Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (suinteresuoto asmens) bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutarties, kuria buvo tenkintas pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dairūna“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tytus“ skundas dėl atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės „Dairūna“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, suinteresuotas asmuo (kreditorius) bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, kuriais nutarta netvirtinti bankroto administratoriaus ataskaitos bei pakeisti bankroto administravimo išlaidų dydžius, pagrįstumo.

Rezoliucinė dalis

2009 m. rugsėjo 22 d. įvykęs pirmasis B UAB „Dairūna“ kreditorių susirinkimas nutarė patvirtinti kreditoriaus AB banko „Snoras“ atstovo pateiktą B UAB „Dairūna“ administravimo išlaidų sąmatos projektą, kuris turėjo galioti nuo pirmojo B UAB „Dairūna“ kreditorių susirinkimo dienos iki atskiro kreditorių susirinkimo sprendimo. Šiuo nutarimu buvo nuspręsta:

administratoriaus atlyginimui laikotarpiu nuo įmonės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos iki 2009 m. rugsėjo 22 d. skirti 8 000 Lt ir PVM, vadovaujantis Šiaulių apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartimi. Laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki atskiro kreditorių susirinkimo sprendimo – administratoriaus atlyginimui kas mėnesį skirti 2 500 Lt, įskaitant PVM;kitos administravimo išlaidos – kas mėnesį 2 000 Lt, įskaitant PVM;nekilnojamojo turto draudimas parenkamas pagal geriausias sąlygas pateikusį draudėją.

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. spalio 22 d. nutartimi (priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-36-368/2013) patvirtino B UAB „Dairūna“ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ 2012 m. rugsėjo 19 d. ataskaitą „Likvidavimo ataskaita“. Teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad už nepritarimą bankroto administratoriaus ataskaitai balsavo kreditorius B AB bankas „Snoras“, turintis 75,27 procentus visų patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų. Teismas nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog kreditoriaus B AB bankas „Snoras“ finansinis reikalavimas nebuvo patenkintas, nesuponuoja išvados, jog administratoriaus ataskaita buvo ydingai parengta.

2012 m. gruodžio 18 d. B UAB „Dairūna“ kreditorių susirinkimas nutarė patikslinti ir papildyti B UAB „Dairūna“ 2009 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 2.1 dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo. Šiuo nutarimu buvo nustatyta, jog B AB bankui „Snoras“ įkeisto turto administravimo išlaidų sąmata yra 20 000 Lt, įskaitant PVM; kad bankroto proceso metu realizavus B AB bankui „Snoras“ įkeistą turtą, iš šio turto administravimo išlaidų sąmatos bankroto administratoriaus atlyginimui apmokėti skiriama 15 000 Lt, įskaitant PVM; dėl kitų administravimo išlaidų apmokėjimo įkeistam turtui išlaikyti ir prižiūrėti klausimo svarstymas buvo atidėtas kitam kreditorių susirinkimui.

Pareiškėjas B UAB „Dairūna“ bankroto administratorius UAB „Tytus“ apskundė aukščiau minėtą kreditorių susirinkimo nutarimą ir Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 20 d. nutartimi (priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-563-368/2013) skundą tenkino iš dalies - panaikino skundžiamą nutarimą toje dalyje, kur buvo nutarta patikslinti ir papildyti B UAB „Dairūna“ 2009 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, ir perdavė šiuos klausimus iš naujo svarstyti kreditorių susirinkimui. Minėta nutartimi teismas taip pat įpareigojo bankroto administratorių UAB „Tytus“ pateikti B UAB „Dairūna“ kreditorių susirinkimui visus administravimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Teismas pažymėjo, kad atskiru kreditorių susirinkimo sprendimu negalima sąmatos tikslinti retrospektyviai, o tik į ateitį, įvertinant administravimo išlaidų poreikį. Teismas nustatė, kad aplinkybė, jog Šiaulių apygardos teismas 2012 m. spalio 22 d. nutartimi patvirtino B UAB „Dairūna“ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ 2012 m. rugsėjo 19 d. Likvidavimo ataskaitą, nepaneigė administratoriaus pareigos atsiskaityti kreditorių susirinkimui dėl administravimo lėšų panaudojimo. Tuo tarpu nagrinėjant skundą paaiškėjo, kad administratorius nepagrindė patirtų įmonės administravimo išlaidų ir kreditorių susirinkimui nepateikė susipažinti detalių minėtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

2013 m. balandžio 30 d. B UAB „Dairūna“ kreditorių susirinkimas nutarė netvirtinti laikotarpio nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d. bankroto administratoriaus ataskaitos (nutarimas Nr. 1.1) ir patikslinant bei papildant 2009 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkime nustatytą bankroto administravimo išlaidų sąmatą nustatyti, kad pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo sąmata negali viršyti 20 procentų sumos, gautos už parduotą ar perduotą įkeistą turtą (nutarimas Nr. 2.1).

Pareiškėjas B UAB „Dairūna“ bankroto administratorius UAB „Tytus“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti minėtus 2013 m. balandžio 30 d. B UAB „Dairūna“ kreditorių susirinkimo nutarimus Nr. 1.1 ir Nr. 2.1. Nurodė, kad minėti kreditorių susirinkimo nutarimai yra nepagrįsti ir neteisėti, prieštarauja imperatyvioms Įmonių bankroto įstatymo normoms, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teigė, kad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. spalio 22 d. nutartimi patvirtino administratoriaus laikotarpio nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. spalio 17 d. ataskaitą, todėl pakartotinai šis klausimas neturėjo būti svarstomas kreditorių susirinkime. Nurodė, kad kreditorių susirinkimas negalėjo retrospektyviai keisti administravimo išlaidų sąmatos, nes tai prieštarauja teismų formuojamai praktikai.

Suinteresuotas asmuo B AB bankas „Snoras“ prašė skundą atmesti ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėjo, kad administratorius neįvykdė įsiteisėjusios Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarties ir pažeidė ĮBĮ nuostatas. Atkreipė dėmesį į tai, kad administratorius nesąžiningai siekė pagrįsti išlaidas, kurių nepatyrė administruodamas B UAB „Dairūna“.

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. spalio 2 d. nutartimi pareiškėjo B UAB „Dairūna“ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ skundą tenkino ir panaikino skundžiamus 2013 m. balandžio 30 d. B UAB „Dairūna“ kreditorių susirinkimo nutarimus Nr. 1.1 ir Nr. 2.1. Teismas nutarė neskirti bylos nagrinėjimo žodiniame posėdyje, nes visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, suinteresuotas asmuo B AB bankas „Snoras“ galėjo išdėstyti savo atsiliepime į skundą. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. spalio 22 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, patvirtino B UAB „Dairūna“ bankroto administratoriaus 2012 m. rugsėjo 19 d. ataskaitą „Likvidavimo ataskaita“. Be to, administratorius, vykdydamas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį (priimtą civilinėje byloje Nr. 2-563-368/2013) pateikė B AB bankui „Snoras“ paaiškinimą dėl bankroto administravimo sąmatos panaudojimo ir tai pagrindžiančius dokumentus. Teismas, įvertinęs tai, kad po teismo 2012 m. spalio 22 d. nutarties priėmimo administratorius iš esmės nevykdė jokių įmonės administravimo procedūrų, atsižvelgęs į įsiteisėjusios teismo nutarties privalomumo principą (CPK 18 str.), ir įvertinęs tai, jog administratorius įvykdė teismo 2012 m. spalio 22 d. nutarties įpareigojimą pateikti kreditorių susirinkimui administravimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus, sprendė, jog kreditorių susirinkimas neturėjo pagrindo iš naujo spręsti įsiteisėjusia teismo nutartimi išspręstus klausimus. Dėl šios priežasties teismas panaikino kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 1.1, kuriuo buvo nutarta netvirtinti laikotarpio nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d. bankroto administratoriaus ataskaitos.

Dėl kito ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teismas pažymėjo, kad administravimo lėšų panaudojimas ir pagrindimas yra fakto klausimas. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, net jei paskesnio kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimas nagrinėjamais klausimais rodo kreditorių susirinkimo valią tam tikrus klausimus po šio nutarimo priėmimo spręsti kitaip, tai nepašalina iki tol galiojusiu kreditorių susirinkimo nutarimu sukurtų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012. sausio 6 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-112/2012). Vadinasi, kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyto administravimo išlaidų dydžio pakeitimą nustatantys kreditorių susirinkimo nutarimai taip pat galioja tik ateityje patirtinoms kitoms administravimo išlaidoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-568/2012). Teismas nustatė, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nebuvo vertinti administratoriaus pateikti administravimo išlaidas pagrindžiantys dokumentai, o retrospektyviai nustatyta konkreti riba, kurios negalėjo viršyti administravimo sąmata, nors administratorius nedavė sutikimo dėl jo atlyginimo dydžio sumažinimo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad šis kreditorių susirinkimo nutarimas pažeidė administratoriaus teisėtų lūkesčių principą, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, todėl jį panaikino.

Teismas, įvertinęs tai, kad ginčai tarp B UAB „Dairūna“ kreditorių daugumos ir administratoriaus dėl administravimo sąmatos užsitęsė, ir atsižvelgęs į bankroto įstatymo tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, sprendė, kad būtina įvertinti administratoriaus patirtas administravimo išlaidas. Teismas nustatė, kad bankroto administratorius pateikė teismui PVM sąskaitų faktūrų kopijas, patvirtinančias turėtas administravimo išlaidas ir duomenis apie atliktus mokėjimus pagal minėtas sąskaitas faktūras. Tuo tarpu B AB bankas „Snoras“, kuris yra B UAB „Dairūna“ kreditorius, turintis balsų daugumą, kelia registruotų laiškų siuntimo, dokumentų kopijavimo, telefono, fakso, interneto paslaugų, skelbimų, reklamos, kuro ir kitų išlaidų pagrįstumo klausimą. Teismas, įvertinęs tai, kad administravimo išlaidos buvo pagrįstos buhalteriniais ir kitais dokumentais bei neviršijo 2009 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkime nustatytų dydžių, taip pat, atsižvelgęs į nurodytų išlaidų prigimtį, sprendė, jog administravimo išlaidų dydžiai, įvertinant jų pobūdį ir B UAB „Dairūna“ administravimo trukmę, buvo būtinos bei atitiko protingumo ir teisingumo kriterijus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo B AB bankas „Snoras“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį ir pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atsisakymo nagrinėti šį ginčą žodinio proceso tvarka nenuosekli, nes prašymas priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos buvo nagrinėtas žodiniame posėdyje. Be to, prie atsiliepimo į skundą buvo pridėti svarūs įrodymai, kuriuos buvo būtina ištirti žodiniame teismo posėdyje;pirmosios instancijos teismas pateikė prieštaringas išvadas dėl kreditorių susirinkimo kompetencijos tvirtinant bankroto administratoriaus ataskaitą. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartyje buvo pripažinta, kad bankroto administratoriaus ataskaita nepagrįsta, nes jis neatsiskaitė kreditorių susirinkimui už lėšų panaudojimą administravimo reikmėms. Tuo tarpu skundžiama nutartimi teismas nurodė, jog kreditorių susirinkimas neturi teisės spręsti iš naujo įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartimi išspręstų klausimų. Be to, kreditorių susirinkimas nesprendė iš naujo teismo jau išspręsto klausimo, nes skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas išklausius bankroto administratoriaus paaiškinimus dėl administravimo išlaidų ir kreditorių susirinkimuose ištyrus pateiktus dokumentus;bankroto administratorius galėjo kreiptis į teismą dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo, o ne dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo atsisakyta tvirtinti administravimo ataskaitą, panaikinimo;bankroto administratorius pateikė dokumentus, pagrindžiančius tik 6 487,73 Lt sumą, panaudotą administravimo išlaidoms, iš kurios 5 582,62 Lt buvo panaudoti darbuotojų finansiniams reikalavimams padengti;kreditorių susirinkimas nusprendė retrospektyviai patikslinti administravimo išlaidų dydį tam, kad nenukentėtų hipotekos kreditorius. Iš pradžių buvo manyta, kad hipotekos kreditorius gaus 400 000 Lt iš turto, kuriam nustatyta hipoteka, pardavimo, tačiau realiai gauta suma buvo tik 80 000 Lt;skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu tik buvo papildytas ankstesnis kreditorių susirinkimo nutarimas, o ne retrospektyviai sumažintas administratoriaus atlyginimas. Pažymi, kad iš esmės analogiška nuostata dėl hipotekinio kreditoriaus dalyvavimo prisidedant prie administravimo išlaidų yra įtvirtinta Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje, kuri taikytina šiame ginče (CK 1.8 str. 1 d.).

Pareiškėjas B UAB „Dairūna“ bankroto administratorius UAB „Tytus“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas jį atmesti. Pareiškėjas atsiliepimo argumentais iš esmės antrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvams. Papildomai pažymi, kad iki 2012 m. rugsėjo 19 d. bankroto administratorius jau buvo patyręs 86 364 Lt dydžio faktines administravimo išlaidas. Nurodo, kad turi būti taikomos ne fizinio, o juridinio asmens bankrotą reglamentuojančios teisės normos. Suinteresuotas asmuo sąmoningai vilkina B UAB „Dairūna“ bankroto procesą, didina administravimo išlaidas bei piktnaudžiauja savo kaip stambiausio kreditoriaus teisėmis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 straipsnio 4 punktu, kreditorių susirinkimas turi teisę reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas, ir jas tvirtinti; jei kreditorių susirinkimas administratoriaus ataskaitos nepatvirtina, ją gali tvirtinti teismas. Atitinkamai ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 25 punkte numatyta, kad administratorius teikia tvirtinti savo veiklos ataskaitą pirmajam kreditorių susirinkimui, o kreditorių susirinkimui pareikalavus – kitas savo veiklos ataskaitas. Pirmajam kreditorių susirinkimui pateiktoje tvirtinti administratoriaus veiklos ataskaitoje be kitos informacijos privalomai turi būti detalizuotas ir teismo patvirtintos lėšų sumos, kurią buvo leista naudoti bankroto administravimo išlaidoms apmokėti iki bus patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata, panaudojimas (ĮBĮ 11 str. 5 d. 25 p.). Iš šių teisinių nuostatų turinio darytina išvada, kad bankroto administratorius privalo teikti kreditorių susirinkimui tvirtinti administratoriaus veiklos ataskaitas, jose išvardindamas faktiškai atliktus veiksmus įmonės administravimo metu bei pagrįsti lėšų, skirtų įmonės administravimo išlaidoms, panaudojimą. Tuo tarpu kreditorių susirinkimas tvirtindamas atitinkamo laikotarpio administratoriaus ataskaitą išreiškia pritarimą tai administratoriaus veiklos daliai, už kurią tokia ataskaita tvirtinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Pažymėtina, kad atitinkamo administratoriaus veiklos laikotarpio ataskaitos patvirtinimas kreditorių susirinkimo nutarimu ar įsiteisėjusia teismo nutartimi (tuo atveju, jei teismas nustato, kad kreditorių susirinkimas nepagrįstai atsisakė patvirtinti administratoriaus ataskaitą) reiškia, jog šis klausimas jau yra išspręstas iš esmės ir iš naujo nebegali būti keliamas. Nepaisant to, paaiškėjus neteisėtiems administratoriaus veiksmams, kurie kreditorių susirinkimui nebuvo žinomi administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimo metu, administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimas savaime neeliminuoja kreditorių susirinkimo teisės kreiptis į teismą dėl administratoriaus veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju vienas iš atsakovo B UAB „Dairūna“ 2013 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimų Nr. 1.1, dėl kurio vyksta ginčas, ir yra būtent nutarimas, kuriuo nutarta netvirtinti laikotarpio nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d. bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ veiklos ataskaitos. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bei pačių byloje dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiškinimų atsakovo bankroto bylą nagrinėjantis Šiaulių apygardos teismas 2012 m. spalio 22 d. nutartimi patvirtino bankroto administratoriaus veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo bankroto bylos atsakovui iškėlimo iki 2012 m. rugsėjo 19 d. (civ. bylos Nr. B2-36-368/2013) (CPK 179 str. 3 d.). Pastaroji nutartis nebuvo apskųsta ir yra įsiteisėjusi. Taigi, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad klausimas dėl bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. jau yra išspręstas ir kreditorių susirinkimas neturėjo prerogatyvos iš naujo jo spręsti. Dėl šios priežasties ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas Nr. 1.1 kuriuo buvo spręstas klausimas dėl bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimo apimant ir tą laikotarpį, už kurį administratoriaus veiklos ataskaita jau buvo patvirtinta įsiteisėjusia teismo nutartimi, pagrįstai pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi buvo pripažintas neteisėtu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, reglamentuojančios teismo procesinio sprendimo privalomumą bei draudimą tą patį procesinį klausimą teisme nagrinėti pakartotinai (CPK 18 str., 137 str. 2 d. 4 p., ĮBĮ 10 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstyta, atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys proceso teisės normoms apelianto atskirojo skundo argumentai, kad bankroto administratorius neturėjo teisės ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo pakartotinai išspręstas klausimas dėl bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimo.

Be to, pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas atskirajame skunde, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 20 d. nutartyje (priimtoje civ. byloje Nr. 2-563-368/2013) nesprendė iš naujo klausimo dėl bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimo už tą laikotarpį, už kurį ataskaita jau buvo patvirtinta įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. nutartimi (civ. bylos Nr. B2-36-368/2013). Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 20 d. nutartyje (priimtoje civ. byloje Nr. 2-563-368/2013) sprendė klausimą tik dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo nuspręsta patikslinti administravimo išlaidų sąmatą, pagrįstumo.

Dėl apelianto atskirojo skundo argumentų, kuriais ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl atsakovo B UAB „Dairūna“ 2013 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 2.1 panaikinimo, pažymėtina, kad bankroto administravimo išlaidų tvirtinimas ir atlyginimas susideda iš keleto etapų, kurie atliekami tam tikra seka, o ne vienu metu. Iš pradžių pirmasis kreditorių susirinkimas patvirtina bankroto administratoriaus atlyginimą (įskaitant ir laikotarpį nuo bankroto bylos atsakovui iškėlimo dienos) bei nustato administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 23 str. 5 p., 36 str. 2 d. ir 4 d.). Kreditorių susirinkimas šią sąmatą bei bankroto administratoriaus atlyginimo dydį gali tikslinti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, susijusių su bankroto administravimo procedūrų apimčių ar intensyvumo padidėjimo arba sumažėjimo (ĮBĮ 23 str. 5 p., 36 str. 2 d. ir 4 d.). Taigi, kitas atskiras etapas, susijęs su bankroto administravimo išlaidomis, yra bankroto administratoriaus įrodymų apie realiai patirtas bankroto administravimo išlaidas pateikimas kreditorių susirinkimui, iš kurių kreditorių susirinkimas gali nustatyti, ar šios išlaidos pagrįstos bei atitinkamai nuspręsti, ar nėra poreikio tikslinti (didinti/mažinti) bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Kitas atskiras etapas yra susijęs su jau patirtų (ir realiai pagrįstų) bankroto administravimo išlaidų atlyginimo tvarkos nustatymu iš bankrutuojančios įmonės turto. Būtent kreditorių susirinkimas sprendžia kaip ir kokiomis proporcijomis turi būti padengtos administravimo išlaidos iš įmonės turto prieš pradedant tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus (ĮBĮ 23 str. 5 p., 36 str. 1 d.). Pažymėtina, kad kreditorių susirinkimo nutarimo turiniui dėl administravimo išlaidų dengimo tvarkos nustatymo įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs eilę imperatyvių reikalavimų, kurių aiškinimas ir taikymas plėtojamas teismų praktikoje. Vieni iš tokių reikalavimų yra hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais prisidėti prie administravimo išlaidų atlyginimo; taip pat visų kreditorių lygybės ir proporcingumo principų laikymasis, pagal kuriuos administravimo išlaidų dengimo proporcija išvedama priklausomai nuo už parduotą turtą gautų sumų dydžio (ĮBĮ 33 str. 5 d., 36 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-250/2012).

Nagrinėjamu atveju apeliantas atskirojo skundo argumentais ginčija realiai patirtų administravimo išlaidų pagrįstumą, tačiau ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 2.1 išsprendė ne administravimo išlaidų sąmatos tikslinimo klausimą, o nustatė administravimo išlaidų atlyginimo tvarką iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkos teisėtumo nėra vertinamas konkrečiai patirtų administravimo išlaidų pagrįstumas, o sprendžiama, ar administravimo išlaidų atlyginimo iš įmonės turto tvarką atitinka imperatyvias ĮBĮ nuostatas bei bankroto proceso principus, įtvirtinančius visų kreditorių lygybę, prisidedant prie bankroto administravimo išlaidų atlyginimo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nenagrinėja kaip neįtakojančių ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo turinio teisėtumo atskirojo skundo argumentų, kuriais apeliantas įrodinėja realiai patirtų administravimo išlaidų dydžių nepagrįstumą. Tuo tarpu vertinant ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 2.1 turinio teisėtumą, svarbu šiuo atveju atsižvelgti į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys savo rašytiniuose paaiškinimuose patvirtino, jog atsakovas iš esmės neturi jokio turto, išskyrus įkeistą. Vadinasi, iš esmės vienintelės lėšos, iš kurių bus dengiamos realiai patirtos bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ administravimo išlaidos, bus tik lėšos, gautos pardavus atsakovo įkeistą turtą ar jį perleidus hipotekos kreditoriui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nesant kito turto, hipotekos kreditorius, perėmęs įkeistą neparduotą turtą, privalo dalyvauti atlyginant visas administravimo išlaidas, nes kito šaltinio šioms išlaidoms atlyginti nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-282/2005). Ši taisyklė turi būti taikoma ir tais atvejais, kai bankrutuojanti įmonė negauna jokių kitų lėšų, išskyrus lėšas už parduotą įkeistą turtą. Nagrinėjamu atveju įvertinus nustatytą bankroto administratoriaus atlyginimą, administravimo išlaidų sąmatą, realiai patirtų administravimo išlaidų dydžius, ilgiau nei ketverius metus trunkančią atsakovo bankroto procedūrą bei iš atsakovo įvairių rūšių turto gautų pajamų proporcijas, darytina išvada, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas Nr. 2.1, kuriuo nustatyta, kad pardavus ar perdavus įkeistą turtą bankroto administravimo išlaidoms gali būti skiriama ne daugiau kaip 20 procentų gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, prieštarauja vienam iš esminių bankroto proceso principų – visų kreditorių lygybės principui, įpareigojančiam visus kreditorius proporcingai gautoms lėšoms jų finansiniam reikalavimui patenkinti prisidėti prie administravimo išlaidų atlyginimo (ĮBĮ 33 str. 6 d., 36 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino kaip neteisėtą ginčijamą atsakovo B UAB „Dairūna“ 2013 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 2.1. Tuo tarpu apelianto atskirojo skundo argumentai, jog jis ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nusprendė sumažinti hipotekos kreditoriui tenkančių atlyginti administravimo išlaidų dalį vien todėl, kad iš įkeisto turto buvo gauta mažiau lėšų nei tikėjosi hipotekos kreditorius, laikytini nepagrįstais, nes vien ši aplinkybė savaime nenulemia hipotekos kreditoriaus pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų atlyginimo sumažėjimo.

Apeliantui išaiškintina, kad bankroto bylos yra iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis (ĮBĮ 10 str. 1 d.). Kadangi klausimas dėl įmonės pabaigos yra išsprendžiamas priimant teismo sprendimą, kuriuo yra užbaigiamas bankroto bylos nagrinėjimas, bankroto bylą nagrinėjantis teismas šį klausimą skiria nagrinėti žodiniame teismo posėdyje vadovaujantis CPK 235 straipsnio 2 dalimi, išskyrus CPK 235 straipsnio 4 ir 6 dalyje įtvirtintus atvejus, kuomet bankroto byloje dalyvaujantys asmenys išreiškia valią šį klausimą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (CPK 1 str. 1 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-1743/2013). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad pagal bendro pobūdžio taisyklę klausimas dėl įmonės pabaigos paprastai yra nagrinėjimas žodiniame teismo posėdyje. Tuo tarpu visi tarpiniai procesiniai klausimai (įskaitant ir skundų dėl kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo nagrinėjimą) yra išsprendžiami nutartimis, dėl ko šiems klausimams išspręsti nebūtina skirti žodinio teismo posėdžio, išskyrus atvejus, kuomet bankroto bylą nagrinėjantis teismas nusprendžia, jog tai būtina (CPK 1 str. 1 d., 290 str. 1 d., 2 d. ir 4 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantas į bylą pateikė tik rašytinius įrodymus, jokių liudytojų apklausti neprašė, kas reiškia, jog žodinis posėdis ginčo klausimui išnagrinėti nebuvo būtinas. Dėl šios priežasties apelianto atskirojo skundo argumentai, jog teismas privalėjo paskirti žodinį posėdį klausimui dėl ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo išspręsti, atmetami kaip nepagrįsti (CPK 12 str. ir 178 str.).

Išnagrinėjus apelianto B AB banko „Snoras“ atskirojo skundo argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiama nutartimi panaikino ginčijamus atsakovo B UAB „Dairūna“ kreditorių susirinkimo nutarimus. Todėl nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), apelianto B AB banko „Snoras“ atskirasis skundas netenkinamas, o Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Pareiškėjo UAB „Tytus“ prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai atlyginti netenkinamas, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis šias išlaidas realiai patyrė (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.