- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-03
- Bylos Nr.
- 2A-335-653/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32156-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- UAB „Aldeva“
- Ieškovas
- BUAB „Žirmuva“
- Trečiasis asmuo
- B. V., I. J.
- Kategorijos
- 32.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 52.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Aldeva“ apeliacinį skundą dėl 2014-03-19 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Žirmuva“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Karaliaučiaus grupė“ , ieškinį atsakovei UAB „Aldeva“ dėl rangos sutarties ir hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: B. V. (B. V.), I. J..
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančia šalių sudarytą 2012 m. lapkričio 11 d. gamybos (rangos) sutartį, jos priedus ir papildymus (2012 m. lapkričio 18 d. komercinį pasiūlymą; 2012 m. gruodžio 17 d. darbų priėmimo – perdavimo aktą; 2013 m. kovo 1 d. susitarimą prie gamybos (rangos) sutarties); 2) pripažinti negaliojančiu šalių sudarytą 2013 m. kovo 20 d. sutartinės hipotekos sandorį.
Ieškovas nurodė, kad pagal sutartį atsakovas įsipareigojo suprojektuoti automobilių saugojimo aikštelės tvorą ir sargo namelio metalinį karkasą, nurodytus projektus parengė ir perdavė ieškovei, o pastaroji įsipareigojo už atliktus projektavimo darbus sumokėti 12 221 Lt Atsakovė 2013 m. kovo 1 d. išrašė PVM sąskaitą–faktūrą, nurodė pagal ją sumokėti 12 221 Lt per penkias darbo dienas. Tos pačios dienos susitarimu šalys sutarė atidėti kainos apmokėjimą iki 2013 m. balandžio 1 d., ieškovė įsipareigojo įkeisti jai priklausančius statinius (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Notaro patvirtintu 2013 m. kovo 20 d. sutartinės hipotekos sandoriu ieškovė įkeitė nurodytą turtą atsakovei. Ieškovas nurodė, kad ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovės kreditorių teises, nes jie sudaryti ieškovei esant faktiškai nemokiai. Hipotekos sandoris sudarytas likus dviem mėnesiams iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Sudarius ginčijamus sandorius, padidintos ieškovės skolos kreditoriams, taip pat atsirado potencialus kreditorius, turintis pirmumo teisę išieškojimo procese.
Ieškovė nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino Pauliano ieškiniui pareikšti, nes ieškovės bankroto administratorius ieškovės dokumentus gavo 2013 m. birželio 18 d., o ieškinys teisme gautas 2013 m. rugsėjo 30 d. Ieškovė neturėjo nei sutartyje, nei įstatyme, nei teismo sprendimu nustatytos pareigos sudaryti ginčijamus sandorius. Sandorius pasirašė ieškovės direktorius trečiasis asmuo B. V., neturėjęs įgaliojimų nurodytiems sandoriams sudaryti. B. V., sudarydamas ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningas, nes žinojo apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, žinojo, kad veikia neteisėtai. Ieškovės kiemo aikštelės vidutinė rinkos vertė yra 143 000 Lt, nors aikštelė įkeista 12 221 Lt dydžio prievolei užtikrinti. Atliktas projektas yra su trūkumais, neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2014-03-19 Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento UAB „Žirmuva“ ir UAB „Aldeva“ 2013 m. kovo 1 d. susitarimo prie 2012 m. lapkričio 11 d. gamybos (rangos) sutarties 2.1 punktą ir UAB „Žirmuva“ ir UAB „Aldeva“ 2013 m. kovo 20 d. sutartinės hipotekos sandorį, kuriuo ieškovė UAB „Žirmuva“ įkeitė atsakovei UAB „Aldeva“ kitus inžinerinius statinius (kiemo aikštelę) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius ieškovei UAB „Žirmuva“ (juridinio asmens kodas 124210022). Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad šalys 2012 m. lapkričio 11 d. sudarė gamybos (rangos) sutartį, pagal kurią atsakovas (rangovas) įsipareigojo pagal ieškovės (užsakovės) pateiktą užduotį ir raštu suderintą pasiūlymą pirmu etapu demontuoti esamą ir suprojektuoti naują metalinę tvorą, antru etapu pagaminti ir sumontuoti metalinę tvorą bei sargo pastato metalinį karkasą, o užsakovas įsipareigojo nupirkti ir apmokėti už metalo gaminius, taip pat atliktus darbus. Sutarties 2.3 punkte nustatyta, kad užsakovas sumoka rangovui 11 011 Lt už projektavimo darbus iki 2012 m. gruodžio 31 d., o likusią 71 777,20 Lt sumą sustabdoma mokėti iki objektas bus perduotas užsakovui, bet neilgiau kaip 45 dienas nuo sąskaitos–faktūros išrašymo dienos. Šalys 2012 m. lapkričio 18 d. pasirašė komercinį pasiūlymą, kuriame nustatė darbus (metalinės tvoros projektavimas, sargo pastato projektavimas, senos tvoros demontavimas, tvoros gamyba, tvoros montavimo darbai) ir 83 998,20 Lt kainą už darbus. Šalys 2012 m. gruodžio 17 d. pasirašė darbų perdavimo–priėmimo aktą, pagal kurį atsakovė perdavė, o ieškovė priėmė metalinės tvoros ir sargo pastato projektus; atliktų projektavimo darbų kaina – 12 221 Lt. Atsakovė 2013 m. kovo 1 d. išrašė PVM sąskaitą–faktūrą nurodytai sumai ir nurodė ją sumokėti per penkias darbo dienas. Šalys 2013 m. kovo 1 d. susitarimu prie gamybos (rangos) sutarties sutarė atidėti 12 221 Lt kainos apmokėjimą iki 2013 m. balandžio 1 d., taip pat susitarė, kad savo prievolei užtikrinti ieškovė įkeis jai priklausančius statinius – kiemo aikštelę (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Notaro patvirtintu 2013 m. kovo 20 d. sutartinės hipotekos sandoriu ieškovė įkeitė atsakovei nurodytą turtą. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla ir konstatuota, kad ieškovės veikla 2011–2013 metais buvo nuostolinga, skolos kreditoriams viršijo pusę ieškovės turto, be to, ji neatsiskaitė su darbuotojais. Trečiasis asmuo I. J. (buvusi pavardė „L.“) ieškovės direktore buvo nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 15 d.. Trečiasis asmuo B. V. ieškovės direktoriumi buvo nuo 1997 m. rugsėjo 30 d. iki 2002 m. rugsėjo 24 d. ir nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. gegužės 27 d. (ieškovės bankroto administratoriaus paskyrimo dienos).
Teismas, įvertinęs ieškovo turtinę padėtį, konstatavo, jog ieškovė, sudarydama su atsakove 2012 m. lapkričio 11 d. gamybos (rangos) sutartį, taip pat pasirašydama 2012 m. lapkričio 18 d. komercinį pasiūlymą dėl 12 221 Lt vertės projektavimo darbų, nepažeidė kitų ieškovės kreditorių interesų. Nurodytų darbų kaina, palyginti su ieškovės turimo neapsunkinto nekilnojamojo turto verte ir turimais įsipareigojimais kitiems kreditoriams, neturėjo ženklios įtakos vėliau, t. y. 2013 metais atsiradusiam ieškovės nemokumui. Teismas atmetė ieškovės argumentą, jog atsakovės atliktų projektavimo darbų kaina yra per didelė, nes atsakovės parengtas projektas turi trūkumų ir prieštaravimų, nes šiuo konkrečiu atveju buvo įvykdyta tik dalis sutarties, o atsakovė nurodė, kad tokio pobūdžio trūkumus savo veikos praktikoje šalina vykstant gamybos procesui abiejų sutarties šalių bendru sutarimu. Ieškovė nepaneigė atsakovės argumentų, kad ieškovės nurodytų trūkumų negalima pašalinti vykstant gamybos procesui. Taigi, vertinant 2011 m. lapkričio 11 d. gamybos (rangos) sutartį ir 2011 m. lapkričio 11 d. komercinį pasiūlymą, nenustatyta vienos iš sąlygų actio Pauliana institutui taikyti, t. y. nenustatyta, kad ginčijamas sandoris pažeidė kitų kreditorių interesus. Įvertinęs aptartų aplinkybių visetą, teismas sprendė, kad ieškovė nepaneigė atsakovę buvus sąžiningą 2011 m. lapkričio 11 d. gamybos (rangos) sutarties, 2011 m. lapkričio 18 d. komercinio pasiūlymo ir atliktų projektavimo darbų perdavimo (t. y. 2012 m. gruodžio 17 d. darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo) metu.
Sprendžiant dėl 2013 m. kovo 20 d. sutartinės hipotekos sandorio, teismas pažymėjo, jog nei šalių 2011 m. lapkričio 11 d. gamybos (rangos) sutarties, nei 2011 m. lapkričio 18 d. komercinio pasiūlymo pasirašymo metu šalys nebuvo susitarusios, kad ieškovė įsipareigos įkeisti hipoteka ginčo kiemo aikštelę. Toks susitarimas sudarytas 2013 m. kovo 1 d., kai paaiškėjo, kad ieškovė negalės laiku atsiskaityti už atsakovės atliktus ir perduotus projektavimo darbus. Tai, kad analizuojamą hipotekos sandorį ieškovė sudarė, turėdama finansinių sunkumų ir siekdama pratęsti bendrovės veiklą, patvirtina sandorį tuo metu sudariusio trečiojo asmens B. V. atsiliepime į ieškinį išdėstyti argumentai ir tokių aplinkybių nurodymas. Teismas pažymėjo, kad neretai įmonė, turėdama finansinių sunkumų ir siekdama išvengti bankroto, sandoriais prisiima įvairių įsipareigojimų, bet tai nelemia išvados, kad ji privalėjo šiuos prisiimti. Hipotekos sandorio metu UAB „Žirmuva“ nemokėjo atlyginimo darbuotojams, įkeistos kiemo aikštelės vertė yra virš 100 000 Lt, 2008 metais nurodytos aikštelės likvidacinė vertė buvo 30 000 Lt, tuo tarpu užtikrintos prievolės atsakovei vertė – 12 221 Lt. Iš ieškovės 2013 m. I ketvirčio balanso matyti, kad didžioji dalis ieškovės materialiojo turto buvo transporto priemonės (36 001 Lt) ir įvairios paskirties įranga (11 367 Lt). Taigi ieškovė turėjo kito įkeistino turto, kurio vertė buvo adekvatesnė užtikrinamos prievolės dydžiui negu kiemo aikštelės vertė. Teismas sprendė, kad ieškovė neprivalėjo sudaryti 2013 m. kovo 20 d. hipotekos sandorio ir ginčijamas hipotekos sandoris yra neatlygintinis, dėl ko atsakovės sąžiningumas (nesąžiningumas) neturi reikšmės.
Taip pat teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju trečiojo asmens B. V. įgalinimų apimtis neturi reikšmės pasirašyto 2013 m. kovo 20 d. sutartinės hipotekos sandorio neteisėtumui, nes nurodytas sandoris pripažintinas negaliojančiu kitais, pirmiau šiame sprendime nurodytais argumentais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą patenkintų reikalavimų dalyje panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi.
Nurodė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas ieškovui siekiant įvykdyti prievolę. Šalys susitarė atidėti skolos mokėjimą terminą ir kaip garantija prievolei užtikrinti ieškovas įsipareigojo įkeisti turtą. Ieškovui nesutikus su tokiomis sąlygomis, atsakovas įgytų teisę kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Dėl to teismas nepagrįstai nusprendė, jog nebuvo pareigos sandoriui sudaryti. Hipotekos objektas – kiemo aikštelė - netrukdė ieškovo tolimesnei veiklai. Tokie veiksmai buvo protingi ir būtini, siekiant išvengti įmonės nemokumo. Sudarant sandorį nei vienai iš šalių neegzistavo jokie apribojimai, draudžiantys sandorius sudaryti.
Ginčijamu sandoriu atsakovui nebuvo perleistos teisės į pinigines sumas, todėl šis sandoris neturėjo įtakos ieškovo galimybėms atsiskaityti su darbuotojais. Priešingai, atidėjus skolos sumokėjimą atsakovui, ieškovas įgijo daugiau galimybių atsiskaityti su darbuotojais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai vadovavosi teismo nutartimi, kuria buvo iškelta bankroto bylai ieškovui, nes vertinant turtą nebuvo atsižvelgta į tai, jog įkeistas turtas nebuvo apskaitytas balanse. Kita vertus, teismas nenuoseklus, pasisakydamas dėl įkeisto turto vertės neadekvatumo prievolės dydžiui, kas rodo, jog ginčijamo sandorio sudarymo momentu ieškovas buvo mokus.
Ieškovas nepateikė įrodymų apie kreditorius, kurie sandorio sudarymo metu turėjo galiojančius reikalavimus ieškovui ir kurių teisės buvo pažeistos.
Apeliantas nesutiko su teismo išvadomis, kad hipotekos sandoris buvo neatlygintinis. Sudarius šį sandorį, ieškovui buvo atidėtas skolos sumokėjimo terminas.
Teismas, spręsdamas apie kito turto buvimą, nenustatinėjo kokia transporto priemonė ir įvairios paskirties įranga yra nurodytos ieškovo balanse. Apeliantas teigia, kad transporto priemonė buvo UAN „Medicinos banko lizingas“ nuosavybė, o įvairios paskirties įrangos vertės neužtektų reikalavimo įvykdymui užtikrinti, be to, atsakovui nebuvo žinoma nei šios įrangos buvimo vieta, nei tiksli jos rinkos vertė.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad 2013-05-14 Vilniaus apygardos teismo nutartyje, kuria įmonei buvo iškelta bankroto byla, buvo nustatyti prejudiciniai faktai, jog sandorių sudarymo momentu įmonė buvo nemoki. Buvo įkeistas daug vertingesnis turtas, nei atsakovo reikalavimo teisė. Susitarimo dėl termino atidėjimo metu buvo žinoma, jog per trumpą vieno mėnesio terminą ieškovo finansinė padėtis nepasikeis. Dėl šių sandorių nepagrįstai atsirado previligijuotas kreditorius, dėl ko pasunkėjo kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus ir tokia situacija atitinka teismų praktika.
Teisinė prievolė sudaryti sandorį turėtų būti aiškinama siaurai, todėl neprivalomas sandoriais laikomi tokie, kurie sudaromi nesant pagrįstos teisinės prievolės. Sudarant pagrindinius sandorius šalys nenumatė prievolės įkeisti turtą, o tokią sąlygą numatė tik po to, kai paaiškėjo, jog įmonės negali atsiskaityti. Tai, kad įmonė turėjo ir kito turto buvo paminėta ir teismo nutartyje ,kuria įmonei buvo iškelta bankroto byla.
Termino skolai sumokėti pratęsimas yra kreditoriaus teisės nustatyti protingą terminą sutarčiai įvykdyti realizavimas ir negali būti apibrėžtas konkrečia pinigų suma, priešingai nei finansinio įsipareigojimo atveju. Dėl to hipotekos sandoris laikytinas neatlygintinu sandoriu, kadangi jo pagrindu atsakovui neatsirado jokių turtinio pobūdžio pareigų bendrovei. Be to, ieškovas nurodė, jog atsakovas buvo nesąžiningas, nes žinojo apie ieškovo sunkią turtinę padėtį, žinojo, kad buvo įkeistas žymiai vertingesnis turtas, nei buvo skola, kad tokiu atveju atsiranda atsakovo pirmumo teisė gauti reikalavimo patenkinimą prieš kitus kreditorius. Bendrovės vardu ginčijamus sandorius sudarinėjo neįgaliotas asmuo B. V..
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl ieškovo prievolės įkeisti nekilnojamąjį daiktą atsakovui (kreditoriui), atidėjus skolos sumokėjimo terminą, bei dėl tokio hipotekos sandorio teisėtumo CK 6.66 str. pagrindu.
Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „Žirmuva“ turėjo verslo planą arba numačiusi konkrečias priemones įmonės finansinei padėčiai pagerinti per vieną mėnesį nuo susitarimo pasirašymo, t.y. 2013-03-01 iki 2013-04-01. Priešingai, iš įsiteisėjusios 2013-05-14 Vilniaus apygardos teismo 2013-05-14 nutarties, kuria UAB „Žirmuva“ buvo iškelta bankroto byla, taip pat kitų rašytinių įrodymų (b.l. 26-30) matyti, kad įmonė neatsiskaitydavo su darbuotojais nuo 2012 m. gruodžio mėn., turėjo pradelstų įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams nuo 2012 m. rugsėjo mėn. (b.l. 30), įmonė dirbo stabiliai nuostolingai nuo 2011 m.; ir pagal 2012-12-31 įmonės balansą, ir pagal 2013-03-31 balansą įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams akivaizdžiai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, dėl ko teismas konstatavo įmonės nemokumą ir iškėlė bankroto bylą. Taigi, įsiteisėjusioje teismo nutartyje pripažintas įmonės nemokumo faktas turi prejudicinę reikšmę, todėl šio fakto iš naujo įrodinėti nereikia, dėl ko nepasisakoma dėl apelianto argumentų, susijusių su įmonės mokumu. Vertinant ginčo sandorių, sudarytų 2013-03-01 ir 2013-03-20, teisėtumą pažymėtina ir tai, kad jau 2013-03-22 teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Taigi, apelianto nurodyta aplinkybė, jog šalių elgesys, kuomet buvo susitarta dėl kito prievolės įvykdymo būdo, t.y. nustatytas vieno mėnesio atsiskaitymo terminas ir dėl to buvo įkeistas įmonės turtas, atitiko protingumo kriterijų ir nepažeidė kreditorių interesų, yra nepagrįstas.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylosNr. 3K-3-423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.92 straipsnis). Byloje esantys duomenys apie tęstinio pobūdžio įmonės sunkią turtinę padėtį patvirtina, kad sudarant ginčijamus sandorius nebuvo pagrindo tikėtis, jog ieškovas įvykdys prievolę per vieną mėnesį. Atsakovas turėjo galimybę žinoti apie ieškovo kitus kreditorius, tame tarpe ir apie įsiskolinimus darbuotojams, kas yra savarankiškas pagrindas nemokumui pagal ĮBĮ nuostatas pripažinti, gauti duomenis apie įmonės finansinę padėtį iš viešų registrų, todėl darytina išvada, jog turto įkeitimas buvo sąlygotas tik atsakovo siekiu gauti reikalavimo patenkinimą pirmiau už kitus kreditorius, tame trape darbuotojus, atsakovui akivaizdžiai žinant apie faktinę ieškovo nemokumo būseną. Atsakovas nenurodė pagrįstų argumentų, patvirtinančių, jog atsakovo kreipimasis į teismą dėl skolos priteisimo sukeltų ypač sunkias pasekmes ieškovo veiklai, esant jo sunkiai turtinei padėčiai ir nesant duomenų apie realią galimybę tokią padėtį pagerinti, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog tokioje situacijoje turto įkeitimas buvo protinga ir proporcinga priemonė, vertinant kitų kreditorių teisėtus interesus. Vien tai, kad turto įkeitimas netrukdė įmonės veiklai, neįrodo, jog minėtoje situacijoje toks sandoris buvo būtinas ir atitiko verslo praktiką. Taip pat apeliantas deklaratyviai teigia, jog atidėjus skolos sumokėjimą atsakovui, ieškovas įgijo daugiau galimybių atsiskaityti su darbuotojais: bylos duomenys apie atsiskaitymo su darbuotojais uždelsimą ir įmonės veiklos nuostolingumą neįrodo, jog tokį uždelsimą sąlygojo būtent ieškovo prievolė atsakovui, taip pat nėra duomenų, kad atsakovas iki ginčo sandorių sudarymo turėjo pirmumo teisę gauti reikalavimo patenkinimą prieš darbuotojus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neturėjo pareigos prisiimti ginčo įsipareigojimus, be to, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina atsakovo nesąžiningumą, sudarant su ieškovu sandorius, kurių sudaryti ieškovas neprivalėjo ir šie sandoriai buvo sudaryti tik dėl to, jog šalims tapo aišku, kad ieškovas negalėjo ir negalės atsiskaityti už perduotus darbus.
Be to, papildomai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ginčo sandoriai buvo neatlygintini: šiuo atveju atsiskaitymo termino pratęsimas nustatytomis aplinkybėmis, kuomet šalių prievoliniai santykiai atsirado žymiai ankščiau ir apibrėžti 2012-11-11 rangos sutartyje, neįrodo, jog hipotekos sandoris, sudarytas šios prievolės įvykdymui užtikrinti, buvo atlygintinis, be to, ir apeliantas nenurodė kokia konkrečia atlyginimo suma gali būti įvertintos ginčijamos sutartys.
Kaip buvo minėta, ieškovo nemokumas sandorių sudarymo laikotarpiu buvo konstatuotas teismo nutartimi, ieškovas neturėjo galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais, kurių reikalavimų įvykdymo terminai buvo suėję, ką pripažino ir UAB „Žirmuva“ bankroto byloje (b.l. 10), todėl tokioje situacijoje ginčijamais sandoriais ieškovui buvo suteikta nepagrįsta privilegija gauti reikalavimo patenkinimą, dėl ko teismas pagrįstai konstatavo kreditorių interesų pažeidimo faktą.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Ieškovas prašė priteisti iš apelianto jo patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas. Kadangi įrodymų apie tai, kad jis realiai patyrė šias išlaidas ieškovas nepateikė, prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutarė
2014-03-19 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.