo gyvenime. Ši baudžiamojo poveikio priemonė yra suderinama su nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme bei kita baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis teise vairuoti. Įvertinus visumą nagrinėjamos bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog V. Š. buvo pagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas, jos paskyrimas neprieštarauja nei teisingumo, nei proporcingumo principų reikalavimams.

23. Esant aptartų aplinkybių visumai, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jo nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.