- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-05
- Bylos Nr.
- eI3-935-386/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00315-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė (pirm.), Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Plungės rajono savivaldybės taryba
- Kategorijos
- 12.19Mokesčių įstatymų pažeidimai ir atsakomybė
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
- 57.4Sprendimo dėl išlaidų atlyginimo priėmimas
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės,
2020 m. vasario 19 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundo (patikslinto skundo) atsakovei Plungės rajono savivaldybės tarybai dalį dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (patikslintu skundu) prašo:
Žemesnės instancijos teismas
1) panaikinti Plungės rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovė, Taryba) 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-32 „Dėl Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo (toliau – ir 2017 m. sprendimas) 19 ir 20 punktus;
2) panaikinti Tarybos 2016 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. T1-12 „Dėl Patalpų ir statinių, kuriems 2015 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2015 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo (toliau – ir 2016 m. sprendimas) 23 ir 24 punktus;
3) panaikinti Tarybos 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T1-384 „Dėl Patalpų ir statinių, kuriems 2014 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2014 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo (toliau – ir 2014 m. sprendimas) 10 ir 11 punktus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-859-243/2017 pareiškėjo skundą (patikslintą skundą) patenkino iš dalies ir panaikino Plungės rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo 10 ir 11 punktus, 2016 m. vasario 11 sprendimo 23 ir 24 punktus ir 2017 m. vasario 15 d. sprendimo 19 ir 20 punktus bei įpareigojo Tarybą iš naujo tinkamai atlikti sprendimų priėmimo dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių Pastatų apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu 2014, 2015, 2016 metais procedūras.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1026-438/2019 tenkino iš dalies atsakovės apeliacinį skundą bei pakeitė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-859-243/2017, t. y. panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinti 2017 m. vasario 15 d. sprendimo 19 ir 20 punktai ir Taryba įpareigota iš naujo pakartoti šio sprendimo priėmimo procedūras bei perdavė bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o likusioje dalyje sprendimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (kurį vėliau patikslino) nurodo, kad Tarybos 2014 m. sprendimu 2014 m. apmokestinti pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai – malūnas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir automobilinės svarstyklės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatai). Teigia, jog tie patys objektai 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu 2015 m. apmokestinti Tarybos 2016 m. sprendimu ir 2016 m. – Tarybos 2017 m. sprendimu. Nurodo, kad 2013 m. įsigijo apleistus Pastatus, kuriuos ketino rekonstruoti - automobilines svarstykles į gyvenamąjį namą, malūną – į pagalbinio ūkio pastatą-pirtį, tačiau pareiškėjui atlikti rekonstrukciją leidimas nebuvo suteiktas ir dėl to kilo teisminiai ginčai. Paaiškina, kad pasibaigus teisminiams ginčams, paaiškėjo, jog pareiškėjo turtui yra taikomas areštas jam iškeltoje civilinėje byloje ir dėl šios priežasties pareiškėjas negali pabaigti rekonstrukcijos projekto.
Nurodo, kad ginčijamais sprendimais pažeidžiamos pareiškėjo asmeninės turtinės teisės. Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą neapmokestinama fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė, neviršijanti 220 000 €. Nurodo, kad Pastatai yra namų valdos žemės sklypuose ir naudojami kaip pagalbinio ūkio pastatai, o pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis jų vertė neviršija 220 000 €, todėl jie negali būti apmokestinti 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu.
Mano, kad ginčijami sprendimai yra individualūs administraciniai teisės aktai, tačiau jie nėra motyvuoti ir nėra aiškus jų teisinis pagrindas, dėl to jie ydingi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsnių prasme. Teigia, jog atsakovė neatsižvelgė į objektyvias priežastis, neleidusias pareiškėjui įgyvendinti nuosavybės teisių. Paaiškina, kad Pastatai yra avarinės būklės, pareiškėjas norėjo juos perstatyti, tačiau to padaryti ilgą laiką nepavyko dėl teisminių ginčų, be to, dėl teismo priimto procesinio sprendimo taikyti areštą pareiškėjo turtui jis negali imtis jokių veiksmų Pastatų atžvilgiu ir šiuo metu.
Atsiliepimas
Atsakovė Plungės rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į skundą (atsiliepimu į patikslintą skundą) nurodo, kad su pareiškėjo skundu (patikslintu skundu) nesutinka ir prašo skundą (patikslintą skundą) atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad NTMĮ 3 ir 7 straipsniai netaikytini pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto atžvilgiu, nes automobilinės svarstyklės pagrindinė naudojimo paskirtis yra kita, o malūno pagrindinė naudojimo paskirtis yra gamybos, pramonės. Teigia, kad nekilnojamojo turto objektai kaip nenaudojami ir neprižiūrimi 2016 m. apmokestinti, vadovaujantis Plungės rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T1-149 patvirtintu Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį arba neprižiūrimų statinių ir patalpų nustatymo, jų sąrašo sudarymo ir keitimo tvarkos aprašu. Nurodo, kad visi Tarybos sprendimai yra vieši ir su jais galima susipažinti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė skundą (patikslintą skundą) ir prašė jį tenkinti jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (atsiliepimą į patikslintą skundą) ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl Plungės rajono savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-32 „Dėl Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo 19 ir 20 punktų teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai – malūnas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilinės svarstyklės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) miestelyje, Plungės rajono savivaldybėje, apmokestinti 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu 2016 metais.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).
Iš esmės tarp šalių kilęs ginčas dėl pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto įtraukimo į sąrašus, nustatančius šiam turtui maksimalų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai. NTMĮ (toliau sprendime, jeigu nenurodyta kitaip, turima omenyje ginčui aktuali 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2153 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 3 straipsnis nustato, kad: mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus (NTMĮ 3 straipsnio 1 dalis); mokestį už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą moka šį turtą įsigyjantis fizinis ar juridinis asmuo, jeigu duomenys apie atitinkamą sandorį yra įrašyti viešajame valstybės registre (NTMĮ 3 straipsnio 2 dalis); nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo (NTMĮ 3 straipsnio 3 dalis). NTMĮ 4 straipsnyje nurodyta, kad mokesčio objektas yra nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvos Respublikoje, išskyrus: 1) faktiškai nenaudojamą nekilnojamąjį turtą, kurio statyba neužbaigta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka; 2) valdžios ir privataus subjektų partnerystės, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme, pagrindu sukurtą ar įgytą nekilnojamąjį turtą, kol vykdoma atitinkama valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartis ir šis nekilnojamasis turtas naudojamas pagal toje sutartyje nustatytą paskirtį.
NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio tarifas – nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad: konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos; jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos; savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).
Taigi, pagal minėtas NTMĮ nuostatas reiškia, kad nekilnojamasis turtas gali tapti šio nekilnojamojo turto mokesčio objektu, kai jis nėra tinkamai prižiūrimas ir (ar) naudojamas, nepriklausomai nuo jo vertės bei kad savivaldybės tarybai yra suteikta teisė priimti norminio pobūdžio teisės aktus nekilnojamojo turto mokesčio srityje, nustatant kelis tarifus nuo 0,3 procento iki 3 procentų, atsižvelgiant į atitinkamus kriterijus: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas ir kt. Nagrinėjamu atveju tokiais norminiais teisės aktais yra Plungės rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T1-11-250 patvirtinta Patalpų ir statinių, kuriems taikomas 1 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarka (toliau – ir Tvarka) ir Plungės rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T1-149 patvirtintas Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį arba neprižiūrimų statinių ir patalpų nustatymo, jų sąrašo sudarymo ir keitimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Kaip ir nurodyta Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-859-243/2017 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1026-438/2019 Tvarkos ir Aprašo nuostatos byloje nagrinėjamais klausimais iš esmės yra identiškos, todėl toliau sprendime naudojamos nuorodos tik į Aprašą (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. gegužės 28 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d.).
Aprašo 5.1-5.4 punktai nustato, jog į Plungės rajono savivaldybės tarybos sprendimu tvirtinamą Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį arba neprižiūrimų statinių ir patalpų nustatymo sąrašą (toliau – ir Sąrašas) gali būti įrašytas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas – statinys, kuris pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu ir atitinka vieną arba kelis iš šių kriterijų: 5.1. patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 40 straipsnyje nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį – 5.1.1. patalpos ir statiniai naudojami ne pagal nustatytą nekilnojamojo turto paskirtį, nėra veiklos, atitinkančios nekilnojamojo turto paskirtį, buvimą patvirtinančių požymių; 5.1.2. nesilaiko normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnį; 5.1.3. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų norminių teisės aktų nustatyta tvarka neorganizuoja ir (ar) neatlieka statinio techninės priežiūros; 5.2. statinys ar patalpos nenaudojami, t. y. patalpų ir statinių angos (durys, langai) yra užkaltos ar kitaip uždengtos, užsandarintos, užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos, patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos; 5.3 statinys ar patalpos neprižiūrimi, t. y. patalpos ir statiniai apleisti arba netvarkomi, t. y. apdegę, apgriuvę ar kitaip fiziškai pažeisti ir netvarkomi, apleisti, patalpų ir statinių angos yra neužsandarintos, galima laisvai patekti į patalpas arba statinius; 5.4. statinys ar patalpos neremontuojami, nerekonstruojami arba nenugriaunami, jeigu jų esama būklė kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai arba neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo keliamų reikalavimų.
Aprašo 11.1-11.6 punktai nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas įrašytas į Savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą Sąrašą, gali per 30 dienų nuo pranešimo apie jų valdomo nekilnojamojo turto objekto įtraukimą į Sąrašą gavimo dienos pateikti Savivaldybei duomenis, įrodančius, kad nekilnojamasis turtas neatitinka šio Aprašo 5.1–5.4 punktuose išvardytų kriterijų arba kad neatitikimas yra nulemtas vienos ar keleto šių aplinkybių: 11.1. kai kompetentingos institucijos sprendimu yra nustatytas apribojimas disponuoti Sąraše nurodytu nekilnojamuoju turtu (išskyrus šio turto areštą, paskirtą jo savininkui dėl neteisėtos veiklos, ir šio turto įkeitimą (hipoteką), bei tais atvejais, kai turtu negalima naudotis ar jį valdyti dėl teisėsaugos institucijų (ar kitų kompetentingų institucijų) atliekamo tyrimo ar sprendimo byloje, susijusioje su šiuo nekilnojamuoju turtu, įsiteisėjimo; 11.2. kai dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų nekilnojamasis turtas buvo suniokotas, ir šis faktas konstatuotas kompetentingos institucijos išvadose, ir nuo įvykio praėjo mažiau nei šeši mėnesiai; 11.3. kai nekilnojamojo turto savininkas kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl Sąraše įtraukto objekto rekonstrukcijos, statybos, griovimo leidimų, paskirties keitimo, sąlygų sąvado išdavimo arba teritorijų, kuriose yra Sąraše nurodyti objektai, planavimo bei jų projektavimo sąlygų nustatymo ir, pareiškėjui vykdant visas institucijų iškeltas sąlygas, nebuvo baigtas minėtų dokumentų derinimo procesas, arba po atitinkamo sprendimo priėmimo praėjo mažiau nei šeši mėnesiai; 11.4. kai nekilnojamasis turtas buvo įsigytas ne anksčiau kaip prieš šešis mėnesius iki šio objekto įtraukimo į Sąrašą dienos; 11.5. kai įrašyto į Sąrašą nekilnojamojo turto savininkas ėmėsi turto tvarkymo veiksmų, ir turto būklės pagerinimas užfiksuotas atitinkamais dokumentais; 11.6. kai susidaro kitos objektyvios aplinkybės.
Taigi, pagal Aprašo nuostatas savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo nekilnojamojo turto objektas įrašomas į Sąrašą yra individualus teisės aktas, kuris į Sąrašą įrašyto nekilnojamojo turto naudotojams sukuria atitinkamas subjektines pareigas ir teises nekilnojamojo turto mokesčio srityje. Šio sprendimo, objektyvumui ir visapusiškam aplinkybių ištyrimui bei įvertinimui užtikrinti, t. y. priimamo sprendimo pagrįstumui užtikrinti, savivaldybės institucijoms nustatyta pareiga nekilnojamojo turto naudotojus informuoti apie rengiamą priimti bei priimtą savivaldybės tarybos sprendimą dėl jiems priklausančio turto įrašymo į Sąrašą. Atitinkamai minėto turto naudotojams suteikta teisė teikti informaciją bei paaiškinimus apie jiems priklausančio turto nenaudojimo ir (ar) nepriežiūros priežastis, kurios, esant prielaidoms bei sąlygoms, numatytoms Aprašo 11 punkte, gali sukurti savivaldybės tarybai pareigą atitinkamai pakeisti ankstesnį sprendimą dėl šio turto įrašymo į Sąrašą.
Nagrinėjamu atveju ginčijamas 2017 m. sprendimas yra individualus teisės aktas, kurio pagrįstumui užtikrinti taikomi minėti reikalavimai. Aprašo 4.1. punkte nustatyta, kad neprižiūrimas statinys ar patalpos – tai apdegęs, apgriuvęs ar kitaip fiziškai pažeistas ir netvarkomas statinys ar patalpos, o Aprašo 4.2. punkte nurodyta, kad nenaudojamas statinys ar patalpos – tai statiniai ar patalpos, kurių angos (durys, langai ir kt.) yra uždengtos (užsandarintos) kitaip, nei priklauso pagal jų paskirtį ir konstrukciją (užkaltos lentomis, skydais ir pan.), arba per langų ar įstiklintų durų angas aiškiai matyti apleistos ir (ar) nenaudojamos vidaus patalpos, užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos arba neužsandarintos; patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos, galima laisvai patekti į patalpas arba statinius. Byloje nekyla ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys Pastatai yra nenaudojami ir netvarkomi (Aprašo 4.1, 4.2, 5.2, 5.3 punktai, 2017 m. sprendimo 19, 20 punktai. Pareiškėjas pripažįsta šią faktinę aplinkybę, tačiau argumentuoja, jog apie priimtus sprendimus apie nekilnojamojo turto apmokestinimą 3 procentų tarifu jam nebuvo pranešta taip pat tuo, kad egzistuoja aplinkybės, kurioms esant jam priklausantis nekilnojamasis turtas neturėjo būti įtrauktas į Sąrašus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 6 d. administracinėje byloje Nr. eA-1026-438/2019 nurodė, kad apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti atsakovės 2017 m. sausio 20 d., vasario 20 d. ir kovo 9 d. raštai ir konstatavo, jog šie raštai patvirtina, kad pareiškėjas buvo informuotas apie rengiamą priimti bei priimtą 2017 m. sprendimą dėl jam priklausančio turto įrašymo į 2016 m. Sąrašą, be to, iš šių raštų matyti ir tai, kad pareiškėjas pasinaudojo savo teise teikti atitinkamą informaciją dėl jam priklausančio turto įrašymo į šį Sąrašą ir kad ši informacija buvo išnagrinėta Vietos ūkio ir ekologijos komiteto 2017 m. vasario 7 d. posėdyje, prieš priimant ginčijamą 2017 m. sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad jis nebuvo informuotas apie rengiamą priimti bei priimtą 2017 m. sprendimą atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, jog atsakovė neatsižvelgė į objektyvias priežastis, neleidusias pareiškėjui įgyvendinti nuosavybės teisių. Paaiškina, kad 2013 m. įsigijo apleistus Pastatus, kuriuos ketino rekonstruoti - automobilines svarstykles į gyvenamąjį namą, malūną – į pagalbinio ūkio pastatą-pirtį, tačiau pareiškėjui atlikti rekonstrukciją leidimas nebuvo suteiktas ir dėl to kilo teisminiai ginčai. Paaiškina, kad pasibaigus teisminiams ginčams, paaiškėjo, jog pareiškėjo turtui yra taikomas areštas jam iškeltoje civilinėje byloje ir dėl šios priežasties pareiškėjas negali pabaigti rekonstrukcijos projekto.
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad dėl Pastatų taip pat vyko administraciniai ginčai. Iš administracinės bylos Nr. eI-962-162/2015 duomenų matyti, jog Plungės rajono savivaldybės administracija 2014 m. balandžio 23 d. išdavė specialiuosius architektūrinius reikalavimus Nr. 39 pastato rekonstrukcijai, pareiškėjas 2014 m. gruodžio 11 d. ir 2015 m. sausio 14 d. pakartotinai per Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinę sistemą „Infostatyba“ pateikė derinimui parengtą automobilinių svarstyklių pastato rekonstrukcijos į vieno buto gyvenamąjį namą projektą, tačiau 2015 m. kovo 10 d. atsisakyta išduoti leidimą šio pastato rekonstrukcijai ir nederintas statinio – automobilinių svarstyklių – rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą projektas. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas ginčijo Plungės rajono savivaldybės administracijos ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento priimtus administracinius aktus, t. y. atsisakymą suderinti projektą ir atsisakymą išduoti statybos leidimą. Ginčas baigėsi 2016 m. vasario 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-746-502/2016 ir atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo, kuriuo nepatenkinti pareiškėjo reikalavimai.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-943-583/2015 pareiškėjas ginčijo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyriaus 2012 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. 36VĮ-(14.36.2.)-278 ir 2014 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. 36VĮ-(14.36.2)-1616, kuriais patvirtinti Plungės rajono savivaldybės Kulių seniūnijos Kulių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymai, pagal kuriuos pareiškėjo žemės sklypai patenka į teritoriją, kuriai taikoma specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Ginčas nurodytoje administracinėje byloje kilo dėl to, jog pareiškėjas inicijavo jam priklausančių žemės sklypų sujungimą ir parengė sklypų performavimo projektą, tačiau jis nebuvo suderintas, nes formuojamam sklypui projekte nebuvo numatyta minėta specialioji sąlyga. Pareiškėjo skundas 2015 m. balandžio 23 d. teismo sprendimu atmestas. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. gegužės 5 d. Su šia administracine byla susijusi Šiaulių apygardos administracinio teismo nagrinėta administracinė byla Nr. eI-1317-362/2016 pagal pareiškėjo skundą, kuriuo prašoma panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės rajono agentūros 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 438-(1.139 S-P1), įpareigoti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės rajono agentūrą dar kartą svarstyti žemės sklypų pertvarkymo projektą. Teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi, pareiškėjui atsisakius skundo, administracinė byla nutraukta.
Iš išdėstytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas galimai siekė sutvarkyti apleistus Pastatus, tačiau minėtų bylų duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas jų negalėjo sutvarkyti dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių, aplinkybių. Pareiškėjas pats renkasi kokiu būdu įgyvendinti šią savo teisę (pvz., pats renkasi kokį projektą rengti tam, kad sutvarkyti statinį), todėl turi numatyti iš to kylančias pasekmes, o minėtų bylų duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas negalėjo šios teisės įgyvendinti ne dėl savo paties veiksmų.
Pareiškėjo pateiktos Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. ir 2016 m. kovo 16 d. nutartys civilinėse bylose bei VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašai apie Pastatus patvirtina, jog Pastatams buvo taikomas areštas, kuriuo buvo apribota disponavimo teisė. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui buvo apribota teisė Pastatus valdyti inter alia naudoti ir tvarkyti.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog priimant 2017 m. sprendimą turėjo būti atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas galimai siekė sutvarkyti apleistus Pastatus bei į tai, jog Pastatams buvo taikomas areštas, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas mano, kad Pastatai neturėjo būti apmokestinami padidintu tarifu, vadovaujantis NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kadangi jų vertė neviršija 220 000 €. NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte, be kita ko, nurodyta, kad mokesčiu neapmokestinamas nekilnojamasis turtas, už kurį mokestį pagal šio įstatymo 3 straipsnį moka fizinis asmuo, yra fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė, neviršijanti 220 000 €. Pareiškėjo pateikti VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašai apie Pastatus patvirtina, jog vieno iš Pastatų – malūno paskirtis yra gamybos, pramonės, o kito – automobilinių svarstyklių – kita. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog Pastatų paskirtis neatitinka nurodytos NMTĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte, akivaizdu, jog šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas, todėl taip pat atmestinas.
Įvertinus ginčijamo 2017 m. sprendimo turinį ir kitas bylos aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui buvo žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, šis aktas jam leido suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas nenustatė pagrindinių procedūrų, taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą pažeidimų. Apibendrinant konstatuojama, kad, remiantis pareiškėjo skunde nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo konstatuoti ginčijamo sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimams individualiam administraciniam aktui.
Teismo vertinimu, pareiškėjas nei atsakovei, nei teismui nepateikė ir nenurodė duomenų ar įrodymų, paneigiančių šio 2017 m. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgiant į byloje pateiktų duomenų visumą, darytina išvada, jog atsakovė, įvertinusi surinktus faktinius duomenis, 2017 m. sprendimu pagrįstai nusprendė nenaudojamiems ir netvarkomiems Pastatams 2016 m. taikyti 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Teismas nenustatė, kad ginčijamas 2017 m. sprendimas pažeistų įstatymą ar kitą teisės aktą, ar kad atsakovas būtų viršijęs kompetenciją, taip pat kad ginčijamas 2017 m. sprendimas prieštarautų tikslams ir uždaviniams, dėl kurių atsakovė buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Teismas nenustatė ABTĮ 91 straipsnyje numatytų skundžiamų teisės aktų (jų dalių) panaikinimo pagrindų. Vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skundo (patikslinto skundo) dalis dėl 2017 m. sprendimo panaikinimo atmestina kaip nepagrįsta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės 300 € bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Byloje pateikti dokumentai (atstovavimo sutartis, sąskaita už teisinę pagalbą, pinigų priėmimo kvitas) patvirtina, jog pareiškėjas sumokėjo 300 € už advokato atstovavimą pirmos instancijos teisme Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr.eA-3382-438/2018 (eI-859-243/2017) pagal pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atsakovei Plungės rajono savivaldybės tarybai dėl 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-384 dalies, 2016 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. T1-12 dalies ir 2017 m. vasario 15 d. sprendimo Nr.T1-32 dalies panaikinimo. Be to, pareiškėjas sumokėjo 23 € žyminio mokesčio.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas šioje administracinėje byloje spręstinas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka.
Pagal ABTĮ (toliau turima omenyje 2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d.) 34 straipsniu, 35 straipsnio 1, 3 dalimis pareiškėjas šioje byloje turėjo sumokėti 22,50 € žyminio mokesčio. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punktu prie kitų bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme). ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr. pvz. 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-342/2012, 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-117-602/2019).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo dalis dėl Tarybos 2017 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. T1-32 panaikinimo šioje byloje atmestina, o pareiškėjo skundo dalis dėl Tarybos 2016 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. T1-12 ir Tarybos 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-384 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-859-243/2017 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1026-438/2019 buvo tenkinta, darytina išvada, kad proporcingai patenkintų reikalavimų daliai pareiškėjas turi teisę į 2 iš 3 dalių turėtų teismo išlaidų atlyginimą.
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį (toliau – ir maksimalus užmokesčio dydis) nustato Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).
Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio (Rekomendacijų 5 punktas). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 7 punktas). Rekomendacijų 8 punkte nustatyti koeficientai, taikomi paskaičiuojant priteistinus maksimalius užmokesčio dydžius, t. y. koeficientai, pagal šiame punkte išvardintas advokatų teikiamas teisines paslaugas, kai kuriais atvejais pagal tų paslaugų teikimo vieną valandą. Rekomendacijų 9 punkte nustatyta, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis ir kad minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Rekomendacijų 10 punkte nustatyta, kad atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose ar teisme laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Pareiškėjo prašoma priteisti 300 € bylinėjimosi išlaidų suma už suteiktas advokato teisines paslaugas šioje byloje neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų .
Pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkintinas proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai, kuri lygi 215 € ((300 € + 22,50 €) / 3 x 2).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 2 dalimi, 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo V. P. skundo (patikslinto skundo) atsakovei Plungės rajono savivaldybės tarybai dalį dėl 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-32 „Dėl Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo 19 ir 20 punktų panaikinimo.
Priteisti pareiškėjui V. P. iš atsakovės Plungės rajono savivaldybės tarybos 215 € bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.